ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-31 nr. 654

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. (P)rašymas dūmais (12) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Gyventi (7) • SIGITAS PARULSKIS. Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų (61) • CARINA NYNÄSStokholmas. Pašnekesiai (1) (4) • MINDAUGAS BERTAŠIUS. Žirgų kapai: tyrimai, problemos, vertinimai (6) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (9) • PAVAO PAVLIČIĆ. Kaminkrėtys (10) • VIRGINIJUS SAVUKYNAS. Trumpa istorija apie tai, kaip Europa gali išgelbėti mūsų tautinį tapatumą (14) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Filmai be ceremonijų (bet apie jas) (1) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Laiškai iš Formozos (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žiogo džiazas (8) • SŁAWOMIR MROŻEK. Drakono tvaikas (2) • Iš Plaušinių kaimo kilęs kretingiškis medžio drožėjas ALFONSAS SKIESGILAS apie kaukus, babaušius, lyčynas. Šviesa viršum medžių kaip duonos kepalas (12) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas) (9) • TOMAS STANIULIS. Mėsą – į Rytus, talentą – į Vakarus (35) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Fugos f-dur (4) • -vp-. Antilopžmogiai (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (118) •

Šviesa viršum medžių kaip duonos kepalas

Iš Plaušinių kaimo kilęs kretingiškis medžio drožėjas ALFONSAS SKIESGILAS apie kaukus, babaušius, lyčynas

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Drožiate šventuosius, naminius ir miško gyvius, ypač mėgstate arklius, ožkas, jaučius, katinus, taip pat neatpažįstamus keistus padarus, gal babaušius, rugių tankmėje lindinčius, vaikams gąsdinti...

– Paveiziu į kokį paveikslą ir išdrožiu. Arba kas šauna į galvą. O kartais būna taip, kad drožiu tai, kas išeina, nes tuo momentu po ranka teturiu tik kokį medgalį.

– Dabar sergate, sėdite liūdnas, nors pavasaris įsibėga, ant "tapčano", žiūrite pro langą apsimaukšlinęs žiemine kepure (skauda ausis), bet, matau, rankos neramios, krutinėja... Visuose Jūsų namų Kretingoje, Vlado Nagevičiaus gatvėje, kambariuose prikrauta medžio drožinių, o jau anttrobys – beveik kaip muziejus. Va, iš ten atsinešiau arklį, ožką ir kažkokį keistą paukštį nepaukštį... Kas tai?

– Tai paukštis... (Juokiasi.) Pasirodė įdomus, ir išdrožiau...

– Jis kažkoks mišrūnas. Lyg paukštis, lyg skraidantis drakonas ar slibinas, lyg dar kažkas kita...

– Toks padaras išėjo, į paukštį panašus... Kokį medgalį turiu, tokį ir gyvį išdrožiu.

– Jūsų drožiniai tokie tvirti, kietai įsispyrę į žemę. Stovi, regis, nepajudinamai.

– Taip darau, kad nelūžinėtų, nekritinėtų nuo lengvo pabraukimo. Darau juos iš stačio medžio. Jei droši iš gulusio medžio, trūkinės kojos. Viskas trūkinės – ir snapas, ir nagai... O dabar ne – gali mesti ant žemės, niekas neatšoks.

– Matyt, iš jaunų dienų esate girdėjęs apie visokius kaukus, laumes, deives... Kaip juos drožiate?

– Esu ir tokių drožęs. Kauką dariau šiek tiek panašų į paukštį. Pridėjau sparnus, uodegą...

– Ar tai, ką su Jūsų žmona atsinešėme nuo trobos viršaus, – ne kaukas?

– Seniau dirbau kitokį kauką...

– Girdėjau, kad Jūs esate matęs ir tikrą kauką? Kaip ten buvo?

– Kad aš nebžinau... (Juokiasi.) Tuomet tebebuvau jaunas vyras. Ėjau prie panų. Mano dabartinė žmona tada buvo Medininkuose, reikėjo eiti per mišką. Išėjau tiesiai per laukus iš savojo Plaušinių kaimo (jis yra už Lenkimų, prie Mosėdžio kelio). Kai tik įėjau į mišką – pristojo toks kavalierius. Baltas. Taip ir ėjom – vienas viena kelio puse, kitas – kita. Taip ir traukiam sau per mišką kartu. Miškui baigiantis kelalis irgi pasibaigė. Priėjom tokį opalį (upelį – J. Š.) – tuo paopaliu jis ir nuėjo. Aš nuėjau pas savo paną. Buvau jau beveik priėjęs jos namą, tik veiziu, kad iš ten, kur tas kavalierius nuėjo, iškilo į viršų tokia keista šviesa – kaip duonos kepalas. Ir lekia viršum medžių. Kai užlėkė man ant viršaus, atsirado toks ūžesys, kad, rodėsi, medžiai prie žemės krinta. Tada jau buvau išsigandęs... O kai ėjom kartu – nieko nebijojau. Vienas kitam eidami nieko nesakėm. O kai jis pralėkė viršum manęs, nebeliko nei audros, nei jo paties.

iliustracija

– Iš ko supratote, kad tai buvo aitvaras arba kaukas?

– Iš to, kad jis pakilo į orą. Sakau, kad tai buvo aitvaras – tokį ūžesį padarė... Jei būtų lėkęs paukštis, jokio ūžesio nebūtų sukėlęs. Tada tyki diena buvo, ir staiga atsirado audra. Tas buvo Medininkuose.

– O ką žmonės seniau pasakodavo apie aitvarus, kaukus?

– Liob senieji pasakoti, kad kai lekia, iš uodegų jiems eina kibirkštys. Lekia kaip paukštis, o iš užpakalio lekia žiežirbos. Tas jau yr aitvaras.

– O kuo jis geras ar blogas?

– Nežinau, nieko blogo jis nedaro. O gerumo... Nesu jo turėjęs, dėl to ir nežinau... Paklausk tų, kas juos laikė.

– O ką kaimynai kalbėdavo? Juk ir prie stalo susieis, ir parokuos apie daug ką...

– Susiedai pasakojo, kad tam, kas turėjo aitvarą, gerai buvo. Tas bagotas buvo, visko aitvaras jam prinešdavo. Sakydavo, ar tik ne aitvaras jam visko prineša... Iš kitų paimdavo ir atnešdavo šeimininkui. Paimdavo skalsos grūdą, ir tavo miegos tada būdavo pilnos, nebeišsemsi. Kaukas paima skalsą ir atneša...

– Kaukas ar aitvaras? Kaip žmonės sakė?

– Tas pats. Kauką vadindavo ir aitvaru. Vieni taip vadino, kiti – kitaip, kaip patikdavo.

– Kaukas vogdavo iš kitų žmonių?

– O iš kur kitur jis gaus?

– Kaip jį galima prisijaukinti?

– Sako, užsidarę jį lesina. Turi jį gerai šerti, jei ne – išlėks į kitą kiemą.

– O koks yra geras šėrimas?

– Turi duoti gerą maistą... Turi išvirti gerą košę. Sakė, gerą, o kokia ta gera – nežinau, nesu kauko turėjęs... Girdėjau, kad apie tai pasakojo žmonės.

– Visko prisiklausydavot, užtat, matyt, Jums ir netrūksta, iš ko rinktis, kai norite ką nors įdomaus išdrožti.

– Ir iš to, ir šiaip pamatau kokį paveikslėlį ir pagal jį drožiu. Man nieko kito nereikia. Paveiziu, kaip nupiešta, ir išdrožiu.

– Ar savo gimtąjį kaimą droždamas atsimenate?

– Nieko ten dabar nebėra.

– Juk naminių gyvių, miško žvėrių, paukščių Jums ir veizėti iš paveikslų nereikia – priaugęs esate.

– Tie nuo mažens yra priprasti. Kol buvau prie tėvo, visą laiką dirbau su arkliais. Buvo nemažas mūsų ūkis, apie 35 ha žemės. Darbo buvo daug. Viską padirbdavome su savo arkliais – mano jaunystės metais ir vėliau traktorių dar nebuvo.

iliustracija
Adomas ir Ieva

– Savo drožinius dažote įvairiom spalvom. Kodėl? Ar seniau meistrai taip darydavo?

– Kad ir tų drožėjų seniau mūsų apylinkėje nebuvo. Pas mus kaime nė vieno tokio nebuvo. Pradėjau drožti išėjęs į pensiją, jau apsigyvenęs Kretingoje. Tada ir kitiems pradėjau rodytis, ką drožiu. Anksčiau išvis nežinojau, kaip žmonės drožia. Sakydavo, kad tam reikia visokių skaptelių, kaltelių... Jokių skaptelių nereikia, jei tikrai nori drožti... Paėmiau peilį ir pradėjau. Kai įpratau, kai pamačiau, kaip sūnus drožia, ėmiau naudoti ir kaltus. Turi kelis ir gali drožti.

– Mačiau, darote ir lyčynas. Ar jos darytos Užgavėnėms?

– Kam reikia, pasiima ir per Užgavėnes.

– Kokias lyčynas ir kaip darote?

– Kad būtų kuo bjauresnės... Kokį velnią išdrožiu, kokį babaušį... Va, ant sienos kabo išdrožta ožkos galva su tikrais ragais, ant kitos – jaučio galva su ragais... Daugiausia esu pridaręs kipšiukų, velnių lyčynų. Dar visokių babaušių... Žvėrių kaukių nedarau. Nueik pas Raimondą Puškorių – ir jis pats, ir ypač jo tėvas a. a. Anicetas Puškorius darė visokias bjaurias lyčynas. Tokių aš nedarau; jei ant sienos tokią pakabini – nejauku ir į tą pusę paveizėti. Geriau darau dailesnes.

– O Jūs pats gimtajame Plaušinių kaime ar per Užgavėnes "eidavote žydeliais"?

– Liobam eiti. Lyčynas tada darėm iš avikailių. Tik nosį medinę pridėsi, akis iškirpsi – ir burna tampa puikesnė nei medinių kaukių. Lyčynos seniau būdavo daromos iš avikailių.

– Medinių visai nenešiojo?

– Nė mados nebuvo.

– O ką jos vaizduodavo?

– Visokius žydatius. Pridės ilgą nosį, didelę barzdą.

– Iš ko susidarydavo vaikščiotojų būrys?

– Iš vaikių. Vaikščiojom pėsčiom pakiemiais, kartais ir arkliais važiuoti – su rogėmis arba ratais. Kartu su muzikantais, kartais ir be jų, visaip pasitaikydavo.

– Ar negirdėjot, sako, seniau kaimuose vilkdavo blukį?

– Ne, pas mus to nebuvo. Kitur, girdėjau, liobdavo sakyti, kad velka. Pas mus to nedarė.

– Kai sergate, nedrožiate?

– Dabar nedrožiu, bet kai kiek atšils, vėl pradėsiu. Ar kada užšals?..

– Kodėl Jums reikia drožti?

– Kad būtų trumpesnė diena. Sėdi ir lauki vakaro – nieks nėra... Kai droži, diena praeina labai greitai. Nori greit padirbti – kas čia pasirodys?.. Kaip atrodys?.. Mažą arklelį išdrožiu per dieną – kol iškrapštai, kas nereikalinga; medžio drožimas greitai neina.

Kalbėjosi Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


3399. keule2003-06-03 16:22
Na mūsų kaime skraido aitvairai, be jie neūžia, o driūkuoja. Ten gal baltarusiškas kukurūzninkas praskrido?

3424. nerimta2003-06-04 10:39
Keule, ka reiškia "driūkuoja"?

3425. keule2003-06-04 10:55
Aitvaras yra pailgas ir panašus į žarsteklį, jo galva lenkta į vieną pusę. Skrydžio metu susitraukia ir išsitempia, va, tada ir pasigirsta driūkavimas, man kažkuo panašus į garsą kai yra virpinama dvitraukio piūklo geležtė.

3451. nerimta2003-06-04 16:36
Keule, kur tas tavo kaimas? Aš ir noriu aitvarų pažiūrėt. Kada dažniausiai skraido?

3471. keule - nerimtai2003-06-05 01:36
Sodybikė, kurioje stovi mano tvartelis, yra tarp Medvėgalio ir tos laumės, kuri ėda smėlį, trobos. Aitvarus geriausia stebėti rugpiūčio mėnesį. Ne vien todėl, kad nokstančių javų kvapas privilioja grūdinius aitvarus, o todėl, kad žvaigždės ryškiausios. Tada nuo Medvėgalio akimis gali aprėpti Žemaitijoje neįsivaizduojamus plotus. Tiesa, mėsinius aitvarus stebėti sunku, nes jie skraido pažeme gaudydami keules. Grūdiniai kaip kurapkos šnara po rugius, neįveizėsi irgi. Bet kritus pieno supirkimo kainoms daug sulaukėjo pieninių aitvarų (beje, kaip ir karvių), tai "pyninynkai" driūkuoja iki pat žvaigždėto horizonto. Tačiau, be pinigų (geriau atsivežti smulkioms kupiūroms) nėra ko kopti ant Medvėgalio. Mat, kartais prisistato piniginiai aitvarai ir jei jiems neduosi nors po 5 litus – numes nuo kalno tiesiai į kūldringą. Man, keulei, tai kas – purvas prie širdies, bet jei tamstelė vilkėsite "Escada" suknia, tai ne kas… Mienki jouka. Juk lengva tokį medžiaginį daiktą, kaip suknia susiplėšyti ir paskui keiksite visus aitvarus. O jei sulipę ant kalno kriuksėsime, žvygausime ir visaip kitaip triukšmausime, gali iš netoliese tyvuliuojančio Paršežerio atsivilkti Ežerinis ir, leu leu leu, išvaikyti visus kibieni fieni. Bet kartais smagu palakstyti, ane? O paspoksiti į aitvarus ainam tokia draugija: aš, mano gražioji keulininke, būrys keuliukų ir vaikučių, viens pagonis (pencininks) ir kartais iš alkakalnio atraulioja pražilusi meška, bet kol ji stenėdama užsiropščia ant Medvėgalio, būna, kad ir praušta…

3485. @2003-06-05 12:03
Vai, kaip gražu... Būtinai atvažiuosiu. Tada galėsiu visiems sakyti: "Ar jūs matėte kada nors aitvarą"?

3486. Margarita-keulei2003-06-05 12:04
Ar čia subtili užuomina, kad tau patinka moterys su Escada firmos suknelėm? Ir tik? Ar ne tik?

3489. Rimtai2003-06-05 13:00
Butu labai idomu paskaityti S.Atenuose Juozo Šorio pokalbi su Keule.

3515. keule - Margaritai2003-06-05 23:25
Kad nesu matęs myrginos su "Eskada" suknia. Bet ko tai jos visos kaip susitarusios prašo būtent tokia nupirkti. Man patinka 90-60-90 ir be suknių.

3550. zemaite :-) 2003-06-06 19:46
No to maladiec Alpuonsaa! Douk Deivali Tavej sveikatas!

3572. Paprastas2003-06-07 19:56
Gražus pokalbis su gražiu žmogumi. Kaip svarbu tokių žmonių mintis užrašyti! Kaip gera, kad ŠA tai nuolat daro. Sėkmės ir kalbinantiems ir kalbinamiems.

3600. Nagine to Keule2003-06-08 11:06
Keule, kartais esi tikras paršelis - rašai taip, kad nebesupaisysi, kur tiesa, kur suslapstyti "makaronai". Paskui , ko gero, smagiai sau kriuksi iš pasitenkinimo kai pavyksta ką apkvailinti. Smaginkis, smagu ir mums.Bet rimtai, prašau, atsakyk man: ką, iš tiesų dar ta moterukė molį šveičia ir toliau sau gyva, sveika? Labai smalsu, maniau seniai tam dalykui jau amžinatilsis. Atsiprašau, kad tujinu, bet su paršeliu kitaip neišeina.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:15:00 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba