ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Apie santykį su skausmu ir mirtimi

ALEKSANDRAS ŽARSKUS

[skaityti komentarus]

„Kad tu mirtum ir nenumirtum“ – blogiausias senovinis palinkėjimas. „Merdėjimas nėra mirtis, bet gyvenimas“ – taip dabar pasakoma apie šiuolaikinio žmogaus mirtį.

Merdėjimas, senoviniu suvokimu, yra didelis blogis. „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis“, – sakydavo. Ilgai merdi nedori žmonės ar burtininkai, kurie laiku neperdavė savo galių ir žinių. Anksčiau merdėjimą trumpindavo: išpindavo kasas, nebaigtus darbus sudegindavo, atsiprašydavo, susitaikydavo. O dabar merdėjimo ilginimas vadinamas gyvenimu?!

Atkreipkime dėmesį, kiek daug priklauso nuo žodžių, kuriuos vartojame vienam ar kitam reiškiniui nusakyti. Palyginkime sąvokas nutraukti gydymą ir atsisakyti gydymo, turėdami mintyje, kad visai išnyko sąvoka natūrali mirtis. Kadangi gydymą suprantame tik teigiama prasme, tai minėtas sąvokas vartojame tik neigiama prasme. Todėl vietoj nutraukti gydymą arba atsisakyti gydymo dabar sakoma pasyvi eutanazija. Kai popiežius Jonas Paulius II atsisakė gydymo, pasigirdo kaltinimų, kad jam buvo pritaikyta eutanazija. Tačiau jeigu yra teisė į gydymą, tai turi būti ir teisė atsisakyti gydymo. Jei nėra šios teisės, tai pirmoji tampa prievarta.

Kodėl visokiais būdais ribojama teisė atsisakyti gydymo? Kad neliktų natūralios mirties, nes gydymas yra vartojimas. Prijungtas prie gyvybės palaikymo aparatų žmogus iki paskutinės akimirkos yra vartotojas. Vartotojų visuomenė lengvai neatleidžia nuo vartojimo. Už nenorą vartoti buvau pasmerktas ir išvadintas įvairiausiais vardais.

Tie, kurie reikalauja nutraukti gydymą ar išjungti gyvybės palaikymo aparatus, bet ta teisė jiems nesuteikiama, kenčia nuo prievartos, nuo prievartinio gyvybės palaikymo, kitaip sakant, kenčia nuo merdėjimo. Kad ligonis išvengtų prievartos ir galėtų pasinaudoti teise atsisakyti gydymo, dabar jau reikia papildomo įstatymo, kuris suteiktų jam teisę į vadinamąją pasyvią eutanaziją, kuri suprantama kaip ligonio numarinimas. Bet juk tai užmaskuotas absurdas.

Ir taip atsitiko todėl, kad medicina nepripažįsta natūralios mirties ir iškreipdama sąvokas gydymo atsisakymą, o iš tiesų norą natūraliai numirti pavadino pasyvia eutanazija ir suteikė jam neigiamą prasmę. Medicinai neparanku nei natūralus gimimas, nei natūrali mirtis, nes tokiu atveju ji paprasčiausiai nereikalinga. Medicinos požiūriu nei natūralaus gimimo, nei natūralios mirties neturėtų būti. Toks suvokimas įsigalėjo ir supasaulėjusioje religijoje.

Pasyvios eutanazijos įstatymo visai nereikėtų, jeigu teisė į gydymą nebūtų pavirtusi ar paversta prievarta, jei realiai egzistuotų teisė atsisakyti gydymo. Prisidengiant eutanazijos sąvoka iš ligonio atimama teisė natūraliai numirti ir jis yra priverstas kentėti prievartinį gydymą, kuris pateikiamas kaip gėris. Taip vietoj galimybės pasinaudoti teise ligoniui tenka kentėti prievartą. Tereikia ligonio norą pavadinti tikruoju vardu ir nereikės pasyvios eutanazijos įstatymo. Kiek daug priklauso nuo žodžio magijos!

Ar ne keista demokratija, kurioje teisė ima ir pavirsta prievarta? O gal yra paverčiama?! Galimas dalykas, kad įstatymu priimta teisė į eutanaziją pavirs ar bus paversta prievarta, kai tuo kažkas bus suinteresuotas. Esant tokiai tendencijai eutanazijos įstatymas būtų labai pavojingas – dėl to nerimauja kovotojai už gyvybę. Ir pagrįstai nerimauja.

Nereikia eutanazijos įstatymo, tereikia dalykus pavadinti tinkamais vardais: vietoj pasyvi eutanazija – natūrali mirtis. Sąvoka natūrali mirtis turi būti įrašyta teisės ir medicinos aktuose. Kol to nėra, reikia įstatymo, kuris gintų žmogų nuo medikų savivalės ir užtikrintų teisę atsisakyti gydymo, teisingiau sakant, per didelio gydymo. Viskas, kas per daug, pavirsta blogiu. Paradoksalu: per teisę į gydymą ir gausybę medicinos žmogus neteko teisės į natūralią, orią, garbingą, sąmoningą mirtį.

Kai nebėra natūralios, prisireikia užsakomos mirties. Šveicarijoje, kur medicinos aprūpinimas yra vienas geriausių, veikia klubai „Dignitas“ ir „Exit“, padedantys žmonėms, kenčiantiems nuo negalėjimo numirti, nusižudyti. „Dignitas“ direktorius L. Minelli sako: „Per pastaruosius dešimt metų užsakomųjų savižudybių skaičius Šveicarijoje išaugo dešimt kartų. Gyvenimo nuvarginti, o dažniausiai sergantys žmonės į Ciurichą keliauja iš visos Europos, nes „Dignitas“ aptarnauja ir svetimšalius“ („Užsakomoji mirtis“, Šiaurės Atėnai, 2006.III.10).

Pavadinimai daug reiškia, nes žodžiais kuriame tikrovę. Atidžiai panagrinėkime ir pamąstykime, kokia ideologija paslėpta po pavadinimais, kieno interesams ji atstovauja. O svarbiausia – mąstykime žmogų laikydami kūno ir sielos junginiu, t. y. atsižvelgdami ir į kūno, ir į sielos poreikius. Priimdami kitų mums primestus pavadinimus, mes priimame ir jų pažiūras į tą reiškinį ar dalyką. O pavadindami tą reiškinį kitaip, mes patys kuriame tikrovę.

Sąvokos nutraukti gydymą, atsisakyti gydymo iškart dvelkia neigiama prasme – „netekti“, „prarasti“, tačiau ką žmogus praranda ir ką gauna atsisakydamas gydymo? Juk kiekvienas praradimas yra ir gavimas. Daugelis pasakys, kad tai nesąmonė, kad gydymo atsisakymas yra baisiausias blogis, koks tik gali būti. Tačiau pabandykime pamąstyti žmogų laikydami dvasine būtybe. Žvelgdami tokiu žvilgsniu, pagalvokime, ką prarandame ir ką gauname atsisakydami per didelio gydymo?

Kančios prasmę simboliškai aprašo Libano poetas mistikas K. Džibranas: „Jūsų skausmas – tai aižėjimas kiauto, kuris gaubia jūsų sielą. Kaip vaisiaus kauliukas turi skilti, kad jo branduolys atsivertų saulei, taip ir jūs turite pažinti skausmą. Ir jei jūsų širdys nepaliaujamai jaustų kasdienius gyvenimo stebuklus, skausmas jums atrodytų ne mažiau nuostabus kaip džiaugsmas; ir ramiai priimtumėte savo širdies metų laikus, kaip visada priimate metų laikus, einančius jūsų laukais. Ir giedrom akim žvelgtumėte tolyn pro savo gėlos žiemas.“

Žemė yra prieštarų pasaulis, kur gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, liūdesys ir džiaugsmas, malonumas ir skausmas visada yra šalia. Gyvendami žemėje niekur nuo skausmo nepabėgsime. Skausmą galima tik atidėti, tačiau su juo vis tiek teks susitikti. Vis daugėjančios skausmo klinikos yra atidėliojamo skausmo, t. y. besaikio nuskausminamųjų vaistų vartojimo, pasekmė. „Bėgimas nuo skausmo ir yra kančia“, – sako JAV filosofas A. Wattsas.

Kodėl skausmą laikome tik blogiu? Juk skausmas yra ženklas, kad kažką padarėme ne taip, kad reikia susimąstyti ir savo gyvenime kažką keisti. Juk tai akivaizdžiai rodo patys paprasčiausi gyvenimo įvykiai: susižeidei – skauda, vadinasi, buvai neatsargus. Liga taip pat yra skausmas, tačiau kažkodėl ligos skausmo nelaikome perspėjimo ženklu. Lengviau tikėti, kad ligos yra atsitiktinės ir nuo mūsų nepriklauso. Tada ligas laikome vien tik blogiu. Iš tiesų skausmas sako, kad norint pasveikti reikia kažką pakeisti savo gyvenime. Kai nereaguojame į skausmo perspėjimus ir norime juos tiktai pašalinti, ligų ir skausmo daugėja.

Vien tik kūną gydanti medicina įpratino mus ir skausmo priežastį matyti tiktai kūne. Svarbu suprasti, kad skausmas yra daugiau sąmonės nei kūno reiškinys. Skausmo šaltinis gali būti kūne, bet skausmo stiprumas priklauso nuo sąmonės. Dažnai žmogus kenčia, nors kūnas nei sužeistas, nei serga. Štai keletas pastebėjimų, kurie padės geriau suvokti skausmo reiškinį:

  • Esant dideliam jausmų pakilimui, susijaudinę skausmo nejaučiame.

  • Skausmas per operaciją pašalinamas užmigdant sąmonę.

  • Kai skausmas būna per didelis, sąmonė pati išsijungia ir žmogus nejaučia skausmo.

  • Skausmą malšinantys medikamentai yra psichotropiniai, t. y. veikiantys žmogaus psichiką.

  • Koja ar ranka nupjauta, tačiau žmogus nupjautos galūnės vietoje jaučia skausmą.

  • Dvasinės kančios yra stipresnės už kūno. Visos religijos ir mistikai tvirtina, kad skaistyklos kančios, kai žmogus nebeturi kūno, yra kur kas didesnės.

  • Transpersonalinėje psichologijoje, taikant skausmo didinimo metodą, surandamos skausmo priežastys.

  • Sąveikaujant su skausmu, t. y. priimant skausmą ir keičiant požiūrį į jį, skausmas mažėja ir net visai išnyksta.

  • Gamta palaiko pusiausvyrą. Atsiradus skausmui, smegenys gamina malonumo medžiagas – endorfinus. Tik endorfinų gamyba jau gali būti sutrikusi dėl nuskausminamųjų vartojimo.

    Galima sirgti ir labai sunkiomis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu, tačiau be didelių kančių ar net visai be skausmo. Tik reikia sugebėti priimti skausmą, jam atsiduoti, pasinerti į jį. Kovojant skausmas tik stiprėja, nuskausminamųjų reikia vis daugiau, panašiai kaip ir narkomanui narkotikų. Juk ir narkomanai bėga nuo gyvenimo sunkumų, įtampos ir skausmo. Bet skausmai praeina, kai pasikeičia žmogaus sąmonės būsena.

    Negana to, skausmas yra reikalingas. Skausmas yra stresas, o be streso nėra vystymosi. Taigi skausmas reikalingas vystymuisi: jeigu jo nėra, žmogus pats jį susiranda. Pasak psichologų, nenorintis keistis žmogus renkasi kančią ir gali tapti savotišku nelaimės narkomanu. Priklausomybė nuo kančios atsiranda, kai žmogus bėga nuo gyvenimo ir nepriima jo tokio, koks yra. Nori laimės be kentėjimo – gausi skausmą be laimės.

    Kad skausmas nėra vien tik blogis, rodo ir gydymo metodai pasitelkiant skausmą: skausminis masažas, flagelacija, gydymas rykštėmis, turtingose šalyse atsiradę klubai (jau yra ir Lietuvoje) BDSM (bondage, discipline, sadism, masochism – pančiai, disciplina, sadizmas, mazochizmas), kuriuos žmonės lanko ir moka nemažus pinigus, norėdami patirti dozuotą skausmą. Biologijos mokslų daktaras S. Speranskis rykštėmis išsigydė sunkią depresiją ir infarktą ir parašė knygą „Plakimo terapija“ (Sergej Speranskij, Porkoterapija, Novosibirsk, 2006).

    BDSM klubai nėra teigiamas dalykas, tai dvasinio skausmo vengimo pasekmės. Specialiai kankinti savo kūno nereikėtų, jei priimtume ir atsivertume dvasiniam skausmui, kuris yra kuriantis ir perkeičiantis. Apie skausmą kaip psichologinį reiškinį jau kalba ir medikai. Štai Kauno klinikų Skausmo gydymo poskyrio gydytojas A. Ščiupokas sako: „Skausmas – tai emocinis sutrikimas ir jis gydomas ne vien vaistais. Ligoniai mokomi gyventi, kad patys įveiktų savo skausmą.“ Šį skausmo apibūdinimą palyginkime su tuo skausmo apibrėžimu, kuris kyla iš stipraus religinio jausmo: skausmas – tai vienybės jausmo su supančiu pasauliu praradimas. Galima pasakyti ir kitaip: skausmas kyla iš netinkamos pasaulėžiūros. Ar pastebite panašumus?

    Abiem atvejais kalbama apie vidinę kančią – sielojimąsi. Jei žmogus nebėga nuo sielos kančios, ji virsta kūryba. Kentėti savo viduje, sielotis yra sunku, o nuo vidinių kančių galima pabėgti ir tam yra sugalvota daug būdų, ypač šiais laikais. Tačiau pasekmės yra tokios, kad tam, kuris nenori vidinių kančių, anksčiau ar vėliau teks kentėti kūnu. H. Hesse bėgančius nuo kančios pavadino bėgančiais nuo savęs, nuo savo sielos.

    Skausmas yra tiesiogiai priklausomas nuo žmogaus dvasinės-psichologinės būsenos. Pirmiausia atsakykime sau į klausimą: nuo ko priklauso mirtina liga sergančio žmogaus būsena? Turbūt visi sutiksime, kad labiausiai priklauso nuo žmogaus santykio su mirtimi, o žmogaus santykis su mirtimi priklauso nuo jo pasaulėvokos.

    Vedanta nurodo, kad žmonės kenčia dėl penkių priežasčių. Pirma, mes nežinome, kas esame. Antra, tapatinamės su savo kūnu. Trečia, prisirišame prie nerealių ir laikinų dalykų. Ketvirta, bijome tų pačių nerealių ir laikinų dalykų. Ir penkta priežastis yra mirties baimė. Tačiau ten pat pasakyta, kad pirmoji kančios priežastis, – nežinome, kas esame, – nulemia visas kitas. Mes tariamės žiną atsakymus į klausimą „Kas aš esu?“, tačiau tai nėra tikri atsakymai, nes jie nepanaikina baimės.

    Senovės žmonės, kurie nebuvo tokie „protingi“ kaip mes, geriau pažino save ir todėl mažiau bijojo mirties. J. W. Goethės herojus sako: Stirb und werde! („Mirk ir tapk!“), o mes dabar sakome priešingai: „Nemirk ir išnyk!“

    Prancūzų kultūros istorikas Ph. Ariesas savo darbuose aprašė Vakarų kultūros žmogaus požiūrį į mirtį. Ankstyvųjų viduramžių žmonės į mirtį žiūrėjo kaip į natūralų reiškinį ir ji nekėlė jiems ypatingos baimės. Tokį santykį su mirtimi Ph. Ariesas pavadino prijaukinta mirtis. Vis labiau prarandant ryšį su Anapusybe ir Kūrėju, keitėsi santykis ir su mirtimi. Didėjo mirties baimė ir XX a. baimę ėmė kelti vien tik mirties paminėjimas. Išvirkščia mirtis arba uždrausta mirtis – taip Ph. Ariesas pavadino šiuolaikinių šiaurės amerikiečių ir europiečių santykį su mirtimi. Pasak jo, visuomenė elgiasi taip, tarsi niekas nemirtų ir žmogaus mirtis nepaliktų jokios žymės visuomenės struktūroje. Labiausiai civilizuotuose Vakarų kraštuose žmogaus gyvenimo pabaiga taip sutvarkyta, kad ji tampa tik gydytojų ir laidojimu užsiimančių verslininkų reikalu. Laidotuvės tapo labai paprastos ir trumpos, o gedulas visai išnyko. Amerikietiškam laimės siekiui mirtis tapo didele kliūtimi ir nelaime, todėl ji ne tik paslėpta nuo visuomenės akių, bet ir slepiama nuo mirštančiojo, kad mirtis jo nepadarytų nelaimingo. Lavonas balzamuojamas, puošiamas, dažomas, kad atrodytų gražesnis, jaunesnis ir laimingesnis nei gyvas.

    Nors mirtis tapo išvirkščia, ji vis tiek išlieka svarbiausias žmogaus gyvenimo įvykis, kuriam labai reikia artimų žmonių, tikro, ne apsimestinio supratimo, palaikymo ir dvasinės-psichologinės pagalbos. Tikruosius mirštančio žmogaus poreikius aprašė psichiatrė E. Kübler-Ross knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ („On Death and Dying“, 1969). Nors knyga JAV išėjo dideliu tiražu ir padarė didelę įtaką (2001 m. išversta ir į lietuvių kalbą), ji neįveikė vis greitėjančio pasaulėjimo. Ar ją dabar kas nors skaito ir atsimena? Medikalizacijos triumfas beveik išdildė jos poveikį.

    Tyrinėdama žmogaus santykį su mirtimi, E. Kübler-Ross atrado, kad šiuolaikinis pasaulietiškos visuomenės žmogus pereina, aišku, jei suspėja, penkias santykio su mirtimi stadijas arba pakopas:


      1) neigimo ir atsiribojimo,
      2) pykčio ir pasipriešinimo,
      3) derėjimosi,
      4) baimės ir depresijos,
      5) susitaikymo.

    Trumpai peržvelgsime jų ryšį su žmogaus psichologine būsena ir skausmu. Pirmoji, antroji ir ketvirtoji stadijos yra tokios, kurios žmogui sukelia beveik nuolatinę įtampą – stresą. Neigimas, atsiribojimas, pyktis, pasipriešinimas, baimė ir depresija yra labai palanki terpė skausmui.

    Šiek tiek geresnė yra trečiosios pakopos psichologinė būsena, kai ligonis derasi su Dievu ir prašo pasveikimo, kažką žadėdamas ar paaukodamas. Tuomet ligoniui gali atsirasti viltis, tačiau jei ji nepasiteisina, jį apima baimė ir depresija.

    Jei ligonis randa dvasinių jėgų susitaikyti su mirtimi, tada atslūgsta įtampa, nyksta depresija ir mažėja skausmas. Tačiau retas šiuolaikinis žmogus sugeba pereiti keturias pasipriešinimo stadijas, kurios atspindi dabartinės visuomenės požiūrį į mirtį, ir susitaikyti su mirtimi. Tai rodo suvartojamų nuskausminamųjų kiekiai. Dažniausiai šiuolaikinis žmogus miršta apimtas pasipriešinimo arba baimės būsenos. Bet argi tuo dabar rūpinamasi? Slaugos namuose, kur žmonės nebegydomi, bet kalbama apie mirtį ir žmonės jai ruošiami, dažnas mirštantis ligonis, susitaikęs su mirtimi, prašo sumažinti nuskausminamųjų dozę arba visai jų atsisako.

    Susitaikymas su mirtimi kaip su neišvengiamybe nėra geriausias santykis. Yra dar viena, šeštoji, santykio su mirtimi pakopa – jos priėmimas. E. Kübler-Ross jos neaprašė savo knygoje. Tačiau tokį santykį su mirtimi galima rasti religinėje literatūroje ir senosiose kultūrose.

    Mąstantis žmogus įžvelgia ateitį ir todėl tas, kuris bijo ir priešinasi mirčiai, bijo ir gyventi. Jis daug kartų miršta, iki išmuš jo valanda. Iki galo džiaugtis gyvenimu ir jam atsiverti gali tik mirtį priėmęs žmogus. Nuo mirties išgelbsti tiktai mirtis. Šį būties dėsningumą suvokia tik tas, kas jaučiasi gyvas ne vien kūnu. Priešingu atveju – tai absurdas (absurdas – įsitikinimai, akivaizdžiai neatitinkantys kieno nors nuomonės).

    Žinomo tautosakos pateikėjo P. Zalansko duktė M. Zalanskaitė-Liugienė aprašė savo senelės M. Barysiūtės-Zalanskienės mirtį:

    „Močiutė mirčiai ruošėsi iš anksto. Ji turėjo pasisiūdinusi įkapes, pasidirbinusi karstą gal dešimtį metų prieš mirtį. Kiek pamenu, močiutė melsdamasi vis prašydavo „gražios“ mirties. Tos maldos nepraėjo veltui. Karstas stovėjo svirne, ant aukšto ir tėvelis keletą metų iš eilės jame sudėdavo obuolius. Močiutė, gulėdama karste visa buvo pakvipusi obuoliais. Tuo metu man buvo beveik dešimt metų ir aš viską gerai prisimenu...

    Buvo vasara, gražios, saulėtos dienos. Penktadienį močiutė pasijuto blogiau. Paprašė mano tėvelį P. Zalanską, kad nuvežtų į Marcinkonis, į bažnyčią. Šeštadienį tėvelis taip ir padarė. Močiutė išėjusi į lauką labai iškilmingai atsisveikino, nusilenkdama į visas keturias puses: „Sudievu, nameliai, sudievu, medeliai, sudievu, kiemeliai...“

    Vakare grįžo patenkinta, kad atliko išpažintį ir visa, kas priklausė, atsigulė. Rytojaus dieną, sekmadienį, mums pusryčiaujant, plačiai atsivėrė durys, įėjo močiutė ir tarė: „Eikit prie manęs kalbėt Visų šventų litanijos.“ Mat ji gulėjo kitam trobos gale, vadinamojoje seklyčioje, nes vasarą ten buvo vėsiau. Tėvelis pakilo nebaigęs valgyti, mes visi iš paskos. Nuėjom, suklaupėm prie stalo, pradėjom melstis visa šeima. Kol mes meldėmės, močiutė gulėdama žiūrėjo į mus, paskui atsisėdo, pasiėmė vandens, atsigėrė gurkšnelį ir atsigulusi nusisuko į sieną. Pastebėjau, kad jos nugara plika, priėjau, užklojau, apkamšiau. Baigę melstis, ruošėmės grįžti prie nebaigtų pusryčių. Brolis priėjo prie močiutės lovos ir sunerimęs pašaukė mus. Priėjom. Močiutė pradėjo mirti. Uždegėm žvakę, pastatėm ant jos krūtinės. Ji sunkiai, sunkiai pakėlė ranką, suspaudė degančią žvakę rankoje, veidu prabėgo palaiminga šypsena. Žvakės vaškas lašėjo ant močiutės krūtinės, ir aš galvojau, ar močiutei neskauda. Visi kalbėjome maldą prie mirštančiosios.“

    Ar pastebėjome, kad ji melsdamasi prašydavo gražios mirties. O melsdavosi kiekvieną dieną. Ji su mirtimi gyveno tarsi su geru draugu. Panašių pasakojimų iš dar visai nesenų laikų galime ir dabar išgirsti. Mes stebimės sąmoninga ir gražia Tibeto ar Indijos jogų mirtimi, bet visai pamiršome, kad dar visai neseniai gražiai ir sąmoningai buvo mirštama ir Lietuvoje. Ar jau visam laikui praradome sąmoningą santykį su mirtimi?

    Tau skaudu, liūdna, baisu, bet tau atkiša piliulę, įsmeigia švirkštą, pririša prie lašelinės... ar dar kaip nors kitaip medikalizuoja. Atrodo, kad tai raminimas ar nusiraminimas, bet iš tikro tai atstūmimas ir sąmoningos akistatos su mirtimi vengimas. Mirštantysis bijo apie mirtį kalbėti, baugu ir artimiesiems. Kartais jis bando kalbėti, bet mes nedrįstame ir neleidžiame. Lengviau apsimesti, užsimiršti... Ir tai vadinama humanizmu, kai tai, kas žmogų daro žmogumi – sąmonė, – yra slopinama. Kai netikime, slepiamės už gydytojų, diagnozių, tyrimų, vaistų, raminamųjų, deguonies kaukių ir kitokios medikalizacijos.

    Turėdami mintyje minėtą M. Barysiūtės-Zalanskienės mirtį, palyginkime ją su dabartine padėtimi, kurion taip staigiai buvome civilizacijos nublokšti. Pasakoja kunigas:

    „Buvau pakviestas pas mirštančią močiutę, kuri jau dvi paros, pasak jos giminaičių, į nieką nebereagavo, negirdėjo, jos gyvybę palaikė tik medicininiai aparatai. Į močiutę buvo prikaišiota tiek laidų, kad įėjus į palatą atrodė, tarsi ji kabo virš lovos. Pasilenkiau prie jos ausies ir garsiai ėmiau sakyti: „Esu kunigas, jei mane girdite, gailėkitės, duosiu nuodėmių atleidimą...“ Kol meldžiausi, teikiau sakramentą ir kalbėjau močiutei į ausį, giminaičiai ir du gydytojai su pašaipa veiduose tai stebėjo. Prieš išeidamas vėl pasilenkiau prie močiutės: „Daviau jums nuodėmių atleidimą ir ligonių patepimą, galite ramiai susitikti su Dievu.“ Staiga netikėtai močiutė garsiai sušniokštė: „Ačiū.“ Giminaičiai atrodė lyg žaibo trenkti.“

    Ką gavome ir ką praradome? Ko gero, pasitvirtina sena išmintis, kad didžiausi praradimai yra tie, kurių nepastebime.

    Gyvenimas žemėje – didelė dovana, bet nepalyginti didesnė yra dovana amžino gyvenimo, į kurį patenkame pro mirties vartus. Jeigu Dievas mūsų prašymų dėl sveikatos ir ilgo gyvenimo neišklauso taip, kaip mes norėtume, tai reiškia, kad tokios dovanos į Dievo planus neįeina. Tačiau Jis mūsų nepalieka be dovanų ir duoda nepalyginti geresnių – tų, kurios yra Jo planuose. Įdomu, kuo taptume, jei Dievas apdovanotų mus pagal mūsų prašymus?

    Mirtis yra dovana, kurią Dievas paruošia kiekvienam iš mūsų. Jei nuolat prašome sveikatos ir ilgo gyvenimo, mirties ne tik nelaikysime dovana, bet ir stumsime ją šalin, bijodami pažvelgti jai į akis. O juk mirties akyse matosi amžinoji šviesų šviesa.

    Vengrų kilmės amerikiečių gydytojas, filosofas ir rašytojas L. Z. Bito išleido knygą „Eutanazija ir eutelija“ apie dabartinės padėties, kurioje atsiduria civilizuotai mirštantysis, keblumą bei absurdiškumą ir nurodo būdus, kaip ją įveikti. Dėl medicinos, kuri pripažįsta tik žmogaus kūną, kaip pažymi L. Z. Bito, sąvoka eutanazija („gera mirtis“) labai susiaurėjo ir ėmė asocijuotis su prievartiniu numarinimu. Gerumas tokios mirties tik tas, kad ji greita. Reikia naujos sąvokos, kuri iš tiesų išreikštų gerą gyvenimo pabaigą ir mirtį. Jis parinko kitą graikiškos kilmės žodį – eutelija. (Teleo – baigti, įvykdyti, padaryti laimingą, pasiekti tobulumą; teleite – pabaiga, įgyvendinimas, išrišimas, riba; telesforos – užbaigtas, visas, įvykdytas; telestos – žynys, įšventinantis į misterijas; telesterion – misterijų vieta.)

    Sociologijos profesorius M. Schwartzas parodė gražios ir laimingos mirties pavyzdį. Susirgęs reta ir nepagydoma liga, kurios pasekmės yra nervų sistemos degeneracija ir raumenų atrofija, jis tęsė sociologijos pamokas buvusiems mokiniams ir draugams. Savo geriausiam mokiniui M. Albomui jis pavedė parašyti vadovėlį tanatologijos kursui. Ši knyga, kuri JAV pasirodė 1997 m., yra išleista ir lietuviškai (Mitch Albom, Antradieniai su Moriu, Kaunas, 2001).

    Tai skrupulinga pamažu gęstančios gyvybės analizė. Kiekvieną antradienį M. Albomas iš Detroito skrisdavo į Bostoną, kad keletą valandų praleistų su profesoriumi. Savo pavyzdžiu M. Schwartzas parodė, kaip reikia priimti mirtį. Jam nereikėjo nei reanimacijos palatos, nei slaugos namų, nei eutanazijos. Nereikėjo nei pagalbininkų, priešingai, jis padėjo kitiems – buvusiems savo mokiniams – priimti mirtį, susitaikyti su mintimi apie gyvenimo laikinumą ir baigti gyvenimą su ramybės ir pasitenkinimo jausmu. Jis atsiskyrė nuo kūno namuose tarp artimųjų ir draugų. Lietuviškame šios knygos vertime nėra labai svarbios paantraštės: Vienas senas ir vienas jaunas žmogus ir didžiausia gyvenimo pamoka. Didžiausia jau vien todėl, kad visiems joje teks dalyvauti.

  •  

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     

    Skaitytojų vertinimai


    111925. ivs 2008-03-12 04:23
    Re: Mitch Albom, Antradieniai su Moriu - nu negalima sakyti, kad jam nereikejo pagalbininku. Dar ir kaip reikejo. Man istrigo, kaip jis megavosi, kad jam subine sluosto ir kremais tepa. Kaip tai skirtinga nuo mano uosvio, kuris net vezio susuktas, budamas invalidas ratukuose vis tik iki paskutines nakties pats savim pasirupindavo. Ir mano mociute sakydavo, kad to labiausiai bijanti. Ne mirties, o to, kad asmenine higiena gali nepajegti pasirupinti. Cia kazkur ir buvo zmogiskojo orumo riba nubrezta. Kur ji dabar?

    111938. Olga :-) 2008-03-12 09:22
    Ačiū, tai viršūnė visko, ką žinojau apie mirtį."Mirtį nugali tik mirtis".

    111941. RB2008-03-12 10:18
    Jo, su Moriu žarskus nepataikė. Tiksliau- pritaikė savo ideologijai. Kaip, beje, ir visus kitus šaltinius. Yra ir kitų nei kiek ne mažiau įtakingų nuomonių, knygų, kurios reikšmingai nesutampa su autoriaus pozicija. Ir, aišku, pilna tokių nusišnekėjimų kaip "Mirtis yra dovana, kurią Dievas paruošia kiekvienam iš mūsų". Nes nei to dievo yr, nei jis mums kokias nors dovanas ar bausmes ruošia. Yra natūrali įvykių tėkmė, kuri visai nepavaldi jokioms krikščioniškoms spekuliacijoms. O sakyti, kad "Nors mirtis tapo išvirkščia, ji vis tiek išlieka svarbiausias žmogaus gyvenimo įvykis" yra išvis liguista.

    111954. Katė2008-03-12 12:46
    Kaip mirtį suvokia, kaip priima ją įvairios kultūros, esu specialiai domėjusis. Dažniausiai lyginama mirtis anksčiau ir dabar, bandoma supriešinti,parodyti, kad anksčiau viskas švenčiau. Pasitelkiama po vieną kitą pavyzdį ir iliustruojama, filosofuojama. Visa tai gerai - mankština protą. Bet nebūtina lyginant praeitį a priori pažymėti pliuso ženklu, o prie dabarties braukti minusą. Mirtis ir yra Mirtis. Žmogus niekada jos neprisijaukina, nes jis nepajėgus jos suprasti. Dievas (Gamta?) sutvarko viską taip, kaip reikia - jis neleidžia žmogui suvokti tikrosios savo mirties valandos. Žmogus miršta ne susitaikęs su mirtimi, o apsvaigintas tikrojo narkotiko - pačios Mirties. Kad žmogus visais laikais stengėsi prailginti savo gyvenimą, rodo liaudies medicinos liekanos. Ir skausmą malšinančių, ir apetitą gerinančių, ir kraują stiprinančių, ir..., ir... žolelių ir ritualų būta. Niekas specialiai nekentėdavo. Mirtis išėjo iš namų, nes ir mes iš jų išėjome - vaikai nebepasilieka su tėvais, skuba kurti savo gyvenimus. Ar tai blogai? Blogio - gėrio matu tokie dalykai nematuojami. Tai tiesiog ėjimas į priekį kažką prarandant, kažką atrandant. Aš esu opi. Nenorėčiau kęsti skausmo. Neatsisakysiu jį malšinančių vaistų. O kad pinigai už juos papildys kokio nors vertelgos kišenę - ne mano, o to vertelgos reikalas.

    111960. Šuo to Katė :-) 2008-03-12 13:30
    Katė kaip visada gudri, todėl ji ir katė,- visada turi savo nuomonę, ir ji nebūtinai yra bloga.Kiekvienas tiesą suvokia pagal savo protą ir patyrimus?

    111970. re: 111925. Ivs2008-03-12 15:14
    Dėl detalių - gal ir jūsų tiesa (beje, jums susidaręs neigiamas įspūdis gali būti ir netikslaus įvardinimo ar vertimo pasekmė), tačiau visumoje - "Mitch Albom, Antradieniai su Moriu" yra p u i k i knyga.

    111975. autoriui2008-03-12 16:03
    mielas žmogau, vietoj to, kad šiltame bute sveikas būdamas sėdėtum ir svarstytum apie skausmą, pavažinėk po kaimus ar skurdesnius miestų/miestelių rajonus, pakalbink bobutes, kurias kaip "beviltiškas" išrašo iš ligoninių - "artimųjų" neprižiūrimos jos tiesiogine prasme pūva savo lovose. pakalbink ligonius, kurie nelaiko išmatų ir stebuklingais būdais bando išsiversti su valstybės skiriamais dešimčia pampersų mėnesiui. dar pakalbink vėžiu sergančių vaikų tėvus, neišgalinčius savo atžaloms nupirkti būtinų, tačiau, deja, valstybės nekompensuojamų vaistų. taigi, pacituok jiems prancūzų istoriką, m. albom ir kt., paaiškink, kad skausmas neatsiranda be priežasties, kad jis perspėjimas, jog reikia savo gyvenime kažką keisti, jog kažkur ir kažkada jie buvo "neatsargūs". įdomu, kokios reakcijos sulauksi.

    111978. mie2008-03-12 16:29
    keista, autoriaus net akyse nemaciusi, as jo taip nekenciu, kad net negaliu skaityti.

    111983. kvailutė2008-03-12 16:54
    skaičiau lyg gerčiau gyvą vandenį užtaisytą mėšlu. vis dar nesusigaudau, kas čia ne taip. beje, neperseniausiai į rankas pakliuvo laisvas laikraštis su AŽ straipsniu apie indigo vaikus - patiko.

    111985. Jonas :-) 2008-03-12 17:04
    Mirties prasmę galime suprasti tik suprasdami amžinojo gyvenimo perspektyvą ir galimybes. O tam reikalingas tikėjimas, apie kurį Ap.Paulius sako, jog jis "įrodo tikrovę, kurios nematome" (Žyd 11,1). Suprasdami, kad mūsų gyvanimas yra tik valandėlė, lyginant su amžinuoju, lengviau priimame kentėjimą čia žemėje. Suparastinus (t.y. taikant galintiems naudotis laisva valia)kančia turi tris prasmes: gali būti bausmė kitų pamokymui, gali būti kartus vaistas širdies gryninimui, gali būti savo (o kartais ir kitų)kaltės išpirkimo būdas. Prieš užduodant klausimą "Kodėl man!?", turime gerai pažinti save, kas nėra lengva, nes sunku būti objektyviam sau. Noriu padėkoti autoriui už nedažnai pasitaikantį ŠA prasmingą ir gilų straipsnį. Kai kurių vertintojų kandžiojimas šiuo atveju yra geras ženklas, nes juk žinome kas tiesos nemėgsta.

    111988. Katė2008-03-12 17:08
    O kas yra tiesa? Kas žino? Jei žinotume, neieškotume. Ir niekas čia nesikandžioja. Tiesiog nepriimame kiekvienos nuomonės kaip poterių.

    111989. ragana Kornelija2008-03-12 17:09
    jei Žarskaus mintis suabsoliutiname, aišku, išeina nesąmonė. reikėtų tik mažos pataisos: kad jo mintys tinka kai kuriais atvejais. kitais atvejais tinka 111975-to komentaro pastabos ir pan. taigi iš tiesų nėra čia ko plūsti nei rietis. tik kad ta žmogaus neapykanta kitiems... o tokia neapykanta kaip 111978-tame nerodo nieko gero, sakyčiau. sveikatos prasme.

    111993. S. -- 11989. rK2008-03-12 17:25
    pritariu; tik patikslinčiau jūsų paskutinį sakinį: tolerancijos (t.y., priešingos nuomonės ar įsitikinimų gerbimo) prasme

    111995. mie2008-03-12 17:42
    kaip ir nesigyriau, kad esu labai sveika. ar ligoniu buti geda? gal tai: a)bausme kitu (pavyzdziui, jusu) pamokymui, b)kartus vaistas sirdies gryninimui ir t. t.? kas yra sirdies gryninimas? siaip jau ketinau net nesivelti ir neskaityti, velniam man. ir taip pakanka blogu emociju. dejau as ant jusu taip vadinamos tolerancijos ir priesingos nuomones gerbimo, jeigu ka.

    111998. re: 111995.2008-03-12 17:55
    teisingai pasakėt "ir taip pakanka blogu emociju." nieko neišlošit jas gausindama

    111999. Katė>mie2008-03-12 17:57
    Nepyk. Niekas čia Tavęs kvaila nelaiko. O kad taip sureagavai, visai natūralu. Aš irgi pajuntu proto stygių, kai girdžiu žmogų kalbant lyg Dievą. O Žarckus man kartais panašus į netikrą dievą.

    112003. ww2008-03-12 18:15
    jonai, o tu pagalvojai, kad yra klausimas ne tik "kodėl man?", bet ir "kodėl jam/jai/jiems?", pvz. kokia vaikų, šią akimirką mirštančių iš bado afrikoje, kančios prasmė? ar tai pamokymas aplinkiniams, ar galimybė širdį apvalyt/išpirkt kaltes? kam, jiems? ką, tavo manymo, galėjo padaryti vaikas (tik nereikia aiškinti, kad galbūt nusikalto vaiko tėvai ar protėviai, nes tai bus daugiau nei juokinga)? taigi, nėra atsakymo, ir visi samprotavimai apie "amžinybės galimybės" tėra būdas pateisinti savo pačių ir savo susikurto pasaulio kasdienį žiaurumą: ak, kenčia kažkas, na tai tegu kenčia, matyt, yra už ką, ar ne?

    112004. mie2008-03-12 18:17
    o tegu ir laiko kvaila, na ir kas? uzuot skaiciusi sita priekvaisi seni, paskaiciau navaka, ten tikrai pasisemiau geru emociju.

    112010. RB>Jonui2008-03-12 20:22
    Mirties prasmę galima suprasti ir paskaičius biologijos vadovėlį.

    112029. krankt2008-03-12 21:50
    tiesa pasakius, man sito autoriaus pizdelinimai primena respublikonu papirkta sukciu, kuris nori savo turciams seimininkams sutaupyti pinigu, neleisti juos gydymui, o palikti slovingiems karams. fuck you.

    112045. ivs 2008-03-13 04:28
    labai padrikas straipsnis. Stai "Ankstyvųjų viduramžių žmonės į mirtį žiūrėjo kaip į natūralų reiškinį ir ji nekėlė jiems ypatingos baimės", o jau šiuolaikiniai šiaurės amerikiečiai ir europiečiai uzkliuvo nes... nes jie irgi ramiai ziuri i mirti ir laidotuves. nereiketu kalbeti apie amerikieciu laidotuves nesudalyvavus bent keliose. cia panasiai kaip mitas, jog amerikieciai nenaturaliai sypsosi. ir sypsosi jie naturaliai ir laidotuves labai teisingos - jokios pakazuchos. krankt, paantrink, pasakyk, kad taip.

    112046. ivs > 111970. re: 111925. Ivs2008-03-13 04:34
    kai skaiciau ta knyga po apacia vis dunksejo: hezau, koks egoistas. nu, tas moris. taip ir neapleido per visa knyga. bailys ir egoistas. gal del to, kad nejucia lyginau ji su mano akyse tapusiais didvyriais. kad ir keramiku Julium Bekeru.

    112047. ivs > krankt2008-03-13 04:35
    sestas zodis tavo komentare rasomas su ie, zinok.

    112054. kiskis p2008-03-13 09:51
    su ė, zinokite abi.

    112061. kvailutė2008-03-13 10:51
    vakar buvau m.kultyševo koncerte. grojo listą. kažkas fantastiško, neįtikėtino. net sunku patikėti, kad muzikos dievas apsilankė ir šioje skylėje.

    112063. kvailutė2008-03-13 10:52
    o 061 rašiau į laiškus...

    112070. S. -- 112046. Ivs2008-03-13 12:02
    Keista: visą tą knygelę perskaičius - nei karto nei šešėlio minties nekilo apie Morio egoistiškumą; kaip tik atvirkščiai: jautėsi jo pasidalinimas savo patirtimi, išgyvenimu iki paskutinio sąmoningumo slenksčio taip, kad tai ateityje būtų pagalba kitiems į panašią būseną patekusiems. O juk tikrai turėjo teisę į netrikdomą ramybę, galimybę paprašyti, kad niekas papildomai nevargintų klausimais, pašnekesiais; ir tikrai niekas šios jo teisės nebūtų atėmęs. Jo Gyvenimo pabaiga analogiška a.a. Jurgos Ivanauskaitės... Ypač (kaip anglai sako) "touching" buvo tas kelio nutiesimas į knygos autoriaus pasikalbėjimą su juo - tais pačiais antradieniais - vėliau, jau prie kapo...

    Skaitymas - kaip ir eilėraščių vertimas dainomis: pridėjus kitokią melodiją, tembrus, ritmą, skambesį - galima gauti tiesiog absoliučiai skirtingo poveikio rezultatą. Skaityti netinkamoje dermėje - tiesiog beviltiškas, beprasmiškas laiko gaišimas. Geriau jau kuo toliau pasišalinti nuo tokių tekstų, kurie ne tau skirti: tik slegia, nepraturtina, neigiamus/priešiškus jausmus kelia.

    112094. krankt antrina ivsei2008-03-13 17:20
    taip, taip, viskas, kaip sakai. dar man labai patinka amerikietiskos kapines be jokiu ten granitu ir marmuru, paprastos, kuklios.

    112106. kvailutė2008-03-13 18:27
    Labas, Aleksandrai, kreipiuosi į tave kaip dūšelė į dūšelę, todėl „tu“. Ar pameni, visai neseniai amžinojoj amžinybėj, paklusdami nenugalimam impulsui, artėjome link vartų į žemę? Klausiau, kas yra su tavimi, ko tu čia veržiesi. Su įkvėpimu aiškinai, gaila, nepamenau, ką. Net mane paviliojai. O gal ir neviliojai - pati veržiausi, pati žinojau, ach ta galva, neprisimenu, ką. Puikiausiai suvokėm, kad žybtelsim čia akimirkai, o paskui vėl nersim į amžinybę. Ir būsim kitur kitaip ir jau niekada taip. ViEna buvo tada svarbu – į žemę. Ir kaip aš galėjau užmiršti, ką čia tokio svarbaus reikėjo ar tai sužinoti, ar tai atrasti, ar tai patirti. Berods, tam buvo būtina įlįsti į fizinį kūną, be kurio kažkodėl to kažko nebūtų buvę galima gauti. Na, žodžiu... Esam čia. Akimirka – ir grįšim pro mirties duris. Jei jau nori rūpintis išėjimu, tai įsigydamas grabelį ir įkapes geriau sakyk, kad ne dėl savęs, o dėl artimųjų darai – kad jiems nereikėtų rūpintis, kad jie galėtų pilniau degti šiuo gyvenimu. Bet, manau, ir tai nebūtina. Geriau energiją gyvenimui skirti. Kokiam gyvenimui? Et, vis bandau prisiminti, užkliuvo už kažkokio vingio. Matau, ir pats pasimetei. Ar tik ne namolio linksti? Prisibūsi ten. Lukterk, gal prisiminsi. Arba netyčia pavyks pataikyti. O į mirties duris bet kokiu atveju pataikysi. Dar nepasitaikė nepataikiusiųjų.

    112131. Jonas :-) 2008-03-13 21:04
    Jeigu mirties prasmės ieškosime tik biologijoje, tuomet ji tikrai bus beprasmė. Jeigu ją suprasime kaip perėjimą į amžinąjį gyvenimą su nauju dvasiniu kūnu, tuomet jos prasmė prilygs ir mūsų gimimo prasmei. Amžinasis gyvenimas prasideda jau čia, Žemėje ir mirtis yra tik techninis dalykas, kaip ir gimimas, kūno keitimui į visiškai kitos kokybės dvasinį. Aišku, jeigu žodžiai "amžinasis gyvenimas" mums kažką reiškia. Dėl mirštančių iš bado vaikų Afrikoje (ir ne tik), turime kaltinti žmonių gobšumą ir meilės stoką. Kiek milijardų išleidžiama ginklavimuisi, kiek kainuoja įvairiausi rūmai, jachtos, paveikslai, deimantai ir pan. Tik dalies to atsisakius tikrai užtektų pamaitinti pasaulio badaujančius, kuriems reikalinga vos dolerio dienai. Lygiai pusė visų produktų, kurie išauginami Anglijoje, išmetami. Jų kiekio užtektų pamaitinti pusę badaujančios Afrikos. Tai yra proga mums parodyti (arba neparodyti) artimo meilę, kuri, deja, vis labiau blėsta šiame "žiauriame pasaulyje" (kaip teigia ww 112003 ir teisingai sako, jog tai MŪSŲ susikurtas pasaulis. Jeigu jis mūsų, tai kodėl mes jo netobuliname, o kuo toliau tik daugiau gadiname? Galima klausti: "O ką aš galiu padaryti?" Į tai atsakė vienam taip klausiančiam žurnalistui Motina Teresė: "Pasikeiskime mes su jumis ir dviem žmonėmis pasaulis taps geresnis". Galime pažiūrėti ir arčiau. Lietuvoje parduouvės negali neatlygintinai atiduoti produktų su besibaigiančiu galiojimo terminu labdarai, atseit, galimi piktnaudžiavimai. Maisto brangimo klausimas palaipsniui tampa aktualus visame pasaulyje. Dėl besikeičiančio klimato, dėl pagerėjusios finansinės padėties Indijoje ir Kinijoje (~2 milijardai žmonių), dėl dalies žemdirbystės produktų sunaudojimo biodegalų gamybai, dėl žmonių skaičiaus didėjimo. Lygiagrečiai su nafta brangsta ir, matomai brangs maistas. Atrodo, kad netrukus galėsime pagelbėti jau ir šalia esantiems, o ne tik Afrikoje.

    112133. mie jonui2008-03-13 21:37
    aciu, dabar zinosiu.

    112287. Noė2008-03-16 16:54
    Juokinga, bet eutanazija TSRS buvo laikoma nusikaltimu (perskaičiau 1985 m. TŽŽ). Čia panašiai kaip su tuo atveju, kai kažkoks sovietinis religinių reikalų įgaliotinis, nebeprisimenu pavardės, buvo uždraudęs tarti Dievo vardą (be reikalo :))).

    112329. b2008-03-16 21:52
    pirma pusė - informacija ir mintys, keliančios pamąstymą, bet antroji per palaida ir kad per `dievo` įvardijimą prasukta.

    112418. Klaudija autoriui2008-03-18 12:55
    Pasakysiu ir aš savo nuomonę:kaip ir kiekvienas žmogus suprantu kad visi mirsime.Jeigu nejaustume skausmo, kurį sukelia ugnis tai ir nesisaugotume jos ir labai nukentėtume nuo jos.Arba savisaugos jausmas?O lyčių potraukis?- jei nebūtų to mūsų prigimtyje - ar daugelis ryžtųsi tuoktis ir pakęsti vienas kito (vyro ir moters)mastymo skirtumus? vargti ir auginti vaikelius.Taip ir mirties baimė bent jau daugelį apsaugo nuo savnoriško išėjimo iš gyvenimo, antraip , ką gali žinoti,:) sugriūtų Dievo planai anksčiau jo numatyto (natūralios evoliucijos) laiko.Dievas tikrai žinojo ką daro sukurdamas žmogų(mėsa su kaulais???)įkvėpdamas jam nemirtingą dvasią (instaliuodamas jame aibę programų visai sistemai veikti) ir visą pasaulį jo džiaugsmui ir tobulėjimui.

    152357. pavasaris :-) 2009-03-01 18:47
    labai idomus pamastymai siuolaikiniam zmogui.Jo paskaitose randu daug perliuku ir gyvenimiskos tiesos. AČIŪ!

    176628. Ieva2009-12-12 18:32
    Labai idomi asmenybe, daug tiesos jo paskaitose, knygose. Tokius dalykus reikia jau mokyklose destyti. gaila, tikybos pamokos praeina sabloniskai ir neidomiai.

    Rodoma versija 30 iš 30 
    14:17:06 Jan 31, 2011   
    May 2008 Sep 2013
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba