ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Verksmas

RAMŪNAS JARAS

[skaityti komentarus]

Edgaras Radzevičius gyveno vienas. Jis turėjo pianiną, vieno kambario butą ir šiek tiek talento. Talento jam reikėjo muzikai kurti – Edgaras Radzevičius buvo kompozitorius.

Muziką jis rašė pilką ir nuobodžią, o ir pats nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Bent kartą per mėnesį vidury dienos jį apnikdavo liūdesys, peraugantis į begalinę neviltį. Tada, išgėręs raminamųjų, susiriesdavo ant lovos ar kur nors kampe ir imdavo verkti.

Jis raudodavo ilgai. Negalėdamas susitvardyti, slankiodavo po kambarį nuo ašarų šlapiais skruostais, žiūrėdavo į daiktus nevilties kupinu žvilgsniu, o paskui, veikiamas vaistų, užmigdavo.

Edgaras labai vertino šiuos kankinančius priepuolius. Jis laikė juos transcendentiniais. Mat paprastai, praslinkus kelioms dienoms, sukurdavo kūrinį, dažniausiai apie šventą, jo manymu, dalyką – praėjusį laiką.

Bet žmonės Edgaro Radzevičiaus kūrybos nemėgo. Gal todėl, kad jo dainų tempas niekada nesuskubdavo greičiau negu adagio, o gal todėl, kad šešiasdešimt septynerių metų Antanui Vaitkevičiui – ištikimam Edgaro vokalistui – scenoje pritardavo baisiai nešiuolaikiškas styginių kvartetas.

Kartą Edgaras parašė dainą apie pernykštį sniegą. Dainoje jis nusprendė panaudoti verksmo fonogramą – nuoširdaus, iš tikro skausmo atsiradusio verksmo fonogramą. Įrašyti savo paties verksmą Edgaras nesiryžo, tad nusprendė pasikviesti į svečius pažįstamą aktorių – pavaišinti jį arbata, o vėliau pasiūlyti šiek tiek paraudoti.

Aktorius išgėrė arbatos, atsistojo prie mikrofono ir ėmė dirbti savo darbą. Jis profesionaliai valdė balso stygas ir būtų galėjęs verkti dar ilgai, jei nebūtų pasibaigusi magnetofono juosta.

Tačiau aktorius verkė sausomis akimis, taip, tarsi jo klausytųsi pilna salė žiūrovų, iš tolo neįžiūrinčių jo sausų skruostų.

Kiek pasvarstęs, Edgaras nutarė geriau jau įrašyti natūralų verksmą. Sukaupė drąsą ir su savo griozdišku kelių dešimčių metų magnetofonu apsilankė vietoje, kurioje kritikai seniai įtarinėjo jį šimtąkart buvus. Kurgi daugiau, jei ne psichiatrijos ligoninėje, – pagalvojo Edgaras, – galima sutikti tiek nelaimingų žmonių. Protą praradusių būtybių verksmas turėtų būti labai nuoširdus.

Palatose viešpatavo ramybė. Edgaras pritūpė kampe ir, įjungęs magnetofoną, ėmė laukti raudančio psichinio ligonio. Tačiau pacientai tik sužiuro į jį ir nė nesirengė verkti.

Pratupėjus kampe kelias valandas, Edgarui stuktelėjo į galvą mintis.

Laidotuvės!

Jis griebė aparatūrą ir nudūmė į kapines.

Tikrai, čia buvo ką veikti. Čiulbant rudens paukščiams, Edgaras sekiojo paskui laidotuvių procesijas, stovėjo prie kapo duobių ir įrašinėjo silpnų senučių, pagyvenusių damų ir tvirtų vyrų verksmus, kūkčiojimus bei dūsavimus.

Bet namuose pasiklausęs įrašo suprato, kad svetimų žmonių raudos jam šleikščios. Tai nebuvo verksmas, išsiveržiantis be priežasties. Tai nebuvo verksmas, šaukiantis į begalybę, toks, koks užklupdavo jį patį – tarsi atgaila už visos visatos nuodėmes. Ypač Edgarą suerzino pagyvenusių damų kūkčiojimai. Atrodė, tarsi joms visai nebuvo gaila tų, dėl kurių verkė.

Vadinasi, įraše vis dėlto raudoti turėjo jis pats. Arba kas nors labai panašus į jį.

Edgaras persinešė guolį į savo studiją – sandėliuką, kuriame stovėjo magnetofonas su mikrofonu, ir ėmė laukti liūdesio.

Pagaliau po kelių dienų, virtuvėje betepant sviestą ant sumuštinio, jo krūtinėje kažkas dunkstelėjo ir Edgaras suprato tuoj pravirksiąs.

Padėjo sumuštinį ant stalo ir puolė į studiją, tačiau, vos prisilietus prie magnetofono mygtukų, noras verkti prapuolė.

Antrą kartą, daug stipriau, liūdesys užklupo tualete. Prilaikydamas kelnes, kliūdamas už durų rankenų, Edgaras paknopstomis įgriuvo į sandėliuką ir sustojo tarpduryje – jau visiškai nurimęs.

Bet jis nemanė pasiduoti. Nusipirko knygų apie meditaciją, pasiryžęs būtinai išmokti savitvardos, kad pajutęs viduje liūdesį galėtų prieiti prie magnetofono, įjungti jį ir pravirkti.

Studijuojant meditacijos meną, Edgaro dienotvarkė susiklostė taip: rytą ir dieną jis vaikščiodavo po miestą su magnetofonu ant pečių ir ieškodavo verksmo, vakare perklausydavo įrašus ir – dažniausiai – visus išbrokuodavo. Kadangi po šių darbų likdavo šiek tiek laiko, jis imdavosi eksperimentų su savimi.

Eksperimentuodamas Edgaras išbandė daug ką – nuo svogūnų iki skambučių jaunystės draugėms, kurias kitados buvo įsimylėjęs, tačiau vis vien jis arba tik apsiašarodavo, arba imdavo inkšti.

Taip praėjo mėnuo ir Edgaras nebūtų metęs šio užsiėmimo, jei ne gatvėje sutiktas vaikystės draugas, dabar, palyginti su anais laikais, gerokai nutukęs. Jis puolė spausti Edgarui ranką ir klausinėti, kaip šis gyvenąs ir ką veikiąs. Išgirdęs, kad Edgaro dienotvarkė – lakstyti su lempine aparatūra ant pečių ir medituoti, vaikystės draugas papasakojo apie save – dabar jis esąs popmuzikos prodiuseris ir labai neblogai verčiasi. Tada jis apėjo aplink Edgarą ir palingavo galvą.

– Taip atrodant tik į žvaigždes! – tarė popmuzikos prodiuseris.

Iš tiesų, Edgaras atrodė daug geriau nei prieš metus. Nuo sunkumų kilnojimo ir meditacijų jo žandai paraudo, o kūnas sustiprėjo. Todėl vaikystės draugas pasiūlė jam mesti kvailus lakstymus ir užsiimti tokią kūrybinę patirtį turinčiam kompozitoriui prideramu darbu. Jis pasiūlė Edgarui įrašyti truputį geros šokių muzikos.

Ir tada staiga viskas apvirto aukštyn kojom. Edgaras nusprendė šiek tiek atsipūsti ir lengva ranka sulipdė keletą dainelių. Jo vaikystės draugo dėka jos tapo nepaprastai populiarios.

Po kurio laiko Edgaras liovėsi lakstęs su magnetofonu ant pečių – metė šį visiškai niekam nenaudingą užsiėmimą. Įsigijęs automobilį ir persikėlęs gyventi į naują butą, jis tapo pavydo objektu tūkstančiams šalies gyventojų.

– Aš subrendau, – kalbėjo Edgaras Radzevičius į reporterių mikrofonus, – aš išaugau iš savo nenormalumo. Aš supratau, kam iš tiesų skirta muzika – žmonėms linksminti.

Štai tokia istorija nutiko kompozitoriui Edgarui Radzevičiui. Dar galima pridurti, kad kartą, praėjus keleriems metams, vakare, prie stulpo laukdamas vienos pažįstamos, jis išgirdo verksmą, kuris buvo tylus, nes verkė maža mergytė, pritūpusi tunelio gilumoje.

Edgaras priėjo prie jos ir paklausė:

– Ko tu verki?

– Nieko, – atsakė mergaitė, pašoko ir dingo kiemo tamsoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba