ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Nesantis riteris

ITALO CALVINO

[skaityti komentarus]

    Siūlome fragmentą iš I. Calvino romano, kurį ketina išleisti „Baltos lankos“.


Šią istoriją jums pasakoju aš, sesuo Teodora, Šv. Kolombano ordino vienuolė. Rašau vienuolyne, naudodamasi senais žemėlapiais, pašnekesiais, girdėtais svečių kambaryje, ir kai kuriais retais amžininkų liudijimais. Mes, vienuolės, mažai turime progų pasikalbėti su kareiviais: taigi, ko nežinau, stengiuosi įsivaizduoti – o ką darysi? Man ir pačiai ne viskas šioje istorijoje aišku. Galite mus užjausti: esame merginos iš provincijos, nors ir kilmingos, bet visąlaik gyvenusios uždarai, atokiose pilyse, paskui vienuolynuose; be religinių apeigų, tridienių, novenų, darbų laukuose, kūlimo, vynuogių skynimo, tarnų plakimo, kraujomaišos, gaisrų, korimų, kariuomenės įsiveržimų, plėšikavimų, prievartavimų, maro epidemijų, mes daugiau nieko ir nematėm. Ką gali žinoti apie pasaulį vargšė vienuolė? Taigi toliau sunkiai dėlioju šią istoriją, kurią ėmiau pasakoti kaip man skirtą atgailą. Dabar vienas Dievas težino, kaip sugebėsiu papasakoti jums apie mūšį, mat aš nuo karų, apsaugok Viešpatie, visuomet buvau toli ir, be tų keturių ar penkių kruvinų susirėmimų, kurie vyko lygumoje prie mūsų pilies ir kuriuos mes, mergaitės, stebėjome pasislėpusios už gynybinės sienos dantų, tarp verdančios dervos katilų (kiek nepalaidotų mirusiųjų paskui likdavo pūti laukuose, ir mes žaisdamos juos atrasdavom kitą vasarą kamanių debesyse!), apie mūšius, kaip sakiau, aš nežinau nieko.

Rambaldas taip pat nieko nežinojo: nors per savo trumpą gyvenimą apie tai tik ir galvojo, šiandien buvo jo kovos krikštas. Raitelių eilėje jis laukė puolimo, bet nejautė jokio pasitenkinimo. Jis buvo per daug prisirengęs: grandininius marškinius su apykakliu, kirasą su kaklo šarvais ir antpečiais, pilvo šarvus, šalmą su „žvirblio snapu“, pro kurį vos galėjai įžiūrėti, kas dedasi lauke, ant šarvų buvo užsimetęs apsiaustą, be to, vienoje rankoje laikė už jį aukštesnį skydą, o kitoje – ietį, kuria pasisukęs kaskart tvodavo per galvą bendražygiams; žirgo po juo nesimatė visai, nes jį dengė šarvinė gūnia.

Rambaldui jau beveik praėjo noras atkeršyti už tėvo nužudymą praliejant kalifo Izoarės kraują. Žiūrėdami į kažkokius popierius, kuriuose buvo pažymėti visi daliniai, jam pasakė:

– Kai sutrimituos, tu šuoliuok į priekį nutaikytos ieties tiesumu, kol jį nudursi. Izoarė visuomet kaunasi šioje rikiuotės vietoje. Jei nenukreivinsi, tikrai su juo susitiksi, nebent visa priešo kariauna išsiblaškytų, bet taip niekada nenutinka po pirmo smūgio. Dievaž, visada gali būti koks nedidelis netikėtumas, bet jei jo nenudursi tu, vis vien būk tikras, kad jį nudurs tavo kaimynas.

Jei jau taip klostėsi reikalai, Rambaldui daugiau niekas neberūpėjo.

Mūšio pradžios ženklas buvo kosulys. Apačioje Rambaldas pamatė artėjantį geltoną dulkių debesį, nuo žemės pakilo ir kitas debesis, nes krikščionių žirgai taip pat šoko į priekį. Rambaldas ėmė kosėti; kosėjo ir visa imperatoriškoji kariauna, dusinama savo šarvuose, ir taip kosėdama ir dunksėdama lėkė netikėlių debesies link ir jau girdėjo vis labiau artėjantį saracėnų kosulį. Du dulkių debesys susijungė, ir visa lyguma grumeno nuo kosulių ir iečių smūgių.

Per pirmąjį susirėmimą svarbiau ne sugebėti nudurti (nes rizikavai sulaužyti ietį į skydą ir dar įsibėgėjęs pats galėjai drėbtis pilvu žemėn), o išversti iš balno priešininką kyštelint jam ietį tarp sėdmenų ir balno tuo momentu, kai žirgas jį pamėtėja į viršų. Tai galėjo blogai baigtis, nes žemyn nukreipta ietis lengvai atsimušdavo į kokią kliūtį ar įsmigusi į žemę svirties principu išsviesdavo tave iš balno kaip katapulta. Tad susiremiant pirmosioms linijoms kariai skraidyte skraidydavo įsitvėrę iečių. Kadangi pasislinkti į šoną buvo sunku, – mat su ietimis nebuvo galima nė kiek pasisukti nevožtelėjus draugams ar priešams per šonkaulius, – iškart kildavo tokia spūstis, kad nieko nebuvo galima suprasti. Tuomet jau šuoliais įsiverždavo karžygiai apnuogintais kalavijais ir pasismagindami nutraukdavo sumaištį galingais kirčiais.

Kol skydas prieš skydą susidurdavo su priešų karžygiais. Prasidėdavo dvikovos, tačiau žemė jau būdavo nusėta šarvų lūženomis ir lavonais, todėl sunkiai galėdavai judėti, ir ten, kur priešininkai vienas prie kito neprieidavo, pasipildavo įžeidinėjimai. Čia lemiamą reikšmę turėjo įžeidimo laipsnis ir stiprumas, nes, atsižvelgiant į tai, ar įžeidimas buvo mirtinas, kruvinas, nepakeliamas, vidutinis, ar lengvas, buvo reikalaujama skirtingų išpirkų ar netgi amžinos neapykantos, kurią perduodavo palikuonims. Tad buvo svarbu suprasti vieniems kitus, o tai nelengvas dalykas tarp maurų ir krikščionių, kurie tarpusavyje kalbėjosi dar ir skirtingomis tarmėmis; ką daryti, jei tave pasiekia neiššifruojamas įžeidimas? Teks jį pasilaikyti ir gali būti, kad tavo garbė bus nuplėšta visam gyvenimui. Todėl šiame mūšio etape dalyvaudavo greitas, lengvai ginkluotas vertėjų būrys; apžergę savo arkliokus, jie zujo aplinkui, gaudė mėtomus įžeidimus ir žaibiškai versdavo juos į adresato kalbą.

Khar as-Sus!

– Slieko išmata!

Mushrik! Sozo! Mozo! Escalvao! Marrano! Hijo de puta! Zabalkan! Merde!

Abi pusės buvo be žodžių susitarusios šių vertėjų nežudyti. Beje, jie vikriai sprukdavo šalin, ir jei toje sumaištyje buvo nelengva užmušti sunkiasvorį karį, sėdintį ant stambaus žirgo, kuris buvo taip sukaustytas šarvų, kad vargiai galėjo perstatinėti kojas, tai ką kalbėti apie šituos strakalus. Bet, žinoma, karas yra karas, ir retkarčiais kas nors jame pasilikdavo. Taigi ir jie, nors dangstydamiesi tuo, kad mokėjo pora kalbų pasakyti „šunsnukis“, savo rizikos dalį privalėjo gauti. Kas turi miklias rankas, mūšio laukuose visada gali nuimti gerą derlių, ypač atvykęs tinkamu metu, tai yra anksčiau, nei nusileidžia didžiulis pėstininkų spiečius, kuris plėšia viską, ką pasiekia.

Geriausias sąlygas surinkti tuos gelžgalius turi pėstininkai, mat jie žemutėliai, tačiau balne sėdintys raiteliai svarbiausiu momentu apsvaigina juos trinktelėdami kalavijo plokštuma ir užsitempia viską į viršų. Kalbant apie „tuos gelžgalius“, turima omeny ne tik tai, kas nuplėšta nuo mirusiųjų, nes nurengti mirusįjį yra darbas, kuriam reikia ypatingo susikaupimo, bet visi pametami daiktai. Kadangi buvo įprasta eiti mūšin apsikarsčius visa įmanoma ginkluote, per pirmąjį susirėmimą tas laužas krisdavo žemėn. Kam tuomet dar rūpės kautis? Didžiausios kautynės užverda, kas jį susirinks; o vakare stovykloje vyksta mainai ir prekyba. Apyvartoje visuomet tie patys gelžgaliai, keliaujantys iš vienos stovyklos į kitą, iš vieno stovyklos pulko į kitą; ir kas gi yra tas karas, jei ne perėjimas iš vienų rankų į kitas vis labiau sulamdyto metalo laužo?

Vertė Asta Žūkaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111926. ivs 2008-03-12 04:25
jeigu apie kara arba sexa - iskart numetu. kiek galima?

112236. exPertas :-) 2008-03-15 22:30
italo calvino puikus. a6 vis galvoju kaip skamba jo tekstai itališkai. negi reikės italš išmokti...

Rodoma versija 30 iš 30 
14:17:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba