ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Tarnauju Tarybų Sąjungai

VYTAUTAS VYČAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Daug lietuvaičiams teko iškentėti tarybinėje armijoje: badą, šalčius, pažeminimus, skriaudas. Ne vienas neatlaikė nežmoniškų sąlygų, atsisveikino su savo jaunyste...

Gal protėvių dvasia mane saugojo, gal motinos ir tėvo meilė, tačiau, galima sakyti, gyvenime mane lydėjo sėkmė. Galėjau tą sėkmę – ryšius su žmonėmis – panaudoti asmeninei gerovei sukurti, bet, deja, laimė dažniausiai sukuriama kitų sąskaita.

O tai ne mano būdui! Pratarnavau 4,5 metų privalomos tarnybos tarybiniame kariniame jūrų laivyne. Nepatyriau nei bado, nei šalčio, nei pažeminimo. Dėl iškilusių buitinių nesutarimų neprotinga daryti išvadas. Tarnauti teko su rusais, ukrainiečiais, baltarusiais. Nei su Kaukazo, nei su Vidurinės Azijos atstovais tarnauti neteko. Demobilizuodamasis gavau vieną "palkutę" – vyresniojo matroso (grandinio).

Gal kas suabejos, tačiau savo memuaruose rašau tiesą ir tiktai tiesą.

Sudie, mokykla

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtaisiais metais baigiau Šeduvos vidurinę mokyklą, 11 klasių. Nors dar prieš metus ji vadinosi gimnazija. Tais laikais buvo ne tiek daug baigusių vidurinę. Žmonės pagarbiai elgėsi su gimnazistais, bent jau mažesniuose miesteliuose. O patys gimnazistai buvo santūrūs, draugiški ir drausmingi. Žinoma, Maironis sakė: "Jaunos dienos, neprotingos, paklydimais gan turtingos..." Būdavo drausmės pažeidimų, būdavo paklydimų, bet tai tik lašas jūroje, lyginant šią dieną su praeitimi.

Nepriklausomoje Lietuvoje mokslas buvo mokamas. To meto žmonių pajamos buvo mažos, klestėjo nedarbas, pensijų niekas negaudavo, nebent labai nusipelnę, ir daugelis dėl lėšų stokos negalėjo mokytis. (Jaunas vyras tarnaudamas kaime visus metus bernu pas ūkininką dirbo nuo aušros iki vėlaus vakaro, per metus gaudavo nuo 250 iki 300 litų, dar rugių, vilnų, lašinių, kaip ką suderėdavo. Už 300 litų galėjau nusipirkti dviratį...)

Už nepažangumą ir nedrausmingumą mokiniai mokytojų tarybos nutarimu buvo šalinami iš gimnazijos. Miestiečių tėvai sakydavo – nenori mokyklos, eik į pusbernius arba karvių ganyti pas ūkininką. Tuo ir buvo viskas pasakyta... (Pusbernis buvo žemesnio "rango" negu bernas. Turėdavo apie 16–17 metų.)

Ūkininkų gi vaikai vienas kitas išeidavo į mokslus, visi kiti likdavo prie žemės.

Noras išeiti į žmones vertė jaunąją kartą paklusti senoms, o neretai ir atgyvenusioms tradicijoms.

Liūdna darosi, kad karo ir pokario baisių sukrėtimų sužalota mūsų vaikystė ir jaunystė ėjo į naujus išbandymus.

Rodos, nuo 16 metų pradėjo tampyti po Panevėžio, o vėliau, Šeduvos rajoną prijungus prie Radviliškio rajono, ir po Radviliškio vojenkomatus (karinius komisariatus).

Mokyklose pasidarę medinius šautuvus karinio parengimo pamokose buvome muštruojami, mokomi karinio mokslo, savaime suprantama, visos duodamos komandos – rusų kalba.

Grįždami vėlų vakarą iš vojenkomatų, eidami per Šeduvos miestelį, dainuodavome lyrines Nepriklausomos Lietuvos karių dainas:


Marš, marš, kareivėliai,
Marš į kovą, dobilėliai,
Į priešą pirmyn,
pirmyn, pirmyn, pirmyn...

Geroką pusmetį prieš abitūros egzaminus kariniam komisariatui buvo atiduoti pasai. Dėl to nesikrimtau, nes įstoti į aukštąją mokyklą nebuvo galimybių. Sesuo studijavo medicinos institute Kaune, o dviem iš šeimos pokario metais dėl prastų materialinių sąlygų studijuoti buvo neįmanoma.

Ir taip 1950 m. birželio 25 d. užbaigti abitūros egzaminai. Politinė padėtis nestabili. Karas Korėjoje, Anglijos premjeras V. Čerčilis pasakė agresyvią kalbą Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Skambiomis antraštėmis laikraščiuose spausdinami straipsniai: "Čerčilis žvangina ginklais"... O dar "Amerikos balsas" – politinė prostitutė lyg kalė loja "išvaduosime per Kalėdas, per Velykas, per Naujuosius metus" ir taip daugelį laukimo metų. Didžiules viltis žmonės dėjo į tuos "balsus", o pasekmės?! Atgavus Nepriklausomybę dabar liežuvis kitaip vartomas. Užjūris teigia, kad "Amerikos balsas" privati institucija, kad niekas kitas, tik patys galite išsikovoti Nepriklausomybę... Be jokios paramos iš Vakarų liejosi laisvės kovotojų – partizanų kraujas, didžiulėse kančiose vaitojo tauta...

Žmonės suglumę, baimė didžiulė. Galvojau, paims į kariuomenę rudenį, o liepos mėnesį gal bus galimybė nuvažiuoti į Respublikinę dainų šventę, o paskui kas bus, tas...

1950 m. liepos 7 d. gaunu šaukimą per penkias valandas prisistatyti į Radviliškio karinį komisariatą išvykimui į būtiną karinę tarnybą. Pasiimti puodelį, šaukštą, porą baltinių, o po viso šito grasinimai karo tribunolu neįvykdžius šio reikalavimo. Ką galima buvo pasiruošti per 5 valandas pokario metais? Pamenu, tėvas sukalė greitosiomis medinį lagaminą, paėmiau baltinių, maisto, ir viskas. O kaip nuvykti iš Šeduvos iki Radviliškio 16 km? Gerai, kaimynas turėjo motociklą, o tais laikais, ir dar mažame miestelyje, tai buvo neregėtas dalykas.

Atsisveikinau su tėvais, seserimi Ona, kaimynais. Toldamas atsigręžiau, pamačiau verkiančią motiną. Neišlaikė ir mano širdis...

Skaudžios mintys kankino ne vien dėl to, kad padėtis nestabili, kad gali padėti galvą laukinių azijatų, kaip man tada atrodė, šalyje. Ir ne dėl to, kad iš 11 berniukų klasėje tik aš ir Alfonsas, nuo pradžios mokyklos laikų vadinamas "dėde", neįstojome į aukštąsias mokyklas. Skaudžiausia buvo tai, kad pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, esant baisiai politinei diktatūrai, pajutau draugų išdavystę.

Visi klasės berniukai buvome nutarę nestoti į komjaunimą, o jeigu stotume, tai visi kartu. Ir staiga vieną dieną dešimt klasės berniukų ir daugelis mergaičių išvažiavo į Radviliškį ir įstojo į komjaunimą. Man nieko nepranešę... Iš berniukų likau vienas abiturientas nekomjaunuolis. Kai iš komjaunimo biuro grįžo suolo draugas, su kuriuo buvome susitarę, kad veiksime išvien, paklausiau, kodėl man nieko nepasakė, būčiau su visais nuvykęs.

– Čia ne tavo reikalas, – atrėžė jis.

Nežinojau tada, kad lietuvių įgimtas būdas – baimė ir savų išdavystė – pasireikš ne tik čia, tėvynėje, bet ir tremtinio vagonuose, Sibiro stepėse, Uralo kalnuose, Kunigų seminarijoje.

Suolo draugo tėvas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo viršaitis, 1940 m. nukankintas bolševikų kalėjime. Šio draugo motina, kaimo pradžios mokyklos vedėja, pokario metu vykstant reformoms buvo apdovanota tarybiniu ordinu, nebuvo represuota, nors iš kaimo nedaug kas liko.

Po daugelio metų, stagnacijos laikais, sovietinio šovinizmo apogėjuje, susitikome, tai suolo draugas pasidžiaugė, kad turi butą su visais patogumais, patenkintas pasakė, kad aukoja savo tėvą dėl šio progreso. Neiškentęs pasakiau – esi tikras buržuazijos atstovas, moki prisitaikyti prie kiekvienos valdžios.

Sakoma, kad vienatvė stiprina stipriojo dvasią. Nuo jaunystės dienų buvo skirta likti vienam ir vienatvę priimu kaip Dievo man duotą dovaną.

B.d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14888. noname2004-04-05 15:37
tiesa skaudi. tai ir tu i komjaunima butum stojes? teva i buta keites? :)

14895. ne visai tikslu2004-04-05 16:45
Tarpukario Lietuvoje mokslas nebuvo mokamas, taciau pats mokinys, gimnazistas, studentas turejo lesu pragyvenimui ir kaip kurioms priemonems susirasti pats, valstybines stipendijos egzistavo tik trumpalaikems studijoms uzsienyje.

14955. Artūras iš Vilniaus2004-04-07 01:50
Aha berbiamieji,
Žemė mano patiritimi yra labai netikėta, net Niujorkas, ---so-------- net didielis idiotas ermiasi tik patirtimi


14992. me2004-04-08 18:50
ajajajjj... lietuviu igimtas budas... savuju isdavyste...kiek metu praejo? apsiramink gi jau

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:04 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba