ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Pašnekesys per Atlantą

Meine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus

[skaityti komentarus]

iliustracija
– Aš neprieštarauju, kad tu dainuotum vonioje, bet choristės – tai jau per daug.
"The Spectator"

– Laima, kas šiuo metu labiausiai jautiesi esanti: poetė, vertėja, mama, žmona, dėstytoja?

– Manau, kad esu ir poetė, ir vertėja, ir mama, ir žmona, ir dėstytoja, ir žmogus.

Man atrodo, kai žmogus apsiriboja būti vienos srities specialistu, jis praranda daug daugiau – galimybę būti visaverčiu žmogum. Jis praranda galimybę suvokti gyvenimą kaip visumą. Skaldyti save į specialistus mus moko aukštosios mokyklos. Mano kūrybinis gyvenimas yra susijęs su mano asmeniniu gyvenimu ir atvirkščiai. Kolumbijos universitete Niujorke studijavau poeziją, bet tuo pačiu metu lankiau prozos ir vertimo bei meno (oforto ir tapybos) seminarus. Kiti studentai man sakydavo: "Tu nerimta, reikia apsiriboti viena specialybe". O aš maišydavau visus žanrus. Man neįdomu daryti tai, kas jau įprasta, aš vis noriu atrasti ką nors naujo. Taip dirbdama, žinoma, daug laiko praleidžiu klysdama, bet kartais pavyksta.

Šiuo metu baigiu rašyti romaną vaikams. Veiksmas vyksta Meine ir daug imu iš savo aplinkos. Romane stengiuosi parodyti ne gražų idealų Meiną, kurį mato vasarotojai, bet vaiko iš neturtingos šeimos tikrovę. Kartu rengiu ir poezijos rinkinį pagal moterų portretus, Vandos Juknaitės "Išsiduosi. Balsu" verčiu į anglų kalbą. Dėstau tris seminarus Meino universitete – teksto tvarkymo ir poezijos bei prozos. Nepaisant to, esu labai užsiėmusi su savo vaikais. Auginu tris vaikus. Dalyvauju jų mokyklų veikloje, mokau juos namie, mokomės groti smuiku ir violončele pagal Suzuki metodiką. Bet viskas, ką darau, susieina į visumą. Rašydama romaną vaikams, stengiuosi persiimti vaiko mąstysena, nes tuo gyvenu kasdien. Dirbdama su studentais gaunu daug idėjų savo kūrybai ir kartu tikiuosi, kad ką nors duodu jiems. Kartu ieškome kūrybinių sprendimų, ir kur mūsų diskusija persilieja į diskusijas apie gyvenimą, sunku pasakyti.

– Skaičiau, kad Meine yra stipri menininkų bendruomenė. Pagyvenusi Vilniuje, nusprendei išsikelti iš Niujorko į nedidelį miestą – ar tave traukia mažos bendruomenės, ar paprasčiausiai didmiestyje sunku gyventi?

– Šiuo metu sakyčiau, kad buvo stipri menininkų bendruomenė. Amerikoje tai būdinga: menininkai buriasi ten, kur pigiau pragyventi, steigia bendruomenes, gyvena pagal savo gyvenimo būdą, o tada kiti apsižiūri, kad ta vieta, kuri anksčiau buvo apleista, pasidarė puiki gyventi, ir pradeda kraustytis, namų kainos ir mokesčiai kyla, ir menininkai nebeišgali toje vietoje gyventi. Panašiai ir mūsų saloje. Atvažiavome čia, nes norėjome, kad vaikai augtų gamtoje ir mažoje bendruomenėje, kur įmanoma turėti kasdieninį kontaktą su kitais žmonėmis. Kai atvažiavome, čia gyveno alkoholikų šeimos ir tarp jų labai įdomūs, aktyvūs menininkai. Namai buvo seni, reikėjo daug darbo, pastangų juos aptvarkyti, kad galėtum gyventi. Dabar viskas labai pasikeitė. Mūsų sala pasidarė prabangi vieta turistams vasaroti. O menininkai išsilakstė kitur.

O dėl Niujorko, tai dažnai į jį nuvažiuoju, tenai gyvena mano šeima, bet miestas labai pasikeitė nuo tada, kai aš gyvenau. Pasidarė bankininkų ir korporacijų miestas. Niujorke sunku išgyventi – labai brangu. Daug pastangų reikia įdėti vien pragyventi, tada nelieka daugiau laiko šeimai, kūrybai. Be to, man patinka gyvenimas arti gamtos. Išeinu pro duris į mišką (nors tas miškas vis labiau apstatomas), pereinu jį ir atsiduriu vandenyno pakrantėje. Man patinka visiškas atitrūkimas, kai išeini į gamtą.

– Identiteto klausimas vis labiau kankina šiuolaikinę Lietuvą – kas yra lietuvis, kaip jis gali ar turi save atpažint, kaip juo išlikti ir panašiai. O tau, gimusiai ir augusiai Amerikoje, Vokietijoj lankiusiai lietuviškąją gimnaziją, – ką dabar reiškia lietuvybė?

– Čia geras klausimas, bet gal to klausti reikėjo prieš dešimt metų. Augau išeivių bendruomenėje, kuri mokė vaikus pirmiausiai save suvokti kaip lietuvius ir neprisirišti prie savo gyvenamosios šalies, kad ir kokia ji būtų. Išeivija buvo tarptautinė, o jos principai buvo tie patys ir Australijoje, ir Amerikoje, ir Prancūzijoje, ir Pietų Amerikoje. Visi laukė dienos, kada galės grįžti į Lietuvą. Vaikai, gimę svetur, buvo mokomi laukti sugrįžimo į Lietuvą. O laikas bėgo ir tos dienos vis nesulaukėme. Tuo metu, kai augau, išeivija tikrai tikėjo, kad turi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą, nes Lietuva buvo okupuota ir atrodė, kad ilgai neišsilaikys. Tuo metu beveik nebuvo kontakto tarp išeivijos ir Lietuvos – negalėjo būti. Mano karta buvo ta išeivių karta, kuri sulaukė dienos, kai galėjo sugrįžti į Lietuvą, ir daug kas iš mano bendraamžių sugrįžo arba kaip nors stengėsi prisidėti prie Lietuvos atkūrimo. Iš pradžių, vos atvykę į Lietuvą, jie jautėsi atstumti arba išnaudojami. Jie tiesiog sutriko: buvo auklėjami manyti, kad yra lietuviai, o, atvykus į pažadėtąją žemę, jiems buvo aiškinama, kad jie yra amerikiečiai, vokiečiai, australai ir t. t. Tai buvo pirmas kartas, kai jie turėjo suvokti save kaip savo gimtosios šalies žmones. Jie buvo priversti pasirinkti identitetą. O sunku ginčytis su lietuviais, kad esi lietuvis, kai esi gimęs kitur ir nepatyrei sovietinės tikrovės. Užtat, man atrodo, labai daug atvykusių Amerikos lietuvių keletą metų po Atgimimo, po aktyvios veiklos tiesiog dingo, grįžo į amerikiečių ir kitų šalių visuomenes. Dabar viskas kitaip. Dabar išeivijos ir Lietuvos jaunimas turi galimybę bendrauti be viso to politinio bagažo. Lietuva yra tikra vieta, o ne iliuzija, fantazija. Man atrodo, dabar bendravimas tarp išeivijos ir Lietuvos daug sveikesnis.

Kai atsimenu Atgimimą, pagalvoju, kad mes, išeiviai, lietuviams turėjome atrodyti tiesiog juokingi. Kalbėjome lietuviškai, bet su didžiausiu akcentu. Mūsų auklėjimas kitoks, suvokimas, kas yra lietuvybė, kitoks. Atsimenu, kai buvau studentė, tarp mano draugų buvo vaikinas iš Anglijos, atvažiavęs metams studijuoti į Ameriką. Jis ką nors pasakydavo su savo anglišku akcentu ir mes iš karto juokdavomės, netgi kvatodavome. Vieną kartą jam sakau: "Oi, Stiuartai, koks tu juokingas! Koks puikus tavo humoro jausmas!" O Stiuartas į mane liūdnai pasižiūrėjo ir sako: "Jūs nesijuokiate iš mano humoro, jūs juokiatės iš mano akcento". Susimąsčiau ir supratau, kad taip ir buvo. Nesistengėme Stiuarto suprasti kaip žmogaus, paprasčiausiai juokėmės iš jo kaip iš stereotipo. O juk mes iš esmės kalbėjome ta pačia kalba!

Aš tapau "Stiuartu", kai atvažiavau į Lietuvą 1989 metais. Atsimenu, kalbuosi su grupe jaunų inteligentų ir vienas man sako: "Kalbėtis su Amerikos lietuviu yra tas pats, kas kalbėtis su beždžione". Va, tada aš labai gerai supratau Stiuartą. Ak, karma!

Bet pasaulis mažėja ir mes augame kaip visuomenė.

Šiais metais mano brolis vedė merginą iš Japonijos. Prieš metus, išgirdusi, kad brolis įsimylėjo, nuskridau į Sietlą susipažinti su jo mylimąja. Išėjome pasivaikščioti ir kalbėjomės apie šį bei tą. Staiga jinai sustojo, atsigręžė į mane ir sako: "Aš tik dabar pradedu suvokti save anglų kalba". Jinai, kaip ir aš, dirba vertėja, verčia subtitrus iš anglų į japonų kalbą ir labai gerai moka anglų kalbą. Bet, būdama vertėja, jinai labai gerai suprato vieną dalyką – kad save reikia suvokti antrąja, arba "svetimąja", kalba. Jinai turėjo omeny, kad ima atpažinti savo vidinį balsą anglų kalba, ir prašė manęs kantrybės, primindama, kad draugystė tarp žmonių iš skirtingų kultūrų atsiskleidžia pamažu.

– Ar tavo į anglų kalbą verčiama lietuvių literatūra labiau susijusi su patriotiniais jausmais, ar tai kontakto su istorine tėvyne ieškojimas per kalbą, kitaip tariant, savęs atpažinimas per kultūros formas?

– Pradėjau versti lietuvių poeziją į anglų kalbą bandydama atidžiau skaityti savo mėgstamą lietuvių poeziją. Vertimas yra skaitymo būdas, nes tokiu būdu glaudžiai susipažįsti su tekstu. Taip pat matai, kur tekstas neatlaiko ir subyra. Tai tikra dekonstrukcija. Intensyviai versti pradėjau patriotiniu laikotarpiu – tautos atgimimo metais. Kaip atsimeni, tuo metu daug kas norėjo kaip nors prisidėti prie Atgimimo ir neieškojo asmeninės naudos. Mano būdas buvo vertimas. Aš kitaip nemokėjau. O dabar verčiu, kas man tikrai įdomu. Versdama noriu ką nors naujo atrasti – kas slypi tame tekste, kurį verčiu. Bet kartu tapau ir profesionalė.

Vertimas užima tiek daug mano laiko ir dėmesio, kad nukenčia kiti dalykai, o žmogus turi pragyventi, tai kartais apsiimu versti ir tekstus, kurie man neįdomūs. Esu girdėjusi kalbų, kad vertėjai iš lietuvių kalbos neturėtų imti honoraro už darbą, kad turėtų daryti tai savo malonumui arba iš patriotizmo, bet, man atrodo, ši mintis pavojinga. Jeigu vertėjas negauna užmokesčio, jo darbas nevertinamas, jis tampa mėgėjo darbu. O mėgėjas neturi laikytis griežtų standartų, neturi atsakomybės. Man atrodo, kad daug yra mitų apie vertimą: "Moki vieną kalbą, moki antrą, tai versk..." Vertimas yra menas. Geras vertėjas atkuria tekstą, atlikdamas tą patį procesą kaip rašytojas. Jis turi pagauti originalo "balsą" ir tą "balsą" išsiversti į savo kalbą. Jis turi gerai suprasti abi kultūras. Ir tai užtrunka daug laiko. Man atrodo, mano vertimai dabar daug geresni negu prieš dešimt metų, nes nuolatos tobulėju.

– Pastaruoju metu lietuviai daug kalba apie euroromaną, apie euroliteratūrą, net mėgina rašyti "europietiškai" – ar amerikiečių literatūroje vyksta kokie nors pasikeitimų procesai, apibendrinimai, tendencijos, ar tai tik leidėjų ir akademinių sluoksnių (universitetų) domėjimosi sritis?

– Amerika per didelė šalis, kad galėtų vykti tokie apibendrinimai. Literatūrines tendencijas Amerikoje lemia rinka. Mažas leidyklas superka didelės korporacijos, kurioms įdomu tik kuo daugiau užsidirbti. Knyga turi nuo pirmojo sakinio pritraukti skaitytojo dėmesį, net buko skaitytojo. Iš tikrųjų kiekvienais metais darosi vis sunkiau naujam autoriui prasimušti, bet vis dėlto tikrai literatūriškai geros knygos atsiranda, nors ir veikia rinkos dėsniai. Pavyzdys būtų Franko McCourto "Andželos pelenai". Jis dėstė teksto tvarkymą mokykloje, išėjo į pensiją, pradėjo rašyti memuarus apie savo skurdžią vaikystę Airijoje ir jo kukli knyga tapo literatūriniu fenomenu.

O kas dabar įdomiausia skaitytojams? Universitetams? Kritikams? Sunku patikėti, bet toks žanras naujokas, kuris vadinasi Creative Non-Fiction, memuarai, tikrų istorijų aprašymai. Gal iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip sensacija, bet kas tose knygose svarbu – tai meistriškumas, literatūrinė kokybė, sugebėjimas atrasti vidinę tiesą.

– Apie vertimus: esi išvertusi daug lietuvių poezijos, prozos antologiją – ar esi nors sykį pajutusi šio darbo prasmingumą, girdėjusi atgarsių iš anglakalbių kolegų?

– Taip, esu. Mano knyga "The Earth Remains" buvo teigiamai įvertinta kaip antologija, kuri parodo socialines, politines ir istorines aplinkybes, padėjusias formuoti lietuvių literatūrą nuo pokario iki dabarties. "Columbia University Press" perleido "The Earth Remains", nors šiaip jie literatūros neleidžia. Šią antologiją išleido kaip sociologijos knygą. Vandos Juknaitės memuaristikos "Išsiduosi. Balsu" vertimas laimėjo nacionalinę premiją (National Endowment for the Arts). Tai didelis laimėjimas lietuvių literatūrai, nes tai pirmas kartas, kai amerikiečių valdžia įvertino vertimą iš lietuvių kalbos labai rimtu apdovanojimu. Esu laimėjusi "Harpur Palate" vertimo premiją už Tomo Venclovos poezijos vertimus ir "Whitter Brynner" premiją už poezijos vertimus. Mano vertimai šitoje visuomenėje sulaukia dėmesio ir yra gerai įvertinti.

– Kodėl iki šiol Lietuvoje neišleista nė viena tavo poezijos knyga?

– Gal todėl, kad dar neišleidau savo poezijos knygos JAV. Esu savo poezijos išspausdinusi Amerikos antologijose, žurnaluose, bet dar neturiu knygos. Viena priežastis yra pinigai. Amerikoj tokia tvarka – poeto pirma poezijos knyga atrenkama ir išleidžiama perėjusi konkursus. O kiekvieną kartą, kai išsiunti savo rankraštį į konkursą, reikia sumokėti dvidešimt dolerių skaitymo išlaidų. Man kiti poetai yra sakę, kad išleido apie tūkstantį dolerių siųsdami savo rankraštį į konkursus, kol pagaliau jų knygą atrinko ir išleido. Kai augini tris mažus vaikus ir gauni mažą atlyginimą, sunku skirti tokius pinigus konkursams. O kito būdo išleisti savo poezijos rinkinį JAV šiuo metu nėra. Mat poezija nėra labai populiarus žanras ir didesnės komercinės leidyklos neapsiima jos leisti, o mažos leidyklos, kurios leidžia poeziją, pragyvena iš konkursuose surinktų pinigų.

Vis kartoju, kaip sunku išleisti knygas Amerikoje, bet neseniai pagalvojau – gal tai ne visai blogas dalykas. Galbūt kai rinka tokia maža, kai taip sunku patekti į tų išleistųjų autorių gretas, poetas arba rašytojas yra priverstas stengtis kiek įmanoma labiau tobulėti. Esu parašiusi net du poezijos rinkinius, bet dabar pasižiūriu į juos ir sakau sau: "Vis dėlto šitie eilėraščiai galėtų būti stipresni", ir vėl grįžtu prie darbo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14910. Juozas :-( 2004-04-05 18:49
Romanai, vaikaims. Grojimai suzuki technika. Kazko cia truksta... Geriau eiti misko saugot.

14912. Nagine2004-04-05 19:22
Malonus, jaukus interviu. Džiugi naujiena,kad L.Sruoginis pasirinko būtent V.Juknaitės "Išsiduosi. Balsu", kad vertimas-knyga laimėjo JAV nacionalinę premiją.Kartais pasiteirauju žmonių, reikia ar nereikia, deklaruojančių savo nuopelnus darbe su "sunkiais" vaikais, ar jie skaitė V.Juknaitės "Išsiduosi. Balsu" - atsakymas "Taip" dar nepasitaikė.

14914. ?2004-04-05 23:09
Geras interviu, suvokiamas pokalbis, konkretumas ir darna. Tai gero rasytojo ir gilaus zmogaus (universalus) pozymiai. Laimos knygas turetu leisti Lietuvoje.

15027. Rrrr2004-04-11 10:06
Geras interviu. Aha. Su šventėm.

15042. ar2004-04-11 18:06
Laima raso angliskai ar lietuviskai?

50171. sandra :-) 2006-01-12 19:38
laba diena.labai būčiau dėkinga, jei atsilieptų geranoriškai Gerb.V.Juknaitės studentai, kurie paskatino parašyti knygą"Išsiduosi. Balsu"

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba