ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Pamąstymai apie trečią brolį Joną

SODAS SODYČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoportretas. 1954
Bernard Buffet

Trečias brolis Jonas buvo doras žmogus. Ne taip kaip pirmas brolis Aleksas ar antras brolis Motiejus. Aleksas buvo blogas žmogus ir dar sukčius. O Motiejus vogė. Motiejaus pusseserė iš tėvo pusės buvo raiša ir bijojo išeiti į žmones. Jos pusbrolis iš senelio pusės smarkiai pykosi su ketvirtu broliu Mamertu ir slapčia susitikinėjo su Alekso kaimyne iš motinos pusės. Mamerto tikras brolis Vacys, kurį kartais juokais visi vadindavo penktu broliu Vacislovu, buvo susidėjęs su įtartinos reputacijos dėde Zidoriumi, kuris laisvalaikiu mėgdavo miške iššokti nuogas priešais savo nekaltą mošą iš sesers pusės. Moša visuomet spiegdavo, mat žinojo, kad dėdei Zidoriui tai patinka, ir už tai ją labai gerbė šeštas brolis Šeštokas, pravarde Antras. Šeštokas buvo linkęs į savižudybes ir žudėsi periodiškai. Labiausiai mėgdavo gerti įvairius nuodus. Išgėręs sėdėdavo ir laukdavo, kas bus. Bet nebūdavo nieko, nes visus nuodus paslapčia skiesdavo Šeštoko kaimyno brolio draugo tėvo meilužio arklio pažįstamo svainio podukra iš pamotės pusės. Ji slapčia mylėjo Šeštoką ir jau dešimt metų gyveno jo namuose, nors šis apie tai nieko nežinojo. Gyveno ji ne viena, o su vyru iš šešuro pusės ir su vaikais iš kažkokio nepažįstamojo pusės. Viena jos dukra labai norėjo gyventi su antru broliu Motiejumi, kuris vogė, ir nuolat prašė, kad ją pavogtų. Bet Motiejus sakė, kad jis ne vagis, nes yra nepagautas. Buvo dar ir septintas brolis, bet apie jį niekas nieko nežinojo. Niekas nebuvo jo matęs, nežinojo nei vardo, nei pavardės, nei tautybės, nei batų dydžio. Nežinojo net ar išvis jis kada nors buvo. Užtat aštuntą brolį visi pažinojo gerai. Jis buvo vardu Markas Antonijus ir visi jį laikė seksualiniu maniaku. Moterys tokios jo reputacijos baidėsi ir todėl iki šiol jis išvis dar nebuvo pažinęs moters, o vyrai ir gyvuliai jo netraukė. Užtat vyrai traukė Marko Antonijaus pusseserę dvynę Matildą Kasiopėją, kuri buvo pažinusi juos visus, įskaitant ir įtartinos reputacijos dėdę Zidorių, kurį kartą sučiupo, kai šis nuogas iššoko iš už krūmo. Bet Matildos Kasiopėjos seksualine maniake niekas nevadino, ją vadino paprasčiausia šliundra. Dar čia gyveno ir iš kažkur priklydusi pamestinukė Izabelė, kuri mokėjo tik du žodžius: "nežinau" ir "galbūt". Su ja kalbėdami žmonės labai greitai pradėdavo nervintis, o vėliau plūstis necenzūriniais ir net svetimtaučiais žodžiais. Geriausiai ir riebiausiai iš visų plūdosi devintas brolis Dzmidzekas, kurio niekas išvis nelaikė broliu. Sklido kalbos, kad vaikystėje jo išsižadėjo patėvis, du pabroliai ir pakaimynis Lukošius, kuris aną vasarą išvijo iš namų savo antros eilės žmoną. Šioji žmona palaikė tolimus intymios prekybos ryšius su aštria nuovoka negarsėjančiu Druskiumi, kuris nebuvo niekam nei giminė, nei sugėrovas. Nors jis gyveno senės Gaurickienės kaimynystėje, šioji nė kaimynu nenorėjo jo laikyti. Senė Gaurickienė buvo įsteigusi "tašką" ir po apylinkes sklido legendos apie jos pilstuko dvoką. Kalbėjo, kad vien šio gėralo dvokas galėdavo išversti iš koto keturis tvirtus žaliūkus arba du patyrusius pensininkus. Buvo ir kita legenda. Pasakojo, kad kartą pas Gaurickienę užėjo pilstuko visiškai girtas Dzmidzekas. Jis išrėžė: "Pinigų neturiu, Gaurickien, bet galiu patenkinti tave kaip moterį". Gaurickienė esą tris kartus nusispjovė per petį į pilstuką, pati vienu mauku išgėrė du butelius, paleido smarkų vėją ir nuėjo miegoti. Dzmidzekas dar palaukė porą dienų, bet galiausiai prasiblaivė ir nuėjo nieko nepešęs. O Gaurickienė nuo to laiko uždarė "tašką" ir pradėjo prekiauti rožančiais bei dėvėtais apatiniais, o neseniai ėmė vaikščioti po apylinkes apsirengusi bikinį ir pranašauti pasaulio pabaigą. Anot jos, pabaiga bus tada, kai iš dangaus pradės leistis angelai degančiomis galvomis bei lytiniais organais ir prasidės apylinkėse antroji Sodoma ir Gomora, tik šimtą kartų baisesnė, nes "Kruš ugnimi!!" – rėkė paklaikusi Gaurickienė. Dar Gaurickienė sakė, kad pasaulį išgelbėti galėtų visuotinai privaloma astrologinė "dūšių" meditacija, rūpestingai derinama su mėnulio fazėmis. Gaurickiene niekas netikėjo, bet ketvirtas brolis Mamertas krizendamas sakė, kad tokią meditaciją geriau būtų derinti ne su mėnulio fazėmis, o su didelėmis raugintų kopūstų dozėmis. Už tokias kalbas ant jo labai pyko sugyventinė Aniuta ir sakė, kad jo prisiklausę suaugę nebrendilos vaikai namie pradeda krėsti tokius dalykus, kad vėliau kambarius reikia vėdinti mažiausiai tris paras. O dar buvo senolis Žilius, kuris buvo iš visų seniausias ir kvailiausias. Jis dar Smetonos laikais buvo gavęs kažkokią "nagradą" ir gerokai į snukį, todėl nuo to laiko painiojo mergas su bernais, gyvulius su angelais, o alų su samagonu. Kadaise jis piršosi senei Gaurickienei, bet toji atšovė: "Ne manęs, o mano nekaltybės žemčiūgų gviešies, judošiau!" Paskui Žilius visai pasimaišė ir ėmė pirštis aštuntam broliui Markui Antonijui, o šis, nesugebėdamas žmonėms nieko atsakyti, dūsaudamas jau lyg ir apsisprendė sutikti. Gerai, kad įsikišo apylinkės įgaliotinis Žlabys, išlenkė čerką, dar patraukė tiesiai iš butelio, trenkė kumščiu į stalą ir išrėžė: "Razvratų čia nebus, bl...!!" ir norėjo dar kažką pasakyti, bet pamatė ant stalo puspilnį butelį ir daugiau su juo nebesiskyrė. Užtat po kurio laiko su juo išsiskyrė žmona Dana Danutė Danutienė ir pradėjo gundyti seną ir neišsipildžiusią jaunystės meilę Aloyzą Auksaburnį. Auksaburnis buvo užkietėjęs viengungis, užkietėjęs paranoikas ir hipochondrikas, užkietėjęs skriaga, užkietėjęs kretinas ir nuolat skundėsi užkietėjusiais viduriais. Šiame gyvenime Aloyzas jau nebesitikėjo nieko, juo labiau moters gundymų, todėl viską suprato klaidingai ir nusprendė, kad, matyt, nebetoli paskutinioji, o Danutienė šia proga gviešiasi jo sukauptų turtų. "Išgraužk!!" – atkišo jis špygą Danutienei, bet taip įsikarščiavo, kad netikėtai, po 30-ies metų pertraukos, pro išplyšusius kalisonus pasimatė jo erekcija. "Oho! – linksmai nutęsė Danutienė. – Ir ką čia dabar reikės graužti?" Auksaburnis suprato, kad laikas lopyti kalisonus. Danutienė suprato, kad laikas lopyti santykius su Žlabiu, kolei šis neišėjo pas dešimto brolio Apaštalo Aitvaro žmoną Apatiją-Apolineriją-Apatinę. Juk žinojo, kad išeina pas ją kaskart maždaug tryliktą neišskiriamos draugystės su buteliu dieną. Apatija-Apolinerija-Apatinė buvo bajoriškos kilmės prasčiokė ir į visus žiūrėjo iš aukšto, nors pati buvo maždaug metro penkiasdešimties, užtat dažnai stodavo ant akmenėlio, o vėliau, jau kitoje operoje, lipdavo ant žirgelio ir ne ant vieno. Šitaip stodama ir lipdama ji galiausiai pastojo ir prilipo prie dešimto brolio Apaštalo Aitvaro, valiūkiškai sakydama: "Vesk, tada aš amžiams būsiu tavo". Apaštalas susigundė tokia turtine nuosavybe, bet, būdamas dosnios širdies, nelaikė žmonos po devyniais užraktais ir skolino Apatiją visiems, kas tik jos užsigeisdavo. Kartą Apatinės užsigeidė įtartinos reputacijos dėdė Zidorius, bet su sąlyga, kad nieko nenutuokianti Apatija eis mišku, o jis netikėtai iššoks iš už krūmo. Apaštalas Aitvaras neįžvelgė čia nieko pikta ir liepė Apolinerijai eiti takeliu į mišką paparčio žiedo paieškoti. Apatija išėjo, bet nežinodama apie slaptąjį Apaštalo susitarimą su dėde Zidoriumi, pakeliui sutiko vienuoliktą brolį Zenką Pirmąjį, nuėjo su juo klystkeliais ir, kalbama, iš tikrųjų atrado tą žiedą. O dėdė Zidorius visą pusdienį pratupėjo susirietęs krūmuose, kol galiausiai su dideliu palengvėjimu išgirdo kažką einant takeliu, iššoko iš už krūmų ir visu gražumu pasirodė priešais dvyliktą brolį Juozapotą Bedantį, išėjusį miško tyloje nuraminti įtemptų nervų po septynias naktis ir septynis paryčius trukusių barnių su meiluže ir keturiais jos vyrais. Apie tai, kas buvo toliau, pranešimai migloti ir prieštaringi, bet aišku viena – po to dėdė Zidorius į mišką eidavo tik pasiėmęs neregistruotą dvivamzdį ir iššokdavo iš už krūmų nuogas ir dar su atstatytu šautuvu. Dabar nuo dėdės Zidoriaus klykdamos bėgo ne tik nekaltos moterys, bet net ir vedę ir vaikų turintys seneliai. Neapsikentę gyventojai įskundė dėdę Zidorių įgaliotiniui Žlabiui ir šis patraukė "razbaininko" areštuoti. Bet pakeliui užėjo pasistiprinti į smuklę ("kad kelelis būtų tiesus"), o po dviejų parų iš jos išėjęs pasuko kiek per daug į kairę ir nuėjo ne pas Zidorių, bet pas ketvirtą brolį Mamertą, įsiropštė į jo šliūbinę kanapą ir garsiai pareikalavo deramos pagarbos. Vienuolika dienų ir vienuolika naktų Mamerto sugyventinė Aniuta suplukusi nešiojo jam į lovą keptą kiaulieną, rūtų vainikėlius ir skiestą techninį spiritą. O dvyliktą dieną Žlabys atsistojo ir pasakė: "Aplink vien vagys ir žulikai! Doram žmogui čia vietos nėr. Čia niekas tau neparodys nė menkiausios pagarbos. Bet ką čia..." Nusispjovė į prirūgusį naktinkibirį ir iš įpratimo ketino keliauti pas Apatiją-Apolineriją-Apatinę, bet šįkart kiek per daug grybštelėjo į dešinę ir visai išėjo iš kaimo. Kalbama, kad kažkas matė jį klausinėjantį kelio gretimoje apskrityje. O Mamertas su Aniuta po šio apsilankymo dar ilgai bandė grąžinti buvusį lygmenį, apgriuvusius santykius ir spirito atsargas. Gerai dar, kad Aniutai pavyko nuslėpti faktus apie pranykusį užjūrio likerį ir atsiradusį vietinės kilmės triperį, antraip Mamertas turbūt daugiau niekada nebūtų prisileidęs Aniutos prie savo šliūbinės kanapos. Tokia tad buvo trečio brolio Jono aplinka. Kaip manote, kas iš jo išeis?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14874. virusas :-) 2004-04-05 12:23
Gerai čia:)))

14897. Lorca :-) 2004-04-05 16:50
Kaip galima gyventi šalia tokio tipo žmogaus,kaip Sodas Sodyčius?:)))Numarintų iš juoko...per kiek?:))))Juodai apsiverkiau iš pat pirmadienio:))))

14921. 13 :-) 2004-04-06 02:11
cia tai bent, daugiau tokiu

14971. yes :-) 2004-04-07 18:41
hei, padvelke Erlicku: jei negali nerasyti, tai rasyk

30437. Mancius :-) 2005-02-19 19:20
:) Syla!

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:12 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba