Kinas pagal A. Matelį

Mūsų dokumentinis kinas baigia pavirsti trumpametražiu. Liežuvis neapsiverčia šito poetinio ir elitinio naratyvo vadinti dokumentiniu, tai yra stovinčiu ant materialaus šaltinio su savo neginčijamais liudijimais ir personažais. A. Stonio, A. Matelio, D. ir K. Matuzevičių, V. Navasaičio kinas su malonumu priima naują įvardijimą ir brenda vis tolyn į mišką. Ten mažiau įsipareigojimų, daugiau vietos ambicijoms, subjektyvumui – eseistikai.

Eseistika, savaip perlaužusi mūsų šiuolaikinę prozą, manau, sutvarkys ir ne itin stipriomis tradicijomis bei talentais pasižymintį lietuvių kiną.

Arūnas Matelis sukūrė 19 minučių filmą "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą"* (nors titruose liko tik "Sekmadienis" – greta vertimo "Sunday", nes juosta paruošta skrydžiui į festivalius). Filmo operatoriai yra net trys (Andrius Trukanas, Rimvydas Leipus, Vytautas Survila) – akivaizdus įrodymas, kad dirbta ilgai, gal net kelerius metus. Tiesą sakant, negalėčiau parašyti, kad "dirbta kankinamai ilgai" ar pan. Nesu net tikra, kad kai kurie filmo epizodai nufilmuoti... būtent "Sekmadieniui", istorijai apie liftininką. Įtariu, kad tamsiu rapidu plaukiantys prekių sandėliai (kol nebuvo "maximų", mes ten važiuodavom pigiau apsipirkti) yra ištraukti iš Matelio archyvo. Iš ten pat gali būti ir finalinė automobilių remonto dirbtuvių laukymė. Bet čia tokios žaidimo taisyklės. Toks subjektyvus objekto traktavimas. Ir vienos ligoninės liftininkas Albertas tiesiog stropiai vaidina Albertą – Palydovą. Kine pagal Matelį Palydovo vaidmuo, žinoma, turi slaptų gilių prasmių.

Iš tikrųjų ponui Albertui tenka kasdien liftu iš nulinio aukšto kelti ir nuleisti virtuvės seseles su puodais ir higieniškai baltom paklodėm uždengtom lėkštėm. Bet ne tik tai. Dažnai jis gauna žemyn į prozektoriumą nugabenti mirusiuosius. Štai vakar, sako Albertas kažkur prie kameros stovinčiam režisieriui, net trys buvo, iš jų vienas vaikas, apsinuodijęs vaistais. Tačiau šitie lokalūs vaizdai "pridengti paklodėm", mes juos tik įsivaizduojam. Matelis nerizikuoja. Vis dėlto čia dokumentika, o ne koks vaidybinis serialas "Ligoninės priimamasis".

Albertas, mažo ūgio, kuklus tarnautojas, kalba lietuviškai ir rusiškai, kai šalia stovi seselė, veide mirga šilta šypsenėlė, į Dantės Vergilijų visai nepanašus. Atokvėpio valandėlę Albertas šildosi arbatą – įmerkia spiralę į stiklainį ir sėdi nuščiuvęs. Yra proga išgirsti, kaip spengiančioj tyloj suraibuliuoja ir nukapsi lašas nuo piršto. Tuoj turėtų pasigirsti religinė muzika. Ji pasigirsta.

Prieš 20–30 metų sau ir kitiems buvo mėginama įteigti, kad jau egzistuoja lietuviškos dokumentikos mokykla. Taip pat kaip latviškos ar estiškos. Viena iš kertinių jos atramų buvo herojus, vadinamasis keistuolis. Atrasti tokį žmogų ir nepažeidžiant portretuojamojo esmės sukurti 10–20 minučių filmą buvo aukštasis pilotažas. Tačiau klasikinių R. Verbos ar H. Šablevičiaus dokumentinių filmų nė už ką negalėjai ir dabar negali apkaltinti (arba pagirti) saviraiška.

Jeigu iš dabartinės dokumentikos (trumpametražių filmų) atimsi saviraišką, tai nieko ir neliks. Pono Alberto figūrėlė lygiavertė tiems ore besisukantiems pūkams. Nereikšminga, susitaikiusi, paklususi. Galima su ja, galima ir be jos. O galima pridėti dar ir humoristinį ligoninės (!) požemiuose vaikštinėjančio gaidžio siluetą (plg. A. Stonio "Skrajojimai mėlynam lauke", 1996).

"Sekmadienis" siejasi su A. Stonio "Uostu" (1998). Ten Druskininkų sanatorijos pacientai nufilmuoti voniose, garuose, dušuose. Sukrypę kūnai ir sielos tylomis apsivalo ir dar viliasi. Įdomu, kad ir šiame dramaturgiškai stipresniame filme autorius leidžia sau nesilaikyti elementarios geografijos. Mistiniame skaistyklos uoste įstrigę personažai finale staiga dovanų gauna gražią panoramą, nufilmuotą jau realiame jūros uoste. Tokia autoriaus valia, taip patogiau formuluoti bežodžio filmo prasmę.

Trumpametražis filmas linkte linksta į nebylumą, bespalviškumą. Galima čia ir be istorijos, be herojaus. Toks griežtas išorinis elitarizmas paruošia šiltą vietą "evangelijoms pagal autorius".

Kodėl gi ne? Tegul vidurinė karta kuria sau elitines esė, o ateinančiai jaunajai palieka gaudyti faktiškus "zuikius" troleibusuose ("Troleibusų miestas", 2002).

Bet šita eseistika skatina susitapatinimą, didina tavo, žiūrovo, reiklumą. Vykusiai apšviestoje detalėje įžiūri pasaulio sandarą, o bet koks nenatūralumas užgauna ausį.

Prieš 13 metų, Nepriklausomybės pradžioje, Matelis sukūrė neužmirštamą gyvą Užupį filme "Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį". Laikas eina, ir dabartinis režisieriaus kinas atrodo sukurtas "dešimt minučių po skrydžio" (buvo filmas ir tokiu pavadinimu).

______________________

* Režisieriaus Arūno Matelio filmų retrospektyva – kino centre "Skalvija" rugsėjo 5–7 d.