ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-03 nr. 695

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Natiurmortai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (45) • ALEKSEJ PARŠČIKOV. 2. Tranzito SlėnisMeine (JAV) gyvenanti poetė ir vertėja LAIMA SRUOGINIS atsako į Sigito Parulskio klausimus. Pašnekesys per Atlantą (6) • HARRY BLAMIRES. Krikščionybės juodinimas (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Algimanto Kunčiaus madeleines (1) • VITALIJA NORVILA. Nėra kito kelio – tik permiegoti su ponia Mirtimi (2) • JONAS MIKELINSKAS. Populizmas ar egoizmas? (10) • TOMAS REKYS. Ortodoksas (4) • DANGĖ ČEBATARIŪNAITĖ. Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose" (8) • VYTAUTAS BAŠKYS. Tverų archeomitologinis kraštovaizdis (37) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (4) • SODAS SODYČIUS. Pamąstymai apie trečią brolį Joną (5) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (3) • laiškas tau (24) •

Septyniolika brulijonų

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

Žmogus trokšte trokšta pasikartojimų

Vakar, kai sėdėjome A. P. "bunkery"... Moteris, vardu Kristina, iš Darbininkų sąjungos ir jai padedanti mergytė. Žaibuojančiom akim.

– Ar jūs tas pats G., kurį mums dėsto?

– Ne, aš jo antrininkas. O ką jūs veikiat?

– Aš studijuoju lituanistiką. Antram kurse.

– O! Tai būtumėte su mano dukra... Ką jūs manot daryti su ta... savo profesija? Pasikart?..

*

– Kada aš buvau antrame kurse? 1962. Tada panelytės man būdavo "visos negražios". Dabar beveik galėčiau kaip... į angelus pažiūrėt.

Susijaudinau, nuėjau į Sereikiškes ir – be galo gražus buvo Gedimino pilies kalnas prie putojančios Vilnios.

– Užmušt Ričardą, kuris taip bjauriai palygino jį su (...)! Niekad nematė ten šviesžalės spalvos plytų fone. Nelaimingas žmogus, neturintis meilės.

Košmaras turėjo dėtis galvoj, kai palygino. O girtuokliavau su juo gal savaitę. Ir Marsely, ir Zalcburge.

Grace, – kad būtų trenkęs perkūnas! Su Jonu ir – tokia stora austre.

*

Kai užsikorėme su Miku ant didelių kalnų Buivydiškėse, –

ten buvo stulpas. Ir išrašyta didelėm, dervuotom raidėm baltame fone:

ČIA PRIVATI ŽEMĖ

PANAIKINKITE SAVO VALDAS IR SKLYPUS

LYGINIMO DARBAI PRASIDEDA BALANDŽIO 15 D.

Apačioje suodini juočkiai, lietuviai, lenkai jau ardė žmonių darželius. Du pragertais balsais skustagalviai budėjo su pistoletų įdėklais pažastyse.

Vienas juodakostiumis, išburkęs, pilkas... Tokių mačiau tik didelėse firmose.

Suverstos tvoros, vielos, būdelės. Nusiminę sklypelninkai. Galas visai "daržininkystei". Žmonės buvo beįkurią savo "kolchozą".

Dabar viską nusipirko. Pėdnyčia?

Vėl Pėdnyčia?

Tie, kur prieš kelias dienas vogė stulpus, žinojo, ką daro. Tas, kuris vaikėsi vaikus ("Pokažu vam, zasrancy!"), nieko nežinojo.

Jį ištiko paskutinė pasaulio diena, minima Šventrašty.

Bezporcadlovas iš Seimo, kur norėjo užpirkti begalę vaistų, guli užvertęs kojas paežėj.

Juodos dienos Tuteišijai. Žaloba.

Bespredelas! Kalnų prieblandose su žydinčiais slyvukais.

Balandžio 24,

trečiadienis

Koranas apie žmones.

5 sura, 54 (60)... Juk iš tiesų daugelis žmonių – pagedėliai.

Ir toliau:

"Ar ne tamsybės laikų teismo jie ilgisi?"

Tamsybė – kaip nežinojimas, laikai prieš Šventraščio atsiuntimą.

Pagedėliai – ištvirkėliai, nedorėliai.

"Kas gali būti geriau už Visagalį teisme žmonių, turinčių pasitikėjimą?"

Pasitikėjimas čia yra Šventraštis.

Be abejonės, dabar žmonės (tauta) jokiam teisme tokios atramos neturi. Priesaikos, ranką ant Švento Rašto padėjus, tapo formalios ir – juokingos.

Kaip ir 101 metų šiemet mirusi britų karalienė!

Apie andainykštę visuomenę

Rašytojas, kuris parašė romaną apie poetą, vienu metu dirbusį informatorium (KGB).

Jam dabar 40–42 m. Žinojau, kad "stukalina". Bet pirmiau statistika. Girdi, iš visos RS informatoriais dirbę vos 6...

Greičiau jau kas šeštas arba kas trečias. Jo generacija rašė ataskaitas ir teikė "informaškes" taip ramiai, lyg mokesčių korteles užpildytų.

Iš tiesų sovietinė visuomenė buvo kėgėbizuota masiškai. Net kolchozuose.

Tam tikra prasme tai buvo atvirkštinė pilietinė visuomenė.

Žmonės (ir lietuviai, ir kt.) tapo imperiniais – SSRS sargybiniais.

Ir į Sąjūdžio programą žiūrėjo kaip į klanų pasikeitimą.

Vienas lenkų režisierius, kuris andai Maskvoje studijavo VGIK’e sykiu su a. a. Vytautu Žalakevičiumi, taip ir paaiškino:

– Aš mačiau, kaip jis iš europietiškos sąmonės žmogaus, lietuviško ir lenkiško piliečio, virto imperijos žmogumi.

Tą virsmą skatino ir pripažinimas, ir pinigai.

Tokios galimybės! Plg. E. M. "Žmogų"...

Nuo spaliukų, komjaunuolių per tarnystę okupacinėse armijose iki Maskvos institutų, vedybų su broliškų tautų atstovais ir atstovėmis...

Tai bent vyko globalizacija.

Nuo Nemuno šalies iki Kurilų salų.

Dar įdomiau, kad jautresni žmonės jau buvo ir "širdimi" į tai įsigyvenę.

Toji nostalgija yra gyva ir dar ilgai gyvuos.

Būti SSRS rašytoju, aktorium, lakūnu – visai ne tas, kas liliputinės Lietuvos...

Apie tai ne sykį CK posėdžiuose perspėdavo ir Mieželaitis, ir Baltušis.

Jaunesnieji – ką? Raudonuodavo kaip šeškai, savo valandos laukdami.

*

Virgis Stakėnas, labai storas žmogus Šiauliuose.

Yra geriausias provincijos (sic!) mažo pasaulėlio poetas ir dainininkas. Pavyzdžiui, eilutės country stiliumi:


Bėgo dienos kaip medienos...

Kaip anglių pilni vagonai...

Ėmiau galvoti (klausydamas radijo), kas būtų perfrazavus? Pavyzdžiui,

Sibiras
Bėgo dienos kaip arklienos,
Kaip žmonių pilni vagonai...

Vis vien geras. Savotiškas Tadeuszas Różewiczius Lietuvoj. Jis nujaučia, žino, kaip jungti žodžius. Kaip "rišamos plytos". Per ketvirtį amžiaus jo neišmušė iš kelio.

Ar eisim gerti alaus?! Su tokiu gerti tas pats, kaip Bavarijoj.

Tai, ką žinojo šventraščiai –

Apie laukinių žmonių juoką, patyčias.

Klaikus tatai daiktas, jei kada susidūrėte.

Jis kyla iš nesusipratimo ir neišmanymo, groteskiškas, biologinis.

Jame – kaži kokios gyvuliškos grimasos, pyktis, išjuoka ir destrukcija.

Tie, kurie mano, kad "dvasia yra pirmapradiška", klysta tolimu (didžiu) paklydimu.

Pirmapradiška yra dviprasmiška, dažnu atveju šėtoniška. Kaip visa ryjanti ugnis, pamišimas. Pilnas baisingos jėgos.

Tai, ką naujieji menai vadina "negrožiu" ar "bjaurastim", kada nors atrodys kaip savojo meto grožis.

Tikrasis chaosas nepripažįsta jokios kūrybos.

Iš esmės reikėtų kalbėti apie naująją estezę arba apie atnaujintą estetiką.

P. Picasso kitados atrodė kaip urvinis žmogus, po šimtmečio – apmirusi, nieko nešokiruojanti klasika.

Bjauri mintis tiek bjaurasties aplinkui regint (dabar jau apie tam tikrą, vis labiau gausėjantį žmonių sluoksnį): yra subrendusios visos prielaidos naujam rasizmui.

Kas nors netruks paskelbti (o ir skelbia), kad valkatas, skurdžius, šiukšlynų gyventojus reikia pradėt naikinti...

O mus – mus irgi?

Korane – apie didžiumą pagedėlių, dar blogiau – apie tuos, kurie Alacho įsiūčiu paversti beždžionėm ir kiaulėm...

Jiems – paskutinė vieta pragare, jie – labiausiai išklydę iš lygaus kelio.

Šalutinis klausimas:

kur būtų Dante Alighieri?

*

Lietuvių dainų "lygus kelelis", "ant tiesaus kelio" – nėra banalybė.

Arba B. Pasternako parafrazė: "Žizn’ prožit’ – ne pole pereiti..."

O žmogaus amželis – ne juokai!

Po to, kai priemiesčiai buvo privatizuoti

Visos daržų tvoros, stulpai ir stulpeliai "nujobinti"... Didžiulė sąvartų krūva, sulig dviem aukštais... Senė varnos snapu: vakar dar barėsi dėl lysvės, šiandien renka vielas iš kito krūvos galo... Žiūri į mane, tarsi aš būčiau kalčiausias.

– Kokio velnio žiūri į neturtėlių bėdą?

Du zajobų veislės darbininkai su žirklėm metalui karpyti. Kalba – tarsi senovės persai.

Patvenkinėm – negyvi varniukai, išmesti iš lizdų, ir vanduo, kursai ginasi medžiais.

Mėšlų žmonės, pak-hedos! Tulpių svogūnėliai, rugių želmenys, jau sudygusios pupos.

Sapnuokite savo bulvių sapnus!

Plakatai gatvėse:

SOKRATAS KALBA SU ŠLAVĖJU!

ŠUNYS NETURI BROLIŲ!

BALIUKAS JABANIŠKĖSE!

Manekenių pirklys

Iš Kauno, pusamžis, trumpai kirptas. Ištįsėlių paauglių supamas. Rodo į tas mergas, svajojančias palikti šitą kraštą.

– Tai yra žalias produktas, apdorosime ir galėsime paleist į apyvartą po 3–5 metų...

Būsimoji manekenė (kniaukiančiu balsu):

– Nuo vaikystės svajojau būti manekene...

Juozas ir blaivybės įžadai

Rašytojas Juozas be galo gražiai aprašė savo vaikystę ir tarsi netyčia duotus klebonui Paulauskui įžadus negerti iki 21-ų.

Klebonas pagarsino tuos įžadus iš sakyklos. Vieną vakarą vaikai pamatė šventoriuje jį patį, smagiai kauštelėjusį. T. y. kleboną!

Kitados J. yra pasakęs, kad jie patys tų nelemtų įžadų irgi netesėjo.

Mokykloje turėjo būti vaidinimas. Artistai (ir J.) prieš tai nutarė "paimti ant drąsos". Nusipirko naminės, apkvaišo...

Mokytojas, nežinodamas, ką daryt, artistus uždarė į svirną. Tie pasnaudė ir... išlaužė duris.

Išniro dar neišblaivėję susirinkusių tėvų akivaizdoje. Ant žalios gegužio žolės... Tai buvo vaidinimas!

Balandžio 25,

ketvirtadienis

Giminių mirtys visad išmeta iš balno. Mirė, teisingiau, iššoko iš balkono mano pusbrolis Kazys (pase Jonas) Gavutis. Alytuje, Putinų gatvėj. Iš penkto ar aštunto aukšto. Buvo 75-erių.

Nuo mažumės šveplavo, labai gero būdo. Tarnavo kitados vad. "stroibate" – statybų batalione, vėliau statė daugelį namų Karoliniškėse, Lazdynuose...

Gyveno bendrabutyje (priešais mūsų redakciją) Šv. Ignoto gatvėje. Buvusiam vienuolyne. Ten gerdavom degtinę. Kaip neperlauši pusės litro su tikru pusbroliu?

Tokia buvo mada. Neištardavo r, todėl išsigalvojo begalę žodžių be r.

Tikra slaptakalbė.

Dabar jau iš šitos atšakos (dėdės Jonuko) vaikų liko tik viena Onutė. Buvo penketas.

Taigi. Kur yra kiti? Kaip tam eilėraštyje:

"Kur veidai mylimiausių, brangiausių?"

"Po žeme, po žeme, po žeme..."

Vieną naktį buvau suskaičiavęs: 18 mirusių pusbrolių ir pusseserių, dvylika gyvų...

Esu kaip teniso kamuoliukas:

kiekviena mirtis dabar atmuša mane 50 metų atgal. Į didelės aikštės nuošalę.

Esu priverstas skausmingai pergalvoti visą savo gyvenimą.

Nėr ko pavydėt šitam balvonui – Gedai.

Šv. Juozapas dailidė – daro spąstus velniui (XV a.).

Ką nori, tą gali pamatyt medituodamas...

Vienuolė iš Ispanijos šv. Marija de Agreda (1602–1665) savo regėjimuose pamatė šv. Juozapą ne kaipo "impotentišką" senelį, nelabai suvokiantį, kas darosi, o atletišką maždaug 32 metų vyrą...

Juozapas, dailidė, išties nelabai suprato anuomet, kas čia yr... Juoba ankstyvosiose ikonose šalia jo buvo tapomas velnias, girinio pavidalu, šnabždantis:

– Netikėk jokiais nekaltais prasidėjimais!

Koptai savo slaptose knygose yra parašę, kad prie Juozapo karsto stovėjo Mergelė Marija ir Jėzus.

Gražiausia čia, žinoma, kelionė į Egiptą arba istorija, kai Juozapas, pripažinęs, kad vaikas gimė "iš Šv. Dvasios", po 12 metų pamato Jėzų, diskutuojantį su knygiais šventykloje.

Kristus dovanojo jam rožinį iš žiedlapių...

Tokį andai svajojau pasidaryti (1991-ųjų pavasarį). Iš rožių žiedų ir kriauklelių.

Nėr sunkus darbas...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14940. Juozas2004-04-06 19:57
Kas toj Lietuvelej darosi? Prezidentas korumpuotas, kunigai purvu apdrabstyti (nevisi), prekyba merginomis vyksta, rasytojus, muzikantus vadina durniais. Ka daryti?

14961. suolas2004-04-07 12:35
vadinti durniais

14970. che che :-) 2004-04-07 18:39
Dieve brangus, ir kas cia tuos kunigelius purvu drabsto

Rodoma versija 24 iš 24 
14:15:04 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba