ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Nykstantis veidas

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pastato Birutės gatvėje fragmentas. Autoriaus nuotrauka

Alytus yra dvilypis miestas. Dvilypis ne vien todėl, kad sudarytas iš dviejų dalių – seniausios, arba Pirmojo Alytaus (paradoksalu, tačiau, be įspūdingo dydžio piliakalnio vaizdingoje Nemuno pakrantėje, XIX amžiaus pradžioje perstatytos Šv. Liudviko bažnyčios, jame nebelikę nė vieno ankstesnių laikų pastato – nei savivaldos simbolio rotušės, nei ankstyviausių miestelėnų sodybų), ir vėlesnės, pirmąją gerokai pralenkusios, klestėti pradėjusios Rusijos imperijos okupacijos metais – Antrojo Alytaus.

Miestą dvilypį padarė kelis dešimtmečius intensyviai vykusios ir Alytų iš ramaus provincijos miestelio sovietiniu industriniu monstru pavertusios statybos. Kauno modernizmo mokyklos paveiktą tarpukario laikų architektūrą (tiksliau, tai, kas iš jos buvo likę, ypač centre, po pragaištingų liuftvafės bombardavimų pirmąją vokiečių įsiveržimo į Sovietų Sąjungą dieną) agresyviu žiedu apsupo kur kas didesnį plotą užimantys agresyvūs daugiabučiai ir Putinų, Bakšių kaimus, taip pat unikalius XIX amžiaus pabaigos karinius įtvirtinimus, vadinamuosius fortus, nuo žemės paviršiaus beveik nušlavę industriniai siaubūnai – mėsos, medvilnės kombinatai, šaldytuvų gamykla, naujoji pieninė.

Būtent tada, 7–9 dešimtmetyje, Alytuje susiformavo dvilypė visuomenė. Senuosiuose rajonuose – Pirmajame Alytuje, Centre, Kurorte, Naujamiestyje, Kriaušiuje, vadinamajame Madride – gyveno senieji, vienas kitą asmeniškai ar bent iš veidų, vardų pažinoję alytiškiai. Naujieji gyventojai įsikūrė blokiniuose arba silikatinių plytų namuose. Šie žmonės į industrializuojamą Alytų atsikėlė iš viso pasaulio: pradedant aplinkiniais kaimais ir miesteliais – Miklusėnais, Ūdrija, Punia, Liškiava ar Simnu – ir baigiant kitais Lietuvos ar net Sovietų Sąjungos regionais (pavyzdžiui, mano geriausio vaikystės draugo tėvas buvo armėnas, darželyje nuolat pasirodydavo ir vėl išnykdavo draugiškose statybose dirbusių, po visą plačiąją tėvynę migravusių komjaunuolių atžalos). Dalis jų, pakerėti gamtinių, istorinių miesto ir apylinkių įžymybių – Šilelio su pilkapiais, senojo geležinkelio pylimo ir tilto liekanų, paslaptingojo tunelio, Dailidės ežerėlių, Vidzgirio miško, – taip pat dzūkiškai nuoširdaus ir kartu labai karšto vietos žmonių būdo bei bendravimo manieros, adaptavosi ir tapo lygiaverčiais miesto bendruomenės nariais. Kartais net didesniais savo gyvenamosios vietos mylėtojais. Kiti taip ir liko standartinėse dėžutėse vegetuojančiais, miesto pamilti visiškai nesistengiančiais, apie jo beveidiškumą ir tradicijų neturėjimą kalbančiais svetimkūniais, tipiškais liumpenproletariato atstovais – be šaknų ir įsitikinimų. Panaši situacija buvo ir sostinėje Vilniuje, kur po 1944 metų suvažiavę atvykėliai nieko nenorėjo žinoti apie miesto dvasią įkūnijančius ankstesnių gyventojų papročius.

Alytaus dvilypumas dar labiau išryškėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tai, be abejo, pirmiausia lėmė pasikeitusios socialinės sąlygos. Sovietmečiu nebuvo geriau, tačiau visas neigiamas tendencijas, ypač dabar, galima pateisinti tuometinių funkcionierių – pradedant partijos komiteto veikėjais ir baigiant architektais – brutalumu ir siauraprotiškumu. Gyvoji legenda buvo tuometinė miesto "karalienė" – aktyvi miesto pirmoji sekretorė Januškevičienė, užsimojusi ant savanorių, karininko Juozapavičiaus, lenkų partizanų nukankinto mokytojo Bloznelio palaikus priglobusių senųjų Antrojo Alytaus kapinių pastatyti devynių aukštų ekraninį gyvenamąjį namą. Beje, kai kurie tikslai pasiekti. Tapybiška turgaus aikštė su dar išlikusiais kukliais raudonų ir geltonų plytų mūrinukais (buvusiomis žydų, lietuvių prekybininkų krautuvėlėmis) ir grubių akmenų grindiniu sunaikinta – pastatytas pilkas kampuotas administracijos pastatas, taip pat planuota pastatyti bronzinę ar granitinę proletariato vado statulą. Nespėjo, nes prasidėjo kiti laikai... (Tiesa, dabar Leniną lyg turėtų pakeisti pusiau mitinio Globėjo atvaizdas. Nelabai aišku, ką ruošiasi globoti tas savojo paveldo netausojančiųjų pastatytas paminklas.)

Baisiausia, kad naujasis, negatyvių sovietmečio ir nūdienos realijų suformuotas miesto veidas kuo toliau, tuo labiau ryškėja. Ypač tai akivaizdu stebint, analizuojant su senąja Alytaus architektūra vykstančius procesus. Seniai praėjo tie palaimingi Sąjūdžio laikai, kai keletas naivių entuziastų, idealistų piketavo centre reikalaudami sustabdyti prieškarinių namų griovimą. Pamenu, tuomet dalis iš kitur atvykusių ir čia apsigyvenusių architektų protestuotojams tvirtino: "Tie pastatai neturi jokios vertės, panašių į juos galima pamatyti visuose Lietuvos miesteliuose". Jiems tiesiog norėjosi pridurti: "Be to, tai neprilygsta pasaulinės architektūros šedevrams". Ir visi būtų buvę įtikinti. Tačiau yra viena smulkmena. Kaip prisimenu iš Dailės akademijoje klausytų paminklosaugos teorijos paskaitų, egzistuoja vertės, tiksliau – vietos vertės, sąvoka. Ja apibrėžiami meniniu požiūriu gal ne visai vertingi, bet tam tikrą aplinkos charakterį, visuomenės tradicijas atspindintys, saugantys, todėl ir saugotini, objektai.

Prie tokių priskirtini ir senieji Alytaus (taip pat daugelio kitų Lietuvos miestų ir miestelių) statiniai. Chronologiniu požiūriu jie visiškai neseni. Patys seniausi datuojami XIX amžiaus pabaiga (nuomonei, kad Pirmajame Alytuje stovinčio pastato rūsiai yra sumūryti XVI amžiuje, trūksta tyrimais paremtų įrodymų). Meniniu požiūriu tai joks unikumas. Paprasto plano, elementarios erdvinės struktūros mūriniai statiniai priskirtini amžių sandūroje Rusijoje klestėjusiam "plytų stiliui". Tada daugelio Lietuvos gyvenviečių centrai buvo apstatyti panašiais charakteringais namukais. Jie primena nesugrąžinamą praeitį, todėl vien dėl to verti dėmesio, pagarbos ir apsaugos. Tie nameliai imponuoja savo įvairove. Visiškai vienodų "plytų stiliaus" objektų nerastume. Jei ne visame krašte, tai bent tame pačiame mieste (ko negalima pasakyti apie kitos imperijos standartines statybas). Pastatai skiriasi savo planu, dydžiu ir dekoratyvinėmis detalėmis – iš įvairių profilių plytų sumūrytais puošniais karnizais, frontonėliais, sandrikais. Be to, priešingai nei daugelis dabartinės architektūros pavyzdžių, juos siekta priderinti prie konkretaus peizažo. Anuometiniame Alytuje plytiniai nameliai nedisonavo su Nemuno slėnio panorama. Išradingais jų profiliais, įvairiomis terasomis buvo akcentuojamas kalnuotas pakrančių landšaftas. Net atokesnėje miesto dalyje pastatytas gana kerėpliškas kareivinių ansamblis savo geltonplyčiais fasadais derėjo prie žalio pušyno ir vėjų pustomo smėlio.

Šalia mūrinių namų puikiai tiko skaičiumi keleriopai juos viršiję mediniai trobesiai. Galima skirti kelis jų porūšius. Pačiame centre stovėjo didesni keliaaukščiai, krautuvėms skirti turtingesnių miestiečių statiniai. Išlikę ištisi senųjų gatvių fragmentai savo laužytais stogais, priestatais priestatėliais, medinėmis baliustradomis vaikystėje man primindavo jugoslaviškuose ar vokiškuose vesternuose matytą Laukinių Vakarų architektūrą. (Galbūt tokios asociacijos turėjo tam tikrą pagrindą – tarpukariu besikuriančios valstybės patriotai jaunatviškumu priminė optimistiškus jankius.) Tarytum ateinančių griovimų ženklas buvo pačiame Nepriklausomybės priešaušryje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje nežinomų piktadarių sudeginti du mediniai statiniai su unikaliais, tačiau iki šiol nevertinamais ir specialistų menkai tyrinėjamais smulkiosios architektūros atributais – išradingai karpytais skardiniais lietvamzdžiais, pjaustinėtais antlangiais, langų apvadais, stoglangiais, prieangių detalėmis. Dabar jų vietoje stovi eklektiškai nykus banko pastatas. Panašus likimas ištiko Pulko gatvės pradžioje stovėjusį dviaukštį su įdomios konstrukcijos prieangiu (būtent jame veikė viename Jurgio Kunčino apsakyme aprašytas "taškas" arba "lizdas"). Dabar jo vietoje želia piktžolės. Apleisti nyksta Pulko, Gardino gatvių medinukai. Iš vaikystės ypač gerai prisimenu paslaptingai vakarėjančios saulės spindulių nušviestą, žalio pušyno fone mistiškai švytintį Gardino gatvės trečiąjį namą. Visus šiuos namus supa, baigia nustelbti naujosios statybos – brutaliomis formomis ir siluetais, plastmasiniais langais bei durimis, sintetinėmis apdailos medžiagomis, iš betoninių trinkelių sukurta sterilia aplinka pasižymintys bedvasiai gyvenamieji statiniai.

Alytaus pakraščiuose (ypač įspūdingai atrodė ant Nemuno ir į jį įtekančio upelio šlaitų išsidėstęs Kriaušius), o vietomis ir pačiame centre anksčiau kėpsojo kaimiškas dūmines pirkias primenančios lūšnelės. I pasaulinio karo metų vokiškuose atvirukuose užfiksuoti ištisi jų kvartalai. Matyt, nieko panašaus savo krašte neregėjusiam fotografui jie pasirodė tipiška rytietiška, azijietiška egzotika. Daugelis jų nukentėjo per istorinius kataklizmus, sovietines statybas. Griaunami ir dabar – kaip "per menki, nedemonstruojantys pažangos". Tik nedaugelis jų, tarytum atkeltų iš etnografinių dzūkų kaimų, išsilaikė net iki mūsų dienų. Pulko gatvėje keletas namelių išliko supratingų savininkų, rąstines sienas apkalusių lentelėmis, skiedrinius stogus apdengusių skarda, dėka. Pirmojo Alytaus šlaituose silikatinių "pilaičių", vielinių ir betoninių tvorų fone tarytum inkliuzai išnyra saulės ir lietaus nublukinti ūkiniai pastatai. Tėra laiko klausimas, kada jie išnyks. Laikykite mane anachroniška būtybe, tačiau net ir šioms lūšnelėms jaučiu nostalgiją.

XX amžiaus pradžioje beveik pusę miesto bendruomenės sudarę žydai (1941 metais juos iššaudė vietiniai "entuziastai") gyveno tvarkinguose vienaaukščiuose, ilguoju galu į gatvę atgręžtuose medinukuose. Iki šiol judėjišką Alytaus praeitį primena geltonplytė sinagoga (sovietmečiu paversta druskos sandėliu) ir gerokai aptriušusi, į upę besiremianti lauko rieduliais grįsta Nemuno gatvė. Ypač apmaudu, kad ne per seniausiai buvo nugriautas jos pradžioje stovėjęs vėlesnių gyventojų – čigonų taboro atstovų ir iš kalėjimo grįžusių asmenų – visiškai nuniokotas didelis medinis namas su impozantišku mūriniu balkonu, prekybininkų sandėliais cokolinėje dalyje. Nemuno gatvės gale kadaise būta kelto. Šioje gatvėje, proseneliui iš žydo nupirkus vyšnių ir obelų sodo supamą namelį su tamsiai žalios spalvos prieangiu, kadaise gyveno ir mano seneliai bei motina. Marco Chagallo kompozicijų verti vaizdai nyksta tiesiog akyse, dabar juos teprimena senos fotografijos, baigiantys išmirti žmonės ir viena kita išlikusi menka sodybėlė.

Didelė dalis namų Alytuje pastatyti tarpukariu. Būtent tada miestas, kaip ir netoli jo esantis Nemunaitis, pretendavo tapti kurortu, potencialiu Druskininkų konkurentu. Tiesiog pušyne susiformavo vadinamasis Kurorto kvartalas su pūpsančiais tarp medžių kukliais vasarnamių tipo statinėliais ir Naujamiestis su tapybiškais, nelyg liniuote nubrėžtais bulvarais žaliuojančių pušynų fone. Pagrindinis "poilsinio" Alytaus akcentas buvo vadinamasis Miesto sodas – žaliu pušynu, impozantiškais rožynais, akacijų alėjomis ir smagiu fontanu senųjų alytiškių atmintyje įsirėžęs parkas. Dabar jo plotą okupuoja neskoningos naujųjų turtuolių vilos (atrodo, kad nykūs dėžučių tipo kotedžai iškyla slapta, per kelias ar net vieną naktį).

Dar svarbu, kad kiekvienas senasis miesto pastatas yra savotiškas atskiras pasakojimas, tarytum mozaikos gabalėlis suformuojantis nepakartojamą miesto, jo bendruomenės gyvenimo istoriją. Šiuo požiūriu išraiškingas net architektūriškai nykokas vadinamasis Madrido, arba Šanhajaus, rajonas. Jame carinių kareivinių pastatai, 1939 metais ilgamečiais nuomininkais tapusių sovietinių karininkų apartamentai (nuo dar lietuvių dailidžių statytų Nikolajaus II dvasią menančių medinių, dabar smarkiai apšepusių dviaukščių trobų iki stroibato suręstų chruščiovines kokio Lipecko ar Pskovo architektūros tradicijas atitinkančių tipinių namų – kai mažas laukdavau 4 arba 7 autobuso, mane labai žavėdavo pelynais ir balandomis apaugusiame skvere desantininkų nebaigta mūryti ilga dekoratyvinė sienelė iš lauko akmenų) sumišę su sovietiniu mašinų gamyklos kompleksu (pastatytu kadaise ulonų pratybų aikštę žyminčiuose smėlynuose), skurdžios medinės ir mūrinės lūšnelės aplipusios dulkiną mazuto ir dūmų kvapo amžiams įsigėrusią senąją geležinkelio stotį. I pasaulinio karo metais susprogdinus įžymiojo Vilniaus architekto vizionieriaus Juozapo Kamarausko tiltą per Nemuną (iki šiol išlikę griuvėsiai galėtų sužadinti ne vieno jausmingo romantiko vaizduotę) stotis pamažu vegetavo, kol Nepriklausomybės pradžioje buvo galutinai apleista. Madride užaugęs ir jaunystę praleidęs mano tėvas papasakojo daugybę istorijų apie kiekvieną šio rajono gatvę, pastatą ir gyventoją.

Galima drąsiai teigti, kad senasis Alytaus veidas, prisiminimai apie jį ne tik nyksta – jie dingo nepastebimai, tiesiog per šiuos keliolika nepriklausomos valstybės gyvavimo metų. Lygiai taip pat į pražūtį smenga, niveliuojasi autentiški kitų Lietuvos miestų, miestelių veidai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


36182. cikada2005-06-20 13:15
taigi, sovieta ishejo, svolotizmas pasiliko...

36343. po palme2005-06-21 22:11
geri vertinimo kriterijai, pades ateity orientuotis, kad ir tos nesibaigiancios diskusijos apie Vilniaus senamiesti.

36346. Agnese2005-06-21 22:35
Puikus tekstas. Aciu autoriui.

36387. dalgis2005-06-22 09:07
rekalingas straipsnis

36598. dalgis > vidui poskui2005-06-23 16:57
kas gyvena tuose namuose, pvz kur nuotraukoj? grazi veranda. But faina juos nudazyt, bent kiek parestauruot. p.s. ar nama su kolonom turit?

36604. kaunietis2005-06-23 19:49
Puikus ir jausmingas tekstas. Deja, bet pažiūrėjus į senas fotografijas, paaiėja, kad mažieji miestai ir miesteliai dar labiau nukentėjo. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad nieko vertingo ten ir nebuvo.

36612. marijampole2005-06-23 20:49
alytus super

Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba