ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Algimanto Kunčiaus madeleines

AGNĖ NARUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žaliasis tiltas iš Kalvarijų gatvės. 1963
Algimantas Kunčius


"...jo gyvenimas yra nebe jo fikcijų šaltinis, bet fikcija, papildanti jo kūrybą".

(Roland Barthes, "Nuo kūrinio prie teksto", 1971)

Žiūrovo gyvenimo fikcija taip pat papildo menininko kūrybą, ir jei tas papildymas materializuotųsi, autorius kartais savo kūrinio ir nebeatpažintų. O fotografija iš viso dažniausiai veikia tiesiog kaip prisiminimų katalizatorius – vaizdas tarsi išnyksta, lieka tik detalė, sukėlusi grandininę asociacijų reakciją. Ypač kai kūrėjo ir žiūrovo patirtis susikerta.

"Norėjau, kad žiūrovas pasijustų vienas sename mieste..." – taip rašė fotografas Algimantas Kunčius 1969 m. išleistame albume "Senojo Vilniaus vaizdai". Lietuvos nacionaliniame muziejuje po trijų su viršum dešimtmečių vykstanti paroda "Fotografuota Vilniuje 1963–1970 m." dar kartą sugrąžina į tą patį miestą, nors pasikartoja tik keletas kadrų (anot autoriaus, kokie 15%). Fotografo noras pildosi: ir knygos vartytojas, ir parodos žvalgytojas po miestą klaidžioja vieni – kliuvinėdami už nenugludintų, pūpsančių grindinio akmenų, šliurindami per pažliugusį sniegą, brisdami per atspindžių pilnas balas. Bet Kunčiaus fotografijose esi vienas ne tik ten, kur žvilgsnis netrukdomas slysta gatvių, skverų, aikščių, stogų, kalvų tuštumomis, kartais nusidriekiančiomis į viduramžišką tolį (tam tikromis kryptimis pažvelgus nuo kalvų, Vilnius grįžta į senąsias ribas, tapdamas vos girdimu prieglobsčiu begaliniuose miškuose). Ypatinga – slampinėtojo – vienatvė sklinda iš gatvės judėjimo fragmentų, išdėliotų trumpametražiais pasakojimais: apie praeivių žvilgsnius į parduotuvės vitrinoje papuoštą eglutę; apie vyriškių žvilgsnius į merginą, sustojusią prie universiteto; apie batoną graužiančio berniuko ir Pilies gatvėje prisėdusio pypkiuotojo pokalbį ir t. t. Šių nuotraukų ne tik nerasi minėtame albume – iki šiol jos net ir nebuvo atspaustos.

Keistas reiškinys, turbūt savaime suprantamas fotografams, bet ne eiliniam mėgėjui – daugybė vaizdų keturiasdešimt metų gulėjo negatyvais ir iki pat šios parodos buvo nematomi. Atrodo, paėmei, pakišai po didintuvu ir atspaudei, ypač jei koks kadras vis neišeina iš galvos, kaip, pavyzdžiui, Kunčiui (čia remiuosi jo paties žodžiais) – "mažasis princas": prie konditerijos fabriko ventiliatoriaus Latako gatvėje prilipęs garbanotas šviesiaplaukis berniūkštis, neatsispyręs Kvapui. (Kvapai, kaip ir Prousto madeleines, paprastai sklinda iš vaikystės. Tik ne šitas Kvapas – man jo dirbtinis saldumas visada atsiduoda purvinais Salieri tvarsčiais, nes "Maskvoje" pažiūrėjusi "Amadeus" pro čia dūlinau į Dailės akademiją atsiimti dokumentų – neįstojau.) Bet fotografai laiko tuos sidabro užrašus paslėptus savo drėgnose, dulkėtose dirbtuvėse. Kodėl? Viena vertus, anais laikais tokioms nuotraukoms, matyt, trūko apibendrinimo galios – apie ką čia tas autorius šneka? Eina sau žmonės gatve, ir tiek. Jokių idėjų, jokių įvykių, jokių keistenybių. Kam fotografuoti praeivius, kurie iš tikrųjų tik praeina ir nieko daugiau nenuveikia: nerodo jokių emocijų, neatsilygina kokiu nors "vidiniu" žvilgsniu? Neįmanoma paaiškinti tokio vaizdo prasmės kitaip nei papasakojant trumpą jo atsiradimo istoriją: užėjau nusipirkti "guzikų", vitrinoje stovėjo papuošta eglutė, dar prieš Kalėdas, kai buvo draudžiama, o visi praeidami į ją žiūri. Iš tikrųjų – čia tarsi nieko daugiau nėra, tik kuklus, kasdieniškas pastebėjimas.

Kita vertus, turbūt reikia, kad negatyvai pasentų, kad apsitrauktų laiku, kad juose apsigyventų jaudulys. Mano jaudulys labai paprastas – tai Vilnius, buvęs prieš pat man gimstant. Galbūt jis kurį laiką dar toks ir liko (tiek aš to Vilniaus ir mačiau vaikystėje – raudonus ir mėlynus Žirmūnų balkonus, pušeles ant Neries kranto ir akliną Šiaurės miestelio tvorą), bet drauge vis keisdamasis: nepastebimai nyko grindinys (sklandydavo gandai, kad jis vežamas į Raudonąją aikštę – jie traukė žemę iš po kojų); vyko nesibaigiančios, nykios, Vilniaus siluetą bjaurojančios sovietinės statybos – pavyzdžiui, Kunčiaus 1963 m. nufotografuotos čiuožyklos neprisimenu: čia visą laiką buvo statoma Aukščiausioji Taryba. Bet žmonės dar ilgai buvo tie patys – susigūžę, tamsiais, paprasto kirpimo drabužiais, kailinėmis kepurėmis, skaromis, ir visada su "tašėmis" (vienoje nuotraukoje užfiksuotas rezginės ir torto dėžės "dialogas", įvykęs jų skubantiems savininkams apie tai net nenutuokiant). Kunčiaus fotografijose tebekrypuoja mano vaikystės moterys paniurusiais veidais, klaikiai netinkančios prie užrašo "Moteriškų baltinių savaitė", nors ir pats užrašas dar mena priešdizaininius laikus. O vaikai (tai – aš) nejaučia miesto senatvės, niekieno (išskyrus fotografą) nepastebėti jie užsiima savo reikalais vis dar išgirsdami po kojomis trakštelint snaiges.

Jau seniai pastebėjau, kad kažkodėl prisiminimų Vilnius man visada toks – patamsėjęs nuo daugybę dienų merkiančio lietaus, apsunkęs nuo tirpstančio sniego. Ir štai Kunčiaus archyvas tai patvirtina – sniegas ir stagnacija, sniegas – tai stagnacija. Esi atskirtas nuo aplinkos storais drabužiais, o po sniegu miega ne tik žemė – dabar atrodo, kad ir žmonės po tuo abejingumo sluoksniu mėgino "peržiemoti" sovietinius laikus. Daugiaaukštėse Kunčiaus fotografijose virš išbalusio miesto kyšančių bokštelių barokas laukia, kol į jį akis pakels apačioje savo reikalais šmirinėjančios bobulytės. O jaunas fotografas dažnai fotografavo į juos įsilipęs – iš viršaus, taip, kaip niekas nemato. (Nors manęs dar nebuvo, galiu paliudyti – prisiminimai ir meninės fotografijos šiek tiek tendencingi. Mano tėvų albumuose beveik visada šviečia saulė, visi jauni ir juokiasi. Tėvo marškiniai ten gėlėti, mamos suknelės trumpos. Daugybė įtartinų žvilgsnių, dažniausiai be atsako.)

Parodoje tarsi diskutuoja du Vilniaus (įvaizdžio) autoriai. Vienas, ištikimas 1969 m. albumo nuostatoms, negatyvuose ieško tobulos kompozicijos, kad tarp smulkiausių figūrų užsimegztų ironiškas, lyriškas, egzistencinis ar buitiškas pokalbis: tarp trijų vienišų per minios ištryptą sniegą skuodžiančių žmogeliukų ir šiukšlių dėžės prie Katedros kampo; tarp vienodai lenktų autobuso ir nueinančios moteriškės nugarų; tarp sutrūkinėjusio galingos sienos tinko ir apačioje skubančių praeivių siluetų; tarp baltos mergytės suknelės ir iš kiemo tamsos išnyrančio tėvo piršto. Šie pasakojimai vertikalūs (nepriklausomai nuo fotografijos formato). Kitas autorius, visa tai pamiršęs, tiesiog užsirašinėja visokius "niekus", pavyzdžiui, prie eilinio deficito išsirangiusią eilę gastronome, merginos žingsnį ir žvilgsnį, prasilenkiančius praeivius, virš Lenino prospekto grėsmingai pakibusius žibintus ir t. t. Tie niekai (skirtingai nei didinga architektūra) paprastai netelpa į vieną kadrą ir horizontaliai ištįsta pakartojimais bei variacijomis. Pirmasis autorius yra statiškas, fiksuojantis statišką, amžiną miestą, dažniausiai dar ir prispaustą sniego. Antrasis eina per miestą savo reikalais, o miestas skuba pro šalį ir kartais juodu susitinka. Fotografas sustoja ir kai ką sustabdo: atsitiktinį žvilgsnį, bereikšmį gestą – taip jis prailgina efemeriškų judesių laiką, prikaldamas juos amžiams prie fotografijos stačiakampio, uždarydamas visus laiko kanalus, išskyrus tą, kuris veda link neapibrėžiamos, niekada taip ir neapčiuopiamos kito būties čia ir dabar.

Užbaigtųjų kompozicijų mieste tas efemeriškasis elementas, žvilgčiojantis ir gestikuliuojantis, yra šviesa. Anuomet, leisdamas knygą, Kunčius taip ir rašė: "Mano gidas buvo saulė – kiek įstengiau, ėjau paskui ją". Jai padedant, ribotas – turintis baigtinį skaičių kiemų, gatvių ir pastatų – Vilnius tampa begalinis. Šviesa keičia jo nuotaikas, jo paviršius, jo kūną. Štai šviesa gulasi ir glosto namų šonus šešėliais; štai ji ateina priešais tirpdydama praeivių figūras, o mažyčiam, prie balos stabtelėjusiam balandžiui suteikdama monumentalumo; štai ji pasislepia sukeldama miesto liūdesį. Kartais ji nebeįsileidžiama į kiemus – miestas tampa rėmintoju. Dažnai šviesai iš viso neleidžiama prasiskverbti į šį žiemos miestą pro amžinai debesų nuklotą dangų; tuomet dalykiškai, be pagražinimų, prabyla detalės – apie statinių vietą erdvėje, architektūros stilius, figūrų judėjimą, reljefo ypatybes. Kruopščiai braižoma horizonto kardiograma, išpiešiamas medžių šakų ažūras. Begalybė – iki pat horizonto matyti kiekvienas langas, tvora, šakelė, stogas, kaminas, kamienas, prasidedantys pirmame plane, paskui pakartojantys ir varijuojantys vienas kitą. Žvilgsniui nutiesiamas kelias į tolį ir taip sukuriama jungtis – tarp nejudančio žiūrinčiojo ir stačiakampiu ar kvadratu apribotos, bet dėl tos formų įvairovės ir beribės, erdvės. Tokie vaizdai iš esmės nebeturi konkretaus laiko pėdsakų, tik kartais apie tai užsimena koks nors nelabai matomas, bet, deja, neretušuojamas šiuolaikiškai dėžiškas statinys (autorius vis juokauja išretušuosiąs viešbutį "Lietuva" ir naujuosius dangoraižius iš Vilniaus peizažo, nes jie nukerta subtilų kalvų, medžių, bokštų ir stogų bangavimą). Toks Vilnius galėjo būti pamatytas beveik bet kada, net anksčiau, nei atsirado fotografija.

Tačiau efemeriškasis gatvės žvilgsnių ir judesių miestas taip pat turi amžinumo dimensiją. Prisiminkime dar kartą istoriją su eglute, tokia kuklia ir vieniša ant plačios ir simptomiškai tuščios parduotuvės palangės. Vienas kadras – taikliai sučiuptas, bet paprastas pastebėjimas, vaiko žvilgsnyje perskaitytas šventės ilgesys: gražu, bet šiems laikams per daug vienasluoksniškai aišku. Tačiau kadras po kadro pradeda veikti žvilgsnio pasikartojimo ritmas, skirtingos trukmės, skirtingos spalvos (noras, liūdesys, nuovargis, abejingumas, ilgesys), tik kryptis visada ta pati – į Kalėdų eglutę, draudimų ir prisitaikymų simbolį. Eglutė ryški, praeiviai išskydę; stabilu ir praeinama; nekintantis troškimo objektas, kintantys trokštantieji, (ne)kintamai trokštantys. Štai taip laikinybė tampa belaikė.

Ir dar vienas dalykas, siejantis "amžinuosius" miesto kūno vaizdus ir sprunkančius, atsitiktinius užrašus apie "nieką": tai fizinė, apčiuopiama ar tik įsivaizduojama, bet visada esanti, perskyra, paslepianti stebėtoją nuo to, į ką nukreiptas jo objektyvas. Kartais ta perskyra tampa aukšta, plačiai aprėpianti žiūra, nes esantieji apačioje niekada negalvoja, kad juos galėtų kas nors stebėti iš viršaus (nors mieste visada stebi – štai matau pro savo langą, kaip į kampą įsispraudusi moteriškė taisosi apatinius). Kartais – vitrinos stiklas, atspindintis gatvę pačiai sau ir pridengiantis dykinėjančius pirkėjus ir kavos gėrėjus. O kartais – fotografo "antpuolio" netikėtumas (gal jis iš tolo prisitraukė vaizdą teleobjektyvu, gal staigiai, kaip vesternuose, išsitraukė "ginklą", o gal fotografavo ant pilvo kabančiu ir dėl to nepastebimu fotoaparatu), nes neperspėtas objektas dar nepozuoja. Kuo svarbi ta perskyra? Ogi tuo, kad padeda pasiekti slaptą kiekvienos fotografijos tikslą: pateikti kažką tikra, užklumpant tikrovę tokią, kokia ji yra pati sau, o ne kitam, "nutraukiant" jos sluoksnį per akimirką. Akivaizdus stebėtojo buvimas "čia", "šiapus" fotografijos ekrano ar parduotuvės lango, tampa ženklu, kad žiūrėti tiesiog įdomu, nes kiekvienas praeivis, kiekvienas, net pats niekingiausias judesys – tikras. Kai svarbiausia ne menas, o tikrumo jausmas, nereikia nei tobulos kompozicijos, nei "lemiamo momento", atvirkščiai, kuo kadras mažiau "lemia", tuo jis labiau intriguoja. Tai visada šiek tiek ir baugina – esamybės trapumas nepagrindžiamas reikšmingumu.

Ir dar: perskyra žymi ribą, ties kuria susiduria subjektyvaus laiko juostos – stebėtojo ir stebimojo, kūrėjo ir žiūrovo – kurios šiaip niekada nebūtų susilietusios, jei kažkas nebūtų sustojęs ir pradėjęs užsirašinėti niekam šiaip jau neįdomų gatvės nieką. Ką čia ir kalbėti, smalsulio įveiktas fotografas ir žiūrovą sugundė tapti skopofilišku stebėtoju, besimėgaujančiu ne tik kitų nežinojimu apie jo buvimą, bet ir senomis savo patirtimis sename mieste.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14916. Ten2004-04-05 23:25
Keistas tas laiko kurinys - itikina, nesikartoja, praeina neuzfiksuotas

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:11 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba