ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros"

Pasisėdėjimas ant bordiūro prie gynybinės miesto sienos, kurios nebėra

RASA KALINAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Juoda nėra juoda, o balta jau nėra balta, – pasakys švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas, kalbėdamas apie postmoderną, kylant uraganiniam vėjui Jurbarko dvaro parke. Vėją G. pavadins tarkovskišku, o dūzgiantis mikrofonas įrašys į juostelę triukšmą, kurį garso režisieriai vadina "baltu".

Kaip parašyti metatekstą? Jeigu nuo žodžio "diskursas" man bloga, o "metatekstas" skamba kaip "metastazė"?

Apie techniką nusimanau mažai, tad pasitikiu įrašų restauratoriais. O jie pasakys, kad "balto" triukšmo beveik neįmanoma atskirti nuo balso ir "ištrinti" iš įrašo. Jis persmelkia visus dažnius. Kaip tik tuo metu, kai Ulfas Peteris Hallbergas kalba apie bandymą teigti vertybes pasaulyje, kur veidai susimaišę su įvaizdžiais, o kūnai toliau tobulėja beveik patys savaime, nes nebemoka atskirti savęs nuo reklamos. Todėl jie (kūnai) moka eurais už galimybę pakilti į statinį, nuo kurio atsiveria plačiausia vietovės panorama, ir šoka, prisirišę elastingu lynu, žemyn. Kas anksčiau atrodė laimingų įvaizdžių šypsenos, laisvo kritimo metu virsta veido raumenų mėšlungiu. Jiems (kūnams) trūksta adrenalino, sakys Ulfas Peteris Hallbergas. Vėjas virš galvų minkys lapiją kaip juodą tešlą, ir rusvi paskutinių vasaros spindulių grūdeliai bus panašūs į cinamono dulkes. Vertybės: ironija, savikritika, humoras, o viena kaip paskutinis malonės prašymas – "Teisė būti nelaimingam". Taip vadinsis esė, kurioje švedų rašytojas teigia teisę: gimti ir augti mažame miestelyje; kalbėti nedidelės tautos kalba; bjauriai senti, raukšlėjantis be plastinių operacijų; žinoti, kas yra alkis; sirgti sifiliu ir vėžiu; kęsti skausmą.

Bet aš tuo tarpu sėdžiu ant bordiūro, laukdama autobuso į šiuolaikinės literatūros forumą "Šiaurės vasara. Eurospąstai?", ir man gerai. Už nugaros medis, o už jo, ant kalvos – Misionierių bažnyčia, apie kurią rašoma prancūzų enciklopedijoje. Tiksliau – "Marijos Žengimo į dangų ir misionierių vienuolyno pastatų ansamblis", kadaise pastatytas už dabar jau buvusios gynybinės miesto sienos. Bet Misionierių iš čia nematyt, net jeigu sugebėčiau visai persikreipti. Medis užstoja ansamblį, taigi Dievo kaip ir nėra.

Todėl viskas persimaišę. Komercija su kūryba, tekstai su metastazėmis, gyvieji su personažais, o būtasis su esamuoju. Yra tik tėkmė, bet tai paaiškėja iš pirmo puslapio, pasakys Ulfas Peteris Hallbergas ir paklaus – tai kam reikalingi likusieji (puslapiai ir iš jų iškritę personažai)?

O pelenai tuo tarpu krinta ant drėgno cemento. Darbininkų nėra, tik statybininko įnagis raudona rankena. Jiems pietų pertrauka, pavalgę jie baigs cementuoti aikštelę aplink bordiūrą. Sėdėdama po medžiu, pro kurį nesimato Misionierių, žiūriu į būrelį prie autobuso, pasiruošusio važiuoti į Jurbarką. Bandoma apsiuostyti, kalbantis apie būsimą konferenciją, kurią organizavo Baltijos kultūros fondas. Literatūra Jurbarke maišysis su filmų scenarijais, romanai – su eurais, klišės – su postmoderno konjunktūra, kultai – su asmenybėmis, o likę žanrai – vieni su kitais. Galbūt tai projekto autorė Giedra Radvilavičiūtė ir pavadino "eurospąstais", po jų palikdama klaustuką, kaip galimybę išsigelbėti. Metatekstų ten bus mažai, ir jie bus silpnesni už tekstus. "Teorija, brolau, sausa šaka". Ji dėsningai nudžiūvo, buvo nukirsta ir nukrito su visais apčiuopiamų reikšmių obuoliukais, kurie ir guli dabar ant džiūstančio cemento, perkreipę raukšlėtus kankinių snukučius. Todėl tenka kalbėtis apie literatūrą švelniais "sielų suokalbiais" ir pasitaikius progai suvalgyti likusius už ryšio zonos. Apsieinant be stalo įrankių, greitai ir daug nevargstant su argumentų artikuliacija. Visuotinė telepatija būtų išsigelbėjimas, bet greičiausiai recenzijos ateityje bus rašomos piktogramomis. Taigi aš nežinau, kas yra metatekstas, todėl rašytojus man patogiau skirstyti į genijus ir tiesiog žmones.

Iš mūsiškių bus J. Ivanauskaitė, M. Zingeris, S. Parulskis ir M. Ivaškevičius. Nebus – G. Beresnevičiaus. Latvė L. Muktupavela irgi jau beveik mūsų, pagal jos romaną Lietuvoje ruošiamos pievagrybių salotos. O dėl užsieniečių (rūšiavimo) dar keblu – neskaityti ir nematyti.

Nuo bordiūro, ant kurio sėdžiu, veiksmas panašus į bičių šokį. Matau vyriškį su skrybėle, labai tvarkingą ir mūsų masteliais nepadoriai korektišką, juk lietuviai yra Pabaltijo gruzinai. Vėliau, kai skrybėlę nusiims ir pasiriš po kaklu varlytę, į pižoną bus dar panašesnis. Sužinosiu, kad yra kultinis personažas, rašantis dainas Björk ir scenarijus Larsui von Trierui. Apie šokėją tamsoje, kuri triukšmo negirdi jokio – nei juodo, nei balto. Kad, nepaisant klaidinančių panašumų, jis yra vienas iš geriausių islandų poetų. Skaitys apie buvusį KGB agentą Puškiną, kuris desperatiškai bando išmokti islandų kalbą, nes kalbą islandai gerbia, o imigrantus engia. Sužinosiu ir jo vardą – Sjónas.

Kol spoksau, šalimais ant bordiūro prisėda norvegė. Ragnhilda, gal todėl jos plaukai panašūs į laumės. Sinchroniškai purtom pelenus, jie maišosi į džiūstantį cementą, o man angliška naujakalbė maišosi su sanskrito likučiais. Sėdim po medžiu ir yra gerai, nors nesu personažas nei iš popsinių budizmo adaptacijų, nei iš J. Menzelio filmo. Tiesiog dar negalvoju, kaip į lietuvių kalbą išversti žodį "bordiūras", kurio nėra "Kalbos praktikos patarimuose". Apie kalbą taip pat bus kalbama konferencijoje, kur lietuviai maišysis su švedais, norvegais, suomiais ir latviais.

Moderni istorija prasidėjo Islandijoje po II pasaulinio karo, pasakys vėliau Sjónas ir perskaitys dar vieną tekstą, kuriame pagiringa ekonomė iš tešlos minko kalėdinius homunkulus. Tai apie maišymąsi ir minkymą. Imperijos darymas jiems jau neaktualu.

"Mačiau, kaip griuvo Berlyno siena, kaip nebeliko juodo ir balto, ir niekas nesuprato pasaulio, kuris formavosi tiesiog akyse", – sakys Ulfas Peteris Hallbergas dūzgiančiam mikrofonui. Jo knyga "Stebėtojo žvilgsnis" yra "aidų kambarys", kuriame uždaryta istorijos akimirka ir ją pergyvenančių žmonių balsai. Jų klausėsi po sienos griuvimo – Prahoje, Budapešte, Maskvoje, Peterburge, Ukrainoje, Lenkijoje. O Bratislavoje, pridurs, postmodernas maišėsi su buvusiais kolaborantais. Toks nekaltas literatūra virstančios istorijos fokusas: truputį papurvinus spalvas, raudona nebeatrodo tokia aitri.

Galvoju, kad įsirašys "baltas" triukšmas, ir iš juodos nevilties prisimenu savo senelę, kuri kartais susipykdavo su seneliu ir sakydavo, žemaitiškai: "Kaip Stalins su Gitleriu". Man aišku, kas nėra postmodernas.

Bet neaišku, kas yra metatekstas. Nes ir vėl bus užpultas Marius Ivaškevičius. Negaila, nes jis turėtų būti pripratęs, bet ir vėl ne už tai. Už tai, kad nei juodi, nei balti. O siužetas ir vėl lieka gyvas, ir neaišku, kas į ką šaudo. Kartais (yra epizodų) atrodo, kad siužetas – į autorių, o ne atvirkščiai. Nors autorius – spėju – pataikyti norėtų į siužetą, ne į žmones. Sveikiausi per karą dėl "Žalių" liko literatūros tyrinėtojai. Turbūt todėl, kad yra patyrę konspiratoriai ir neišsidavė, bet pats autorius sako, kad viskas daug paprasčiau. Literatūros kritikos, anot jo, Lietuvoje tiesiog nėra. Turbūt niekas jau nebežino, kas yra metatekstas.

Tai guodžia mane, vis dar sėdinčią ant bordiūro. Bet jau darosi neramu.

– Šviežias, – sako vyras ir siūbuoja artėdamas tarsi medis audroj, bet labiau yra panašus į kalną ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. (Bandau rinktis iš Medvėgalio, Parnaso ir Everesto.)

– Š...? – tikslina pirmą žodį, bandydamas apžiūrėti padą.

– Cementas, – paaiškina po pauzės, siūbuodamas visu liemeniu, ir pagalvoju, kad tai diagnozė. Apie jį kalbama, kad turi žvėrišką istorijos pojūtį. Kaip cementą ar kitą rišamąją medžiagą. Medicininį gipsą, jeigu kalbėtume apie lūžusias galūnes. Pilką košelę, kuria protezuojant sutvirtinami ištrupėję dantys.

Vėjo šuoras nuo autobuso atsviedžia žodį "berserkas". Jeigu norvegai, tai būtinai vikingai, – sako Ragnhilda apie kostiumines istorijos adaptacijas filmuose. Atseit barbarai, – išsiverčiu. Sjónas vėliau skaitys apie berserkus – jie siautės ir riaumos, tykodami išplėšti gyvybę. Įkalinti vieninteliam sakiny. O toliau, keliose pastraipose, bus kalbama apie viščiuką, kuris išgelbėjo mažą miestelį Islandijoje, kad po II pasaulinio karo iš tešlos būtų nulipdytas golemas ir prasidėtų modernaus pasaulio istorija.

Mudvi su Ragnhilda sėdim ant bordiūro ir stebim, kaip vyras, turintis žvėrišką istorijos pojūtį, kovoja su kylančiu vėju. Atrodo, kad jį pakels ir nuneš kaip šapelį į pilkėjančią erdvę kur nors už Misionierių. Šiaip ar taip, vasaros pabaiga. Vėjas darosi uraganinis, medis riaumoja siūbuodamas kaip berserkas, ir triukšmas, kurį jis kelia, turbūt yra juodas. Vyras bando komunikuoti su žvėrišku istorijos pojūčiu, ir matau, kad Ragnhildos oda pašiurpusi (kaip viščiuko). Ji kalba angliškai, jis – vokiškai, o aš nujaučiu, kad tuoj prabilsiu sanskritu. Kitą akimirką vyras švelniai paliečia Ragnhildos kaklą. Ji giliai įkvepia, sviedžia svetimą ranką šalin ir staiga neria į rankinuką, iš kurio gelmių po akimirkos išsitraukia voką su užrašu "Foto", kur "f" panaši į inkarą. Ima skubiai pasakoti man apie Stambulą. Čia, sako, šventųjų kapai uolose. Turkiškų šventųjų aš nepažįstu, o tai, ką prisimenu, ne į temą: "gremuščich kamnej gosudarstvo". (O. Mandelštamas apie Armėniją. Azija, bet katalikiška, todėl Europa. O Turkija netoli.)

Sėdžiu ant bordiūro, po riaumojančiu medžiu, bet jau viena, nes Ragnhilda pabėgo į autobusą, o vyras su istorijos pojūčiu – paskui ją. Jaučiu, kad nėra gerai. Pasiilgau misionierių. Noriu, kad jie pasirodytų, iš už medžio. Jeigu šventieji nebūtų dekonstruoti, turbūt pasimelsčiau. Už literatūros misiją, bet stengiuosi neišsiduoti, amen.

O autobusui jau seniai laikas išvykti. Darbininkai baigė pietus ir netrukus įmūrys medį į tramdomąjį betoną. Mūsų paliktus pėdsakus užlygins įnagiu su raudona rankena. Jų tokia misija. Jaučiu, kad nebenoriu niekur važiuoti. Tarsi kalva, ant kurios stovi Misionieriai, būtų tyliai prisėlinusi pirštų galiukais ir užgriuvusi iš už nugaros nepelnytos kaltės svoriu. Turiu tokį sindromą, kuris ištinka žmones, bet kažkodėl palieka ramybėj genijus. Nei jūs, nei aš nesame tobuli, – pasakys vėliau Ulfas Peteris Hallbergas į dūzgiantį mikrofoną, kalbėdamas apie teisę būti nelaimingam.

Ragnhilda žiūri pro langą, keistai prisiplojusi prie stiklo, turbūt į Misionierių ansamblį, o aš galvoju apie Jurbarko šventuosius, kurie turėtų pasitikti riaumojantį autobusą su žmogumi, turinčiu žvėrišką istorijos pojūtį. Jis važiuoja, o aš turbūt sėdžiu sau ant bordiūro, prisimindama tai, kas būtų galėję įvykti, jeigu važiuočiau.

Kjartanas Flųgstadas skaitytų apie turtingas šalis Europoje, kuriose žmonės valgo žuvies kukulius su kario padažu ir jiems liko vienintelė problema – tai, kad jie neturi problemų. Kuo jie blogesni už tuos, kurie turi? Bet vilties, tartų su karčia šypsena, yra, nes žuvies kukulių trokšta ir likęs pasaulis.

"Bet laimė man yra pragaras", – pasakytų Ulfas Peteris Hallbergas, kuris teigia teisę būti nelaimingam. Angliškame žodyje būtų vienintelis skiemuo, į kurį jis galėtų įspausti kirtį. Šitaip skandinavų vyrai nugriauna sielį į šaltą vandenį, pagalvočiau. Skandinavai nemėgsta žuvies kukulių. Tai kas tada yra – jeigu yra – laimė, klausiu, ir klausimas man neatrodo kvailas. Ir visai ne todėl, kad Lietuvoj nėra kvailų klausimų, tik kvaili atsakymai, nes tie, kurie klausia, iš prigimties yra neliečiamieji (kastos atžvilgiu), o tie, kurių klausia, – genijai, dažniausiai nenorintys girdėti jokių klausimų.

Blyksnis. Blitz, – atsakytų Ulfas Peteris Hallbergas, ir aš prisiminčiau itališką gizzo iš I. Calvino – žuvį, kuri akimirką blyksteli saulėje virš vandens. Blyksnio neįmanoma pratęsti, pridurtų. Ir tik dabar – nors turėčiau sakyti "tada" – vėjas žiebtų kaip Tysonas M., ir mikrofonas – įtariu – dūgztų patyręs nokdauną. Žinau, kad turėčiau skaičiuoti – vienas, du, trys, kaip daroma tikrinant įrašą, iki devynių, bet toliau. Bet reporterio nestabdau, ir vėjas, kurį jis įrašo, yra baltas triukšmas, pro kurį galėsiu tiktai nujausti Ulfo Peterio Hallbergo balsą.

Sigitas Parulskis skaitytų ištrauką iš romano "Trys sekundės dangaus". Skaičiuoti, krentant iš lėktuvo laisvuoju kritimu, reikia iki trijų – jeigu nori, kad tinkamai išsiskleistų parašiutas. Romanas, anot autoriaus, nėra "euro". Nepaisant fakto, kad kazarmai Rytų Vokietijoj, žuvies kukuliais sovietų desantas nešeriamas. Užtai su moterim, kuri kalba kita kalba ir sukiodama rankenėlę kilnoja dryžuotą šlagbaumą, personažas bendrauja piešinukais.

Apie bandymą komunikuoti skaitytų ir latvė Laima Muktupavela. Ištraukoje iš romano "Pievagrybių testamentas" dvi moterys apsinuogina iki liemenėlių ir šoka improvizuotą striptizą savo kolegai airiškų pievagrybių rinkėjui. Veiksmą prirūkytoje bendrabučio virtuvėje stebi laimingoji, kuri dėl šv. ramybės tiekia kolegai vakarienę, o po jos – sekso paslaugas. Likusios dvi šokėjos nėra laimingos, jos nieko netiekia, ir kolega nuodija joms gyvenimą cigarečių dūmais. Tekstą autorė iliustruotų savo pačios šokiu, bandydama pagal džiazą išprovokuoti nerūkantį ir vertimus kantriai skaitantį L. Donskį. Personažių kova su rūkymu man pasirodytų žiauri, todėl paprašyčiau autorės interviu.

Kai išeitume į parką, nuo medžio kaip tyčia pradėtų šokinėti lietaus lašai. Jie taikytųsi ištikšti į mikrofoną, ir Laima Muktupavela pridengtų jį delnu. Pasakotų apie tai, ko nėra romane apie "juodųjų" latvių gyvenimą Airijoje. Moterys bendrabučiuose yra priverstos miegoti su keliais vyrais. Bet tai, sakytų autorė, iš romano aš išbraukiau. Bendrabūvis ten iš esmės kazarminis, ir individualizmas yra neįmanomas. Apie savo teisę būti žmogumi turi kalbėti tokia kalba, kurios nereikėtų versti iš sanskrito. Kad būtų aišku visiems, pradedant šimpanzės patinu zoologijos sodo narve. Prisiminčiau, ką neseniai girdėjau iš vairuotojo, vežiojančio lietuvius į pomidorų plantacijas Italijoje: lietuviai ten "dirba po bizūnu", ir žodis "bizūnas" vairuotojo kalboje nėra metafora. Kalbėti apie tas patirtis, sakytų Laima Muktupavela, grįžę į tėvynę gali tie, kurie nepalūžta. Tie, kurie palūžta – tyli. Kūnai ten apnuoginami kaip paskutinis ginklas.

Interviu baigtųsi dar vienu ženklu, kuriam suprasti nereikia sanskrito. Rašytoja nusismauktų nuo kairio peties megztinį ir parodytų tatuiruotę. Tribriaunė piktograma, kurią piešdavo keltai. Ji reiškia saulę su trimis kojomis. Pirmąja saulė atsispiria ir šoka už horizonto. Truputį ten pasivaikšto, tada apsižergia pasaulio kraštą ir vėl pakyla. Keltais ir Sibiro šamanais Laima Muktupavela domisi kaip archajiškos simbolikos tyrinėtoja, o aš ir be tyrinėjimų nujaučiu įvairiausių trejetų svarbą. Bet tatuiruotė ant jos peties man vis dėlto būtų panašiausia į dobilą, kuris nėra nei keturlapis, t. y. "normalus", nei penkialapis, t. y. "laimingas". Mikrofono, baigiantis lietui, jau nereikėtų dangstyti delnais, o paskutiniai lašai pro juodą lapiją Jurbarko parke kristų blykstelėdami kaip mažučiai staiga apnuoginti kūnai. Galvočiau apie piktogramą, kuri galbūt reiškia teisę būti nelaimingai.

Kai po džiazo ir skaitymų grįžtume "namo" – atskristų. Bimbalas, o gal vapsva. Tiksliau to skraiduolio nepritraukčiau, mat lempa Jurbarko bendrabutyje šviečia visai aukštybėse, tai ten jis ir laikytųsi. Bet kad ne šilkverpis – faktas. Šiaip ar taip: mažutis dryžuotas šlagbaumas.

Išslinkčiau į koridorių, bandydama save įtikinti, kad vis dėlto verta praustis šaltu vandeniu (karštas bendrabučio programoje nenumatytas net po euroremonto). Susidurčiau su Ragnhilda, kuri irgi nesiryžtų. Bet jos oda jau nebūtų pašiurpusi kaip viščiuko, nes žmogus su žvėrišku istorijos pojūčiu kažkur būtų dingęs. Aš žinočiau, kad jis krito į akį Jurbarko angelams su uniformomis, ir organizatorė Dalia Strimaitytė įsodino jį, kritusį, į autobusą, kuris riaumodamas grįžo į Vilnių. Bet Ragnhilda to nežinotų, jai vis atrodytų, kad jis, iškritęs, rytoj prisikels ir perskaitys pranešimą. Jis negali būti geras rašytojas, sakytų Ragnhilda, nes taip nusprendė norvegai, suomiai ir švedai. Perspektyvos skirtumas, galvočiau aš ir bandyčiau tą skirtumą paaiškinti. Maždaug: "Genijai turi problemų. O jis turi problemų ir žvėrišką istorijos pojūtį. Jis tikrai geras rašytojas". Ji žiūrėtų į mane, matyčiau, kaip sąžiningai stengiasi suvokti. Iš akių suprasčiau, kad tuoj išsitrauks voką su "f" kaip inkaru ir pradės man rodyti nuotraukas iš Stambulo su olose palaidotais šventaisiais.

Pokalbis mane įkvėptų vis dėlto nusiprausti šaltu vandeniu. Kai nueičiau į dušą, vėl atskristų tas bimbalas. Daužytųsi, bandydamas rasti išėjimą, palubėje. Staiga suprasčiau, kad tai – ne mažutis šlagbaumas (šlagbaumai neturi sparnelių), o miniatiūrinė Šventoji Dvasia, sparnuotis, kuris mutavo į vabzdį su dryžuotais kalinio rūbeliais. Prisiminčiau marškinėlius, kuriuos dėvi į ežerą įsibridęs G. Radvilavičiūtės esė personažas. Jis stovi kaip žvejys tarp meldų, atsukęs nugarą moteriai, svarstančiai galimybę aprašyti literatūroje masturbaciją, ir "sėklina ežerą", todėl karosiukai gims su marškinėliais. Vanduo šaltas, tad skubiai palikčiau dušo narvelį su išėjimo ieškančiu bimbalu ir nueičiau miegoti.

O kitą dieną du žmonės (nesusitarę, skirtingomis kalbomis) skaitytų apie tolimas salas priešingose pasaulio pusėse.

Kjartanas Flųgstadas – esė apie kelionę. Lėktuvu, garlaiviu, kateriu ir galiausiai – mažulyte valtimi. Į negyvenamą saliūkštę prie Poliarinio rato ribos ir civilizacijos užriby. Ten ganosi avys ir prie juodo kalno stovi skulptūra, kuri iš tolo pati panaši į baltą avį. Kūrinys, dėl kurio ir yra keliaujama. Į jį žiūrint, nuo juodojo kalno staiga pakyla baltas debesis, iš kurio, suprantama, krinta ne dangaus mana. Tas pats š., tik baltas.

Ironiją ir savikritiką, – sakytų jau Ulfas Peteris Hallbergas į dūzgiantį mikrofoną, – teigiu kaip vertybes pasaulyje, kuriame juoda jau nėra juoda, o balta nebėra balta. Kartu su teise būti nelaimingam.

Marius Ivaškevičius skaitytų apie salą prie Afrikos, nes pirmosios nepriklausomybės metais lietuviai tikėjosi pabėgti į Madagaskarą.

Jeigu paklausčiau, Kjartanas Flųgstadas patvirtintų, kad tai, kas nėra kelionių puslapis iš "Nacionalinės geografijos", galima vadinti ir taip, kaip esame įpratę Rytų Europoje. "Vidine emigracija". Galbūt – į kalbą. Kai euro-rinka reikalauja vis (pa)prastesnės kalbos, aš renkuosi vis archajiškesnius žodžius, sakytų Kjartanas Flųgstadas.

Staiga suprantu, kodėl vis dar sėdžiu ant to bordiūro.

Nes bordiūras ir yra kraštas, riba, nuo prancūziško žodžio "bordure". Ne "siauras akmeninis arba betoninis kelkraštis" (TŽŽ), o tiesiog aptvaras kalvos papėdėje, kur ganosi vienišas medis, už savo lapijos slėpdamas į prancūzų enciklopediją įrašytą Misionierių baroką. Nematomą, bet nujaučiamą, kaip seniai išnykusi gynybinė miesto siena, kaip balsas už balto triukšmo, kuriuo įsirašo tarkovskiškas vėjas Jurbarko parke. Į prieblandą nyrantys medžiai tamsūs kaip Hėrakleito tėkmė, dvare skamba džiazas, o darbininkai tuoj sugrįš po pietų. Jie įlipdys į cementą medį, o aš klausysiuosi įrašo, kur būtasis maišosi su esamuoju.

Lietuvių rašytojų vis dėlto neskirstydama. Į genijus ir žmones. Lietuviai visi genijai. Mintyse padėkočiau Markui Zingeriui ir Mariui Ivaškevičiui, kurie neiškrito ir nesikankino, kad publikos klausimai iš esmės negali būti kvaili. Argumentai, kuriais M. Ivaškevičius sutvirtino savo pozicijas apkasuose, taptų – tikėčiausi – spąstais literatūros tyrinėtojams, jeigu panorėtų įrodyti, kad Lietuvoje esama kritikos, ir paaiškinti, kas yra metatekstas. O aš grįžčiau į Vilnių, galvodama apie "baltą" triukšmą ir džiazą, jeigu galima apie tai "galvoti", ir visai negalvodama apie metatekstą. Nes jį turėjo rašyti žmogus su žvėrišku istorijos pojūčiu.

Važiuojant atgal, kažkas barkštelėtų į mašinos dugną. Matyčiau šokėją tamsoj, kuri eina, lenkiasi, atsitiesia, grįžta, jos figūra iškirpta prožektorių. Kažkodėl pasiimtume detalę, kuri greičiausiai priklausė svetimam automobiliui, važiavusiam autostrada Klaipėda–Vilnius, bet gal atvirkščiai, nors kelias vis tiek tas pats. Pasiimtume ir važiuotume toliau, keturios moterys, žiaumojančios "Bernelių užeigoje" atšildytą picą.

P. S. Ką tik sužinojau paskutinėje pastraipoje minimo automobilio apžiūros rezultatus. Anot mechanikų, pagal statistinę tikimybę visos keturios šiuo metu turėtume būti Karveliškių personažais. Su skrandžiais, pilnais nebaigtos virškinti picos. Vienu metatekstu būtų mažiau. O bagažinėje būtų rastas mano reporteris, pilnas įrašų iš "Šiaurės vasaros". Juodoji dėžė, kurioje pro baltą triukšmą dūzgia balsai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6282. stilistė2003-09-08 17:55
Tekstas išties išėjo metastazinis, nes niekas taip gerai nevaro skaitytojo smegeninėn vėžio, kaip besaikis ir betikslis rašančiojo išsidirbinėjimas. Jei Gintarė A. kapoja visus sakinius pagal įgrįsusį šabloną - tegu, tai jos nikis, nors ir pernelyg aiškiai pastebimas. Bet jeigu visi ŠA pradės vien dėl to, kad tai neva gilu ir metafiziška - taškų bus daugiau, nei prasmės.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba