ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Ortodoksas

TOMAS REKYS

[skaityti komentarus]


Laiškas iš Amerikos

Sykį važiuodamas šiaurinėje Čikagos dalyje ties sankryža demonstratyviai praleidau gatve einantį žydų ortodoksą. Man tiesiog buvo smalsu apžiūrėti jo povyzą – tą keistą juodą aprangą, skrybėlę, ilgas peisų kasytes. Jis stabtelėjo ties mano mašina, bet supratęs, kad jį praleidžiu ir kad tai darau greičiausiai iš pagarbos jam kaip kapitalistinės Amerikos kūrėjui ir jos palaikytojui (tokia čia yra žydų, ir ne vien jų, opinija), vietoj padėkos ženklo – kokio nors galvos linktelėjimo, kaip paprastai daroma – sulaukiau keistokos reakcijos: jis išdidžiai pakėlė galvą ir smarkiai pasipūtęs lėtai perėjo gatvę. Ne perėjo, bet tiesiog plaukte perplaukė, lyg nebetilpdamas savyje iš puikybės.

Suprantama: jeigu jau sustojau jį praleisti kaip žydą ortodoksą (atpažinęs jį iš išvaizdos), tai jam ir būtina deramai parodyti visą savo vertę ir patvirtinti – kas mes esame pasauliui...

Nors tas ortodoksas buvo gan įmitęs vyras, jo elgsena atrodė kaip vaiko. Ir tą akimirką suvokiau, kad jis – teisus!.. Savaip, suprantama. Juk visos tos kilnumo, mandagumo, padėkos, nuolankumo ir dar kažin kokios dorybės iš esmės yra krikščioniškosios kultūros vaisiai. O jei įsivaizduotume laukinį žmogų ir jo natūralią prigimtį, kokią pati gamta sukūrė, tai vietoj "labas" savo kaimynui jis turėtų išrėžti: "Kad tave pekla: kuo blogiau tau, tuo geriau man..." Visa kita – kompromisinis farsas, amerikietiška "plastmasinė" šypsena. Gal taip maloniai besišypsant ir geriau gyventi, bet kažin ar čia yra tiesa ir didelė vertybė... Na, panašiai ir įtarusis S. Freudas giedojo, gal tos mintys nebenaujos.

Įdomu, ar visi žydai ir jų, tarkim, natūrali elgsena yra arti gamtos?.. Jie mus laiko savo kultūros pasekme, mano, kad tik dėl krikščionybės esame pažaboti (tiksliau – pasižaboję). Kitaip būtume laukiniai žvėrys... Taip esą žydai mus ir valdo – iš jų religijos kilusiomis idėjomis... Štai Romos imperijos gladiatorių kruvinas kautynes pakeitėme nekaltu sportu. Nes mums reikia visokių emocijų. Mes žaidžiame nekaltus, jau nekenksmingus žaidimus, bet žydai, savo išmintingu Įstatymu vis tiek yra aukščiau visko...

Taip įsivaizduoja žydai, bet iš tiesų visa jų ideologija ir teologija (kad ir kokios būtų konkrečios kryptys) taip paveiktos krikščionybės, kad net graudu darosi jų raštus beskaitant. Ir tam ortodoksui savo didybei pademonstruoti iš tiesų reikėjo ypatingų pastangų, kad įveiktų krikščioniškuosius, visuotinius tapusius elgesio standartus. Tačiau žydai nenori pripažinti, kad tik dėl Kristaus religijos yra gyva ir jų judėjiška religija. Be krikščionybės fono judaizmas šiandien būtų ne ką reikšmingesnis nei tos visos pagoniškosios religijos, seniai nukeliavusios į etnografinius ir muziejinius archyvus.

Vertinti žydus atskirai be krikščionių nepavyksta: tai kaip broliai dvyniai – savo kilme ir istorija. Juos tarsi rištų viena virvė, tik tos virvės vardas – paradoksas...

Iš dalies tą patį galima pasakyti ir apie islamą. Tos religijos išsaugo savo reikšmę pasaulyje besiremdamos krikščionybe – kovodamos su ja, konkuruodamos ar prisiderindamos, daug ką perimdamos.

Na, tos mintys tarp kitko. Savo nuomonės įrodyti ir pagrįsti citatomis iš raštų trumpame laiške negaliu. Be to, nei tai kam nors svarbu, nei įdomu. Mane patraukė pats reginys – to ortodokso desperatiškos pastangos parodyti tikrąją žmogaus esmę, tas ryžtingas savo reikšmės demonstravimas, ir tai vertinu kaip kur kas didesnį atvirumą, nei būtų įmanomas krikščioniškojo mandagumo atveju. Tiesiai šviesiai, be jokių pataikaujančių šypsenų.

Šiuo atžvilgiu tam ortodoksui nieko neprikiši. Tąkart susigėsti teko man. Nors šiaip demonstratyvi puikybė šokiruoja, bet atvirumas – imponuoja. Iš tiesų ortodoksas puikavosi kaip mažas vaikas, suvokiantis, kad kitų akyse yra kažkuo svarbus, ypatingas. Jis taip pučiasi dėl įsitikinimo, kad jo tauta valdys pasaulį atėjus Mesijui. Ir jis nuoširdžiai mano, kad dėl to visiems bus tik geriau. Tai kodėl tuomet nesididžiuoti savimi ir savo Dievu?

Na, mes, krikščionys, aišku, esame drovesni. Juk mes vertingesni už kitus, o tai įpareigoja. Mes nesididžiuojame, nesipuikuojame, esame santūrūs, mandagūs. Tačiau pažiūrėkime, ką gi mes siūlome pasauliui – taip maloniai ir maldingai į jį žvelgdami. Tik mes – krikščionys – eisime į dangų. Visi kiti, kurie nėra tokie kaip mes, kurie nepriklauso mūsų Bažnyčiai, t. y. visi tie žmonės be krikšto – eis tiesiai pragaran. Tokia yra autentiškos krikščionybės tiesa, kurią ji siūlo pasauliui. Tokia jos principinė nuostata. Nuostata, daugelį šimtmečių kėlusi žmogaus dvasią tauriems ir didingiems žygiams. Pavyzdžiui, krikštyti kardu ir ugnimi... Dabar, žinoma, kiti laikai, mes sukultūrėjome, kapoti galvas jau nebetinka, tad į nekrikščionis žvelgiame ne su panieka ar išdidžiai, o su maldingai priekaištinga šypsena. Apsigaubę civilizuoto šventumo aureole. Tegul jie eina sau pragaran.

Jei kam atrodo, kad yra ne taip, kad krikščionybės orientyras yra kitoks, tai reikštų, jog visi mūsų protėvių garbingi žygiai, visa Europos kultūra rėmėsi neteisingais pamatais. Kiek galvų prikapota dėl tokio kilnaus ir švento tikslo – dangaus triumfo! Negi veltui?..

Ir kas pasakys, iš kokio veido sklinda tiesa?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14889. Edma2004-04-05 15:48
The Urantia Book: The hope of modern Christianity is that it should cease to sponsor the social systems and industrial policies of Western civilization while it humbly bows itself before the cross it so valiantly extols, there to learn anew from Jesus of Nazareth the greatest truths mortal man can ever hear--the living gospel of the fatherhood of God and the brotherhood of man.[2087:7]

14920. che che2004-04-06 02:02
Labai grazu, pademonstravai cia savo tikejima kaip tas zydas, turbut ne visi ir supras angliskai, taigi per gatve tau kelias atviras.

56525. Auksinis kardas :-) 2006-05-16 13:32
Manyčiau (netgi žinau ;-), autoriui netrūksta šviesios įžvalgos ir galimybių parašyti gerai. Malonus atradimas.

74567. RGD :-) 2007-02-07 17:03
Cia jau nebe pyragas su visais jo papuoshimais ir atribiutika, o- pats jo vidurys!

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:09 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba