ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

Nepatenkintas sodomitas

Sara Poisson. Čiupinėjimo malonumas. Esė rinktinė. V.: Tyto alba, 2007.

Dailininkė Marija Mikulskienė
Knygos viršeliui ir iliustracijoms panaudotos autorės nuotraukos

A. Fomina: Pradėjusi skaityti pasijutau taip, tarsi mano rankose būtų vadovėlis pažengusiems moksleiviams.

S. Poisson: Kartais ekspertė A. Fomina tikrai rašo taip, kaip pažangi moksleivė.

A. Fomina: Žurnalistai paprastai nedrįsta peržengti visuotinai priimtos nuomonės tomis temomis, kurios susijusios su vadinamomis tradicinėmis vertybėmis.

S. Poisson: Įtariu, kad ir kitos knygos, kurias pasirenka A. Fomina, gali būti recenzuojamos panašiai paviršutiniškai, nesigėdijant iškraipyti tiesos, kaip tai dažnai nutinka... ak, taigi ŽURNALISTAMS.

A. Fomina: Tikiesi įdomių, provokuojančių minčių, bet sulauki tradicinio požiūrio į vyriškumą, moteriškumą, reklamos žalą, patriotizmo stoką ir visa kita, dėl ko dabar „madinga“ sielotis.

S. Poisson: Saros Poisson knygoje nėra nieko, ką būtų galima pavadinti dejonėmis dėl patriotizmo ar dvasingumo stokos ar reklamos žalos, kurias mini A. Fomina.

Tai virtualių tekstinių muštynių, vykusių prieš gerą mėnesį „Litmenyje“, epizodai. Atrodo, dėl ko gi čia kibti viena kitai į plaukus? Abi – jaunos rašytojos, tiesiog „pažangios moksleivės“ žilas tradicijas turinčioje lietuvių literatūros mokykloje. Abi nevengia publicistinio darbo, tad neturėtų per daug nervintis dėl įžeidžios „žurnaliūgos“ etiketės. Abiejų tekstai ganėtinai tradiciniai, vienos – daugiau, kitos – mažiau, tačiau nė viena iš jų tikrai negrasina tapsianti sustabarėjusių lietuvių literatūros tradicijų laužytoja. Tad kurgi pakastas kovos kirvis? Moteriškų aistrų bedugnėje? Kunkuliuojančioje ego verdenėje? Savimeilės ugnikalnio pašlaitėje? Visur – ir čia, ir ten, ir šen, ir dar anava kur...

Tačiau svarbiausia, mano manymu, šios ekshibicionistinės dvikovos priežastis yra literatūriškai medicininio pobūdžio – abi šios jaunos, tarsi iš pieno ir kraujo plaukusios lietuvių literatūrinės genties patelės paprasčiausiai nepatenkintos viena kitos tekstais. S. Poisson parašė knygą ir tuo pasitenkino. A. Fomina knygą perskaitė ir liko nepatenkinta, todėl savo nepasitenkinimą išreiškė parašydama kritinį straipsnį. S. Poisson savo ruožtu perskaitė kritiką ir taip pat liko nepatenkinta, todėl griebėsi rašyti kritikos kritiką. Taip susidaro ištisa frustracijų ir nepasitenkinimo išraiškų virtinė – merginos nepatiria malonumo skaitydamos ir šį trūkumą kompensuoja rašydamos.

Štai čia mes visiškai priartėjome prie seniai seniai gyvenusio išmintingo romėno Septimijaus formulės: „Amat qui scribet, paedicatur qui leget“ – sodomizuoja tas, kas rašo, sodomizuojamas tas, kas skaito. O kas patiria malonumą? Romėnų ir graikų sekso specialistas, filosofuojantis prancūzų rašytojas Pascalis Quignard’as, kurio citatas iš knygos „Seksas ir baimė“ itin mėgsta S. Poisson, į šį klausimą tiesiogiai neatsako, jis teigia, kad rašymas skatina geismą, o skaitymas – orgazmą. Orgazmas, anot jo, yra absoliutus blogis: galutinis pasitenkinimas, žlugimas, pabaiga, finalas, mirtis. O geismas, priešingai, yra neišsenkamas gėris: permanentinis pasitenkinimo siekis, judėjimas, kaita, gimtis, mirties nepažįstantis gyvenimas. Taigi skaitymas, žadantis greitą pasitenkinimą ir žaibišką orgazmą, prilygsta pasyviam anuso atvėrimui, o rašymas, aukštinantis nuolatinį geismą ir skelbiantis karą orgazmui, tapatinamas su aktyviu falo įsiskverbimu. Sodoma ir Gomora! Gerai, kad man rašant šias eilutes už nugaros nestovi koks Nacionalinės premijos laureatas...

Ką gi. Po tokios teorinės dalies galime pereiti prie praktinių dalykų. Imkit ir pasisodomizuokit (pasiskaitykit), ką jums parašiau (jus pasodomizavau) apie tai, kaip mane šios knygos tekstais sodomizavo rašytoja Sara Poisson.

„Čiupinėjimo malonumas“ – vos ne vadovėlinis pavyzdys, demonstruojantis visas blogąsias šiuolaikinės esė žanro savybes. Kas yra šiuolaikinė esė? Postmodernių „taip, bet“ ir „ne, tačiau“ atsakymų eroje bet koks klausimas tampa bereikšmis, tačiau šiuo atveju mums pagalbon suskumba archajiška lietuvių kalba, kuri tiesiai sufleruoja – esė rašytojai yra tie žmonės, kurie kitiems žmonėms garsiai rėkia: „Aš – esu!“ Kitaip tariant, eseistiką rašo šio pasaulio esėtojai arba buvinėtojai, trokštantys viešai teigti savo esatį arba buvimą. O tokių buvinėtojų – pilnos pakampės, šio žanro kūriniai užplūdo ne tik rimtąją ir linksmąją literatūrą, bet ir visas žiniasklaidos priemones bei pagrindinę mūsų visatos šiknaskylę – internetą. S. Poisson, sakydama, kad „tai knyga apie gyvenimą arba apie mane pačią“, yra beveik teisi: šis esė rinkinys liudija jos esatį lygiai taip pat, kaip kitų buvinėjimą teigia milijonai esė formos rašliavų interneto dienoraščiuose ir forumuose. Panašią kolektyvinę esė kiekvieną savaitę parašo ir „Šatėnų“ komentatoriai, tik S. Poisson mėgsta rašyti apie savo katiną, o „komentuokliai“ mieliau renkasi kokį nors šuniuką... Blogiausia, kad skaitant knygą niekaip neapleidžia stiprus déjà vu jausmas – viskas jau tūkstančius kartų girdėta iš garsiakalbių, matyta ekranuose ir regėta spaudos puslapiuose. Ši pusiau filosofinė, pusiau buitinė, pusiau intelektinė, pusiau emocinė, pusiau aprašomoji, pusiau dienoraštinė, pusiau egzistencinė, pusiau publicistinė rašliava ryja kitus žanrus, atkąsdama po kąsnelį iš blogiausiai saugomų vietų, ir pampsta apsvaigusi nuo sočios idėjų, minčių, saviraiškos būdų ir kalbos stilių mišrainės. PUSLITERATŪRĖ RYJA LITERATŪRĄ, NES YRA LENGVIAUSIAI VIRŠKINAMA PUSKULTŪRĖS ŽMONĖMS. Tipinė pusliteratūrė – tai šiuolaikinė esė, o tipinė šiuolaikinė esė – tai S. Poisson rašiniai.

Antrasis knygos blogis – tipiškas jos postmodernumas. Joptarara, kiekgi galima kalbėti ta PSEUDOINTELEKTUALIA, VISAIS POŽIŪRIAIS TEISINGA PUSKALBE? Tekstais, grūste prigrūstais visokiausio plauko idėjūkščių, nė vienos iš jų nesureikšminant, bet ir neeliminuojant? Tekstais, šaukte šaukiančiais apie totalinį autoriaus minčių ir viso pasaulio sampratos neapibrėžtumą? Tekstais, atvirų atviriausiai rodančiais bet kokio reiškinio dualumą ir reliatyvumą, tuo sadistiškai džiaugiantis? Tekstais, kartu teigiančiais ir neigiančiais, bet kokiam argumentui surandančiais tūkstančius rimtų kontrargumentų, juos tuojau pat kuo rimčiausiai nuneigiant? Štai tipinis tokios puskalbės pavyzdys: „Rašymą įvardiju kaip nelaisvę, nors kuo puikiausiai suvokiu, kad ta nelaisvė iš tikrųjų gali būti kuo puikiausiai pavadinta laisve rašyti, kurios pernelyg bijau, kad suteikčiau jai Kito Laisvės Dievo vaidmenį“ (p. 84). Tokioms postmodernistinėms gražuolėms protinguolėms, kurios vengia bet kokio griežtesnio vertinimo arba apibendrinimo, bet kokio didesnio tikslumo, nuoseklumo ar logiškumo (kalbu ne tik apie S. Poisson ir A. Fominą, bet ir apie visą plejadą literatūros, kultūros ar sociumo kritikų, kurių nesibaigiantys plepalai prilygsta trims „bla bla bla“ arba vienam „pšššš“), norisi padaryti ką nors tikro, ką nors apčiuopiamo, ką nors netrivialaus – pvz., paimti tikrą adatą, bakstelėti į tikrą jų užpakalį ir iš tikro paklausti: „Kur jūsų Didysis Neapibrėžtumas?“

Na, o trečioji ir pati baisiausia šio postmodernaus moderniųjų esė rinkinio blogybė – paliegėliško su(pri)sitaikymo ir abejingo pasyvumo idėjų sklaida. Šiuo požiūriu S. Poisson žengia pirmosiose kvailų, bet išdidžių eskapistų me-e-enininkų, kuriuos paprasta liaudis dažniausiai vadina nevykėliais, gretose. Neturime teisių, tad jų ir nereikalaukime. Nerasime tiesos, bet jos ir neieškokime. Nesame laisvi, bet tokie ir nebūkime. Geriau visu kūnu ir dvasia pasinerkime į savo dirbtinius uždarus pasaulius, kuriuose vienu piršto krustelėjimu galėsime kurti kitokią tvarką, kitokias sampratas, kitas vertybių sistemas. Žmogaus ydas ir silpnybes paversime šio me-e-eniško pasaulio dorybėmis ir pranašumais: tinginystę – meditacine rimtimi, kvailystes – nuoširdžiu žmogiškumu, baimę – vienišu išdidumu. Štai tokios dvasinės impotencijos, moralinio neįgalumo ir gyvuliško narcisizmo evangelija: „Tik vienatvėje, tik patys su savimi, tik patys savy mes dar pajėgiame tai, kas mums lemta – išgyventi išsaugant daugiau laisvės ir adekvatumo [...]. Štai kodėl pasitraukiame į vienatvę, tarsi į slaptą įsimylėjėlių susitikimo vietą, suvokdami: niekas manęs nemylės tiek ir taip, kiek ir kaip aš galiu mylėti save patį“ (p. 119). Viskas! Girdėjote prisitaikėliškų smulkiųjų buržua dievo žodį!

Pabaigoje grįžkime prie Septimijaus ir P. Quinard’o. Pasirodo, jų skelbta sodomizacijos teorija kartais būna neteisinga: tas, kas rašo, ne visada sodomizuoja. S. Poisson internetinių esė rinkinys, skelbiantis totalų postmodernistinio neapibrėžtumo ir tipinės buržuazinės savimeilės kultą, buvo itin pasyvus mūsų – skaitytojo ir rašytojos – neakivaizdžių meilės santykių partneris. Toks pasyvus, kad nelabai ir supratau, ar toks iš viso buvo. Nebuvo nei orgazmo, nei taip trokštamo geismo, smegeninėje liko kažkokie neaiškūs murmesiai, o už krūtinkaulio – glitus šleikštulio gumulas, kokį turbūt pajunta nusivylusi visiško impotento meilužė. Štai kaip baigiasi meilė: į Parnaso padebesius kadaise iškėlęs S. Poisson „Šmogų“, dabar į literatūrinius tartarus nustūmiau „Čiupinėjimo malonumą“. Tokie jau mes esame nedėkingi. Mes – nepatenkinti graikų palikuonys – pikti sodomitai.


Rakštikas kala rėmus

Petras Rakštikas. Genys kala tylą. Š.: Šiaurės Lietuva, 2007.

Dizaineris Vilmantas Dambrauskas
      Piešinių autorius Petras Rakštikas

„Rašau savo malonumui. Kartais kažką pamatau pro langą, gatvėje. Vėliau viską sudėlioji.“ Štai taip ūkiškai – lyg Žemaičių būras – apie savo kūrybinio proceso peripetijas ir perturbacijas vograuja Šiaulių universiteto dėstytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Rakštikas.

Imituokim šitą procesą. Štai žiūriu pro langą. Gatvėje pamatau... bobą – ką ten daugiau pamatysi. Imu viską dėlioti. Silpnos bobutės veide, tarp tvoros ir namo lango, žėruoja tuščios ir juodos akių skylės... Gražu – ir boba supoetinta, ir jos fiziologinė būklė tiksliai įvardyta, tik va tvorą su skylėm jos veide pats pridėjau. Ir išėjo bobutė į mišką, ir priskaldė malkų su kirviu, su seneliu, su pūslėtomis rankomis po mėlyne, po žaluma ir ant jos... Juk nerašysi, kad ta boba niekur neina – stovi ir kažko žvalgosi. Kairėje iškylaujančios mergelės pagaliais šeria rausvą gėlę ir dirsčioja į dešinę, kur žali kareivėliai žalioje pievoje užstoja vienaakę sodybą... Čia aprašiau, kaip ta pati boba išsitraukė iš rankinės dešros galą. Debesų tinkle įsipainiojęs pūva žalias mėnulis... Nieko neįvyko, ji tik susikišo dešrą atgal. Neiškentęs vienatvės kaštonas šoko į žemę, išsinėręs iš dygliuotų marškinių, pasileido paskui tave, aplenkė, stryktelėjo į gatvę ir nusižudė po pravažiuojančia mašina... Velnias, bent koks nors automobilis pasirodytų, gal kliudytų tą durną bobšę. Ir užsiveisė bobutėje trumparegė pelėda, kurios nenušovė nei ji, nei senelis, nei vaikai... Taip taip, nušauti ją! Visą pasaulį užstoja! Nežinomos moterys prigimdė armiją seniai mirusių vaikų, mylėjo juos ir nekentė pabodusių vyrų, kurie pamirštiems tapytojams mokėjo auksu už pagražintus žmonų veidus, su rankomis ir be rankų neįžvelgiamoje tamsoje laiko nučiupinėtuose rėmuose... Užsisvajojau per tą prakeiktą bobutę, kuri, beje, jau dingo iš lango stačiakampiu įrėminto paveikslo...

Šia kuklia P. Rakštiko poetinės tapybos miniatiūrų interpretacija norėjau pabrėžti, kad ne viskas taip paprasta ir banalu, kaip mėgsta parodyti autorius, teigiantis, kad kuria pagal principą „Čto vižu – to poju“. Ką padarysi – neturi P. Rakštikas nė krislelio tos arogantiškos savigyros, kuri didžia dalimi ir pelnė (arba pelnys) laurus mūsų nuostabiems poetiniams narcizams – Erlickui, Navakui, Stankevičiui & Co.

Prieš porą metų pasirodžiusios P. Rakštiko knygos „Vėjas, lapas ir rakursas“ apžvalgoje („Š. A.“, 2005.XII.17) autorių pavadinau novatoriumi, nušluosčiusiu nosį poetiniams Rašytnamio degradams, o šiandien jį jau reikia vadinti kūrybinių tradicijų tęsėju, deja, bandančiu prie tų degradų prisišlieti (2007 m. kovą jis įstojo į LRS). Tada mėgavausi poetinės tapybos vaizdinių įvairove – „nuo beribės melancholijos kupinų panoraminių peizažų su išsikraipiusiomis gyvulių-žmonių-paukščių kreatūromis kokiame nors iliuzinės periferijos užkampyje arba mįslingų pastebėjimų pro atvirą langą, žavintis sezoninėmis grožybėmis, iki linksmų siurrealistinių bei trumpų tarsi kinas akimirkų, užplūstančių sielos erdvę“. Dabar, deja, ima dominuoti tie „mįslingi pastebėjimai pro atvirą langą“. Nuolat besikartojantys prūdo, bobutės, karksinčių varnų įvaizdžiai, nė kiek nesikeičiantis supoetintos prozinės miniatiūros žanras su visais savo pliusais ir minusais, autoriaus pamėgtas dokumentinio pasakojimo stilius, panašiai vartojamos paradokso kūrimo priemonės, tas pats liūdnas, pavargęs ir mąslus žvilgsnis leidžia manyti, kad P. Rakštikas savo trečiąja knygute, kurioje nepastebėjau jokių formos, turinio ar stiliaus inovacijų, pasiekė šio žanro brandą, po kurios neišvengiamai ateina kūrybinis krytis, prasideda tuščio formalizmo ir bevaisio kartojimosi fazė. Taip sakant, paveikslas baigtas – laikas kalti rėmus. Pažiūrėsim, ar tie rėmai bus sukalti iš pakliuvusių po ranka lentgalių, o pats paveikslas kabės nežinomoje prakartėlėje, ar jie bus padengti kičiniais blizgučiais ir taps dar viena Rašytnamio interjero puošybos detale.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111997. Katė2008-03-12 17:49
Neskaičiau aš tos Saros. Netraukia: vardas žydiškas, pavardė - žuvis. Kokiam čia kultūros centrui bando atstovauti? Prancūzai juk patys jau pripažįsta, kad gerų dalykų gali būti sukurta ir ne prancūzų. O recenzija žaisminga. Rakštikas ne rašo, jis tapo. Ir tie paveikslai puikūs.

112136. krankt piktinasi ( ir smarkiai)2008-03-13 22:54
kas cia sitame numeryje darosi?! vieni katinu nekentejai. ei, jus, debilai, pasiskaitykite apie senobes anglija, kas ten nutiko, kai katinu nekentejai virsu paeme, o tai pliauskiate cia apie kazkokias literaturas elementariausiu ziniu neturedami. islipkite pagaliau is tu lietuvisku klumpiu arba rusisku vyzu, blt.

112284. Grebo2008-03-16 16:21
Nieko nenustosi, jei niekad neskaitysi C@P recenzijų, jos - kaip ir mūsų televizija...

112344. Pusė trijų2008-03-17 02:25
man tai juokinga ta pusaon su savo pretenzingu slapyvardžiu. geriau pasirašinėtų kokia Marytė Šlapelytė. Irgi mat kosmopolite. nesiruošiu skaityt, nes keistai nepagrįstai ji gerai apie save mano.

112363. to puse triju2008-03-17 12:32
Piktavaliskiausieji tie,kurie kritikuoja uz "pseudonima", uz tai, kad snukis nepatinka uz tai, kad ne jo skonio autoriaus nosi, plaukai ar akiniai. Tie, kurie kritikuoja neskaite ir net nesiruosdami skaityti. Jeigu neskaitei, neamsek kaip suo ant grandines, nes nezinai apie ka kalbama. O kalbama buvo apie kurini, kurio tu nei nezadi skaityti, kvailys.

112366. Vargas2008-03-17 12:37
Kate, niekada nemaniau,kad antisemitizmu gali susirgti ir kates. Siaip zydai labai myli kates, drauguja su jomis, be reikalo, matyt :) Netraukia zydiskas vardas? Tada jums ponia, Kate, ja nebera ko verto skaityti apskritai literaturoje, nei zydo Kafkos,nei zydo Pasternako,na, beveik nieko genialaus.Vargas katems.

112378. Katė.> Vargui2008-03-17 14:35
Tamsta neteisingai interpretavote mano komentarą.Žydai ir prancūzai man labai patinka. Mano giminės medyje yra žydų šakelių, turiu draugų žydų. Aš norėjau akcentuoti pseudonimo sumaištį.

113972. vajetau2008-04-08 12:41
Ko Lietuvoje nepadarė sovietai, padarys fominos.

135881. saulėgrąža2008-10-22 18:04
vajetau padarys greičiau, nes durniams sekasi.

168899. jolanta :-( 2009-08-27 14:50
nesuprantu to recenzento - kazko maivosi, nori issokti auksciau bambos, bet neiseina. S. Poisson reiskia savo - individualu - poziuri individualiomis priemonemis. O ko tam ( tai) kritikui reikia 0 tai parasyti savo ese Poisson variacijomis. Bejae, stilius isties drapokiskas, netelpantis i jokius tradicinius, juolab visai netradicinius raiskos budus.

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:09 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba