ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Po gegužės 9-osios

KASPARAS POCIUS

[skaityti komentarus]

Dėl daugelio priežasčių sunku rašyti apie totalitarizmą. Kodėl? Šiomis dienomis primygtinai stengiamasi prikelti BAUBĄ: Rytų totalitarizmo šmėklą, seniai palaidotų kraugerių lavonus ir archetipines mumijas. Žinoma, tai ideologinis konstruktas, kuriuo remiantis turėtų būti šio bei to siekiama. Gegužės 9-osios ne-apsisprendimai turėjo išstumti iš visuomenės sąmonės kažką, ko joje jau NEBĖRA, o jei kas ir užsilikę, tai nebent skivytai ir nuolaužos intelektualų sąmonėse. Dabar, kai visas istorinis pažinimas ištirpsta postmodernioje erdvėje tarp "Akropolio" ir Kalvarijų, skausmas, susijęs su totalitarizmo išgyvenimais, apsitraukia prekinio fetišizmo arba odekolono miglele ir tampa estetiniu objektu. Tik per pastaruosius metus estetika šiek tiek pakito: nuo menininkų Stanikų eksponuojamos lavonienos ir turgaus aikštėse suguldytų partizanų fotografijų gausiai leidžiamuose albumuose ir knygose iki sterilaus prekybos centro ir išsivadėjusio maišto idėjų su išlaižytu Che Guevaros portretu stilingame kvietime į kino teatrą.

Bet baimė lieka. Jos akys didelės. Ji verčia rinktis kitas priklausomybės formas, kai kam krauna pasitikėjimo kapitalą ir leidžia manipuliuoti žmonių sąmone. Demokratijos (demokratija čia suprantama ne kaip žmonių sugyvenimo forma ir valstybių santvarka, kaip ji buvo apibrėžiama iki XX a. vidurio, o, prisimenant Winstoną Churchillį, kaip netobula, bet tobuliausia iš visų buvusių sistemų; dabar demokratijai priskiriami imperialistiniai prievartos metodai leidžia kalbėti apie ją kaip apie trečiąją totalitaristinių santvarkų – komunizmo ir nacizmo – sesutę) ir valstybių jos nešėjų sėkmė yra paremta šia baime, Kito įžvalga nusikalstamuose XX amžiaus režimuose. Toji ideologinė dūmų uždanga, kuriama norinčios save pateisinti (demokratinės) sistemos, kartais atspindi nebūtį, bet, kita vertus, atbukęs nuo melo žvilgsnis gali nepastebėti po majos skraiste kylančio nebe mitinio, bet realaus ir potencialaus piktadario. Taip ideologijai pateisinti nusilipdyti tuščiaviduriai stabai, turėję atsakyti į vidinius sistemos iššūkius, tampa nebevaldomi, nepaklusnūs "tvarkai ir įstatymui", ir tuomet pačiai sistemai lieka du keliai: kentėti išorinę grėsmę arba ja nusikratyti. Antrasis kelias pritaikomas terorizmo arba bet kokio radikalaus sprendimo, nukreipto prieš sistemą, atveju – juk būtina atbukinti sistemos kampus. Pirmasis kelias – tai flirtas, kai vengiama totalaus susipriešinimo, vyksta paviršiniai propagandiniai karai, kurstomos skirtingos geopolitinės perspektyvos įvairių pasaulio valstybių (nors valstybės terminas, atrodo, jau greit taps nebemadingas) visuomenėse. Lietuva atsidūrė pirmajame kelyje – tapo sistemos sraigteliu, ir todėl vietinės reikšmės audros, svarstant, važiuoti ar nevažiuoti į Maskvą švęsti pergalės prieš nacizmą dienos, ideologijos kritikui galėtų sukelti šypseną.

Ideologija nebūtų ideologija, jei neįtrauktų viso laisvą mintį represuojančio aparato; politikos, ekonomikos ir kultūros segmentų. Lietuvoje dažnai aptarinėjamas istorinės atminties fenomenas labai padeda skleisti demokratinę ideologiją. Krapštant atvirą praeities nervą neutralizuojamas ir paneigiamas pats gyvenimas, dabartis. Esami pavojai ir pasipriešinimo jiems galimybės sublimuojamos į žvilgsnį už lango, tokį žvilgsnį, kuris, sukurstęs prieškario vokiečių aistras, Veimaro respublikos gyvavimo laikotarpį pavertė nacistiniu pragaru. Tai pavėluoto, ne visada motyvuoto, bet galimai pavojingas aistras ir čia, ir už lango sukeliančio revanšizmo galimybė. Ir savotiška nyčiška stiprybė, jei už jos neslypi prisirišimas prie didžiausio pasaulinės galios hegemono.

O dabar pakalbėkime apie istoriją, kitaip tariant, pažadintą istoriją. Kas gi buvo dvi žudikiškos XX amžiaus galios? Mūsų studentiškuose seminaruose buvo kalbama apie dvi totalitaristines santvarkas kaip apie du žiaurius sutuoktinius, bendrininkus, kurie kėsinosi pasidalyti pasaulį. Toji karikatūra įsišaknijo masinėje vaizduotėje nuo pat Sąjūdžio laikų ir iš pat pradžių įrodė, kad nėra galimybės lyginti šias dvi jėgas.

Iš esmės Lietuvos istorijoje, paskelbus nepriklausomybę, kaip visuotinis įsigalėjo antikomunizmo diskursas, o antinacistinis diskursas tapo marginalija, lokalia tema, ko nebuvo kitose Wiesenthalio akcijos krečiamose šalyse. Kad ir kiek būtų prikalbėjęs Tomas Venclova ar kiti, mes ir dabar išlikome kiek naivoki nacizmo atžvilgiu, laikydami vokiečių okupacijos metus mažesne iš dviejų blogybių ir desperatiškai gindamiesi nuo Jeruzalės centrų puolimo. Ir po šiemetinės gegužės 9-osios ne vienas kalbėjo, kad nevažiuodama į pergalės paradą Maskvoje Lietuva laimėjo. Reikėtų pridurti, kad laimėjo neištardama tikrųjų nugalėtojų – nacių – vardo be reikalo, saugodamasi tokio su ideologija nesusijusio nediskretiškumo. Politinis korektiškumas šiuo atžvilgiu tikrai nebuvo pažeistas. Ir tai įrodo dar vieną dalyką: naudodamiesi istorinės sąmonės paradigma, intelektualai pasmerkė tik valstybę, atsidūrusią už "sistemos ribų" – Rusiją, o europietiškesnį barbarizmą – nacizmą – nejučiom pamiršo.

Taip, šiuolaikinė Rusija nestabdomai žengia naujos diktatūros link. Bet ar mums būtina taip eskaluoti ideologines klišes, ir ko taip siekiame mes patys? Turbūt geopolitinė perspektyva, ideologinėmis chimeromis virtusios užsienio grėsmės padeda mūsų prievartos aparatui nuslėpti blogį, kuris kyla iš jo paties veiklos. Geopolitiniai kodai yra geras būdas užmaskuoti juodus sistemos darbelius, kurie demokratiją priartina prie totalitarinių režimų. Tai viešosios erdvės ir finansinių svertų sutelkimas vienose rankose, ekonominiais sumetimais kariaujami karai, pasaulio sterilizacija, metafizikos atmetimas, vartotojiškų iliuzijų ir geismo skatinimas, istorijos monologizavimas, labai abejotinų vertybių įtraukimas į liberalizuotą postmodernybės kanoną... Ko gero, šioje situacijoje esmingiausia yra tapatybės problema, ją "Vakarų" naudai išsprendę intelektualai pripratintų mus prie dar vienos – globalistinės iliuzijos, o bet kokį įtarumą nuslopintų prekybos centro gėrybėmis. Bet taip pati kultūra pasiektų principų infliacijos būvį, o istorija taptų dar vienos ideologijos tarnaite.

Slavojus Žižekas komunizmą apibūdino kaip sudėtingesnį už nacizmą prievartos aparatą. Gudriau veikė ideologiniai režimo mechanizmai. Šiame reliatyvizmo amžiuje būtų galima paklausti Žižeko, kokią vietą propagandos atžvilgiu šiame sąraše užima demokratija. Galbūt jis atsakytų: vidurio poziciją. Hitleris patraukė minią ugninga retorika ir ekspresyvia estetika, Stalinas laikė penkiolika tautų įkaitėmis milžiniškame kalėjime, o šiuolaikinė pasaulio santvarka ideologiją pavertė antrąja vartotojiškumo puse, panardino pasaulį į velnio ratu besisukantį medijų srautą, nuvertino individo laisvę rinktis ir reflektuoti esamybę. Vietoj dabarties pasitelkiama istorija nebėra nei dabartis, nei istorija, žmogus gyvena procese, kuris vyksta beorėje erdvėje.

Kalba apie nacizmo ir komunizmo palyginimą galbūt būtų buvusi vertinga prieš 50 metų, bet tada prie vieno stalo sėdėjo Stalinas, Rooseveltas ir Churchillis. Komunizmas nebuvo uždaras nei erdvėje, nei laike, nei kompanijoje. Jis laikė save istorinio evoliucijos proceso kūdikiu, pagimdytu Prancūzijos ir XIX amžiaus socialinių revoliucijų. Tuo tarpu nacizmo psichozė atsirado kaip pokario vokiečių tautos traumos padarinys, sumišęs su obskurantiškomis romantinėmis vizijomis. Neaišku, iš kur atsirado šiuolaikinė demokratinė sistema, bet ji bent jau įsigalėjus naujajai pasaulio tvarkai nebėra atėniškosios demokratijos kūdikis. Kovodama su prievartos režimais, pati Vakarų santvarka prarado nekaltybę, – tai puikiai parodo Vietnamo, Irako ir kiti neteisingi karai, priešų paieška trečiajame pasaulyje.

Mes ilgai tampėme už kojų komunizmo lavoną, ir tai neva buvo naudinga tik dabarčiai. Apskritai į dabartį ir iš jos pozicijų nušviečiamą istoriją visada geriau žiūrėti skeptiškai, it ką tik pabudus ryte. Ir taisyti tik dabarties kelius. Negalime nugyvenę 15 laisvės metų vis dar keikti tai, kas buvo anksčiau. Taip diskredituotume pačią istoriją – visados naują ir kviečiančią į šviesią ateitį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba