ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Meno streiko istorija

REDAS DIRŽYS

[skaityti komentarus]

Įvairiuose kultūriniuose sluoksniuose vis dažniau pasigirsta mįslinga meno streiko idėja. Ilgą laiką apie šią idėją ne tik nieko negirdėjome, bet ir sunkiai įsivaizdavome jos socialinę prasmę. Šiandien ji vėl tampa aktuali, nes mūsų posovietinė visuomenė yra įgavusi itin aiškių klasinės struktūros bruožų. Streikas – tai griežtas pokalbis tarp atskirų socialinių klasių tuomet, kai taikiai susikalbėti nebeįmanoma. O per meno streiką savo santykius aiškinasi dabartinio suprekinto meno pasaulio struktūros – meno gamintojai ir pardavėjai, valstybiniai užsakovai ir meno prekybos tinklų savininkai, rinkodarininkai ir ideologai. Streikas labai nepatinka sistemai – bet dėl to jis ir rengiamas.

Noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad nei streiko teorija, nei istorija nėra dėstoma mokyklose – iškilus būtinybei, streiko teorija instrukcijų pavidalu nuleidžiama iš viršaus žemesniems valdančiosios klasės atstovams ir pavaldžioms jėgos struktūroms, o valdomųjų klasės atstovai apie ją turi susižinoti patys. Jauni menininkai akademijose rengiami būti klusnūs automatai, kuriems įbrukamos „Taschen“ ir „Phaidon“ tiesos, kuriems įkalama į galvas, kad klasės neegzistuoja, kad siekti progreso – gėda, kad pasipriešinimas „šiandien nebemadingas“, kad „menas“ – tai absoliuti tobulybė, kuriai privalu aklai tarnauti. Meskite tuos dėstytojus pro langus, nes neklausyti jų nebepakanka! Egzistuoja ir kita istorijos versija – kruopščiai nuo jūsų slepiama, ją privalote išsiaiškinti patys ir patirti kiekvienas asmeniškai.

Nors antimeno idėjos gyvavo anksčiau, „rimtojo meno“, jo institucijų boikoto ir meno streiko idėjos atsirado tik 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje – kartu su postmodernizmu, kurį šiandien reiktų atvirai įvardyti kultūrine neoliberalistinio korporacinio kapitalizmo smegenų plovimo ideologija. Nors postmodernistinė mėsmalė sėkmingai užgrobė ir privatizavo (institucionalizavo) antimeno idėjas, su meno streiku to nepavyko padaryti, nes jis buvo laikomas perdėm marginaliu ir įtakos nedarančiu reiškiniu.

Meno streiko terminą pirmasis pavartojo Alainas Jouffroy straipsnyje „Ką daryti su menu?“, išspausdintame knygoje „Menas ir susipriešinimas: Prancūzija ir menas kaitos amžiuje“ („Art and Confrontation: France and the Arts in an Age of Change“, sudarytojas Jeanas Cassou, 1970). Štai ką jis rašė:

Palaidokime visas iliuzijas: visi „meno kritikai“ laikosi pozicijos, kad menas niekada nebus sunaikintas, nes jis negali būti sunaikintas; dauguma „menininkų“ įsitikinę, kad jie gamina būtent „meną“; dauguma galerijų lankytojų, meno gerbėjų ir, žinoma, meno pirkėjų neleidžia sau net pagalvoti, kad vieną dieną staiga ims ir nebeliks meno (pavyzdžiui, tokioje revoliucinėje situacijoje kaip 1968 m. Paryžiaus įvykiai). Būtina siekti, kad dalis meno pasaulio veikėjų apsispręstų tikro meno streiko naudai ir, valdydami kultūros industrijos mašiną, pastūmėtų ją savidestrukcijos link.

Visiškai sunaikinti gamybos proceso nereikėtų – pakaktų perorganizuoti vaizdingiausių „meninių“ produktų gamybą į revoliucinių idėjų, formų ir technikų generavimą. Tai ne sukilimas prieš meną ir menininkus – tokia veikla būtų tik laiko ir energijos švaistymas. Meno streiką įsivaizduoju kaip įsiskverbimą į visas socialines klases, jo tikslas – inicijuoti kūrybingą visuomeninių vertybių perkainojimą. Revoliucijos nebeturi jokių fronto linijų – jos privalo būti gerai parengtos ir vykti visur vienu metu – visose socialinio gyvenimo srityse, kuriose reikia žmogiškosios energijos ir pasiaukojimo, nes kitaip nieko nepasieksime.

Bet tikruoju meno streiko krikštatėviu derėtų laikyti Gustavą Metzgerį (g. 1926), kuris 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje suformulavo pagrindinius „savinaikos meno“ teorijos postulatus. Bėgant metams G. Metzgeris vis labiau puoselėjo nepakantumą išnaudotojiškoms meno pasaulio apraiškoms ir nuosekliai artėjo prie visuotinio meno streiko idėjos. 1962 m. paskelbtame „Pasauliniame manifeste“ galerininkus jis išvadino „sušiktus cigarus rūkančiais prasmirdusiais benkartais“. 1970 m. tapo Tarptautinės meno likvidavimo koalicijos organizatoriumi Londone. O 1974 m. spalio–lapkričio mėnesiais Londono šiuolaikinio meno institute surengtos parodos „Meną – visuomenei, visuomenę – menui“ kataloge išspausdino kvietimą surengti trejų metų streiką – nuo 1977 iki 1980 m. Per šį laikotarpį menininkas privalėjo „negaminti kūrinių, jų nepardavinėti, neeksponuoti parodose, nebendradarbiauti su jokia meno pasauliui priklausančia viešinimo struktūra“. Deja, akcija nepavyko – G. Metzgeris buvo vienintelis streikuojantis menininkas, o meno pasaulis, priešingai nei prognozavo menininkas, – nesugriuvo.

Kitas meno streikininkų aktyvumo pliūpsnis pasireiškė po dešimties metų. Nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 1 d. meno streiką paskelbė britų rašytojas, menininkas ir aktyvistas Stewartas Home’as. Šis antimenininkas, išleidęs knygą apie pasipriešinimo „rimtajam menui“ tradicijas („Assault on Culture“, 1985), ėmėsi aktyviai propaguoti G. Metzgerio idėjas ir siekė jas įvertinti istoriškai. Be to, jis skelbė anoniminės neautorinės kūrybos viršenybę (meninių subkultūrų – neoizmo ir mail-art – formomis) ir sukūrė bei praktikoje išplėtojo plagiarizmo koncepciją. Būtent tokia kompleksinė S. Home’o veikla praplėtė meno streiko sampratos ribas.

Užuot puolęs meno institucijas, jis pasirinko atakų prieš menininko savimonę strategiją. Itin aštrios jo kritikos sulaukė menininko, kaip socialinio vaidmens atlikėjo, įvaizdis. Meno sistema jam neliko skolinga – S. Home’as buvo atvirai kaltinamas talento stoka, žema morale ir įvairiausiais mistifikuotais dalykais – pradedant bolševizmu, baigiant antisemitizmu. Kad įvertintume S. Home’o meno streiko poveikį meno sistemai ir visuomenei, į šį reiškinį reikia pažvelgti kiek netipiškai, nes jis itin daugiaplanis ir prieštaringas. S. Home’as faktiškai nesukūrė nieko naujo – jis žodis žodin nuplagijavo G. Metzgerio kvietimą rengti meno streiką, pakeitė tik datas. Bet tai ir buvo principinė pozicija – absoliutus kūrybiškumo neigimas. Iki oficialios streiko pradžios buvo parengti visi tekstai ir teorinė medžiaga. Per streiką S. Home’as nerašė, nekūrė, negrojo gitara ir netgi nepropagavo meno streiko – tuo užsiėmė kiti žmonės, kurie užsikrovė meno streikininkų naštą, kad išgelbėtų visuomenę. Pasak S. Home’o, 1990–1993 m. streiko dalyviai panašūs į situacionistus, kurie užsiklijavo sau 1968-ųjų maišto Paryžiuje organizatorių etiketę. Tokiu būdu streikininkai galėtų sau priskirti nuopelnus, kad tuo laikotarpiu 60% sumažėjo meno kūrinių prekyba visame pasaulyje, galėtų prisiimti ir atsakomybę už daugelį meno avangardo pionierių mirčių, bet tai būtų nekorektiška...

Meno streiką S. Home’as siūlė traktuoti kaip socialinį mitą, keliantį žmones į kovą. Meno streikas – tai kvietimas vienytis, jis žmogui suteikia galimybę save apibrėžti ir suvokti savo vietą visuomenėje. Tačiau S. Home’o meno streikas pakirto streikuojančių menininkų valią ir sukūrė beviltiškumo jausmą. Per streiką buvo pastebėta, kad menininkai, kad ir ką darytų, nuolat nervinasi, patiria diskomfortą ir irzliai deklaruoja, jog už jų socialinį vaidmenį nepakankamai atsilyginama. Taigi pagrindinis meno streiko nuopelnas toks: buvo įrodyta, kad bet kokia meninė veikla neturi jokios socialinės prasmės ir yra absoliučiai bevertė. Paradoksas – daugelis atsisakiusių kurti menininkų padarė didesnę karjerą nei tie, kurie piktinosi streikų organizatoriais ir tęsė karjerą įprastais, „teisingais“ būdais.

Reikia pripažinti, kad meno streikas nėra vienkartinis projektas – tai metodas, kurį praktikoje reikia taikyti nuolat. Kapitalistinė meno sistema kūrėsi ne metus ir ne trejus – taigi ir sugriauti ją reikės dirbant ilgai ir kryptingai. Pamatai jau išjudinti, metodai patikrinti – belieka tik eiti tolyn. Palikti šį pasaulį, kuris mums nepatinka, ir eiti į pasaulį, kurio mes nežinome. Eiti ir nesidairyti.


Meno streiko bienalė. Alytus, 2009

Pergalvok visus savo gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialiniams poreikiams patenkinti skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug ką. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sritis, kuri iš dalies susipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti.

Henry Flynt, „Against „Participation“: A Total Critique of Culture“, 1996

Meno streikas siekia sugriauti naujo pavyzdžio menininko įvaizdį, kuris formuojamas pasitelkiant šiandieninio neoliberalaus kapitalizmo diskursus.

Menininkas nėra juokdarys.

Menininkas negamina prekės.

Menininkas nėra tik erdvės ir laiko užpildas.

Menininkas nėra masalas turistams.

Menininkas nėra atsakingas už įmantrius visuomeninės erdvės įprasminimus ar – dar blogiau – už hegemoninės ideologijos sklaidą visuomeniniu lygmeniu.

Menininkas neprivalo kurti socialiai kritinio diskurso, kaip to nori hegemonija.

Menininkas neprivalo imituoti pilietinės visuomenės, kuri tėra dar viena hegemono primesta utopija.

Menininkas neprivalo demonstruoti savo herojiškos kovos prieš hegemoną.

Menininkas privalo atsargiai vartoti revoliucinę-kritinę retoriką, nes hegemonas ja kaipmat pasinaudos demokratijos ir pilietinės visuomenės iliuzijai sukurti.

Menininkas atsiranda visuomeniniame gyvenime ne tam, kad iš socialinės situacijos padarytų vizualinį produktą ir taip siektų karjeros.

Menininkas priima sprendimus laisva valia, akistatoje su savo sąžine, o ne karjeros logikos spiriamas.

Meno streikas – tai atsisakymas atlikti visuomenines pareigas, kurias primeta valstybė ir kitos valdžios struktūros.

Meno streikas – tai atsisakymas dalyvauti institucionalizuoto („rimtojo“) meno sistemoje.

Meno streikas – tai destrukcinė veikla šios sistemos viduje.

Meno streikas – tai karjerizmo, rinkos, ekshibicionizmo, pripažinimo, egocentrizmo, konkurencijos, socialinio poreikio patenkinimo atsisakymas.

Meno streikas – tai iššūkis sau pačiam kaip menininkui.

Alytaus meno streiko bienalės komitetas (Art Strike Biennial Committee Alytus, ASBCA) kviečia į plataus masto meno streiko akciją. Jos tikslas – paralyžiuoti vieną primityviausių neoliberalaus kapitalizmo grimasų ES politikoje – begalinę Europos kultūros sostinių virtinę, į kurią 2009 metais įsiterpia ir Vilnius.

Kodėl?

1. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ yra vienas silpniausių iš kada nors buvusių, nes jam pradėta rengtis aiškiai per vėlai, o skirtas biudžetas – pats mažiausias.

2. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ jau šiandien rodo visus blogiausius tokio pobūdžio renginių bruožus – tai eilinis ataskaitinis reginys žiūrovų visuomenei.

3. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ – tai tipiškas tokio žanro produktas: jo prisitaikėliškas efektas ir atsakomybė už konformizmą išblės su paskutiniu išleistu centu. Jis išliks tik kompetencijos aprašuose ir CV.

4. Šis projektas tik dar labiau stumia pokomunistinę šalį į naujo tipo klasinės visuomenės formavimą – nesostinės gyventojai jau tampa žemesniąja (skurstančiąja) klase.

Kaip tai bus daroma?

1. Mes skleisime žinią pasaulio menininkams ir siūlysime nedalyvauti Vilniaus kultūrinio kapitalizmo renginiuose.

2. Žinodami, kad menininkams sunku peržengti savąjį ego, siūlome pasirinkti sėdimojo (sit-down strike) arba griežto sutarties laikymosi (work-to-rule strike) streikų formas. Kviečiame gaminti kuo mažiau kūrybinio produkto arba tiesiog tuščiai praleisti kultūriniam produktui sukurti sutartą laiką, jeigu tai neprieštarauja sutarčiai (jeigu tokia bus sudaryta).

3. Kviečiame organizuoti palaikymo streikus (sympathy strikes) Lietuvoje bei kitose šalyse ir taip paremti Alytaus meno streiko veiksmus per visus 2009-uosius.

4. Pabrėžiame, kad streikas yra nukreiptas ne tiek prieš mažos valstybės norą desperatiškai siekti „europinės civilizacijos“, kiek prieš „rimtąją kultūrą“ apskritai. „Rimtoji kultūra“ – tai niekas kitas, o hegemono primestas produktas, kurio jums visiškai nereikia, kuris peršamas motyvuojant tuo, kad jo neįsigijus jūsų statusas bus žemesnis.

5. Kviečiame atvykti į Alytaus meno streiko bienalę 2009 m. rugpjūčio pabaigoje ir skelti antausį šiuolaikinio meno bienalizacijos procesams.

Kas planuojama Alytaus meno streiko bienalėje?

1. Nebus jokių grafikų nei planų – menininkai pasirodys viešojoje erdvėje be jokios galimybės būti dokumentuoti. Jie neturės jokios galimybės sukurti šokiruojantį ar provokuojantį vizualinį produktą – tai, be ko šiandien nebeįsivaizduojamas šiuolaikinis menas.

2. Menininkas pasirodo visuomenėje vidinės būtinybės vedamas, o jo pasirodymas niekur nefiksuojamas.

3. Meninis ikonoklazmas (vaizdavimo kulto panaikinimas) – pati radikaliausia priemonė prieš „rimtąją kultūrą“.

4. Jokios meno kritikos, jokio „profesionalizmo“.

5. Žiniasklaida naudojama tik kaip socialinė paslauga – jokios reklamos.

6. Jokios gamybos, jokios autorystės, jokio meno.

7. Sekdami I pasaulinio meno streiko organizatoriaus ir ideologo Gustavo Metzgerio 1974 m. manifestu, įrengsime getą negalintiems nekurti menininkams. Visa sukurta „produkcija“ bus reguliariai transportuojama į „Europos kultūros sostinę“ Vilnių, nes menui tik ten ir vieta.

8. Sekdami II pasaulinio meno streiko 1990–1993 m. organizatoriaus Stewarto Home’o suformuluota plagiarizmo teorija, streiko organizatoriai naudos šią meninę priemonę siekdami pakirsti privatizacijos šaknis meno srityje.

9. Menininkams, kurie negali apsieiti be socialinės ironijos ir kritikos, bus sudaryta galimybė rengti atakas prieš streiklaužius menininkus, kritikus, kuratorius, meno biurokratus ir šiaip snobus. Pastarosios akcijos bus derinamos su kasdieniais meno šiukšlių, sukurtų menininkų perauklėjimo gete, pristatymais „kultūros sostinėn“.

AR JAU APSISPRENDEI TAPTI STREIKININKU?

O GAL TAU MIELIAU LĖTAI PŪTI KAPITALISTINIO SPEKTAKLIO MĖŠLE?

ASBCA, 2007 m. lapkričio 14 d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111942. RB2008-03-12 10:32
Ko jau čia tą meną taip sureikšmint? Aš kasdien meną kuriu, dažniausiai prieš savo valią, pvz. einu į pardoškę kefyro pirkt, o aplink publika gėrisi mano menišku veiksmu, aptarinėja potekstes, kontekstus ir diskursus. Menas yra visur ir visi jį gamina. Tik tiek, kad menininkai susireikšmina (dėl pinigų, savirealizacijos, kaifo ar garbės) ir paverčia šį procesą kūryba-gamyba-prekyba. Tokie gali ir streikuoti- nieks nenukentės ir nieks net neatkreips dėmesio. Aš kaip menininkas prie streiko prisidėt negaliu, nes be kefyro mirsiu iš bado. Dovanokit chebryte, bet teks suktis vieniems.

111962. S.2008-03-12 13:56
Pirmiausia pagalvau - „kvailumo viršūnė“, BET pagal Vysockio pamokymą „хоть безумная идея - не решайте с гореча“ - pasimato ir `kur šuo pakastas`:
daugelis atsisakiusių kurti menininkų padarė didesnę karjerą nei tie, kurie piktinosi streikų organizatoriais ir tęsė karjerą įprastais, „teisingais“ būdais
Tad, linkiu sėkmės naujoviško ŠOU versle ;-)

111964. p.s.2008-03-12 14:14
"naujoviško" - turėjau omenyje Lietuvoje; nes pasaulyje, tai jau senokai (prieš 45 - 15 metų) prasirgta.

111969. SY2008-03-12 14:52
Teenage riot in Alytus

112009. vard2008-03-12 19:12
as tai vilniaus ambasadorius alytuj. o cia kvailiai, zinom juos, mazvaikiai rekauja kazka, nieko rimto, tik svaicioja, truksta realizacijos

112043. LNO2008-03-13 00:10
WWW.LNO.LT

112151. Darius R. :-) 2008-03-14 17:16
Kas planuojama Alytaus meno streiko bienalėje? 1. Nebus jokių grafikų nei planų – menininkai NEpasirodys viešojoje erdvėje be jokios galimybės būti dokumentuoti. Jie neturės jokios galimybės sukurti šokiruojantį ar provokuojantį vizualinį produktą – tai, be ko šiandien nebeįsivaizduojamas šiuolaikinis menas.

112154. taip,2008-03-14 17:57
man irgi labiausiai krito į akis sakinys apie didesnę karjerą padariusius menininkus (matyt, per autoriaus neapdairumą praslydo - juk galima buvo žodį "karjera" kokiu nors streikininkams labiau tinkamu žodžiu užmaskuoti). Tokia, matyt, bet kokio melo (pasakysiu švelniau - apsimetinėjimo) dalia - norom nenorom "išsprūsta" tikrosios intencijos.

112228. tai kaip cia yra ?2008-03-15 19:03
manau negalima menininkams kovoti pries menininkus. jau uztektinai valdzia kovoja . aisku dirzys asmenybe .ir reiskinys . daug daves alytui( neironizuoju ). puiku kad pasisako pries smc ( o kas pries -juos nepasisako?- nes tikrai jie to verti-snobai). bet lyg ir eksponuotis smc neatsisako .. ir lyg ir stipendija yra gaves ... ir jos kaip ir is principo netsisakes...

112270. cholera2008-03-16 12:02
ka reiskia teorijos ir demagogijos suabsoliutinimas aiskiai pademonstravo ne vakarietiski nonkomformistai, o mao revoliucijos kontraktyvistai. taip buvo ir bus- rytai vairuoja vakariecius.

112355. S. -- 112151. Darius R.2008-03-17 11:53
Ar teisingai jus supratau: viskas apsiribos vien pareiškimais spaudai?...

136332. KK2008-10-27 12:24
ne laiku iskiles poreikis protestuoti pries viska is esmes (o kam gimti, jei vistiek mirsi? et kaip filosofiska). o juk tai galima isgyventi paauglysteje. kaip vejauraupiai, tokie priepuoliai isgyvenami anksciau maziau pavojingi serganciojo sveikatai. bet na, cia tas principas - protestuokim pries tai, kas iki siol visiems atrode teisinga. kai protestas duos kazkokiu rezultatu ir atsiras pasekeju, protestuokim atvirksciai. bus taip. ak kaip bus :)

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba