ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Ar pasaulis pasikeitė?

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tel Avivas. 2000. Zivo Koreno nuotrauka

Kaip žinoma, žmogus – vienintelė būtybė, gebanti suvokti savąjį mirtingumą. Ir šis suvokimas be galo skausmingas. Vienas iš pagrindinių uždavinių, kuriuos sprendžia kiekviena kultūra, – kova su mirties baime. Skirtingos kultūros kovodamos su šia baime griebiasi skirtingų būdų. Pats seniausias ir tikriausiai veiksmingiausias būdas – be abejo, religija. Dauguma religijų žada pomirtinį gyvenimą vienokia ar kitokia forma, ir kuo nuoširdžiau žmogus tiki, tuo mažiau bijo mirti. Silpstant religinei sąmonei, puoselėjančiai jai būdingą pomirtinio gyvenimo viltį, Vakarų kultūroje vis labiau aštrėja būtinybė išstumti mirties baimę. Kapinės iškeliamos už miesto ribų, žmonės vyksta mirti į ligonines, toliau nuo artimųjų, kurie nepajėgia pakelti mirties reginio ir visų jos baisybių, tam tikro amžiaus nepasiekusiems vaikams nepranešama apie artimųjų mirtį, jie raminami miglotais pasakymais, tokiais kaip "senelė išvažiavo toli toli", "mamos su mumis jau nebėra" ir pan.

Vakarietiškas mokslas prailgina gyvenimą pasitelkdamas naujausius medicinos atradimus, vakarietiška teisinė valstybė gina savo piliečius nuo nusikaltėlių ir valdžios savivalės, o vakarietiškas pramogų verslas išblaško liūdnas jų mintis, neleisdamas nė akimirkos susimąstyti apie egzistencijos tuštybę ir laikinumą.

Galiausiai žmogus tampa pažeidžiamas ir bejėgis mirties akivaizdoje, apie mirtį jis nepratęs galvoti, nuo jos jį gerai gina sveikatos draudimas, budėtojas laiptinėje ir policininkas sankryžoje. Net tie kruvini koviniai ir siaubo filmai, kuriuos žiūrime per televiziją, kad ir kaip būtų paradoksalu, skirti mirties baimei slopinti. Jie įteigia mintį, kad mirtis būna tik kine, kad mirtis visada "svetima" ir "netikra".

Ši "svetimos" mirties, neturinčios nieko bendra su manimi ir tokiais kaip aš, paliečiančios tik kitus (senius, varguolius, trečiąjį pasaulį ir pan.), gudrybė neveiksminga tokiais momentais, kai įvyksta kažkas panašaus į Rugsėjo 11-ąją Niujorke, sprogimus Maskvos metro ar įkaitų dramą Beslane. Kiekvienas gali atsidurti ten buvusių žmonių vietoje ir kiekvieną apima siaubas dėl savo nesaugumo.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios JAV imta kalbėti, kad "pasaulis pasidarė kitoks", kad prasidėjo "kita epocha", kad pasaulis niekada nebebus toks kaip anksčiau. Toks radikalių pokyčių pojūtis labai būdingas patyrus stiprų dvasinį sukrėtimą, medicinoje jį įprasta vadinti potrauminiu stresu. Netikėtai patekęs į tiesioginio pavojaus gyvybei situaciją ar tapęs jos liudininku, žmogus paprastai netenka daugumos psichologinių saugiklių. Jis jau nebegali jaustis nepažeidžiamas, negali išstumti iš sąmonės pavojų ir grėsmių, su kuriomis susijęs kiekvieno gyvenimas.

Tačiau tai įvyksta tik tuo atveju, jei iki tol žmogus jautėsi palyginti saugus, jei visi mirties išstūmimo mechanizmai, būdingi vakarietiškai kultūrai, jį veikė raminamai ir slopino baimės jausmą. Taip galima pasakyti apie daugumą amerikiečių, bet rusams tai netinka. Šokas, kurį JAV gyventojai patyrė po 2001 m. rugsėjo 11-osios, atvedė prie bankroto slenksčio amerikiečių aviacijos kompanijas ir privertė keliautojus persėsti į automobilius ir garlaivius. O didžioji dauguma rusų mažai kreipia dėmesį į katastrofas ir teroro aktus. Rusai ir toliau vyksta poilsiauti į Egiptą, džiūgaudami, kad po teroro aktų kelialapių kainos mažėja. Rusų specialistus tenka per prievartą evakuoti iš Irako – jiems gaila palikti gerai mokamą darbą švilpiant kulkoms. RIA "Novosti" duomenimis, sudužus aviakompanijų "Sibir’" ir "Volga-Aviaekspress" lėktuvams, keleiviai neatsisakė skrydžių. "Atsisakiusiųjų skristi buvo vienetai, – sako aviakompanijos "Sibir’" darbuotoja, – nė vienas reisas nebuvo atšauktas". Kompanija "Volga-Aviaekspress" buvo suplanavusi du reisus į Volgogradą. Rytinis reisas buvo atšauktas "ryšium su vakarykščiais įvykiais", pranešė kompanijos darbuotoja, bet niekas negrąžino bilietų, o vienas keleivis netgi šaukė ir piktinosi, "kam sulaikė reisą".

Šį abejingumą galima paaiškinti tuo, kad, priešingai nei ramių Vakarų šalių gyventojai, per daugelį metų Rusijos gyventojai patyrė tiek sukrėtimų, kad seniai prarado tai, ką psichologai vadina "baziniu pasitikėjimu pasauliu", – nesąmoningą vidinį įsitikinimą, kad viskas bus gerai, susiklostantį vaiko galvoje pirmaisiais gyvenimo metais ir padedantį jam vėliau pakelti sunkumus ir negandas.

Pasitikėjimas pasauliu žlunga, kai kardinaliai keičiasi gyvenimo būdas ir elgesio taisyklės, įprastos iš vaikystės ir ilgą laiką garantavusios sėkmę. Daugumą rusų jausmas, kad "pasaulis pasikeitė" ir "gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau", persmelkė daug anksčiau nei amerikiečius. Daugelis jų šį jausmą patyrė, kai nuvertėjo jų santaupos, sustojo gamyklos, kuriose jie dirbo 30–40 metų, o šalis suskilo į tarpusavyje kariaujančias stovyklas.

"Ankstesniais" laikais apie įvairius kataklizmus, katastrofas ir avarijas Sovietų Sąjungos gyventojai sužinodavo tik praėjus gana ilgam laikui. Neseniai irgi matėme, kaip Rusijos televizijoje buvo cenzūruojamos žinios iš Beslano: diktoriai nutraukdavo korespondentus, kai šie bandydavo pasakyti aukų skaičių, ignoruodavo įkaitų artimųjų pagalbos šauksmą, skambėjusį per kitų šalių televizijos kanalus.

Daugelis specialistų ir paprastų mirtingųjų šiandien supranta, kad masinė žiniasklaida vaidina ypatingą vaidmenį bet kokio teroristinio akto mechanizme. Būtent ji yra tas "megafonas", kuris sustiprina mirtininko susisprogdinimo, įkaitų pagrobimo ar užpuolimo efektą. Daugelis paskubėjo iš to padaryti išvadą, kad cenzūra (arba savicenzūra) žiniasklaidoje, kai kalbama apie teroro aktus, yra problemos sprendimas.

Tačiau laikas rodo, kad tai pernelyg didelis supaprastinimas. Žiniasklaida ne sukuria teroro realybę, o tik atspindi ir sustiprina difrakcijos efektą. Tas faktas, kad kiekviena teroristinė ataka akimirksniu tampa pagrindine žiniasklaidos tema, – ne žurnalistų bendrijos užgaida, o masinės sąmonės būsenos pasekmė. Ši būsena lemia, kad bet kokia prievarta paprastų piliečių atžvilgiu, pateikta kaip politinis pranešimas, – tai įvykis, automatiškai užimantis pirmąją vietą informacinių srautų hierarchijoje. Kai prievarta panaudojama tokiu būdu, apie nieką kita žmonės negali nei skaityti, nei klausytis, nei galvoti.

iliustracija
JAV. 2001 m. rugsėjo 11 d. "Associated Press" nuotrauka

Eilinis gyventojas, vartotojas, paprastas pilietis esti pagrindinis asmuo, poindustrinės civilizacijos alfa ir omega, jos prasminis centras. Būtent todėl jis yra vertingiausias teroristų atakos objektas ir svarbiausias saugojimo objektas valdžiai. O žiniasklaidos mechanizmas veikia taip, kad kiekvieną iš tų, kurie tapo tokios atakos auka, eilinis gyventojas (televizijos žiūrovas, radijo klausytojas, laikraščių skaitytojas) visada tapatina su savimi. Todėl kategoriškai reikalaudamas, kad valdžia gelbėtų įkaitus bet kokia kaina, jis reikalauja gelbėti save patį. Juk visada kalbama: "Įsivaizduok, kad ten – tu ir tavo vaikai". Taigi nužudęs arba paėmęs įkaitu vieną vienintelį žmogų teroristas gali akimirksniu parklupdyti visą visuomenę, sukelti baimę, paniką ir netikrumą.

Paveikti masinę sąmonę, paveikti eilinį gyventoją ir siekia teroristas, pasinaudodamas žiniasklaida, kuri savo ruožtu irgi siekia šio eilinio gyventojo dėmesio. Šiuolaikinis terorizmas – tai į masinį žmogų, taigi į žiniasklaidą, orientuotas terorizmas. Prisiminkime XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios revoliucionierių rengtus teroristinius aktus – bene visi jie buvo nukreipti į valdančiuosius asmenis. Anuometinis teroristas pirmiausia siekė paveikti negausius valdančiuosius sluoksnius, kuriuose žinia apie vieną klasės atstovą ištikusią lemtį pasklisdavo žaibiškai. Visuomeninių klasių priešiškumas industrinėje visuomenėje lėmė, kad dominuojančių klasių atstovų lemtis kitas klases mažai jaudino. O dabar teroristų atakos dažniausiai nukreiptos į eilinius žmones, į "elitinę" masinės visuomenės klasę. Todėl kritiniais teroro momentais vienu iš pagrindinių veiksnių tampa masinė sąmonė, jos pozicinis žemėlapis, vidinė struktūra ir pagrindinių mitologemų dinamika.

Skirtingose šalyse įvykus teroro aktams žiniasklaida elgiasi labai skirtingai, pasitelkiami skirtingi būdai, kaip išvengti gyventojų demobilizacijos. Britų BBC, pasakodama apie teroro aktus, katastrofas, nelaimingus atsitikimus, stengiasi išvengti "mėgavimosi" detalėmis, susijusiomis su žmonių žūtimi. Filmuojama "praslystant", neakcentuojant natūralistinių detalių. Jei kai kurie žiaurūs kadrai ar siužetui turi didelę visuomeninę reikšmę, tai laidos vedėjas perspėja, kad silpnų nervų žmonėms ir vaikams jie gali sukelti dvasines traumas.

Stebėtojų nuomone, itin stiprų valstybinį disciplinuotumą pademonstravo Amerikos žiniasklaida per Rugsėjo 11-ąją Niujorke. Iš esmės per televiziją buvo rodomi tik bendrieji katastrofos planai ir periferiniai įvykiai. Į kadrą nepatekdavo nei sumaitoti kūnai, nei sužeistieji, nei vaizdai, kaip žmonės šokinėjo iš viršutinių dangoraižių aukštų, nei panika, nei aukų giminių isterija...

Nevalia imi lyginti, kaip teroro aktai nušviečiami Izraelyje ir Amerikoje. Amerikiečiai santūrūs, liekantys nuošalyje – sterilus tragedijos variantas. Žydai tapo tokį tragedijos paveikslą, koks jis yra iš tikrųjų – chaosas, klyksmai, kraujas. Izraelyje įprasta, kad televizija su kameromis prasiskverbia į patį įvykių sūkurį ir klausinėja dar neatsigavusių nuo šoko žmonių, ką šie jaučia. Ir žmonės atsako ne taip kaip amerikiečiai – oficialiais "fine" ir "ok", – o natūraliai, kartais šūksniais ir kauksmais. Gal tai neskoninga, neetiška – grynas sensacijų ir reitingų vaikymasis? Ne, veikiau taip tenkinami žiūrovų poreikiai: jie turi tiksliai žinoti, kaip tai atrodo. Amerikos laikraščiuose nepublikuojamos sunkiai sužeistųjų nuotraukos. Izraelyje jos – pirmosiose skiltyse. Todėl, kad Izraelis, kaip ir svajojo jo įkūrėjai, – viena šeima, ypač tuomet, kai atsitinka nelaimė. O šeimoje mažai kas uždrausta: iš kur čia atsiras privatumas, asmeninio gyvenimo atribojimas, kuris taip vertinamas JAV.

Privatumą Amerikoje gina įstatymai: žurnalistams draudžiama lankytis ligoninėse ir kalbinti sužeistuosius. Reporteriams labai retai leidžiama dalyvauti laidotuvėse. Izraelyje viskas kitaip. Žurnalistai lygiai kaip giminės, draugai, kaimynai, socialiniai darbuotojai ir savanoriai nedvejodami eina į ligonines, laidotuves, lanko šeimas, kurios laikosi septynių dienų gedulo ritualo. Gal tai vyksta todėl, kad Amerika paprasčiausiai dar nepriprato prie skausmo. Televizijos žurnalistai bijo arčiau prieiti prie kraujo – norėdami apsaugoti ir žiūrovų, ir savo pačių psichiką. Amerika savo teritorijoje pirmą kartą susidūrė su tokia teroro forma. Žydai pripratę. Vietos žiniasklaidai teroro aktų nušvietimas yra rutina, išmintas takas: tragedijos vieta–ligoninė–šeima–kapinės.

O Rusijoje įvykus garsiesiems teroro aktams žiniasklaidoje dažniausiai vyravo visiškas chaosas. Amerikos žiniasklaidos reportažų fone labai kontrastingai atrodė siužetai iš teatro Dubrovkoje per Rusijos televiziją. Besivaikant operatyvumo į eterį pateko viskas iš eilės: kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti teatro salėje, grėsmingi kreipimaisi į valdžią, raginantys nedelsiant patenkinti teroristų reikalavimus, ir net informacija apie specialiųjų tarnybų judėjimo maršrutus. Skirtingi kanalai vienas paskui kitą rodė baisią teatro salės panoramą, kur matėsi nenatūraliomis pozomis likusios sėdėti nužudytos našlės čečėnės. Kruvinas realybės šou peržengė visas ribas.

Lavonai, beje, rodomi stambiu planu, užpildė eterį ir po sprogimo per festivalį "Krylja", vykusį Tušine, ir po tragedijos prie "Nacionalio". Sprogimo Maskvos metro aukos nebuvo parodytos vien dėl to, kad žurnalistai į metro buvo įleisti tik išgabenus stambius aukų kūnų fragmentus. Visa tai nemaža dalimi pravertė kaip žiniasklaidos laisvės apribojimų pateisinimas. Įvykiai Beslane jau buvo nušviečiami visiškai kitaip – buvo jaučiama cenzoriaus ranka.

Žinoma, atrasti tobulą teroro aktų nušvietimo būdą be galo sunku, tikriausiai apskritai neįmanoma. Viena vertus, negalima, kad kruvini vaizdai televizijoje būtų pateikiami kaip koks "patiekalas", keliantis reitingus. Kita vertus, įvedus griežtus apribojimus kyla grėsmė nusiristi iki tokios padėties, kokia buvo Sovietų Sąjungoje, kur apie įvykusias dideles katastrofas ir tragedijas sužinojome tik po daugelio metų.


Pagal A. Fenko, D. Radyševskio, K. Razlogovo straipsnius
parengė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba