ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Krikščionybės juodinimas

HARRY BLAMIRES

[skaityti komentarus]

Didžiausi pokrikščioniško mąstymo šalininkai kartais būna labai aršiai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu. Tai visai nereiškia, kad kalbėdami kuria nors tema jie aiškiai pasisakys esą antikrikščionys. Priešingai, jie yra suradę ne tokių akivaizdžių ir tiesmukų krikščionybės juodinimo būdų. Pati mėgstamiausia jų taktika – netiesioginės apkalbos. Tai gali būti tarsi tarp kitko mestelėta pastaba. Tokios pastabos pranašumą lemia jos periferinės savybės. Ji nėra pateikiama kaip aiškus kategoriškas teiginys, kuris reikalautų atviro pritarimo ar atmetimo. Paprastai ji pateikiama tarsi tarp kitko, kaip šalutinė pastaba greta kitų teiginių. Taip ji atrodo perdėm akivaizdi, kad ją reikėtų labiau išplėtoti ar pagrįsti.

Tokios taktikos taikymo pavyzdžių dažniausiai aptiksime "elitui" (ar bent jau "viduriniam" sluoksniui) skirtose recenzijose ir apžvalgose. 1991 metais amerikietis literatūrologas Robertas Bernardas Martinas išleido knygą apie poeto Gerardo Manley Hopkinso gyvenimą. Hopkinsas buvo vienas iš tų jaunų Oksfordo atstovų, kurie, kaip ir Newmanas, įkvėpti Viktorijos laikų anglų katalikų judėjimo, perėjo į katalikų tikybą. Toks žingsnis suteikė daug sielvarto jo tėvams, pasiturintiems anglikonams. Laiške Newmanui Hopkinsas rašė, kad "jų reakcija buvo siaubinga". Tais laikais Anglijoje tapimas kataliku galėjo kainuoti visuomenės pagarbą, socialinę padėtį ir karjerą. Visiškai to nepaisydamas Hopkinsas netrukus tapo jėzuitu. Jo gyvenimas, bent jau išoriškai, tapo nepertraukiamo nuolankumo ir disciplinos pavyzdžiu.

Hopkinso poezija buvo paskelbta tik praėjus trisdešimčiai metų po jo mirties. Dalis poezijos šlovina Dievo pasaulį ir Jo kūriniją, o kitoje dalyje vyrauja gilus sielvartas, kartais jo priežastis – savo lemties pasirinkimas. Dvasinio gyvenimo ugdymas laikantis griežtų vienuolių ordino taisyklių negalėjo nevaržyti tokiais gabumais apdovanoto neramaus būdo žmogaus. Deginanti niūrios sumaišties ir kančios jėga itin ryškiai atsiskleidžia vadinamuosiuose "baisiuose sonetuose". Juose jis grumiasi su akivaizdžiai stipriu prieštaravimu tarp Dievo reikalavimų ir širdies bei proto impulsų. Šis neramus prisiimto pašaukimo kainos liudijimas yra vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių Anglijos poezijos pavyzdžių.

Mano reakciją paskatino ne pati Martino parašyta biografinė Hopkinso gyvenimo studija. Veikiau šią reakciją sukėlė knygos recenzija, paskelbta Jungtinės Karalystės dienraštyje "The Independent" 1991 m. balandžio 6 d. Ši recenzija – labai geras paplitusios juodinimo technikos pavyzdys.

Čia neketinu leistis į prieštaringus svarstymus, ar derėjo tokio temperamento žmogui kaip Hopkinsas paklusti jėzuitiškai drausmei, ar jo pasirinkimas buvęs "klaida". Anot recenzijos autoriaus, biografijos autorius mano, kad jėzuitai ne tik nesužlugdė Hopkinso talento, bet ir "suteikė jam taip reikalingos drausmės". Vis dėlto savo apžvalgos recenzijos autorius tuo neužbaigia. Jis priduria štai ką: "Negalima neapgailestauti, kad Pateris, kuris vienu metu rodė dėmesį Hopkinsui, neatvertė jo į pagoniškus malonumus; regisi, kad jėzuitų metodai jam buvo nepalyginti žalingesni" (Walteris Pateris (1839–1894), Oksfordo dėstytojas, eseistas, rafinuoto stiliaus prozininkas, didelis itališkojo renesanso entuziastas ir visiškas skeptikas religijos atžvilgiu).

Čia pavartotas stiprus žodis "žalingi" turi supurtyti skaitytoją. Juk šis pasakymas reikalauja objektyvaus pagrindimo. Kam žalingi? Sveikatai? Kūnui ar protui? Poetiniam produktyvumui? Vargu ar čia teigiama būtent tai – juk autorius pats ką tik tvirtino, kad jėzuitų įskiepyta drausmė poetiniam produktyvumui buvo kaip tik naudinga.

Tad ką gi "sužalojo" jėzuitų drausmė? Kokiems Hopkinso polinkiams buvo sukliudyta? Recenzijoje gausu užuominų, kad Hopkinsas turėjęs homoseksualinių polinkių. Jis buvo "nedidukas ir beveik mergaitiškai gležnas"; susižavėjęs rašė "apie stiprius vyrus, apdovanotus raumenimis", kurių jam pačiam trūko. Tad apie kokius "pagoniškus malonumus" kalba recenzijos autorius, apgailestaudamas, kad Pateriui į juos nepavyko Hopkinso atversti? Recenzijos autoriaus mąstymas mums taps aiškesnis, jei prisiminsime vieną ar du jaunus rašytojus, kurie paveikti Paterio idėjų nusekė paskui jį į "pagoniškus malonumus". Juk Pateris buvo didžiausias estetizmo apaštalas. Jis pašalino visą aukštų Johno Ruskino ir Matthew Arnoldo moralinių bei meninių doktrinų etinį turinį. Literatūriniais sumetimais visą religinę patirtį jis laikė menku estetinio savęs tobulinimo priedėliu. Visos krikščioniškos nuostatos apie pašaukimą ir savęs aukojimą atmetamos menininko tobulėjimo ir savęs turtinimo labui.

Tarp tų, kuriuos galima laikyti Paterio mokiniais, yra ir Oscaras Wilde’as, kurį pasinėrimas į "pagoniškus malonumus" iš pradžių atvedė į kalėjimą, o galiausiai lėmė ir ankstyvą mirtį. Amžių sandūroje būta ir grupės fin de sičcle rašytojų, kurie taip pat laikytini Paterio estetizmo mantijos paveldėtojais: Arthuras Symonsas, Lionelis Johnsonas, Ernestas Dowsonas ir kiti. Apibendrinę šios rašytojų grupės likimą, išvysime alkoholizmą, žalingus įpročius, protinį išsekimą, beprotystę, džiovą. Apie Dowsoną randame parašyta, kad "jo trumpas gyvenimas, pakirstas skurdo, girtuokliavimo ir džiovos, gerai derėjo su jo pasirinktu estetizmu".

Tad argi jėzuitiška drausmė Hopkinsui buvo "nepalyginti žalingesnė" negu hedonizmas, alkoholizmas ir nuolaidžiavimas sau, kurių žalą kitų autorių gyvenime akivaizdžiai matome? Pats žodis "nepalyginti" nurodo didžiulę disproporciją tarp to, kaip žalingi įpročiai ir lengvabūdiškas gyvenimas pakenkė dekadentiškiems Paterio mokiniams ir kaip jėzuitiška drausmė pakenkė Hopkinsui. Be abejo, gal kiek ir persistengiame viską šitaip vertindami. Recenzijos autorius tenorėjo pajuokti jėzuitus ir paskleisti šiek tiek propagandos, kuria galėtų sujaukti nekalto skaitytojo vertybes. Tai tiesiog pavyzdys, kaip pateikti užuominą, jog lytinis palaidumas ar kiti žalingi įpročiai tam tikru būdu žmogaus dvasiai padaro mažiau žalos negu malda ir pasninkas, šlovinimas ir drausmė. Šitokiu būdu skaitytojo galvoje sujaukiamas skirtumas tarp dorybės ir ydos, jos sukeičiamos vietomis.

Skaitytojui gali pasirodyti, čia tiems keliems kitados rašytos recenzijos žodžiams, galbūt netgi nesąmoningai išsprūdusiems recenzentui, skiriu pernelyg daug dėmesio. Iš dalies taip darau dėl to, kad panašūs žodžiai girdimi dėsningai. Ne taip seniai kitame Jungtinės Karalystės dienraštyje "The Times" aptikau kai ką stebėtinai panašaus kitoje recenzijoje kalbant apie krikščionišką drausmę. Įžymus biografas rašė apie Oscaro Wilde’o gyvenimą atlikus kalėjimo bausmę: "Jo pirmosios dienos grįžus į laisvę buvo gan audringos. Jis kalbėjo apie Dante ir savo troškimą pas jėzuitus praleisti šešis mėnesius; tokia izoliacija jam būtų buvusi daug kenksmingesnė nei kalėjimo kamera, tad visa laimė, kad karštas jo prašymas buvo atmestas".

"Visa laimė"? Kiekvienas, skaitęs apie liūdnus paskutinius Wilde’o apgailėtino smukimo metus, turėtų pagalvoti, ką recenzentas tuo norėjo pasakyti. Kokia lemtis būtų buvusi ne tokia nelaiminga? Kokiu aspektu jėzuitiško atsiskyrimo drausmė būtų "kenksmingesnė" nei kalėjimo kamera? Tie, kurie esame susipažinę su pokrikščionišku mąstymu vidurinio sluoksnio auditorijai skirtose recenzijose, lengvai pastebėsime dar vieną sumanų tarsi nejučia mestelėtą pasišaipymą iš krikščioniškų vertybių.

Pokrikščioniškas mąstymas natūraliai linkęs diskredituoti krikščionybę. Dėl žmogaus prigimties silpnumo apskritai visi norime plaukti pasroviui, neatsilikti, kad niekas mums neprikištų senamadiškumo. Tad visiškai paprasta tai, kas paviršutiniškai žvelgiant atrodo objektyvus faktų apie krikščionybę pateikimas, pavaizduoti taip, kad savo skeptiškumą autorius galėtų perteikti skaitytojui. Rašytojas sąmoningai piktnaudžiauja skaitytojo pritarimu, o šis galiausiai perauga į krikščioniško tikėjimo nuvertinimą. Tariamas objektyvus faktų pateikimas slepia destruktyvius sumanymus.

Tokia pozicija aiškiai prasimuša neseniai "The Times" išspausdintame Matthew Parriso straipsnyje. Kaip tik man rašant šias eilutes britų spauda labai daug dėmesio skiria faktui, kad ministras pirmininkas Tony Blairas, kurio žmona yra katalikė, kartu su žmona lanko katalikų pamaldas, nors pats oficialiai ir nėra katalikas. Visuomenė žino, kad Blairas yra tikintis, praktikuojantis krikščionis. Ar jis ketina pereiti į Katalikų bažnyčią? Natūralu, kad čia esama ir oficialaus viešojo intereso, nes Anglijos bažnyčia (anglikonų) yra valstybinė bažnyčia, o ministras pirmininkas dalyvauja parenkant valstybinės bažnyčios vyskupus. Ar praktikuojančiam katalikui tiktų vykdyti šią prerogatyvą?

Argi tai nieko nesako apie visuomenės požiūrį į Bažnyčią, jeigu praeityje nė karto nekelta konstitucinio klausimo dėl to, ar deramai oficialias vyskupų skyrimo funkcijas vykdė laisvamaniai ministrai pirmininkai, kurių gyvenime krikščionybė nebuvo reikšminga? Tačiau dabar, kai esama tik spėlionių, kad ministras pirmininkas galįs pereiti į katalikybę, šis klausimas keliamas.

Parrisas pasinaudojo esama padėtimi, kad šiuo metu klausimas aktualus, ir parašė straipsnį apie ankstesnius ministrus pirmininkus, pabrėždamas, kad dauguma jų buvo laisvamaniai. Galbūt ir taip, tačiau savo nuostatas Parrisas paremia apibendrinimais, kurie vargu bau pagrįsti. "Daugelis Britanijos rinkėjų nemėgsta tikinčių politikų", – teigia jis. Na ir kas? Daugelis kitų Britanijos rinkėjų su džiaugsmu balsuoja už tikinčius politikus. Toliau teigiama, kad ponas Blairas eina į bažnyčią šitaip išreikšdamas krikščioniško tikėjimo liudijimą. Parrisas priduria: "Pastaruoju metu katalikišką liudijimo idėją perima ir protestantai". Toks teiginys yra stulbinanti klaida! Kada gi "liudijimas" nebuvo esminė kiekvieno tiek protestanto, tiek kataliko pareiga? Parrisas mėgina įteigti, kad "liudijimo naujovė" katalikų buvo sugalvota tais laikais, kada išpažindamas savo tikėjimą tikintysis rizikuodavo nukentėti. "Tiesiog tokia dabar era", – priduria Parrisas.

Todėl, tarsi tikrai tai žinotų, Parrisas toliau mums pasakoja, kad ministrą pirmininką jo patarėjai yra raginę šiuo klausimu "patylėti". "Ir dėl to bent kurį laiką ponas Blairas nenoromis į tai turės atsižvelgti, – neturėdamas nė menkiausio įrodymo mums tvirtina žurnalistas. – Blairas supranta, kad jo krikščioniškumas yra politinis kliuvinys, tačiau vis tiek lieka jam ištikimas". Čia skaitytojas turėtų pastebėti, kad daugiau nebekalbama, ar ministras pirmininkas gali būti katalikas – kalbama apie krikščionybę apskritai. Krikščionybė yra "politinis kliuvinys". Akivaizdu, kad ateistinis mąstymas trokšta pavaizduoti, kad Bažnyčia atsidūrusi daug prastesnėje padėtyje, nei ji iš tiesų yra.

Po šių įvadinių pastabų Parrisas imasi pastarųjų poros šimtmečių apžvalgos, nagrinėdamas, kuris ministras pirmininkas (vienu atveju ministrė pirmininkė) buvo tikintis, kuris laisvamanis, kuris ateistas. Daugeliu atžvilgių jo pateikiama apžvalga yra pakankamai objektyvi ir, be abejo, tikintieji ministrai pirmininkai yra mažuma. Tarp jų ryškiausia figūra – Gladstone’as, XIX a. tvirtų krikščioniškų įsitikinimų pavyzdys. Šiuo aspektu XX a. ministrai pirmininkai jam toli gražu neprilygsta. Tačiau toliau Parrisas leidžiasi į labai abejotinus apibendrinimus. Jis teigia: "Winstonas Churchillis menkino Dievą. Jis tvirtai tikėjo Apvaizda arba Likimu, kartais juos painiodamas su savimi pačiu".

Šis šmeižikiškas teiginys skamba labai protingai, tačiau ką jis reiškia? Jei ką nors menkini, jo atžvilgiu laikaisi tam tikros pozicijos. Negali menkinti to, kurio egzistavimo apskritai nepriimi. Velniai tiki ir dreba, kaip parašyta Šventajame Rašte. Pagaliau, kas tada yra toji Apvaizda ar Likimas, kuriais, anot Parriso, Churchillis "tvirtai tikėjo"?

"Tvirtas tikėjimas" turėtų reikšti stiprų įsitikinimą. Išeitų, kad Churchillio panteoną sudarė Dievas, Apvaizda ir Likimas. Kaip mums teigiama, Churchillis menkinęs pirmąjį, o abiem pastariesiems buvęs tvirtai ištikimas. Tačiau krikščionybėje žodis "Apvaizda" reiškia gailestingą Dievo priežiūrą ir žmonių vedimą Dievo numatytu keliu. O personifikuotas, didžiąja raide rašomas Likimas reiškia jėgą, kuri nekintamai nulemia žmogaus gyvenimą. Būtų beprasmiška vienu metu tikėti dieviškąja Apvaizda, kuri rūpinasi žmonijos reikalais, ir Likimu, kuris žmonėms visiškai abejingas. Dar daugiau – o kurgi rasta įrodymų, kad Churchillis laikė ar įsivaizdavo save vienu iš jų? Atrodo, šis vyras puikiai suprato, kas esąs. Trumpiau sakant, čia matome aiškią nesąmonę, kokios Churchillis tikrai nebūtų sau leidęs.

Neteisingi palyginimai yra dar vienas juodinimo ginklas. Jei sugretinsi du dalykus taip, tarsi jie būtų lygintini, vieno iš jų savybės bus priskirtos ir kitam. Neseniai girdėjau vieną tokios technikos taikymo pavyzdį. Buvo teigiama, kad ekstravagantiška visuomenės reakcija į princesės Dianos žūtį buvo geras įrodymas, kad rodomos emocijos buvusios ne nuoširdžios, o "melagingos". Šis teiginys visuomenės akyse išryškino žodį "melagingas". Jis patraukė tokį dėmesį, kad vienas radijo komentatorius dviem pranešėjams pateikė klausimą, susijusį su "melagingumu". Šiai temai nagrinėti komentatorius pateikė du nesenus pavyzdžius to, ką galėtume pavadinti "melagingumu". Vienas pavyzdys buvo susijęs su "aktyvų meną" kuriančia ir eksponuojančia menininke. Jos parodoje viename kambaryje buvo patiestas čiužinys. Buvo paskelbta, kad, siekdama "aktyvaus meno", menininkė ketina ant to čiužinio pergulėti su visais jos darbų įsigysiančiais parodos lankytojais. Vėliau paaiškėjo, jog tas skelbimas tebuvęs reklamos triukas. Skelbimas buvo "melagingas".

O toliau, greta šio sukčiavimo pavyzdžio, buvo pateiktas klausimas apie Turino drobulę, kurioje, manoma, yra Kristaus veido atspaudas. Norėdami ją pamatyti pamaldūs katalikai stovi ilgiausiose eilėse tais retais atvejais, kai drobulė Turino katedroje rodoma visuomenei. Visai nebūtina būti tokių relikvijų kaip ši drobulė garbintoju, kad įsižeistum dėl tokio sugretinimo, kai tariamas menininkės sekso su bet kuo pasiūlymas prilyginamas teiginiui, jog senovinėje drobulėje yra atsispaudę Išganytojo bruožai. Toks dviejų pavyzdžių sugretinimas padaro savo darbą. Pigaus triuko kvapelis nuo vieno pavyzdžio persiduoda kitam. O tai, be abejo, ir buvo tokio jų palyginimo tikslas.

Mes, krikščionys, turime būti budresni, kai meno ir apskritai visuomenės gyvenimo srityse po tariamų objektyvių komentarų priedanga žiniasklaida klastingai ardo krikščionišką tikėjimą.


Iš: Harry Blamires.
The post-Christian Mind, 1999
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14919. po palme2004-04-06 01:54
Turbut prievelykines savaites proga pasirodes straipsnelis turetu priminti vieno is vyskupu pastoviai primenama teigini: vargse Romos Kataliku Baznycia, visi tik ir siekia ja persekioti. O cia dar pasiklausysit baznycioj apie Kristaus kancia ir se tau rezultatas atsiektas: kencianti Romos Baznycia, sutapatinta su Kristumi, kraujais apsipylusi. Beje, aurorius mini krikscionybe, bet turi omenyje katalikybe. Ar ir cia neuzslepta propagandine bomba. Karas vyksta, kariaujantieji skelbiasi gave tam Dievo mandatus :). Gerai, kad Dievas tame nedalyvauja. O ir kur jau jam ten su tomis gudrybemis susilyginti. Jis pernelyg paprastas ir tiesus.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:07 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba