ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Bijok savo artimo meilės

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

Ian McEwan. Tvari meilė. Romanas. Iš anglų kalbos vertė Regina Rudaitytė. V.: Mintis, 2005. 295 p.

Apie tokias knygas sakoma, kad jos "gerai sukaltos", "puikiai padarytos", "psichologinis trileris su detektyvo elementais" arba atvirkščiai ir panašiai. Ianas McEwanas, Bookerio premijos laureatas, keliolikos romanų autorius, prieš penketą metų Lietuvoje pasirodęs su "Amsterdamu", šiais metais šiuolaikinei anglų literatūrai jau atstovauja dviem romanais – "Tvaria meile" ir "Atpirkimu". Apie pastarąjį galbūt kada nors vėliau (dažnai tai reiškia niekada, nors knyga tikrai nusipelno būti skaitoma ir aptarinėjama).

Kaip minėjau, romanas "Tvari meilė" gali būti apibūdintas kaip psichologinis trileris, pagal jį, kaip ir pagal kai kuriuos ankstesnius (regis, tris) I. McEwano romanus, pastatytas kino filmas. Jame yra visko, ko reikia kinui: maniakas, persekiojantis niekuo dėtą žmogų, truputis meilės, truputis griūvančios šeimos kančių ir intrigų, truputis ginklų ir narkotikų, nuotykių ir t. t.

Prasideda pasakojimas intriguojančia situacija: keletas vyriškių pakimba ant virvių, kad galėtų išlaikyti į dangų besiveržiantį oro balioną, kurio krepšyje sėdi persigandęs vaikas. Ateina akimirka, kai kažkuris iš pakibusių vyrų paleidžia virvę, tuomet kiti irgi automatiškai paleidžia savąsias, ir balionas nulekia aukštyn, nusinešdamas vienintelį vyrą, kuris nesusiprato, nespėjo ar dėl kitokių priežasčių negalėjo paleisti virvės. Kiek paskridęs, vyriškis nebegali išsilaikyti, nukrenta ir, suprantama, užsimuša. Beje, berniukas, dėl kurio ši nelaimė atsitiko, po kiek laiko saugiai nusileidžia. Štai šios keistos ir netikėtos mirties akivaizdoje pasakotojas Džou pajunta, kad jį labai atidžiai stebi vienas iš įvykio dalyvių – Džedas Paris. Džou, šį žvilgsnį supratęs kaip tam tikrą užuojautos ir paguodos prašymą, atsako jam linktelėjimu ir netgi raminamu "viskas gerai". Po šios akimirkos Džou gyvenimas pamažu ima virsti košmaru.

Pasirodo, kad Džedas Paris yra ligonis ir šią komplikuotą situaciją interpretavo savaip. Jis įtikėjo, kad Džou jį įsimylėjo, kad jiedviem lemta būti kartu, kad jis privaląs atversti ateistiškai nusiteikusį Džou į tikėjimą ir panašiai. Jis ima skambinti, rašyti laiškus, sekti Džou ir jo draugę Klarisą, kol galiausiai viskas baigiasi vos ne tragiškai.

Žinoma, knygoje įdomiausi ne persekiojimo sukeliami įvykiai (šaudyti ir gaudyti), bet tai, kas vyksta su žmonių psichika, kaip vienas žmogus su savo beprotiškomis idėjomis gali sužlugdyti kitų žmonių gyvenimus. Nieko stebėtino, nes I. McEwanas ir apibūdinamas kaip rašytojas, kurį domina incesto, pedofilijos, sadizmo, transvestizmo, patologijos temos, jo kūryboje dominuoja froidizmas, perversijos, groteskas ir kiti makabriški dalykai.

Džou yra buvęs mokslininkas, kuris, karjerai nenusisekus, ėmėsi tam tikro populiarintojo, žurnalisto vaidmens ir mokslo laimėjimus perteikdamas visiems įkandama kalba ėmė ganėtinai pasiturinčiai gyventi. Jo draugė Klarisa – filologė, Johno Keatso tyrinėtoja. Jų tarpusavio santykiai (iki pasirodant Pariui) geri, nors pora neturi vaikų, ir Klarisa dėl to jaučia tam tikrą psichologinį diskomfortą.

Po scenos su oro balionu atrodytų, kad knyga bus skirta kaltės ir atgailos temai, išgyvenimams, kurie neišvengiamai turėtų apnikti vieno iš balioną mėginusių sulaikyti vyrų mirties liudytojus. Viskas pasukama kiek kita kryptimi.

Psichopato persekiojamą Džou pamažu taip pat ima kankinti mintis, kad jis yra iš mokslo parazituojantis marginalas. Šį jausmą sustiprina ir santykiuose su Klarisa atsiradęs plyšys. Kadangi ši ilgą laiką abejoja, ar toks Džedas Paris apskritai egzistuoja. Ir šios įsisenėjusios jos mylimojo frustracijos tik dėl to, kad jis nedirbąs tikro mokslinio darbo. Perskaičiusi Pario laišką ji gūžteli pečiais: "Jo rašysena gana panaši į tavo". Nevilties apimtas Džou praneša policijai apie persekiojimą, tačiau policija, sužinojusi, kad nėra nei agresyvaus elgesio, nei pavojaus gyvybei, nei grasinimų kaip nors pakenkti, atsisako domėtis tokia problema. O dėl Pario noro atversti į tikrąjį tikėjimą Džou net sulaukia kritikos, esą mūsų šalyje (t. y. Anglijoje) egzistuoja tikėjimo laisvė.

Taigi matome, kaip gerai I. McEwanas manipuliuoja viena iš trileriams būdingų priemonių: mes žinome, kad pagrindinis veikėjas teisus, bet juo niekas, net artimiausi žmonės, netiki, ir pamažu (rašytojo džiaugsmui) imame laukti, kada pagaliau išaiškės tiesa ir mes drauge su teisiuoju triumfuosime. Šis triukas senas kaip pasaulis, bet "Tvarios meilės" autorius juo naudojasi puikiai.

Įdomu stebėti ir tai, kaip vėsta Džou ir Klarisos santykiai. Viena vertus, ji ima įtarinėti, kad Džou dėl kažkokių egoistinių priežasčių prasimanęs Parį, kita vertus – pats Džou pradeda įtarinėti Klarisą, kad ši galbūt jau nebemyli jo, nes yra įsitaisiusi meilužį. Jis "degraduoja" tiek, kad paslapčia rausiasi po Klarisos stalčius, ieškodamas meilužio laiškų ar kitokių neištikimybės įrodymų. Po tokio jo poelgio moteris ima svarstyti išsiskyrimo galimybę.

Tokie įtarimai vienas kito atžvilgiu tarpusavio santykius, anksčiau buvusius paprastus ir aiškius, staiga padaro labai sudėtingus ir netgi nemalonius situacijose, kuriose malonumas turėtų būti neišvengiamas. Pavyzdžiui, kalbant apie seksą:

Drovumas sunaikina erotinį pasitenkinimą. Vos prieš pusantros valandos lovoje mudu elgėmės kažkaip neįtikinamai, tarytum tarp mūsų gleivinių būtų patekę smulkių dulkelių ar žvyro, arba jų psichinis atitikmuo, bet toks apčiuopiamas, kaip paplūdimio smėlis. Sėdėdamas virtuvėje Klarisai jau išėjus vaizduotėje atkūriau niūrią priežastinę seką, nepastebimai pereinančią nuo psichikos į somą – blogos mintys, menkas susijaudinimas, minimalus gleivinių išsiskyrimas – ir skausmą.

Galiausiai, kai restorane pasikėsinama į sėdinčio prie gretimo stalelio žmogaus gyvybę, Džou įsitikinęs, kad norėta nušauti jį, jis netgi tariasi matęs restorane Parį, tačiau visų liudytojų (ir paties Džou) parodymai taip skiriasi vieni nuo kitų, kad galiausiai ir skaitytojas gali imti įtarinėti Džou esant apsėstą persekiojimo manijos, o ne persekiojamą iš tiesų.

I. McEwanas atskleidžia labai svarbią žmonių tarpusavio santykių ydą – negalėjimą dėl nieko susitarti:

Žmonės dėl nieko negali susitarti. Mes gyvename nepatikimo, pusiau bendro suvokimo migloje, ir mūsų pojūčių duomenys deformuojasi, persilaužę per troškimų ir įsitikinimų prizmę, o tai iškreipia ir mūsų prisiminimus. Mes matome ir prisimename tai, kas mums palanku, ir tuo patys save pamažu įtikiname. Negailestingas objektyvumas, ypač savo pačių atžvilgiu, kaip socialinė strategija visuomet buvo pasmerktas. [...] Pamatai tik tai, kuo esi įtikėjęs. Štai iš kur ištuokos, konfliktai dėl sienų ir karai ir štai kodėl Mergelės Marijos statula verkia kruvinomis ašaromis, o Ganešo statula geria pieną.

Galiausiai visi abejojantys yra įtikinami tiktai tuomet, kai persekiotojas Paris įsibrauna į Džou namus ir įremia Klarisai į šoną peilį, o vėliau tuo peiliu grasina nusižudyti pats. Džou su gynybai iš nevykėlių narkotikų prekeivių nusipirktu ginklu sužeidžia Parį ir pagaliau viskas išsisprendžia. Beprotis keliauja į ligoninę, Džou ir Klarisa (tai sužinome iš gydytojų išvados, pateikiamos knygoje) susitaiko ir įsivaikina kūdikį.

I. McEwanas su medžiaga dirba labai rimtai: knygos pabaigoje pateikiamas priedas, kuriame aprašoma "homoseksualinė erotinė manija su religine potekste: klinikinis de Klerambo sindromo variantas". Tai ir ligos istorija, ir jos aptarimas, ir išvados, ir net su šios ligos tyrinėjimais susijusios literatūros sąrašas. Atrodo įtikinamai, svariai, lyg būtume skaitę ne grožinį kūrinį, o kažką panašaus į dokumentiką.

Jeigu koks nors tipas jus persekioja, įtikinėdamas, kad jūs jį mylite ir kad jūsų atsisakymas susitaikyti su šia meile tėra tam tikros rūšies koketavimas, žinokite, jog susidūrėte su de Klerambo sindromo ištiktu žmogumi ir jo meilė jums gali reikšti priekabiavimą, stresą, fizinę bei seksualinę agresiją ir net mirtį.

Šios knygos sėkmė, kad ji savo intelektualumu, svarstymais apie žmogaus prigimtį, žmonijos pasiekimus ir paklydimus įveikia gana nuvalkiotą trilerio žanro sąvoką. Tiesa, anot vieno kolegos, I. McEwanas gal kiek per "sausas", per logiškas, mėgstantis tam tikrą schematiškumą, tačiau čia jau skonio dalykas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:23 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba