ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Rašytojas ir psichologė

MARIUS RAUBA

[skaityti komentarus]

Psichinio gyvenimo turinys yra visuomet tikslus bet kuria kryptim.

Mečislovas Reinys


Prologas. Ji pakilo ir išėjo iš kino salės. Filmas neseniai buvo prasidėjęs, bet ji išėjo ir negrįžo. Filmas apie naktis, kurios gražesnės už dienas – mes nuits sont plus belles... Bet, vos filmui prasidėjus, ji pakilo nuo kėdės, atsiprašė toj pačioj eilėj sėdinčios moters ir, praskleidusi juodą uždangą, išėjo į tvankią vasaros popietę. Iš nejaukios apytuštės salės tamsos į tvarkingas ir įprasmintas savo dienas. Burnoje jautė šleikštulį, spaudos kioske nusipirko mineralinio vandens, atsisuko dangtelį, gurkštelėjo. Gėda ir išdavystė, pastiprintos silpnumu. Daugiau niekada.

Dialogas. O jis sėdėjo aštuntoje eilėje ir žiūrėjo filmą. Ne pirmą kartą bandė išsiaiškinti, kaip režisierius apgaudinėja žiūrovą ir kokiu būdu tikslingai sugalvotas ir atliktas veiksmas gali sukelti mėšlungiškus virpulius kitų žmonių kūnuose. Norėjo įžvelgti tą žmogaus užliūliavimo mechanizmą, apgavystę, kurią pasitelkus jam pritemdomas protas. Nors sekundę, nors dešimtąją dalį sekundės. Kai mintis virsta kūnu.

– Matai, – pasakė ji, – tu vis dėlto nori daryti įtaką skaitytojui.

– Nepainiok meno poveikio su tiesiogine visuomenės kritika ar politika, – buvo beatsakąs, tik atsiminė, kad ji išėjo vos filmui prasidėjus.

– O kuo ta tiesioginė kritika blogesnė už kokį nors irzlų, iki koktumo estetizuotą arba, kas dabar madinga, su pamišėlio kruopštumu nuestetintą kūrinį? – neatlyžo ji.

Jis nieko neatsakė. Sėdėjo ir žiūrėjo į ekrane pateikiamą falsifikaciją. Sulaukė jos pabaigos. Režisierius ir vėl jį apgavo, jis užsižiopsojo ir nesusekė galų. Už uždangos nebuvo taip karšta. Išėjęs apsižvalgė – gal vis dėlto? Bet ne. Tiek to.

Monologas. Siūlau ją prismaugti. Už šaltą it ledas protą. Galintį įžvelgti ir panaikinti klaidas. Ji suprato, ji aiškiai suvokė, kad suklydo, ir išėjo. O ką daryti man? Man, kuris visada paklydęs ir abejojantis, kurio kūnas vartosi tepaluotoj baloj, o mintys draikosi ant alksnio šakos? Ištraukti save už plaukų kaip vienas baronas, mėgdavęs šlaistytis Lietuvos pasieniais, negaliu (žinau, ką ji pridurtų – „nenori“, bet geriau jau ji patylėtų). Aš jaučiu savąjį kūną, pernelyg stipriai jaučiu, o ji tėra grynasis protas plius Senasis ir Naujasis Testamentai, įsukti į moralinio imperatyvo odą. Supraskite teisingai – tai komplimentas, nevykęs kaip ir visi kiti. Svaidytis tokiais komplimentais – rašančio žmogaus teisė, paties sau suteikta, tai vienintelė jam likusi privilegija.

Kartais sėdžiu kokiame dirbtinio oro pripumpuotame lėktuve, dūstu, trūksta tėvynės gaivos ar sniego. Tuo žmonių konservavimosi džiaugsmu sintetinėse steriliose erdvėse jau seniai nustojau stebėtis, bet prie kai kurių dalykų nepriprantu. Štai ką mačiau vienoje Europos sostinėje: jau gerokai po vidurnakčio kalbėjomės su draugu rūsyje. Pliumpinom tą jų nudūkusį gėralą, o visai šalia, prie gretimo stalelio, sėdėjo vyras ir... rašė. Mes gėrėm, o jis rašė. Virš jo galvos – nuvalkiotas ir numyžtas miestas, šimtai knygynų ir didžiulės bibliotekos, kuriose nuo minčių masės net sienos skilinėja. Pagalvojau: negi jis nesuvokia, kad rašyti knygas ir kišti jas į apdulkėjusias lentynas, švelniai tariant, neracionalu, neapsimoka. Tualetinio popieriaus metimas į unitazą juk prasmingesnis veiksmas. Taip ir būčiau pasakęs jam, jei iš prigimties nebijočiau bendrauti su žmonėmis.

Kaip atrodė tas vyras? Kaip ir visi rašytojai – senstantis jaunuolis. Kitokių nebūna. Tačiau gimnazistėms patinka, kai devyniolikmetis rimtu veidu prisistato: esu rašytojas! Ir jį, ir jas galima suprasti – jaunystė ambicinga. O keturiasdešimtmetis, vadinantis save rašytoju, turėtų susirūpinti. Ir žinau, kad rūpinasi, labai rūpinasi. Tačiau vis tiek rašo. Apie savo rūpestį. Jis puikiausiai žino, kad kiekvienąkart sėsdamas prie stalo nusideda, jis supranta savo nuodėmę ir bando ją ištempti į dienos šviesą, pateikti skaitytojui, įtraukti jį į nusikaltimą kaip bendrininką. Atrodytų, kad atsisėdęs prieš baltą popieriaus lapą (dabar jau tik prieš kompiuterinę jo falsifikaciją) jis turi begalę pasirinkimų. Bet čia ir įdomu – pasirinkimo juk nebėra.

Jei jau pradėjau, tai dar pasakysiu: kartais galvoju, kad tie, kurie rašo, gal jau iš tiesų nebe vyrai, gal moterys, gal hermafroditai. Nes šiais laikais nė vienam normaliam vyrui neturėtų kilti mintis sėsti prie stalo ir pradėti rašyti. Sėsti prie stalo gali, o rašyti – ne. Kalbu be ironijos – pabandykit prikelti kokį klasiką, spėjusį numirti iki Pirmojo pasaulinio karo, nelaimingasis tik sumirksėtų, sumosuotų rankomis ir pasirinktų kitą profesiją. Ilgai negalvotų. Ir jei jau egzistuoja kokia priežastis, tai tik vienintelė: savo rašomojo stalo jis nebeatpažintų – anksčiau tai buvo vieta, kur atsiverdavo kitokios erdvės, nušvisdavo pasaulis, kuris pats prašėsi keičiamas, kuris klūpojo prieš rašytoją ir laukė iš jo malonės, o tas sėdėdavo tuo įtikėjęs ir įsivaizduodavo, kad keliais plunksnos brūkštelėjimais pakeis žmonių likimus. Įdomiausia, kad kai kuriems pavykdavo. Šiandien tie, kas turi vilčių pakeisti visuomenę, buriasi kitose teritorijose.

Tačiau ši taisyklė tinka tik vyrams, moterys – kas kita, seniai pastebėta – dabar jų era, jų laikas sėdėti prie rašomojo stalo. Jos kažkaip prisijaukino tą pasaulį – sočiai pamaitintas, jis guli ant sofos ir murkia, jam tas pats, ką išdarinėja moterys prie stalo. Ir ko tik jos neišdarinėja! Jos veda visuomenę pirmyn – su šautuvu per girią. Tai žvėrį nušauna, tai vyruką kokį, žiūrėk – siužetą sužeidžia negyjančia žaizda, o ir apskritai net keista – jos nesigėdija prisipažinti, kad žino, kas yra tiesa. Kartais net parodo, kur ji!

Ji man gana įžūliai pasakė, kad vyras, uždėjęs falo atvaizdą ant knygos viršelio, jau nebėra vyras, nes jis nupaišė tą falą tik todėl, kad jo trūksta kitoje vietoje. O aš atkirtau griežtai: ne, jis yra vyras! Šiaip ar taip, juk reikia priversti skaitytoją perskaityti tai, ką parašei. Čia rašytojus galima suprasti. Yra keletas auksinių taisyklių, kurios seniai išbandytos, falas – viena iš jų. Jei rašysi apie jį, tavo tekstas bus perskaitytas, tai garantuoja sėkmę, žinoma, su pabambėjimais. Skaito ir bamba: „Kaipgi šitaip galima? Kur rašytojo kultūra?“ Bet svarbu, kad skaito, žmonėms patinka, kai kažkas švaistosi lytiniais organais (ir dar kurį laiką patiks). Kiekvieną kartą, imdamas į rankas naują kūrinį, skaitytojas galvos: kažin ar rašytojas vėl iš manęs išsityčiojo, ar gal šįkart parašė apie rimtesnius dalykus? Pradėjęs skaityti nelaimėlis vėl purto galvą, vėl bamba ir bamba, bet rezultatas pasiektas. O jeigu kokia aistringa, internete nuo kūrybos svaigstanti gerbėja atėjo į knygos pristatymą, tai ji pati ir kalta. Čia beveik tas pats, kas vėlų vakarą ateiti į kamerą pas nusikaltėlį, kalintį už išprievartavimą. Juk knygoje aiškiai pasakyta; pisau aš jus, o jūs ateinate ir prašote autografo? Nusirenkite, mieloji, – literatūra baigėsi, prasideda gyvenimas. Nes jokios literatūros niekada ir nebuvo, tai tik musgaudis su blizgučiais ir varpeliais aukoms privilioti.

Bet čia dar ne viskas, toli gražu. Sakau jums – jau greitai kokioje knygų mugėje išvysime rašytojo darbo stalelį, o ant jo – pusės litro talpos stiklainį. Be dangtelio. Šalia stovės eilutė žmonių su atverstomis knygomis, o rašytojas kabins savo išmatas pirštu ir teps vietoj autografo.

Ji pažiūrėjo man tiesiai į akis ir pasakė, kad nebenori klausytis. „Užteks, – pasakė, – koktu.“ O aš atrėžiau, kad ją vis dėlto reikia prismaugti už neabejojimą savo teisumu. „Juk skaitei: abejonė – tai jau dalelė tikėjimo“, – gana mandagiai tariau jai. O ji atrėžė, kad aš pats šiame pasakojime atsiduodu mėšlu, kad jai visa tai svetima ir neįdomu, pasakė, kad abejonė tikėjimui būtina, tačiau ji privalo turėti griežtas ribas.

Bet aš kantrus. Nuolankiai išklausiau ir priverčiau ją palaukti, iškentėti, kol papasakosiu viską, ką noriu, jei jau mane sutiko. Oooo! Nelinkiu niekam sutikti rašančio žmogaus – jis yra labai įtarus ir įkyrus. Dovanų skyriaus pardavėja, uždavusi nuoširdų klausimą: „Ar gerai pažįstate žmogų, kuriam perkate dovaną?“, jam atrodo visiškai kvaila. Nes žmonių pažinti neįmanoma.

Kalbant naujausiais terminais, rašantis žmogus yra neformatas, bet laikai keičiasi ir tokie neformatai greitai taps dauguma. Jau tapo. Tik nesakykite, kad cituoju José Ortega y Gassetą, apsižvalgykite aplink – visi turi savo nuomonę. Štai kas mus vienija – visi turime išskirtinę nuomonę!

Epilogas. Ji negirdėjo šių žodžių. Ir visų kitų, skirtų jai. Sėdėjo aštuntoj eilėj ir žiūrėjo filmą. Paskui pakilo nuo kėdės, atsiprašė toj pačioj eilėj sėdinčios moters ir išėjo iš salės. Į tvankią vasaros popietę. Spaudos kioske nusipirko mineralinio vandens. „Žmones vienija trūkumai ir silpnybės, mielas rašytojau, o... aš jų tiesiog neturiu“, – pagalvojo gurkštelėjusi vandens ir nuo šios minties kiek pralinksmėjo.

Post scriptum. „Palik mane ramybėje, – plyšoja rašytojas naktimis, – nepasakok man pasakų!“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111986. Katė :-) 2008-03-12 17:05
Na, taip, kiekvienasiš savo bokšto žiūri. Man patinka tas Marius.

112042. krankt2008-03-13 00:04
aha. patiko mintis apie kvapniu autografu dalijima. :)

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:13 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba