ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi

VITALIJA NORVILA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ėjimas. 1988
Anu Juurak

*

Šis rugpjūtis nėra joks šios vasaros
apibendrinimas,
jis atėjo tarsi liga,
tarsi išbandymas,
nenuperkamas ir nesamdomas,
diena iš dienos toks pats:
saulėtas ir visai be lašo vandens.

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Vienodas, neprieštaraujantis sau,
nesutaikantis ir nepataikantis,
nesuprantantis ir nesusiprantantis,
kas jis tau? Kam jis tau?
Bet kas šiam pasaulyje įprasta?
Kas neišbandoma?
Nusistovėję? Randama?

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Saulėje kraujas sustoja
lyg miegas, pietų antra valanda,
ir tarsi liga kasdien
vis tas pats kartojasi,
o jau trisdešimta troški,
karšta be vėjo
rugpjūčio diena.

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Lyg tyčia aklinai uždarytos
versmės vandens,
nelyja nė lašas ir
meldžiasi vargšas,
kai mano pirštai kliūdami
groja eilėraštį
kompiuterio klaviatūra.

Aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Kaip groja "Šios vasaros
fiestą" radijas,
Lietuva – lyg Hispania,
pragaras, kur miršta
mylimas vyras, vardu Aloyzas,
ir jį palydi lyg šuo tik svetimas,
karštas vėjelis brizas.

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Loja, amsi, kosti išdžiūvę
spalvos, sausos, dyglios
šiaušias rugpjūčio žolės.
Nutolo – lyg am, am,
– girdi, švelniai į naktį
tolsta mirusių galvos,
groja pirštai šito
eilėraščio muziką.

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.

Naktis stoja tarsi džiova
tirštai geltona, nedžiūva,
bet žūva spalvos,
šis rugpjūtis nėra joks šios vasaros
apibendrinimas,
jis atėjo tarsi liga,
tarsi išbandymas.

O aš vis dar laukiu,
mokausi iš to, ko nėra.


*
C. W.

Pagrindinis herojus jo darbuose buvo Dangus. Ir aš jį buvau sutikusi.
Jis pasirodė kelyje pats ir neprašomas. Ir rodėsi tarsi Šventoji Mergelė Marija ne man vienai, kad užtvirtintų apsireiškimą,
bet ir mano bendrakeleivei. Ji vairavo automobilį, nuolat žvelgdama
į kelią ir vis pakeldama akis į Dangų,
negalėdama atitraukti akių nuo šio nepaprasto,
nuolat save rodančio ir besikeičiančio
Reginio.

Maniau, jog mes pakilsime ir įvažiuosime tiesiai į Dangų.
Šis degė visomis spalvų pašvaistėmis, kurios nuolat save keitė, tarsi pats turėtų valią tai vykdyti.

Kai ji žiūrėjo į Dangų, jai norėjosi uždainuoti, mačiau tai iš jos lūpų,
bet ji nedrįso, tačiau man atrodė, tarsi girdžiu muziką.
Ji niūniavo. Dangui patiko mums save rodyti, toks jis buvo
ir mus lydėjo, nors žodis "lydėti" netinka,
kadangi jis nuolatos mums plaukė priekyje,
užsidegęs visas spalvas ir paskandindamas pakelės
kaimus sutemose su visais dailiais jų mažmožiais.

(Prieš tai mes sustojome už kaimelio, pavadinimu Staphorst, kur restorane lengvai užkandome, žvelgdamos pro langą:
kelyje automobilių kamštis, netrukus ir mes pajudėjome,
užtat gerai Jį matėme ir visus jo piruetus: tai dramatišką
rūstybę, tai praskaidrėjimą, vėl įtūžusį raudonėjimą – tarsi
kuo prasikaltome, – ir iš naujo didžiulį tarsi
kariuomenės arba karališkojo laivyno atsitraukimą.)

Tokiam Dangui jis tapė Žemę, kurioje nebėra žmonių,
bet dievai. Akmeniniai ant pjedestalų jie žvelgia
į tolį. Nuo mūsų jie nusigręžę, kad per greit jų
neatpažintume, nes mes jau nuo seno
juos pažįstame. Jie tyli ir ta jų tyla
pats geriausias liudininkas
Dangui.

Jie gyvena didinguose, išmirusiuose ar žmonių paliktuose
miestuose.(Vėliau jis į šį dar tik brėkštantį, nebylų
pasaulį patalpins žvėrių porą, kurios kiekvienas skyrium
kalnų peizaže. Bet tai ne jis ir ne ji, bet tik
vienas gyvūnas ir jo veidrodinis,
absoliučiai simetriškas – meninė tiesa
– atspindys.)

Žmonės dar ilgai liks ištremti iš šios
mirusių miestų planetos, o gal jie nėra
nė gimę, kaip ir aš dar tik gimstu savo pačios
priešaušriuose. Tarsi veidrodis įlanka
sugauna šviesos spindulį, nė vilnies,
ir lyg lava stingsta
nuogos kalvų keteros.

Dar vėliau jis nutapys savo jauną moterį
pusiau gulinčią pasostėje milžiniškos
akmeninės Deivės. ("Ar saugu prie nebylių?")
Abi bus nuogos: mergina – dieviška,
o Deivė – sena,
suaižėjusi ir tarsi driežiška.

Dailininkas eis gal kokią septintą ar aštuntą
dešimtį, paveikslai bus jam atnešę šlovę, merginą jis mylės,
aprėdys tarsi lėlytę, brangiais akmenais,
įsiūtais į suknelės ornamentus, vilkina, vieną
naktį ji negrįš, o jos lavonas bus aptiktas nebyliose
miesto – graži architektūra – gatvėse.

Žmogžudys surastas nebus: eis paskutiniosios
tapytojo po Dangumi dienos.
Miestas bus tuščias.

Jos niekur nebus. Gatvės neišduos paslapties,
dievai bus ją pasiėmę, bet žmogžudį irgi. Koks jis bus? Prakaitas
jam lyg perlai nuo kaktos varvės, ar jis ją mylės?
O gal nė nepažinos, bet bus čia svarbus,
jis ją pamils tik tada, kai
ji jo rankose mirs.
Ir bus tikrasis jos sutuoktinis.

Bet Dangus liks, jis kalbės, bet ir tylės,
nes nebus kam jo kalbos paaiškinti.
Dailininko neliks,
mergaitės neliks,
paveikslai išliks – aš į juos žiūrėsiu.

*

Skambina Marija iš Miško:
"Čia aš viena, todėl kalbuosi
su savo gėlėmis: "Jūs man tokios gražios!"
Ir našlaitės mėlynai linguoja man savo galvutėmis.
"O mes?! – staiga visu balsu sušunka miškas
ir visi žolynai aplinkui namą, kad net
persigąstu.
– Kuo mes tau blogesni?!"


Ruduo Falenicoje



Lapai ant tako dūla,
gulas dulkės prie durų,
du vangiai vaikšto po parką,
kas traukinio laukia,
o aš viena
Falenicoje
prie Varšuvos.

Falenicoje
prie Varšuvos
lyg patrakusios
medžių viršūnėmis
rudės voverės varžosi.
O pušys – nė krust!
Nors praėjo spalio mėnuo –
ir nė vėjo.

Nei vėjo. Nei lietaus.
Lyg nieko nevyktų,
ar lauktum kažko svarbaus.
Bet metai į dulkes supas.
Ir lapai upėj verpetais
beprotiškai sukas.


Šventas



Mes nei kančios,
nei atpildo nelaukiam,
save ištyrėm ir per plauką
išlikę – ar nukritę? –
lyg išvargę paukščiai
ant audringos jūros
smėlio klaupto klausom,
kaip skambiai dūžta viltys
dvynės paskui viena kitą –
o mes, lyg pajuokai, užgimę.

Ir šitai aš sakau, išvydus purpurinę
burę vaiduoklio laivo į Aleksandriją,
ir tylią muziką išgirdus iškamšų-myruoklių,
lyg traukiančių į žygį pakaruoklių,
į neribotą laisvę, ir pridengtą
iš gėdos, net nepadoriai
laimingą – tarsi savo –
kaltos, kvailokos išraiškos,
jau atsisveikinantį
veidą;

matau išnykstant begalybėj krantą
šitą ir melsvą tarsi stiklą
pro trumparegės akinius
matytą jūrą gyvenimo,
kaip veidrodį.

Aš protą savo lyg šaltą akmenį
metu į srovę ir drobę,
tarsi ligoninės paklodę,
ekraną filmui
iš gyvenimo – keisčiausio –
iš gyvenimų
– bet visgi mano –
pakabinu dangaus ir žemės
skubančioj koplyčioj.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14880. adoras :-) 2004-04-05 14:08
Visai geros eilės! Kai kurias eilutes netgi puikios, vertos prisiminti! Pvz: "paskandindamas pakelės kaimus sutemose su visais dailiais jų mažmožiais" etc., nors tai pagal skonį...

14893. ...2004-04-05 16:36
bet pavarde tai juokinga;) vardas moteriskas, pavarde - vyriska;))))))))

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:09 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba