ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Tverų archeomitologinis kraštovaizdis

VYTAUTAS BAŠKYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paaitralės krūsnis. 2003


Lai nukrinta nors juodas akmuo
ir sukruvina kojas
kad tik negalvočiau
jog tenai beviltiškai tuščia –

Robertas Keturakis, "Opusai"

Lietuvos kraštovaizdyje lyg neužrašytoje mūsų istorijoje randasi vis naujų įžvalgų. Prakalbinti piliakalniai, upės, šventvietės padeda geriau suvokti praeitį, įkvepia jai gyvybę. Tokiu užmoju nuo pat Atgimimo metų buvo pradėtos organizuoti išvykos karaliaus Mindaugo pėdsakais, o 2001 m. atsigręžta į Tverus (Rietavo savivaldybė). Ten, pačiame Žemaitijos viduryje, XIII a. sugriaudėjo istorija, o 2002 m. gegužę Aitros pakrantėje buvo uždegta atminimo liepsnelė. Išryškėjo, kad Tverų gamtinė aplinka byloja apie dar senesnes praeities žymes. Prie Aitros ištakų, Ruškio kraštovaizdžio draustinio pakraštyje – kalvos, skardžiai, Lopaičių piliakalnis, prie jo šaltiniai, pilkapynas. Senovinėje šventvietėje nustebina keistos formos daubos, akmenys, kurių ten daugybė. Ir visa Aitros upė nužymėta gamtos ir kultūros paveldo ženklais. Aitros upėvardis byloja kažką ypatinga, nepaprasta. Paryškėja garsūs istoriniai įvykiai, ypatingas praeities aitris. Tai lyg mitologinė Aitros ir istorinė Tverų dermė.

Mitologiniai Aitros ženklai

Aitra vilioja gamtos ir mitologijos žymėmis. Tokių sąsajų ieškojimas itin paplitęs Šiaurės šalyse; prie Aitros deivių, dievų – pilna pakrantė. Prie jos triūsia kultūros paveldo puoselėtojai. Tveruose ši veikla suaktyvėjo įsteigus Aitros klubą. Vidurinės mokyklos lituanistė Irena Vaizgirdienė sako, kad du rasti akmeniniai kirvukai buvo darbo pradžia, dabar imta plačiau domėtis istoriniu mitologiniu paveldu. Tam 2003 m. buvo surengtos kelios kraštotyros išvykos.

Vietovės ten iš tiesų slaptingos. Ties Aitros santaka su Laukės upeliu – Laumiškė. Prie vešlios pievos kuplių medžių ir krūmynų siluetai – tarsi iš mitologijos ar fantastikos paveikslo. Regis, žengsi už žaliuojančio atvašyno ir pateksi į sakmėje sukurtą pasaulį, kuriame iš rūko pasirodo laumės. Visa, kas gamtoje nepaprasta ir ypatinga, kelia susižavėjimą ir pagarbą, nes tai gražu, didinga ir šventa. Mums, baltams, gamta tebėra gyvybės ir įkvėpimo šaltinis. Ji, kaip dailininkės Dalios Dokšaitės japoniška tapyba tušu, tarsi byloja: tik neskubėk, sustok, įsižiūrėk, pamatyk, įsiklausyk, pajausk ir gėrėkis tuo, kas yra...

Mįslingą Aitros kraštovaizdį jautė ir Maironis, atvykdavęs į Tverus atostogauti. Nuo ten ėjo jo apžvalgos keliai link Šatrijos, Dyvičio, Medvėgalio. Iš Aitros alkų, ežerų, piliakalnių ir legendų jis sėmėsi įkvėpimo. Įsižiūrėk į Aitros duburio gelmę ir pajusi aitrį. Tamsiai ruda vandens umbra susipina su sodriu žalių spalvų koloritu. Nenuspėjama buvusio malūno griuvėsių forma primena gynybinę sieną, o apirusių mūro pamatų anga regisi paslaptingu įėjimu į nežinomybę. Vingis už vingio dovanoja gražiausios pasaulyje upės vaizdų, lyg kviečia į Čiurlionio simfonijos bekraščio ilgesio viziją. Seklumoje pro geltonos ochros atspalvius mirga dugno akmenėliai, žuvų siluetai. Virš jų šakotas gluosnis, pro kurio ažūrinę lapiją, įstrižą šakų tinklą prasiskverbia dangaus mėlynė – regis, naktį žvaigždės pro ten žiūri į žemę.

Prisirpinti kraštovaizdžio grožio pradedame žvalgytis į jo atspindį žmogaus sąmonėje. Algirdas Julius Greimas dabartinę socialinių ir humanitarinių mokslų situaciją apibūdino taip: "Per paskutinius tris amžius žmonija rūpinosi beveik išimtinai gamtos mokslų pažanga ir jų pritaikymo technologija. Tuo tarpu žmogaus ir visuomenės problemos buvo paliktos nuošaliai, kaip priklausančios moralinei ar ideologinei sričiai. Tiek moralė, tiek ideologija yra gerų norų formulavimas, o ne realybių konstatavimas. Užtat ir XX a. viduryje mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad žmogus, komanduojąs elektroninei mašinai, yra kartu galingas ir bejėgis".

Atsigręžiame į Aitros žemupyje, buvusio Lėgų kaimo vietoje, augantį galingą 6 m apimties ąžuolą. Padavimas byloja, kad po juo senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis, garbinamas Perkūnas. Nuo drūto liemens kylančios dvi viršūnės rodo, kad tikroji ąžuolo viršūnė buvo nukirsta, bet ataugo dvi. Kita praeities žymė – pieva prie Varanių brastos per Aitros upę, turinti Alkos vardą. Padavimas liudija, kad tai senovės žmonių šventovė, kur buvo ir aukuras, bet akmuo gąsdinęs maldininkus, todėl įvedant krikščionybę buvęs įverstas į upę. Ledai jį iki dabartinės vietos pernešė. Akmens viršuje yra įduba, dėl kurios panašumo į išsėdėtą vietą jis vadinamas Vaidilos sostu. Atgarsis ir iš ideologinių permainų meto – tada mitologinis akmuo buvęs pavadintas Velnio krase. Ten stabtelėk ir pamąstyk apie senųjų indoeuropiečių tauriausių paieškų gralį – stebuklingą akmenį. Žemaitijos poetės Birutės Lengvenienės pajauta: "Čia kažkur šitoj šventvietėj / Mano protėviai baltai / Akmeniniais kirvukais, / Viltimis ir aukojimais / Į ąžuolo širdį beldėsi..." Ten, Lembo kaime, gimusio kalbininko Kazimiero Jauniaus dvasioje iš mitologijos pasaulio išniręs Vaidilos sostas susigrąžina protėvių vardą, nes, anot poetės, "po juo mano šaknys ir istorijos gelmės bei lietuviškas žodis pirmasis".

Taip prabyla kadaise nukirsta šventu laikyto ąžuolo viršūnė, į upę nuverstas aukuro akmuo, išlikusiais padavimais jie kviečia susitapatinti su baltų genčių paveldu ir regėti, jausti. Įdomi sąsaja – Aitros ištakose ir deltoje prie santakos su Jūra yra panašios mitologinės žymės: šventvietės, akmenys ir daubos. Deltos daubos dugne yra akmuo, pasakojama, kad po juo paslėpti pinigai. Kada kam pritrūksta pinigų, kaimo vyrai sako: "Eik į Velnadaubą pasiskolint pinigų". Ši dauba kaip įėjimo į mitologiją anga sugrąžina į Aitros ištakas, į istorijos aitrį prie Tverų, kur archeologinius senovinės šventvietės duomenis papildo pasakojimai ir mitologija apie Lopaičių piliakalnio šlaite esančią požemio menę, apie šešis malūnus, paslėptą vikingų lobį...

Tverai istorijos vingiuose

Tverai istorijoje fiksuoti kaip kunigaikščio Vykinto miestas. Dabar – nedidelis miestelis, seniūnijos centras. Daugeliu požymių Tverai (labiau nei Kernavė ar Trakai Lietuvai) yra buvę senąja Žemaitijos (anksčiau – pietinių kuršių) sostine. Iš viso to, kas garsina Tverus, išsiskiria 1244 ir 1251 m. įvykiai. Tuomet sukilę pietiniai kuršiai (Karšuva) pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. "Deutsch-Ordens-Chronik" pažymi: "Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui Mindaugui". Taip pietinė kuršių dalis Karšuva (Duvzarė, Mėgovė, Pilsotas ir Keklis) prisišliejo prie žemaičių (žemaičiais tuo metu buvo vadinami Vidurio žemumos gyventojai). Įžvelgiama, kad aplink Tverus esantys gyvenviečių pavadinimai tebežymi karaliaus Mindaugo siųstų kunigaikščių karių stovyklų vietas: Tautvilai mena Tautvilą, Eivydai – Eivydą, Vismaldai – Vismantą, Vembūtai – Vembūtą, Vėžaičiai – Vyžeikį, Plikiai – Plikienę, Ruškiai ir Ruškio ežeras – kunigaikštį Ruškį ir t. t. Tai, kad Tverai netapo Vykintais, rodo Tverų kunigaikščio Vykinto buvimą viso krašto tvirtovėje Tveruose ir vadovaujamą jo vaidmenį šiame regione. Tais metais lietuvių ir kuršių kariai žygiavo į šiaurinį Kuršą, tačiau Embūtės pilis nebuvo paimta. Dėl krašto gynybos būtinumo nusistačius valstybės sieną susidarė dabartinės Lietuvos siena, o kuršių kraštas liko padalytas į dvi dalis.

Ypatingas Tverų istorinis akcentas – karaliaus Mindaugo apsilankymas 1251 m. Nors istorinei įžvalgai dar nelengva persiorientuoti į Vakarų Europos pozicijas, bet akivaizdu, kad po triuškinančių pralaimėjimų 1236 m. prie Saulės ir 1244 m. prie Rengės (Vyslos žemupyje) Vakarų pozicija Lietuvos atžvilgiu staiga pasikeitė. Besiveržianti totorių-mongolų orda paklupdė Rusiją bei Vidurio Europą ir sudrebino Vakarus. Dėl to politiniai popiežiaus ir Lietuvos interesai sutapo, karalius Mindaugas tapo "mylimu Švento Sosto sūnumi". Livonijai pavedama tarpininkauti organizuojant gynybą. Tačiau sumaištį kėlė (popiežiui nepaklususi) Rygos arkivyskupijos ir Volynės koalicija prieš Lietuvą. Toje geopolitinėje aplinkoje išryškėja Lietuvos diplomatijos vingrybės, karaliaus susipriešinimas su kunigaikščiais kaip politinis įrankis, kuriuo buvo sugriauta toji koalicija. Išmintingiausiai apie šią karaliaus Mindaugo diplomatiją tarė Simonas Daukantas: "Vienok savo buklumu ir gudrybe tą padarė, jog [...] didžioji dalis Lietuvos netektų gudams". Santarvė prie Vorutos atskleidžia tų įvykių esmę, o įvykiai prie Tverų – tos diplomatijos pergalę. Tuose įvykiuose minima ir karalienė Morta. Nors polovcų maišto metu karalius buvo sužeistas, žuvo kunigaikštis Vismantas, nutrūko lietuvių žygis Klaipėdai vaduoti, bet aplink Tverus atsiradę slaviški pavadinimai Pribitka, Zorubai, Lenkaliai, Nagurka, Pyvoriai, Ivančiaus ežeras ir kiti rodo, kad atvestieji kitataučiai buvo įkurdinti šiose apylinkėse. Visa tai rodo slavofiliškų traktuočių, kad Lietuva buvo "krauju sulipdyta", nepagrįstumą. Nors dar kartojami šališki slavų metraščių užrašai apie "vidaus nesantaiką", "lietuvių konfrontaciją su žemaičiais", tačiau geopolitinė aplinka ir kraštovaizdis atskleidžia tikrąsias Lietuvos valstybės kūrimo aplinkybes. Tad šiemet Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22-ąją) vertėtų paminėti ir mūsų valstybės de facto 760 metų sukaktį.

Senovinė Tverų šventvietė

Paruškėje

Tverų šventvietę supa Ruškio kraštovaizdžio draustinis, į kurį įeina Lopaičių piliakalnis, Ruškio ežeras ir Aitros ištakos. Draustinio pakraštyje esančios Tverų šventvietės pavadinimą nusako vieno iš garsiųjų karaliaus Mindaugo karvedžių kunigaikščio Ruškio vardas. Senovinė Paruškės šventvietė ilgai buvo nežinoma, tiesa, iš dalies, nes dar prieš ketvertą dešimtmečių Aitros ištakų kalvomis susidomėjo tveriškis Adolfas Vibrys. Užaugęs prie Senosios Įpilties piliakalnio, dalyvavęs archeologiniuose kasinėjimuose, jis įtarė, kad prie Lopaičių piliakalnio yra senovinės pilies akmeninių vartų liekanų. Po daugelio metų jo pastebėjimai sukėlė susidomėjimą, nes šioje vietoje – gausybė gamtinių ir archajinių šventvietės akcentų. Iš tiesų Paruškės vietovė pasirodė esanti nepaprasta. Nuostabą kelia akmenų krūsnis – dolmenas. Dolmenas lietuviškiau – krūsnis [lat. akmenu kaudze]. Tai senovinė apeiginė vieta. Krūsnis sudėta iš keliasdešimties stambių akmenų, kuriuos slegia kelias tonas sveriantis maždaug dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusmetrio storio luitas. Tokiais didelių akmenų dariniais žalvario amžiuje žymėtos kulto vietos. Marija Gimbutienė tokį megalitinį paveldą įvertino kaip simbolinį gyvenimo ir mirties vaizdavimą kosminėje skalėje, kur Deivės kūnas siejamas su Saulės ir Mėnulio pakilimais, o papuoštas Atgimimo įvaizdžiais yra graži metafora. Tai buvo šventos vietos, kuriose vyko bendruomenės religinės apeigos, bet jos neatitinka mums įprastos kapų funkcijos. Netoliese esantys pilkapiai patvirtina ritualinį šventvietės pobūdį, o juose rasti žalvariniai papuošalai, įmovinis ietigalis ir kita – šventvietės amžių. Archeologai šią vietovę susiejo su pirmykšte žemdirbyste. Lietuvoje tai pirmas rastas gamtos ir žmogaus kūrinys, kuris įrodo, jog ir mūsų protėviai iš šio pasaulio išeidavo kaip ir kitų kraštų indoeuropiečiai.

iliustracija
Tauro galva, iš kurios kyla drugelis su žiedu vietoj galvos. Pagal M. Gimbutienės "Senąją Europą"

Mįslinga Paruškės krūsnis suvoktina kaip senovinė kulto vieta, pagrindinė buvusio Karšuvos krašto šventvietė. Daug akmenų esama kalvos viršūnėje, vienas jų – piramidės formos. Gausu akmenų piliakalnio šlaituose ir papėdėje. Poros metrų gylio ir 25 metrų skersmens apskritą daubą juosia apsamanoję akmenys. Seniausios baltų kulto vietos buvo apskritos. Apskritimas ir vainikas buvo tolygus šviesai, dievybei. Taškas jo viduryje simbolizavo pasaulio centrą (Aitros žemupio daubos dugne minima esant nepaprasto akmens). Archeologas Vytautas Daugudis panašią šventvietę yra radęs Bačkininkėliuose, o architektas Sigitas Lasavickas – Vilniaus aukštutinėje pilyje (prie šiaurinio bokšto). Tokios daubos siejasi su ritualine "anga" kaip perėjimu į kitą pasaulį. Žodžio šaknis ang- atsispindi žodžiuose angelas, prieangis (prie būsto esantis priestatas). (XIII a. lietuviai garbino Angdievį, kaip dievo pasiuntinį ar tarpininką tarp dievo ir žmogaus?) Apskrita dauba su angos įvaizdžiu atspindi baltų ir sanskrito bendrumą. Hinduistų šventyklose tokia figūra vadinama mandala, o prieangis, skirtas pasauliečiams, – mandapa. Tokia sąsaja teikia versiją, kad ir mūsų protėviai žinojo ritualą prie daubos (prie-angos) kaip šventyklos. Galbūt ir kronikoje minimas vaidila prie angos – daubos per laidotuvių apeigas pakėlęs į dangų galvą tvirtino matąs velionį, skriejantį ant žirgo viduriu dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, rankoje laikantį sakalą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį.

Kita dauba yra valtelės formos, ji smaigaliu orientuota į rytus. Vaizdinys labai išraiškingas, atspindintis gamtos gyvybingumą, persikėlimą, nuolatinį judėjimą, tautosakoje nusakomą žmogaus atėjimu į šį pasaulį ir išėjimu. Megalitiniuose dariniuose laivelis išreiškė tiltus į kitą pasaulį ir atgimimo skatinimą. Baltijos regione tas ryšys nėra atsitiktinis. XII a. Henriko Latvio Livonijos kronikoje yra žinia apie šio krašto gyventojus, kurie vadinami atsikėlusiais nuo Egipto ir Babilono. Senajame Egipte valtelės formos hieroglifas reiškė raidę R. Marija Gimbutienė nurodo šį simbolį turint Senosios Europos rašto "ra" prasmę. Tai ryšys su senojo Egipto Saulės dievu Ra. Šventuosiuose ženkluose laivelio forma reiškė burną. Hieroglifų įraše prie šio ženklo pridėta kauptuko ir žmogaus rankos prie burnos simboliai, perskaitytas užrašas – meilė. Legenda sako, kad Izidė surinkusi nužudyto vyro Ozyrio, žymiausio Egipto dievo, išmėtytas kūno dalis ir meilės jėga grąžinusi jam gyvybę. Jo prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas. Tokių prasmių rasis daug, jos daugiau ar mažiau turi atgarsį. Grafikas Viktoras Petravičius, regėjęs Luvre senovės Egipto skulptūras ir piešinius, dėl jų panašumo į savo darbus pasijuto sukrėstas. Tverų archeomitologijai panašūs vaizdiniai įgyja savitą prasmę. Laivelis, reiškiantis persikėlimą, atskleidžia ir jungtį su Rytų dvasingumo simboliais. Buda apie gyvenimo tikslą yra sakęs – tai persikėlimas iš vieno upės kranto į kitą, iš netobulojo "šiapus" į tobuląjį "anapus".

Senovinės šventvietės šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Aitros ištakų šaltinių analogas yra šiauriniame Kurše, netoli Lietuvos sienos, esantis Vecpilio piliakalnis, kurio šlaite almantis šaltinis siejamas su pinigų statine. Yra minimas ir prie Tverų šventvietės paslėptas lobis, kuris čia, matyt, nuo vikingų laikų, kaip ir kiti šio krašto lobiai, vadinamas švedų palikimu. Archeomitologijai, lingvistiniam tyrimui reikšminga archajiška vandenų būtybė – undinė. Šis vardas kilęs iš žodžio vanduo, senojoje lietuvių kalboje vanduo vadintas udeniu. Lyginamoji lingvistika jau nuo XVI a. ieško pagrįstų semantinių sąsajų. Bene seniausias iš tokių yra bandymas Ragainos vardą sieti su regėti, "tai, kas prisikėlė, ir todėl yra regima" ir turėtų būti kilę iš šaknies rag-. Alternatyvi etimologija teigė, kad ragana, ragas ir regėti turi tą pačią kilmę kaip lotynų rex – karalius ir kt. Tarp Ruškio ežero ir šventvietės yra pelkių. Žemaitijoje drumlinai – pelkėtas, balotas ir kalvotas kraštovaizdis, besikaitaliojantis su klonių ir gūbrių reljefu, – buvo puikus prieglobstis krašto gynėjams. Vėliau pelkės dėl nuošalumo buvo tapusios senojo baltų tikėjimo prieglobsčiu. Žemaičiai siūlo pelkes vadinti tyruliais, terminą taikyti buveinių aprašymui, todėl šventvietės pelkė – Paruškės tyrulis.

Miškais apaugusioje vietovėje, prie kalvų, skardžių – daugybė akmenų. Apžvelgusi juos, Irena Vaizgirdienė nustebo, kad akmenys pažirę it žvaigždės danguje. Senųjų civilizacijų atgarsis šventvietėje – išbarstyti akmenys – leido įtarti ten buvus senųjų baltų žvaigždėlapį. Kol kas tai tik įtarimas, nors vokiečių archeologai 2002 m. paskelbė sensacingą nuomonę apie bronzos amžiaus stovyklavietėje rastą žvaigždėlapį – seniausią pasaulyje dangaus kūnų išsidėstymo schemą, esančią Cygelrodos miške (180 kilometrų į pietvakarius nuo Berlyno). Ir Latvijoje, greta Lietuvos sienos, Pokainių miške, 500 hektarų teritorijoje, rasta įdomi pavienių, sukrautų krūvelėmis, išsidėsčiusių terasomis akmenų sankaupa, kuri laikoma senovės baltų šventove. Įdomi šiuo požiūriu dauba aptikta ir Estijoje.

Tverų šventvietė – viena gražiausių krašto vietovių – atrodo įspūdingai. Dėl kalvų grožio ji nepakartojama. Tverų gydytojo Antano Vaizgirdo nuomone, apskritoji dauba yra Saulės simbolis. Apžvelgęs naujus ir senesnius senovės baltų radinius, jis pastebėjo, kad šie sudaro kompleksą. Iš tiesų šventvietės kompleksas kaip praeities ženklų sankaupa kraštovaizdyje gyvuoja kaip patikimų reikšmių pasaulis. Jam pažinti galime pasiremti semiotika, mokslu, tiriančiu ženklus ir jų sistemas. Europos civilizacijos šaknų tyrinėjimu išgarsėjusi Marija Gimbutienė jungė istoriją, archeologiją, lingvistiką, mitologiją. Jos archeomitologija teigia, kad pati Senosios Europos Didžioji deivė buvo gamta. Joje protėviai matė gyvybės laikinumą, todėl Mirties deivė kartu buvo ir Atgimimo deivė. Į šventvietes senovėje žmonės, be kita ko, ateidavo palydėti sielos pas protėvius.

Tverų archeomitologinis centras

Archeologas Vladas Žulkus yra apibrėžęs krašto archajinių objektų būdingą išsidėstymą: gyvenvietė, piliakalnis ir šventvietė. Tverai – geografinis ir archeomitologinis krašto centras, lyg kelias į slėpiningąjį dvasios pasaulį. Senųjų aisčių paveldą aukštinęs Julijonas Lindė-Dobilas pagrindiniu kultūros svertu laikė kūrėją, asmenybę, jėgų imančią iš savo gelmių ir tautos dvasios. Žvelgdami į tas gelmes, atkreipiame dėmesį į Tauravo gyvenvietės pavadinimą. Tauravo ir Tverų gyvenvietės yra Aitros pakrantėje, archeologiniu ir istoriniu turiniu jos neatsiejamos nuo minimo komplekso. Galbūt tai dar viena gija, Tverus siejanti su europine Viduržemio jūros civilizacija, kurioje nuo V a. buvo paplitęs šventų ragų simbolis. Dažnu Mino kultūros vaizdiniu buvo iš tauro galvos kylanti bitė ir drugelis. Antikos poetų Ovidijaus, Virgilijaus ir kai kurių filosofų manymu, drugeliai ir bitės yra žmonių sielos.

Praeities vertybės ypač brangintinos XXI amžiuje. Anot filosofų, karališkas kelias į žmogaus sielą – pirma vaizduotė, paskui patyrimas. Gamta visiems sako tą patį – pažiūras ir įsitikinimus lemia tik kultūros savitumai. Šiuo atžvilgiu mūsų patyrimui reikšminga 1216–1217 m. popiežiaus bulė, kurioje nurodoma, kad krikščionims "priekaištaujama, jog mūsų dievas yra vargšas, o jų dievai turtingi". Baltų pasaulėjauta, savųjų dievų vertinimas siejamas su prigimties pasaulėjauta ir emocija. Marija Gimbutienė pažymi "pagalbą miškams, medžiams, šaltiniams", svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus. Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar žvejoti šventose upėse ir ežeruose. Kaip žinoma, šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos. Semantiškai ir Medvėgalis atsiveria kaip deivės Medeinės galių piliakalnis ar šventovė.

Tverų archeomitologinė vietovė labai intensyvi, palanki meditacijai, krūsnies energetika tokia didelė, jog ji net švyti tamsoje, gali sukelti regėjimus, o daubos turi savybę sugerti žmogaus negalias, įžvelgti ir atbaidyti piktas jėgas bei demonus. Šventkalnio viršūnė teikia neribotą galimybę stiprinti proto galias, kaupti ir perduoti informaciją, palaikyti ryšį su amžinybe. Tai maldų, priesaikų, žodinės magijos vieta. Ten negalima meluoti, keiktis ir būti per daug ilgai, nes tai pavojinga.

Aitra, tarsi pažadinta iš miego, staigiai išgarsėjo. Dar rudenį pasirodė lankytojų iš Rietavo, Klaipėdos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno. Tverų kompleksas regisi prasmingas moksliniam kultūros paveldo tyrimui. Archeologas Algirdas Girininkas, dar rudenį apžvelgęs šventvietę, mano, kad ji verta itin didelio susidomėjimo. Tai ne vieno laikotarpio baltų sakralinė kūryba. Akmenys kalvos viršūnėje – ryškiausia šventvietės žymė, o kalvos kadaise buvo natūraliai panaudotos piliakalniui įtvirtinti ir apeigoms.

Diskutuojama dėl Aitros kraštovaizdžio, nes draustinis apima tik centrinę šio gamtinio ir kultūrinio komplekso dalį. Jo šiaurrytinėje dalyje (Kyvaičių, Rešketėnų miške) liko unikali pelkė, už jos Vismaldai, kur kalvos viršūnėje neseniai aptiktas aukuro akmuo, pietinėje dalyje – visas Tverų archeomitologinis kompleksas. Toks yra senovinis dvasinis visos Žemaitijos centras, kuriame įprasminamas Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus ir kitų baltų (aisčių) pasaulėvaizdžio tyrėjų mokslo darbų palikimas. Ar sugebėsime atskleisti jo įvaizdį, sukurti Tverų memorialą?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14868. Balandis2004-04-05 09:40
Tikrai nemaniau, kad Tveruose buvo tveriamos tokios didingos tautos dvasios atramos, o perskaičiau straipsnį, ir sužinojau. Apie kiekvieną Lietuvos kampelį vertėtų taip išsamiai parašyti. Nugirdau, kad jau pasirodė Vykinto Vaitkevičiaus knyga "Alkai. Baltų šventviečių studija". Tikiuosi ten rasti daug įdomaus. Dar smagiau būtų, jei minėtos knygos autorius būtų pašnekintas "Šatėnuose".

14899. Gintaras2004-04-05 17:00
Tokiam istorijos ir kultūros paveldui reikėtų steigti archeomitologijos centrą, atitinkamai Aukštaitijoje esančia etnokosmologiniam. Tuo turėtų pasirūpinti Rietavo savivaldybė, Telšių apskritis bei Švietimo ir mokslo ministerija.

14907. Balandis-Gintarui2004-04-05 18:20
Puiki mintis. Būtų gerai, kad tokiais dalykais rūpintųsi visi (nuo apačios - kiekvieno Tverų krašto žmogaus, šiaip žemaičio, nuo seniūnijų, savivaldybių iki aukščiausių ešelonų - Kultūros ministerijos, ŠMM, visų Paveldo institucijų. Kuris galėtų būti tas "žemės judintojas"? Gal dar visokios draugijos prisidėtų (kitaip kam jos ir kam tie žemaičių pasai?).

14924. Tveriškis2004-04-06 09:44
Tverų archeomitologinio centro sukūrimas jau gyvuoja tveriškių planuose. Ta kryptimi aktyviai dirba Tverų bendruomenė ir ypač - AITROS klubas. Organizuojamos talkos, kurių metu tvarkoma šventvietės ir piliakalnio prieigų aplinka. Tačiau nepabuvus tose vietose, neįmanoma pajusti tų vietų dvasios. Todėl maloniai kviečiame aplankyti šias vietas - nenusivilsite. Daugiau informacijos galite surasti interneto svetainėje www.tverai.lt

14937. Lietus2004-04-06 19:29
Nagi rudenį taip ieškojom tų akmenukų ir...neradom :) Nusprendėm, kad ne laikas jiems buvo pasirodyti. Tame tik mistikos daugiau. O šiaip, nuostabus kraštas, iš tiesų. Tik nesinorėtų, kad paverstų jį pigia, turistų nuvalkiota vieta.

14974. skeptike2004-04-07 21:15
Naivuoliai jus naivuoliai... Paklausytumet, kaip archeologai is jusu juokiasi, paskaite apie visus tuos akmenukus, issibarsciusius kaip zvaigzdes danguje ir apie tas svytincias auras. Na bet jeigu sitos paistaliones pades is kokio nors Europos fondo ismelzti pinigeliu ir sutvarkyti dar viena grazu Lietuvos kampeli, tai visiems nuo to bus tik geriau :)

14978. Jūra :-) 2004-04-08 11:37
Naivumas nėra nusikaltimas...Tačiau daugiau negu keista, jog skeptikė taip gerai žino, ką veikia archeologai, perskaitę straipsnį.Jeigu jos informacija teisinga, vadinasi, Lietuvos archeologai sugeba tik... Kyla klausimas, kas tada padės tveriškiams sužinoti tiesą apie piliakalnį ir kitus dėmesio vertus objektus? Iš tikrųjų juokinga situacija, kad Lietuvoje visos archeologų pajėgos sutelkiamos ten, kur žemelė kelis kartus perkasta skersai ir išilgai. Skeptikai, turintys ryšių su archeologais, galėtų paakinti juos atvykti į Tverus ir rimtai pasidarbuoti. Juk, anot skeptikės, Tverai ,,dar vienas gražus Lietuvos kampelis".Beje, labai skeptiškai žiūriu į tuos Europos fondų pinigėlius...

14980. Nepasiduokim2004-04-08 12:14
Nepasiduokim - Skeptikei Gera mintis, Europos fondo pagalba sutvarkyti dar viena gražų Lietuvos kampeli, bet kas žino tuos fondus? Be to, mes tikrai visada naivuoliai, nevertinam to kas pas mus yra. Archeologai 2002 m. apžvalgę šią vietovę kažkodėl nesijuokė, o esamus akmenų darinius susiejo su pirmykšte žemdirbyste, kuri ir siejasi su žalvario amžiumi. ir negeri, kad vertiname tik kur nors, kokioj Cygelrodoj, tai oho, bronzos amžiaus žvaigždėlapis, nesijuokiame, e sensacinga.

14981. kaimiete2004-04-08 12:20
Pirmą kartą apie dolmenus išgirdau, perskaičiusi V.Megre "Anastasiją". Anastasijos promotulė "išėjo" gyva į dolmeną tam, kad turėtų galimybę ateities kartoms perduoti žinias, kaip motinos turėtų maitinti naujagimius. Kitų dolmenų "šeimininkai" taip pat turi ką perduoti. Kiek girdėjau, Rusijoje labai suaktyvėjo dolmenų lankymas. Labai labai laukiau informacijos apie lietuvišką dolmeną, nes jos tiesiog negalėjo nebūti. Regioniniame laikraštyje apie tai išgirdusi, su šeima nuvykome aplankyti šios vietos. Įspūdis nepakartojamas. Jausmas ypatingas. Vienintelė mintis - kaip išsaugoti šią unikalią vietą, kad vietiniai intos ir kiti akmenų savo sklypuose mylėtojai nesugriautų šios unikalios vietos. Ir su liūdesiu tenka pripažinti, kad akmenų rinkimo mada padarė didelę žalą šiam istoriniam/mitologiniam/dar kažkokiam paveldui. Juk akmuo reikšmingas, būdamas savo unikalioje vietoje, unikalioje apsuptyje. Sėkmės Tverų bendruomenei ir Aitros klubui. Vertiname tai, ką jau padarėte.

14986. Rikis2004-04-08 14:11
Vyrai ir moterys, Didžioji archeomitologija su legendiniu Gimbutienės įdirbiu atsigręžia į Tverus! Sukruskim, kunigaikšti Vykintai kelkis ir sutelk žemaičius, kad prikeltų senąją Žemaitijos sostinę Tverus. Tegul. Straipsnyje yra įžvalgų, prielaidų ir vaizduotės kūrybai, kad įsteigus centrą nebūtų užmiršti ir skeptikai, numatyti ir jiems vietą. Kandidatė į sąrašą jau yra.

14987. Rikis2004-04-08 14:18
Vyrai ir moterys, Didžioji archeomitologija su legendiniu Gimbutienės įdirbiu atsigręžia į Tverus! Straipsnyje yra įžvalgų, prielaidų ir vaizduotės kūrybai, kad įsteigus centrą nebūtų užmiršti ir skeptikai, numatyti ir jiems vieta centre, kandidatė į sąrašą jau yra. Sukruskim, kunigaikšti Vykintai kelkis ir sutelk žemaičius, kad prikeltų senąją Žemaitijos sostinę Tverus. Tegul.

14997. Vilma :-) 2004-04-08 20:10
Skeptikai visais amžiais ir laikais yra linkę abejoti.Jie netiki niekuo ko nepatvirtina mokslininkai, betgi ir gavus patvirtinimą, skeptikams kyla itarimų, ar mokslininkai, tyrinėtojai gerai atliko savo darbą, ar neįsivėlė klaida...Skeptikams gyventi labai sunku, galbūt jiems liūdna ir nesuprantama, kodėl žmonės šypsosi ir yra laimingi, nors kartais atrodytų, tam nėra jokių priežasčių. Kviečiu skeptikę atvažiuoti į Tverus, pavaikščioti po tas slaptingąsias vietoves, pajausti senąją žemaičių dvasią, savo rankomis ieškoti ir užčiuopti didžiuliuose akmenyse padarytas duobutes (???), pagalvoti apie savo, kaip žmogaus ,būties prasmę. Pagalvoti ir apie tuos, kurie nori atskleisti paslapties uždangą. Teigiamai vertinti žmonių pastangas ir siekius kartais sunku, lengviau yra netikėti niekuo ir būti skeptiškai nusiteikus. Miela skeptike, džiaugiuosi, kad parašėte komentarą. Tikiuosi, kad po n metų rašydama apie Tverus kaip apie Senovės Žemaičių Sostinę jūsų slapyvardis bus ,,optimistė,, arba ,,klydau,, Noriu padėkoti gerbiamam Vytautui Baškiui už tokį nuostabų straipsnį. Ačiū.

14998. Akimirka2004-04-08 20:57
Mano vasaros atostogų žemėlapyje TVERAI pažymėti pirmu numeriu. O gal ir kokį savaitgalį iki jų nušoksiu. Dėkoju tveriškiui už svetainės nuorodą.

14999. skeptike2004-04-08 21:34
Smalsumas irgi nėra nusikaltimas, todel prisipažinsiu Jūrai, kad su archeologais mane sieja gan glaudūs ryšiai - ir profesiniai, ir kitokie:) Galėčiau remdamasi kasinėjimų medžiaga paneigti daugelį šiame straipsnyje išsakytų teiginių, bet kam griauti iliuzijas? Jeigu "kaimietė", stovėdama su šeima prie lietuviškojo "dolmeno", patiria nepakartojamą įspūdį ir ypatingą jausmą, tai argi nebūtų šventvagiška jai įrodinėti, jog tai joks ne dolmenas, o tik melioratorių suversta akmenų krūva? Tikėjimas yra nuostabus dalykas, prieš jį netenka galios bet kokie racionalūs argumentai. Žaviuosi tokiais gražiais žmonėmis. Tikrai. Todėl daugiau nelįsiu į šią virtualią šventvietę su jokiais "pašpilkavimais". Tegyvuoja Tverai ir tveriškiai! Sėkmės jums visiems.

15000. Geras :-) 2004-04-08 21:55
Skeptikė rašė ,,su archeologais mane sieja gan glaudūs ryšiai - ir profesiniai, ir kitokie:),, Jei būčiau archeologas tai man būtų gėda turėti tokią draugę, kuri atskleidžia Draugų speliojimus ir paviešina juos Lietuvai>Kol kas jūsų ryšiai labai abejotini, nes tikrai subrendęs žmogus ,nesiims komentuoti tai, ką turėtų pasakyti archeologai po ilgo ir kruopštaus darbo, o jie kolkas tyli. Jūsų nuomonė yra tik jūsų...Su pagarba

15001. skeptike2004-04-08 22:47
Na va, mieloji Vilma, negaliu aš važiuoti į Tverus - užmėtys mane GERAS Robis šventais akmenimis kaip kokią archeologų šliundrą, o paskui tie patys archeologai užkapos mane kastuvais už Valstybinės paslapties paviešinimą visai Lietuvai Baisu kas manęs laukia. Ir vis per tą iiiiiiilgą liežuvį.

15003. Vilma :-) 2004-04-09 00:08
:)))))))))))))))))) Skeptike, eini drąsiųjų keliais.Atvažiuok, čiobrelių arbata pavaišinsiu.Patiko:)))))))

15007. kaimietė2004-04-09 09:35
Negražu visiems vieną užsipulti, bet ir mani iiiiilgas liežuvis. Kaip suprantu, melioratoriai dirba sausinimo darbus. Ką jiems veikti ant kalno? Ir šiaip... Aš ne archeologė, bet mano logišku mąstymu nuo melioracijos laikų akmenys taip apsamanoti nespėtų. O dėl pateis principo - kas ką nori, tas tą mato - skeptikė teisi. Kur bebūsi, Vilniuje ar pačiuose Tveruose, dolmeną matysi taip, kaip norėsi/susimodeliuosi/nusiteiksi. Vilma, ir aš noriu arbatos (gal ne tiek arbatos, kiek pabendravimo su maloniu žmogumi:))

15011. Vilma2004-04-09 12:05
Kaimiete:), mano el.pašto adresas yra matomas-parašykit, aptarsim arbatos gėrimo ceremoniją. Skeptike, tikiuosi prisijungsit prie mūsų.:) Laukiu laiškų:)

15012. Jūra :-) 2004-04-09 12:19
Ką gi, puiki diskusija vyksta. Beje, mokame tolerantiškai ,,pasikandžioti"...Šiek tiek buvau pyktelėjusi ant Skeptikės, bet po jos laiškelio širdyje palengvėjo.Aš supratau, jog Skeptikė turėjo tikslą išprovokuoti pokalbį, be to, Ji yra smalsi.Matyt, kaip ir visi čia rašantys. Nenukrypkime, mielieji, nuo svarbiausio dalyko,-šito įdomaus straipsnio, garsinančio moslininkų, istorikų ir kt. užmirštą Žemaitijos kraštą. Ar Jūs atkreipėte dėmesį į labai įdomią ir,sakyčiau, naują daugeliu požiūriu autoriaus mintį apie Lietuvos kūrimąsi? Pasirodo, Lietuvos valstybingumo ištakų turime ieškoti Tveruose.Tai šiuolaikiškas to laikotarpio įvykių traktavimas. Nesu istorikė ir man neteko skaityti slavų metraščių, tačiau, matyt, nereikėtų tais metraščiais tikėti 100%.Būtų įdomu, ką apie tai pasakytų Skeptikė. Iki.Būkite visi linksmi ir laimingi!Su šv. Velykomis!

15021. Šarvai prie Aitros2004-04-09 18:34
Senoji istorija - hipotezių mokslas, bet ji nesuteikia teisės keisti vietovių pavadinimus. Kulšiškių gyvenvietės ir geriausiais norais negalima paversti Vykintais. Gražiai sutvarkytų kampelių Žemaitijai niekada nebus per daug, bet demagogijos istorijoje ateities kartos neatleis. Raginčiau Stasį Kasparavičių nuimti rodyklę į neteisingai ir neteisėtai užrašytą vietovę. Istorinė tiesa liudija, kad kunigaikščio Vykinto valdos buvo Tverai ir aplink juos esančios teritorijos. Pabandykite paneigti.

15022. nenusiminusi:)2004-04-09 18:39
Gerai pasakyta...:)

15023. Tverų? moterims - skeptike2004-04-10 00:50
... aš irgi mielai išgerčiau čiobrelių arbatos, bet dar labiau norėčiau žemaitiško kastinio, kuriuo nuo seno ( turbūt nuo XIII a.)garsėja Tverų moterys. Tad jeigu prie arbatos bus ir kastinio, tikrai atvažiuosiu (nes vien tik dėl arbatos suvalkiečiai nevažiuoja - neapsimoka juk:)) Tik va viena bėda: nežinau ar šiam žygiui į senąją žemaičių sostinę man užteks drąsos, nes ponas V.Baškys savo įtaigiu straipsniu man įvarė nemažai baimės. Jis rašo, kad ant Šventkalnio viršūnės negalima meluoti, keiktis ir per ilgai užsibūti, nes tai esą labai pavojinga. Tai ką man dabar daryti? Apsimelavus esu iki kaklo ( na kad ir apie archeologus draugus), nusikeikt irgi nevengiu, ir dar rusiškai, o kai man kur nors labai patinka, tai ten visada užsibūnu pernelyg ilgai. Ir kas tada nutiks tokiai nevidonei Skeptikei, kai ji užlips ant Šventkalnio viršūnės? Kodėl ponas Baškys negalėjo ir apie tai parašyti, kad iš anksto žinočiau, kokių apsaugos ir gynybos priemonių imtis, vykstant į tokias pavojingas vietas? Bet žinot ko aš labiausiai bijau? Kad bemedituojant prie tos išdžiūvusios kūdros, atsiprašau - daubos, kuri "turi savybę sugerti žmogaus negalias, įžvelgti ir atbaidyti piktas jėgas bei demonus", iš už akmenų krūsnies staiga išnirs kerštingas vienaakis tamsos viešpats Velinas ir pavers mane piktu šunimi, tiksliau - pikta kale ir lakstysiu aš tada po Tverus, kandžiosiu gražias, be jokios priežasties laimingas ir besišypsančias moteris ir jos pamažu virs Skeptikėmis, ir į jų tyras širdis pamažu ims brautis abejonės. Jos ims galvoti, kad tas unikalus lietuviškas dolmenas yra tik buldozeriu sustumta akmenų krūva, nes pokario metais ant to kalnelio buvo sodyba ir ariama žemė; kad akmeniui apželti samanomis tikrai nereikia 3000 metų, jis gali apželti ir per dešimt; kad žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis nebūtinai turėjo stovėti ant Lopaičių piliakalnio... Ir t.t. ir panašiai. Ir kas dabar paneigs, kad taip negali atsitikti? Viskas įmanoma, netgi tai, kad Lietuvos valstybingumo ištakas iš tikrųjų rasime ne kur kitur, o Tveruose. Ponas V.Baškys savo straipsnyje mini "ypatingą Tverų istorinį akcentą – karaliaus Mindaugo apsilankymą 1251 m." Kiek man yra žinoma iš istorinių šaltinių, tais metais Mindaugas su savo kariais įnirtingai bandė užimti Vykinto pilį ir kaip reikiant gavo nuo žemaičių į skudurus. Tai va toks ir buvo tas apsilankymas. Gana draugiškas, sakyčiau. Žuvus Vykintui, Mindaugas vedė jo našlę, ne iš gailesčio, aišku, bet kuo tai siejasi su Lietuvos valstybingumu? O dėl tos lietuviškos diplomatijos vingrybių, kurias taip liaupsina straipsnio autorius su S.Daukantu priešaky ( ar užpakaly), tai aš pasakyčiau, kad ta mūsiškė diplomatija labai jau makabriška. Pasirodo, norint suklaidinti išorės priešus, reikia išskersti savo gimines. Gera diplomatija. Tiesiog unikali. Nenuostabu, jog ji netruko duoti savo vaisių - Mindaugas taip pat buvo paskerstas kartu su savo dviem sūnumis. Taigi, jokios kruvinos nesantaikos ir konfrontacijos čia net su žiburiu nerasi. Čia buvo tik toks labai gudrus diplomatinis triukas. Tiesiog gražu ir tiek. Ir iš vis: jeigu nuversdami nuo sosto dar vieną žemaituką R.Paksą mes skelbiame pasauliui atsiroboję nuo Rusijos įtakos, tai kodėl gi mums pagaliau neatsiribojus ir nuo slavų metraščių? Juk mes dabar žengiame į Europą, taigi jau būtų pats laikas, anot p.V.Baškio "istorinei įžvalgai persiorientuoti į Vakarų Europos pozicijas". Jeigu kam nors būtų įdomi ir Skeptikės "įžvalga", pasakysiu labai trumpai: Mes,lietuviai ir žemaičiai, Europos žemėlapyje išlikome tik todėl, kad visada žinojome vieną labai svarbų dalyką - kodėl, kokiu momentu ir Kaip reikia įlįsti didesniam į užpakalį. Turėtume didžiuotis, nes tokiais neeiliniais prisitaikymo sugebėjimais yra apdovanota ne kiekviena tauta. Bet svarbiausia yra netgi ne tai. Didžiausia vertybė yra mūsų TIKĖJIMAS, tas naivus ir gražus tikėjimas, jog vis dar tebeesame LAISVI. Linkiu visiems šviesių ir ramių Šv.Velykų.

15025. Vilma2004-04-10 16:14
Sukurpiau šį bei tą iš skeptikės pasisakymo, tikiuosi neužgauti, o tik praskaidrinti nuotaiką. Cituoju; ,,Žinot ko aš labiausiai bijau?,,. ,,Nežinau ar šiam žygiui į senąją žemaičių sostinę man užteks drąsos,, , ,,Apsimelavus esu iki kaklo,, ir ,,kai man kur nors labai patinka, tai ten visada užsibūnu pernelyg ilgai,, , bet ,, kas tada nutiks , lakstysiu aš po Tverus,kandžiosiu gražias,, , ,,laimingas ir besišypsančias moteris,,. ,,Ir kas dabar paneigs, kad taip negali atsitikti?... ,,Viskas įmanoma, netgi tai, kad visada žinojome vieną labai svarbų dalyką": ,,Didžiausia vertybė yra mūsų TIKĖJIMAS. Tad jeigu prie arbatos bus ir kastinio, tikrai atvažiuosiu..." Lauksime ir ruošime kastinio atsargas:), gal nors jo skonis suminkštins jūsų širdį:)...Gerų švenčių:)

15029. Geras2004-04-11 11:57
Skeptike, aš gyvenu Vilniuje... Kad ir kaip norėtumėte neturiu tokių galių- mėtyti akmenis per atstumą:). Ne mano charakteriui- svaidyti jais į žmones ...Šiandien Nuostabi diena, būkit visi laimingi,matykite prasmę visuose kilniuose noruose, pasiryžimuose ir darbuose. Gerbiamas Vytautai, tikiu, kad tveriškiai yra tikrai Jums labai dėkingi už tokį straipsnį. TVERAI - SENOVĖS ŽEMAIČIŲ SOSTINĖ! :)

15031. Pakeleivis2004-04-11 12:55
Nekoks savos praeities vertinimas sukurptas ne pačių lietuvių, o kitataučių raštininkų. Dėl ko sunerimęs J.Aistis tarė, kad. mes visame savo istorijos būvyje vien patys save apgaudinėjome. Tai pats nenaudingiausias, o taip pat ir pats neprotingiausias apgaudinėjimas žemėje. Dabar tas skepsis vadinamas istorijos pabjaurinimu. Kad užsitupėjusi slavofilų propaganda tebelaiko nutvėrusi už gerklės mūsų istoriją Petras Dirgėla įvertino žemaitiškai: "Istorija ir neva istorija niaujasi, stengiasi pergudrauti viena antrą. Žmogus sunkiai besusigaudo, kuo tikėti, kaip gyventi. Susiklosčius tokiai tautos būsenai turėtume ypač vertinti kiekvieną smiltį, sutvirtinančią mūsų orumą". Žiūr, karalių Mindaugą sužeidė ne žemaitis, o polovcas, pilkapynai prie Aitros turbūt ne melioratorių… etc, išprusimas. O kad archeomitologija nors truputį drausmins apsimelavusius, tai neblogai. Ko gero tai naudinga vaizduotės sugestija. Kitiems Simono Stanevičiaus žodžiai: Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! Sveiks, Mindauge, Karaliūnai! Garbę jūsų skelbdink, Dieve, Kuri linksmin mumis nūnai.

15270. riroro2004-04-19 15:32
skeptike tu tipo profesionali archeologe - galbut tai tiesa, bet ar tu isivaizduoji ka veikt melioratoriams miske ir stumdyt akmenis, ir dar kai uz 30m teka upelis, a? turbut esi is Telsiu ir pavydi, kad po kokiu 10-15m Tverai bus Zemaitijos sostine... liezuvis tavo ilgas, ale protas trumpas. issakai tariama tiesa apie sustumdytus akmenis, o po to sakai kad mes galim tiket toliau kad tai sventi dalykai. tai kam is viso uzsiminei? juolab kad tavo zodziuose mazai tiesos. o gal dar teigsi, kad ir piliakalnio virsune supyle ne Vykinto laikais, o melioratoriai?

15282. Žygis(SCORP)2004-04-19 19:02
eI KUR RASTI APIE TAI KAIP LIETUVIAI SENOVĖJE GARBINO GINTARA KĄ KUR?PLEASE ATRASYKIT

18701. debesis :-) 2004-06-26 22:07
Viskas kas cia parasyta yra visiska tiesa.

18991. saulute2004-07-04 10:26
Debesiuk, is kur zinai?

19270. Burtininkas2004-07-09 18:13
Zygi, ieskok tinklapyje www.baltai.lt, arba tu, kurie renkasi tame tinklapio chate arba forume.

20161. žolininkė :-) 2004-07-30 20:12
Burtininke, o gal tu žynys?

22658. Aivaras :-) 2004-10-08 18:57
Daugiau apie Lopaičių galvosūkį arba šventvietę - http://www.lietuvos.net/istorija/tverai/ Branginkite, puoselėkite, tvarkykite ir garsinkitę šį Žemaitijos brangakmenį. Aivaras iš www.Lietuvos.net

170205. Cinikas2009-09-15 11:35
Neskaičiau straipsnio, tik perskaičiau komentarus. Vietinės Tverų entuziastės, pasakojančios apie dolmenus, aišku yra per šviesmetį nuo istorijos ir realybės. Bet archeologe apsimetinėjanti skeptikė, be abstraktaus cinizmo, taipogi daugiau neturi ką pasakyti. Melioratoriai netampė akmenų į kalnus, ten nėra jokių melioracijos griovių ir galimas daiktas apskritai niekada nebuvo melioracijos. Juo labiau melioratoriai nedėliojo akmenų ratais ir menais, gražiai dėliodami akmenukus vieną ant kito, neužsiiminėjo.Taisyklingo apskritimo formos kūdrų, dar pakankamai plačių ir negilių, valstiečiai taipogi nekasinėjo - dar kokio velnio tai jiems daryti miške? O vietiniai entuziastai, užuot tauškę niekus apie auras ir dvasias, geriau prispaustų vietinę savivaldybę, kad ši įrašytų į savo planus archeologinius tyrimus ir per kokius 5 metus atrastų tam reikalui bent 20 gabalų.

171554. dgkhdkd :-) 2009-10-01 22:38
tdhkdk

171555. melioratorius to kaimietei :-) 2009-10-01 22:38
Kartais ir kalnus reikia nusausinti, nes drenažas pažemina gruntinio vandens lygį. O ir ant kalno kartais buna šaltiniai, vandenį sugaudyti reikia.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:07 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba