ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Gegužės 15, ketvirtadienis

Labai gerai skambantis, bet pamirštas žodis – "papaurėlis"... Kaip "kauburėlis". Ką galėtų reikšti? Jeigu "kauburėlis" kilęs iš "kaupas" (p–b), tai "papaurėlis" – iš kur?

Daugiau čia nesakysiu.

Geriau prancūziška istorija apie tai, kad vyrų ir moterų santykiuose visad esama tam tikro komiškumo. Netgi grotesko.

Moteris, kuri apgaili savo nuskendusį vyrą. Sako:

– Geriau būtų vaiką padirbęs!

Paskui simpatizuoja kitam. Nusiveda jį į tą pačią paežerę. Klausia (sutrikusi):

– Kam aš čia tave atsivedžiau?

Vyras:

– O kas?

– Čia nuskendo mano vyras.

Ir verkšlena. Naujas "vyras" ima ją guosti ir lenda bučiuotis. Moteris stumteli jį (tikriausiai kaip ir anąjį), šis lošteli ir aukštielninkas griūva į vandenį. Moteris desperatiškai klykia, pagaliau susipranta pakišti jam ilgą kartį... Šiaip taip išgelbsti. Vyras visas šlapias.

– Glauskis prie manęs, gal sušilsi, – bando atitaisyti klaidą.

Tasai, aišku, šildosi ir – išsipildo moters netektys... Betgi vieno vyro tai nėr!

Kol suprato paduot kartį antrajam.

O vis dėlto –

mane išduoda tai, kad kur buvęs, kur nebuvęs sugrįžtu prie minties ar mįslės, kas yra poezija.

Vaizdingas meilės išplėstinys (pasidariau žodį), taurus pakylėjimas.

Apie eilėraštį per maža yra pasakyti "vibracijos". Virpesių ir virpėjimų būna visokių.

Be to, meilės, gailesčio, meditacijos (rimties) lauke viskas tarsi sustingsta. Sustoja, nejuda. Iškrenti, iškrentama iš sloginančio laiko, iš bėgsmo, slogučio. Užsimirštama ir pasitraukiama. Atsitraukiama ir išsivaduojama.

Gražiausieji užsimiršimai išlieka kaip tavoji esmė. Paradoksas: virsta gražiausiais atsiminimais. Paliudijimais, kad turėjai sielą.

Žinok savo vietą, šuneli!

Pavasarinis lietus, lietaus apiprausti paukščiai vešlioje lapijoje... Taip buvo ir prieš 30, ir prieš 31 metus. Pavyzdžiui, 1972-aisiais. Poezijos pavasariai, į kuriuos aš lioviausi važinėjęs nuo 1971-ųjų. O buvo taip: Birštone a. a. A. Miškinis prikalbėjo išsimaudyti Nemune. Pasirodo, maudėmės neleistinoj vietoj, ir nususęs milicininkėlis čia pat išrašė mums baudą... Nepadėjo A. M. aiškinimai, kad mes svečiai, poetai, nežinojome. Per tą pusvalandį pavėlavome susėsti į mašinas... Jų buvo: trys juodos "Volgos" (ponams) ir autobusiukas (eiliniams piliečiams). Nei aš, nei Antanas Miškinis to nežinojome. Skubėdami pasukom link pirmos "Volgos" ir čia pat buvom sustabdyti Antano Drilingos, iš CK siųsto "prižiūrėtojo".

– Jums, Geda, ne čia. Čia Marcinkevičius su Noreika...

Sugėdinti nusprūdinom į savo dulkiną mašiną. Beje, taip, "pagal rangą", poetai būdavo sodinami ir prie stalų, ir guldomi nakvoti. Pasišlykštėjau tuo iki kaulų smegenų. Prie Kauno, garsiame anuomet "Trijų mergelių" restorane, vyko didžiulės vaišės. Taikėsi prisėsti ir nekviestas poetas Vl. B. Jo nenorėjo net įleisti. Išgelbėjo tik džentelmeniškas Eduardo M. įsikišimas.

1972-aisiais tokiu pat metu susidegino R. Kalanta. Buvo baisu ir šlykštu. Visur perrengta kariuomenė ir saugumiečiai – juodais kostiumais. Kokios galėjo būti kalbos apie poeziją? Važiavo vieni menkystos.

Beje, Antoška. Visi pakalbėdavo apie jį kaip apie "turintį laipsnį ir antpečius sovietiniame saugume".

O toks seilius!

Užrašiau visa tai tik todėl, kad lietus toks pats, kaštonų žydėjimas, vyšnių... Vanduo – toks pats srūva Nerimi.

Negi tas pats?

Žiūrėkite savo vietų, šuneliai!

Socrealizmas pridėdavo menkiems talentams ir nuolatos pažemindavo talentingesnius. Jaunas A. Miškinis buvo talentingesnis už dešimtį vienon krūvon sudėtų tarybukų. Nekalbu apie save ir nejaučiau jokios skriaudos, betgi kodėl taip žeminami buvo tie, tikrieji, net ir lagerį atsėdėję?

Žmogus gali guostis tuo, kad teisybė vis vien ateina. Nueina ir ateina (žr. "N. Židinio-Aidų" 4 nr., kur pirmą sykį taip iš esmės ir sutartinai įvertinti "didžiausi tautos poetai").

Dar sykį apie N. M. rinkinį "Uždraustas įeiti kambarys". Čia nieko kito, o tas pats kaip "uždraustoji mečetė" islamo religijoje. Kitaip sakant, šventasis kambarys. Tam tikra sakralinių vertybių zona. A. a. Jurgis Kunčinas (bene romane "Kasdien į karą") buvo taip pasišaipęs: "O aš, girdi, įėjau ir nieko..."

Tai gerai apibūdina jo kūrybą – su tam tikrais nukrypimais, šventenybių paniekinimu, paburnojimais ir, kas be ko, su tam tikromis šventvagystėmis. Jų atsirado visur. Visi skaitė Rushdie... Ir R. Gavelis, ir J. Kunčinas. O ir J. Erlickas, bent jau iš nuogirdų...

Pats principas beveik vaikiškas. Kaip smėlio dėžėj. Berniukas sako mergaitei:

– O man nusispjaut į tavo lėles!

Mergaitė – vos ne į ašaras...

Arba K. Bradūno dedikacija:

        Gerumu jau gana, Justinai,
        Reikia teisybės,
        Kurios tu pasakyt negali.
        Leliumais nepridengsi melo ir niekšybės,
        Nuo jų poezija toli.

Gegužės 16, penktadienis

Apie įspūdingus persergėjimus Korane (49 s. "Kambariai", 12 (12)):

"[...] tegul vieni iš jūsų nekoneveikia už akių kitų. Negi jūs įsigeisite valgyti savo brolio mėsą, kai jis mirė?"

Dar įspūdingiau senajame – Sablukovo vertime:

"...savo mirusio brolio mėsą".

Tai bent kanibalizmas!

Apie dievobaimingumą

Metaforiškas žodis! Tauriausias žmogus yra dievobaimingiausias. Jis labiausiai bijo pažeisti Dievo įsakymus.

Paties Dievo nėr ko bijoti! Jis visados čia pat.

Atgailaujantis žmogus, suvokęs savo komišką padėtį, tas, kuris atsikvošėjo ir ėmė šaukt dykumoj:

– Nejaugi aš mokysiu Viešpatį savo tikėjimo!!!

Vojennaja kniga

Prisiminiau kažkodėl. Tokių knygynėlių būta visur – Vilniuje, Rygoj, Maskvoj... Per akis.

Nieko neišmanydamas rausdavausi Gorkio g. (priešais Spalio r. komisariatą ir cerkvę, dabar Didžiojoj...) esančiame. Aišku, kad nieko gero čia negalėjau rasti. Esu nusipirkęs tik keletą žodynų, bet jie irgi nelabai pravertė (rusų–japonų arba rusų–vengrų, pavyzdžiui).

Stulbina mane net ir dabar, kiek daug poezijos leidinių ten buvo. Pusė lentynos. Aišku, kariškių rašytos.

Eilės apie tėvynę, meilę, gamtą.

Žinoma, prastos, sentimentalios.

Kodėl tiek daug rusų kariškių rašė eiles?

Tikriausiai, kad buvo Puškinas, Lermontovas, Gumiliovas... Ir dar, ir dar.

Visi tie "dueliai", karininko garbės kodeksas, atplyša nuo namų, nuo tėviškės. Nostalgija, meilės stygius.

Sudvejintas gyvenimas: kazarmės ir žmogaus intymus gyvenimas.

Rusų karininkija, – kada galutinai išblėso jos mitas?

Tikriausiai po II pasaulinio. Kokia garbė tarnauti okupacinėje kariuomenėje?

Dabar gal (o ir anksčiau gerokai) tas pats, kaip dirbti kalėjimo prižiūrėtoju.

Kaip aš bandydavau "spėti" –

tai, kas gali atsitikti vienam ar kitam žmogui.

Jeigu žmogus ką nors negražaus padarydavo, bemat sumesdavau savo galvoje:

– Pažiūrėsim, kas jam bus po dešimt metų...

Arba:

– Šitam blogai baigsis.

– Šitas dar pasigailės!

Negalėčiau paneigti, jog nesu atspėjęs. Neskaičiavau, tiesa, kiek žmonių bei likimų.

Iš poelgių, iš elgsenos, laikysenos, iš kalbų ir apkalbų.

Turiu savo vidines nuostatas, savo vidinį "registratorių" – gerų ir blogų darbų. Manau, kad ir kiti turi. Taip pat žinau, kad mano "padėjėjas" skiriasi nuo kito žmogaus...

Kaip dar galėtų būti?

Tiesa, sekdavau, domėdavausi žmonių, peržengusių ribas, gyvenimą.

Teiravausi apie juos po daugelio metų.

Man visad rūpėdavo "tiesos svarstyklės". Ar yra, ar tebeveikia?

Eretiškos pastabos


Dievas, kurdamas moterims krūtis, bus pasinaudojęs patirtimi, sukaupta tada, kai gamino: svogūnus, kokosų riešutus, karvių tešmenis, pieną...

Ką dar?

Kaži ką panašaus į sūrmaišį?!

Puikioji Roza, kilusi iš Italijos

Dabar jau intelektuali moteris, bet nebijo vaikiškai prisipažinti:

– Kai aš buvau mažytė, išbėgdavau į balkoną ir šaukdavau vaikams apačioje: "Čia yra Roza, ji dar maža, jai labai liūdna. Roza neturi su kuo pažaisti. Ateikite pažaisti su Roza..."

Čia jau atlėkdavo jos močiutė ir gindavo į kambarius.

Skundas, kuris gyvena visų žmonių sieloje. Ir – noras išsakyti jį trečiuoju asmeniu.

Gegužės 17, šeštadienis

Šventraščių požiūriu: tautos, ieškančios prieglobsčio (prieglaudos, slėptuvės, užuobėgos) žemėje, yra netikros, t. y. netikinčios, neturinčios Dievo.

Jų (jeigu tikėsime) būta labai daug iki mūsų ir – visos buvo sunaikintos Visagalio.

Įsikurti žemėje – per maža, Jo požiūriu.

Nukvakėlių utopijos

Šiandien perskaičiau, kad mano "bičo augintinis" siūlo Lietuvai tapti dvasingumo skleidėja pasaulyje.

Pradžia būti – įsikurti molinukuose, t. y. lipdytis tokias trobeles iš molio. Kaip senovėje – drėbtinės pirkelės arba tvartai.

Turiu pridurti, kad tokius statinius drėbiant reikia daug šiaudų ir karvamėšlio... Smirdi rankos ir kojos.

Dėl to velniai gal negriebtų (kazokai iš karvamėšlių daro kurą – irgi džiovina juos su šiaudais, kiziaką)... Gal tą idėją pirktų ukrainiečiai?

Antroji utopijos dalis: tuose molinukuose, girdi, būtų gerai daugintis. Padidėtų lietuvių gimstamumas...

Ar nuo tų šūdų kvapo?

Ir šitą – pasiūlykit ukrainiečiams.

Dar bičas siūlė: įrengti šventyklą, kur melstųsi katalikai, judėjai, budistai, krišnukai, manichėjai, Avestos ugnies garbintojai, lietuvių pagonys, homoseksualistai...

Ir komunistai? Ir Jamamota iš jakudzos klano?

Norėčiau bent pro plyšį pasižiūrėti, kas iš to būtų.

O vyriausiasis kunigas jau yra. Tas, kur pridirbo vaikų mergoms Lietuvoje.

Toms dukroms siūloma būti vaidilutėmis. Projektas – 2045 metams, tad vaidilutės tada būtų peržengusios šešias dešimtis.

Pats laikas! Kunigui apie 90!



    Padėka

    Dėkoju gerb. Jonui Juraičiui iš Dūkštų g., kad pataisė vieną mano klaidą. Nėr atminties be skylių! Iš tiesų "Šiaurės Atėnų" 2005.V.28 numeryje cituotos Vl. Mozūriūno eilutės yra vertalas iš N. Tichonovo. Buvau skaitęs, o pamiršau: "Баллада о гвоздях":

          Спокойно трубку докурил до конца,
                (kaip koks Stalinas!)
          Спокойно улыбку стер с лица...

    Ir į galą:

          Гвозди бы делать из этих людей:
          Крепче б не было в мире гвоздей.

    Keisčiausia, kad tokių vertalų užtinku ir dabartinių poetų eilėse. Netgi tų, kurie ganėtinai gabūs.

    Sigitas Geda

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba