ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]

V gavėnios sekmadienis (Jn 11, 1–45)

Tėve, pasakys

Ilgas aprašas, naratyvas, smulkiau detalizuojantis seseris Mortą ir Mariją, Tomą Dvynį, bet pateikiantis tik labai išorišką Lozoriaus vaizdą. Nėra jokių charakterio žymių, išsamesnės personalizacijos, vien skarmalais apraišiotas kūnas. Dar pranešimas apie meilę. Gal Lozorius tam ir lieka beveidis, kad atspindėtų mūsų visų individualumą. Kad į jį kaip į simbolį būtų spraudžiamas kiekvienas iš mūsų. Juk ne kiekvienas galėtų tapatintis su Tomu Dvyniu, patetiškai sušunkančiu: „Eikime ir mes numirti su juo.“ Ir iš kur toks ryžtingumas. Su Jėzumi numirti jie nėjo. Nors, teisybės dėlei, nuėjo, tik vėliau.

Delsiamų dienų skaičius ne tik įveda laiko matmenį, bet ir tampa paralele Jėzaus mirties dienoms. Morta su Marija, kaip ir dera moterims, parodo viltingo tikėjimo užuomazgas – jos šiek tiek tiki, kad misija dar įmanoma, slapčia viliasi, daro Jėzui atsargias užuominas. Gaila, bet istorija neturi tęsinio. Duomenys apie tolesnį Lozoriaus gyvenimą nutylimi. Mįslinga ir ta ištara, kai Jėzus apsisprendžia grįžti į nesvetingąją Judėją: „Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ Ką jis turi omenyje? Kad kaip viešas asmuo nuo nieko neketina slapstytis ar kad laikas prasklaidyti Judėjos tamsybes?

Bendruomeniškas verkimas yra išskirtinis šios ištraukos bruožas. Taip viešai ir solidariai verkti turbūt gali tik žydai ir japonai. Jie net seka paskui Mariją, galvodami, kad ji eina pas kapą išsiverkti. Procedūra, kaip matome, nelabai intymi. (Pas mus mokykloje buvo toks paverkimo kambariukas, tačiau į jį būdavo einama po vieną arba po dvi, jokiu būdu ne būriu.) Tai kas, kad sakinio „Jėzus nusijuokė“ Biblijoje nėra. Užtat yra sakinys „Jėzus pravirko“. Gražus, vakarietišką pasaulėjautą atitinkantis bruožas. Castanedos foliantuose dvasinis mokytojas vis pasišaipo iš savo mokinio; man toks santykis visada atrodė kiek įtartinas. Aprašytieji epizodai niekada nekėlė net šypsenos. Bet tai tos specifinės, sunkiau suprantamos kultūros reikalas.

„Tėve“ – tas kreipinys Evangelijoje skamba kaip nuolatinė invokacija į nematomybę, Jėzaus ištarmių refrenas. Nematomas veikėjas staiga tampa veiksmo epicentru, dalyvauja prisikėlime kaip nematoma, bet gyvybines galias kontroliuojanti būtybė. Ypatingais atvejais nugirstame jo balsą iš dangaus. Bet niekada nematome jo veido. Gali būti, ir nematysim. Jėzus – įžemintas dieviškumo atitikmuo, jo apčiuopiamumą lengviau suvokti. Neįmanoma nepastebėti jo nuolatinio atsigręžimo į tėvą, dialogo pastangos. Gali būti, jis ne tik bendradieviškas, bet ir bendražmogiškas. Net lietuvių rašytojas Bronius Radzevičius savo švelniame apsakyme aktualizavo tą nematomo tėvo ir berniūkščio santykį. „Tėve“, – pasakys Jėzus net mirdamas.

Dabar apie esminę ištraukos žinią: pasirodo, vieni niekai prikelti numirėlį. Kur kas sunkiau priversti tai regėjusius įtikėti. Kur kas sunkiau pažadinti žmogų iš jo daržoviško gyvenimo, sąmoningo letargo, iš mirties, kuri baisesnė už fizinę. Taip, mirtis išliks visus jaudinanti tema. Egzistencinis plyšys, apie kurį niekas nieko negali pasakyti. Juodųjų tunelių tautosaka čia praranda bet kokį patikimumą. Klinikinė mirtis juk nėra tikroji mirties patirtis. Mirties baimė, nežinomybė, abejonės dėl transcendencijos – tai sukausto net pačius drąsiausius žmones. Ir, be abejo, jų artimuosius. Juk akivaizdžiai nesidžiaugia jie, kad Lozorius įžengė pas Tėvą. Gailestis ir praradimas lydi gedėtojus. Nenoras atiduoti, prie ko prisirišai.

Kalbėtis su nematomuoju Tėvu, pakėlus akis aukštyn – vis dėlto kaip neįprastai tai šiandien atrodo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111943. rb2008-03-12 11:24
"pasirodo, vieni niekai prikelti numirėlį. Kur kas sunkiau priversti tai regėjusius įtikėti". Sakyčiau, kad vieni niekai priversti regėjusius įtikėti (svarbu suorganizuoti tinkamą reginį ir teisingai pašnekėti- politikai patvirtins). Kur kas sunkiau prikelti numirėlį, nes šiais laikais numirėlio prikėlimo reginį jau ne taip paprasta suorganizuoti. Prisiveisė visokių biologų, fizikų- gadina visą reikalą.

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba