ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-18 nr. 753

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (144) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės (191) • KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osiosSIGITAS GEDA. Trumpos istorijosAr pasaulis pasikeitė?Kalbėjosi Linas Bukauskas. Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daugVYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono DumelotoSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta (1) • PAULIUS KLIŠEVIČIUS. PoezijaVALDAS KILPYS. Teledepresija (48) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosSIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilėsARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..." (3) • VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas (7) • RAMŪNAS JARAS. VerksmasMARIUS BIELSKIS. Eilės

Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daug

Kalbėjosi Linas Bukauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

    Pakanta, kaip kažkas yra pasakęs, – dvasingų būtybių bendravimo būdas. Pakantus, priešingą nuomonę gerbiantis žmogus nebijo kito požiūrio, nes savo požiūrį laiko pagrįstu, galinčiu atlaikyti kritiką, viešų ginčų įtampą. Jei svetima pozicija jam atrodo klaidinga, jis ją kritikuoja, bet šios kritikos nepaverčia asmens kritika, pranašumo demonstravimu.

    Toks yra ir Tėvas Stanislovas. Jis nelinkęs menkinti, niekinti, o kritikuodamas ar polemizuodamas mieliau pasitelkia Šventąjį Raštą, šveicarų teologą K. Barthą, poetą R. M. Rilke. Tiesa, kartais jis negaili aštresnių žodžių. Ir sutrinka: "Nejaugi aš valandų valandas svėriau savo žodžius, vis didindamas jų svorį, rinkdamas vis aštresnius, kad tik skaudžiau sužeisčiau brolį..."

– Sakoma, ir Jūs ne kartą pabrėžėt, kad kova su blogiu prasideda nuo savęs ir nuo mažų dalykų.

– Taip. Vėl priminsiu Paulių, trumpą jo laišką Filemonui. Lankėsi Paulius turtingo krikščionio namuose, kur jo pamokslų klausėsi ir šeimininko vergas Onesimas. Už Evangelijos skelbimą Paulius pateko į kalėjimą. Onesimas, neatsiklausęs šeimininko, atvyko pas kalinį ir juo rūpinosi. Bet. Onesimas yra vergas ir privalo paklusti šeimininkui bei grįžti namo, kur jo laukia bausmė už pabėgimą. Paulius parašo Filemonui laišką. Cituoju: "Jei laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane".

Pauliaus susirūpinimas vieno žmogaus likimu – tikros meilės pavyzdys. Onesimą jis vadina savo vaiku ir sako siunčiąs jį "kaip savo širdį". Rūpestingoji meilė! Anot Pauliaus, einant į didingą tikslą didis net pats mažiausias žingsnis.

– "Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa" (1 Jn 3, 18).

– Taip. Mylinčių tik žodžiais daug, tik ir ta žodinė meilė dažnai būna vienpusiška. Mylim artimuosius, mąstančius kaip mes. O kiti – išdavikai, kenkėjai, kuriuos reikia kažkur uždaryti. Keista mūsų meilė... Negi tokia nevaisinga Evangelija? Kur tikroji meilė? Šv. Tomas prieš mirtį pasakė: "Viskas, ką parašiau, rodos, tėra šiaudai". Liežuviu neįmanoma mylėti. Mylėti tikra meile. Meilė – ranka, tiesianti duonos kąsnį, šluostanti ašarą, apkabinanti... Sūnus palaidūnas, praėjus daugeliui metų, visiškai suvargęs ir nuskurdęs grįžta namo. Tėvas, susigraudinęs puola jam ant kaklo ir bučiuoja. Paskui aprengia geriausiais drabužiais, iškelia puotą ir liepia visiems linksmintis, nes "miręs sūnus vėl atgijo". Šiame palyginime yra svarbus, nors ir liūdnas, momentas – visą laiką buvęs šalia tėvo vyresnysis sūnus pradeda murmėti ir jam priekaištauti. Jo brolis, pasirodo, nevertas tėvo meilės. Dažnai girdime šį palyginimą, bet pamirštame jo akcentą: tėvas patikėjo. Jis nieko neklausinėjo, nepriekaištavo sūnui, nekalbėjo apie savo meilę, bet tik verkė džiaugsmo ašaromis. Jis patikėjo, nes išties mokėjo mylėti.

– O Jūs dažnai susiduriate su pavydu, nemokėjimu suprasti?

– Taip, dažnai.

– Ar sunku išlikti pakančiam ir ar galima to išmokti?

– Sunku. Bet to galima išties išmokti. Ir aš mokiaus. Visų pirma įsisąmonindamas, kad žmogus yra ir nori būti laisvas. Ir tai, galima sakyti, "pastoracinė mįslė".

Mūsų ordinas – pamokslininkų ordinas, turintis specifinę mokyklą, kurioje ir man teko praleisti daug laiko. Auklėjo mane toks labai geras mokytojas, kapucinas, vienas iš nuostabiausių mūsų pamokslininkų. Jis sakė: "Taip įsigilink į žmonių jausmus, kad sakydamas jiems pamokslus "iš apačios" išgirstum: "Oi, oi, aš irgi taip maniau, iš tiesų taip yra..." Kaip tai padaryti? Reikia domėtis, kas yra žmonių galvose. Pirmiausia – sekant spaudą, kurią skaito žmonės. Ir mano mokytojas pats taip darė. Nors kadaise ir man tai pavykdavo, dabar dažnai būna sunku. Nelabai suprantu šiandienos jaunimą. Ir šiek tiek bijausi... Taip, Paberžėje visiems yra vietos, bet greičiausiai pasislėpčiau, gal ir murmėčiau, jei nuolatos čia lankytųsi daug jaunų žmonių. Nors ir toliau, kaip kadaise, stengčiausi priimti, ką Dievas atsiuntė.

O pastaraisiais metais mano širdis palinko prie invalidų, alkoholikų, ligonių, – jie man suprantamesni.

– Bet ką tik atvyko moksleivių, studentų būrelis. Turbūt jų visada būna nemažai?

– Ne, dabar nelabai daug. Gal ir gerai, kad jauni žmonės ieško jaunesnių kunigų. Džiaugiuosi skaitydamas: Šėtos, Josvainių, kiti jaunesni klebonai rengia puikiausias stovyklas, organizuoja visokius renginius. O aš laukiu ligoniukų. Taip, ir pavienių – ne tik senų, bet ir jaunų – žmonių, norinčių parymot bažnyčioj, susikaupti, kažką rasti.

– Tačiau dažnai Jums priekaištaujama, kad neatliekat savo pareigų, užsiimate netinkančia kunigui veikla. Nuolat esat smerkiamas už per daug artimus santykius su kai kuriais politikais.

– Taip, dalyvavau ne viename politikų susirinkime, pasakiau ne vieną pamokslą. Tačiau... Dažnai po to buvo sakoma, kad reikia iš manęs atimti netgi Paberžę, o mane patį – uždaryti į vienuolyną. Nors ir pažadėjau, kad nedalyvausiu politinėje veikloje. Tiesa, neatsisakiau bendrauti su pačiais politikais. Argi negalima? Deja, mano atžvilgiu ir toliau pilasi – kai jau nutraukiau bet kokį bendradarbiavimą su politinėmis partijomis – pamazgos: esu blogas kunigas, nesilaikau įžadų, trokštu tiktai žemiškų gėrybių. Būna baisu tai girdint ar apie tai skaitant... Ypač todėl, kad antrą kartą už tą patį... O tada vėl prasidėjo – visos TV stotys suvažiavo. Pasakiau: "Prisipažįstu, kad esu kaltas – nevalia kunigui lįsti į politiką". Ir arkivyskupas, teigdamas, kad aš toks kūniškas ir t. t., sako tiesą, aš toks ir esu. Bet... Kodėl Metropolitas mane vėl nori nubausti už tą patį? Taip, daug jam galima, nors tai, mano manymu, ir savotiškas "chuliganizmas". Jei taip jisai elgsis ir kitą kartą, parašysiu pareiškimą, jeigu reikės ir į spaudą, ir išeisiu. Apsigyvensiu kur nors trobelėj ir lauksiu mirties valandos. Džiaugiuos, kad kai po jo paskutinio pareiškimo per TV apsilankiau kurijoje, jo tonas buvo pasikeitęs. Buvo švelnus. O interviu labai gražiai pasakė: "Nebausiu". Džiugu, bet ir skaudu... Beje, tada pirmą kartą išgirdau, koks siaubas yra internetas: kas antras sakinys ir prieš Metropolitą, ir prieš mane.

– Dažnai pabrėžiate, kad paklusnumas – viena iš pagrindinių dorybių. Tik gaila, kad ne kiekvienas sugeba, kai išties reikia, paklusti. Tai neretai pasitaiko ne tik Bažnyčios, bet ir mūsų valstybės gyvenime. O kaip vertinate kai kurių mūsų veikėjų, pavyzdžiui, politikų, nenorą paklusti įstatymams ar vyresnybės sprendimams?

– Žinai, kad negaliu – nedrįstu ir neturiu leidimo – kalbėti apie politiką. Todėl šnekėsiu ne apie politiką, bet apie jurisprudenciją, juolab kad gana neblogai tai išmanau. Ne aš vienas. Visi mes – represuotieji, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai – labai daug žinome iš tarybinių laikų. Vienas pavyzdys. Visų mūsų mylimas Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, – kurio, deja, jau nematysime nei Katedroje, nei rašytojų suvažiavimuose, – nuo skambučio iki skambučio išbuvęs kalnakasių lageriuose, grįžęs į Vilnių ir jau turbūt spėjęs nusipirkti rašomąjį stalą, lovą, sulaukė naujo smūgio. Nuovados, kuriai Monsinjoras priklausė, milicininkas "pražiopsojo", kad jo pase buvo įrašyta: 58-10-2 dalis. Praėjus kiek laiko jis atėjo pas Monsinjorą ir sako: "Tamsta pažeidei įstatymą – neturi teisės gyventi LTSR". Taip jam, iškalėjusiam dešimt metų, bet pažeidusiam "nustatytą tvarką", valdžia nutarė pridėt dar dešimtmetį tremties. Aišku, Monsinjoras nenorėjo, bet pakluso ir taip kaip stovi, net lagamino neįsigijęs, išvyko į Daugpilį. Beje, ten susidūrė ir su luomo brolių egoizmu: visi atsisakė atverti jam duris. Tada jis netgi galvojo apie savižudybę.

Kodėl tai prisiminiau? Ir šiandien pas mus vyksta tas pats. Be to, negaliu pamiršt mūsų Konstitucijos, įstatymų, kuriuos net patys parlamentarai nuolat paniekina. Negaliu pamiršt ir to, kad jiems patinka mušti nebegalintį apsiginti. Ir, žinoma, tarybinės teisės, irgi nuolat laužytos. Todėl negiedojau ir negiedosiu apie ją giesmių. Bet. Pagal tarybinę teisę nebuvo galima teist už tai, kuo žmogus nenusikalto, vėl mušt gulinčio, t. y. to, kuris atliko jam skirtą bausmę. Viskas buvo teisiškai pagrįsta. Ir Monsinjoras turėjo paklusti. Taip, tikrai netobula buvo ir bus viskas, kas mūsų sumąstyta. Tačiau jeigu valstybėje, organizacijoje yra nubrėžtos tam tikros ribos, privalom jų laikytis. Tada, kaip teigia antikos laikų jurisprudencija, galima sakyti: "Nuteistasis šventas". Atlikęs bausmę jis turi teisę vėl dalyvauti "normaliame" gyvenime...

– Nuolatos siekdamas šventumo, anot Jūsų...

– Taigi! Mūsų klaidos dažnai mus sunkiai prislegia. Šventumo siekimas – mėginimas nusimesti tą naštą. Šv. Pranciškus pasakojo savo broliams regėjęs tokią viziją: mato jis juos einančius ir nešančius didžiulius nešulius. Eina jie ir klumpa, skęsta kažkokioje baloje... Paskui vėl regi: eina broliai vikriai, lengvai. Mat jokių nešulių neturi... Apokalipsėje sakoma: "Pirk iš manęs akių tepalą, kad praregėtum, koks esi". Visada mėginau nepamiršti, o jei reikia – priminti kitam: pražūsime, jei apakę neieškosime "akių tepalo". Kantriai, nemurmėdami, eidami per gyvenimą į didžiausiąjį Tikslą.


Kalbėjosi Linas Bukauskas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:15:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba