ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Įvaizdis – (ne) viskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Philippe Halsman. Vienaakis Dalí. 1954

Katalonietis kirpėjas ir stilistas Lluisas Llongueras 27 metus rūpinosi Salvadoro Dalí šukuosena. Tai jis sukūrė žymųjį siurrealizmo karaliaus įvaizdį. Savo pažintį su Dalí jis aprašė neseniai išleistoje knygoje "Todo Dalí, vida y obra del personaje mįs genial y espectacular del siglo XX" ("Viskas apie Dalí, genialiausią ir įspūdingiausią XX amžiaus asmenybę"). Su Salvadoro Dalí kirpėju kalbasi žurnalo ABC atstovas.

– Ar jums patinka, kai jus vadina "šukuosenų Dalí"?

– Patinka. Manau, kad tai garbė.

– Kaip klostėsi dailės ir šukuosenų genijų iš Barselonos pažintis?

– Kaip žmogus jis buvo gana "normalus", išskyrus tai, kad maniakiškai troško išsiskirti iš minios, niekas nesielgdavo taip kaip jis. Jis gimė Ampurdano aukštumose ir kaip visi ampurdaniečiai tam tikra prasme buvo paveiktas kalnų vėjo, vadinamo tramontanja. Su manimi jis palaikė ryšius tikriausiai todėl, kad niekada nieko jo neprašiau. Kai mane kviesdavo, iš karto atvažiuodavau. Daug kartų važinėjau pas jį į Paryžių, kur jis visuomet apsistodavo "Meurice" viešbučio apartamentuose, kuriuose kadaise rezidavo karalius Alfonsas XIII.

– Jūsų uždavinys buvo rūpintis Dalí šukuosena. O juk susidarydavo įspūdis, kad menininkas nežinojo, kas yra šukos, ir niekada nesišukavo.

– Tai tiesa, jis niekada nesišukuodavo. Turiu išsaugojęs fotografiją, kurioje Dalí nusifotografavo su šukomis rankose. Tai išties unikali fotografija. Jei jis apskritai sutikdavo, kad kas nors liestųsi prie jo plaukų, tai tik tam, kad patirtų, koks tai pojūtis, kai kas nors tavimi rūpinasi. Šukavimasis, jo įsitikinimu, buvo pramoga, o ne higienos procedūra. Kita vertus, jis buvo meistriškai įvaldęs savojo įvaizdžio kūrimo ir reklamavimo meną. Turėjo tam ypatingų gebėjimų – kaip ir rengti hepeningus.

– Koks iš Dalí vizitų į jūsų saloną įsiminė labiausiai?

– Pamenu, kartą jis įžengė į mano kirpyklą, mudu pasisveikinome ir aš parodžiau, kur eiti, kad jam ištrinktų galvą. Dalí paprastai trinkdavosi galvą namie, pasilenkęs prie kriauklės. Kai pamatė mūsų trinkimo įrenginį su tipišku pogalviu, užuot atsisėdęs ir atlošęs galvą, užsilipo ant krėslo ir atsiklaupė nulenkęs sprandą. Sunku įsivaizduoti ekstravagantiškesnę padėtį. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį, bet jam, regis, tai buvo nė motais. Jis mėgo Velásquezo tipo šukuosenas, kai plaukai ant pakaušio trumpai kirpti. Kadangi jo plaukai buvo tiesūs, jis buvo pirmasis vyriškos lyties atstovas, kuriam buvo daromos garbanos – jo šukuosenos apimtis tada padidėjo, o plaukai tapo banguoti.

– Kirpėjo krėslas labai primena psichoterapeuto kušetę. Apie ką Dalí mėgdavo pasakoti?

– Jis niekada nekalbėdavo apie asmeninius reikalus. Apsiribodavo nurodymais, ką ir kaip reikia daryti. Tada būdavo pačiu savimi. Pokalbiai su juo būdavo nepaprastai įdomūs: galėdavai prisiklausyti apie jo savitą savoir vivre, apie jo kontaktus su bičiuliais – visa, ką jis sakydavo, buvo be galo neįprasta neįpratusiai ausiai. Juk jis buvo genijus! Kai penktojo dešimtmečio psichologai laikė Freudą pamišėliu ir tyčiojosi iš jo teorijų, Dalí su įkarščiu jas studijavo. Freudo knygose jis atrasdavo savo paties "beprotybės" ir keistenybių paaiškinimą. Jį domino ir naujausi medicinos atradimai. Dažnai man apie juos pasakodavo.

– Ar jūs kada nors jam prieštaraudavote?

– Nebūčiau išdrįsęs apie tai netgi pagalvoti.

– O jis jums?

– Ne, tik niekada man nemokėdavo. Niekada netgi nepaklausė, kiek skolingas. Aš irgi nekišdavau jam sąskaitų. Juk jis atsimokėdavo savo draugyste. Žinojau, kad jis labai mėgsta dovanas. Jis pirmas įteikė man dovaną. Su dovana atėjo jau mano salono atidarymo dieną. Buvo toks malonus, kad padovanojo man gausybės ragą, kokį Port Ligato žvejai deda į savo tinklus. Tarė, jog jei pakabinsiu jį virš įėjimo, mano salonas duos didelį pelną. Tą pačią dieną įteikė man "sėkmės žvaigždę" vaizduojantį piešinį, nupieštą paukščio plunksna, pamirkyta rašale.

– O arbatpinigių jis irgi neduodavo?

– Atrodė, kad jis niekada nė negirdėjo apie tokį dalyką. Visus piniginius reikalus tvarkydavo Gala arba jo sekretorius.

– Ar Dalí galima palyginti su Samsonu, turint omeny ypatingą gyvenimo būdą ir reikšmę, kokią Dalí teikdavo plaukams?

– Galbūt, bet jo galią lėmė intelektas. Plaukai jam teikė tik pasitikėjimą savimi, o ūsai – originalumo. Niekada neleisdavo man prie jų prisiliesti, pats kasdien suteikdavo jiems reikalingą formą. Ūsai jam buvo įkvėpimo šaltinis, todėl jis beveik dievino juos. Tai buvo jo numylėtiniai. Dėl jų jo žvilgsnyje visada buvo matyti iššūkis – štai su kuo turite reikalą, sakydavo ūsai. Kartą jis paskelbė amerikiečių spaudai, kad rengiasi nusiskusti. Iš karto po to pasigailėjo savo žodžių ir pakvietė mane pasikalbėti. Paprašė, kad padaryčiau dirbtinius ūsus, paskui juos prisilipino prie tikrųjų. Vienoje iš fotografijų jis pozuoja su dviem porom ūsų. Tačiau nusiskusti jis taip ir nenusiskuto.

– Dalí Velásquezo įvaizdis – ilgi plaukai, apkirpti kvadrato forma – buvo etalonas. Norėdamas pasisemti įkvėpimo užsisakydavo pas jus perukų, suteikiančių jam velaskesišką išvaizdą. Gal galite papasakoti apie tai išsamiau?

– Pirmasis perukas, kurį jam padariau, iš tiesų turėjo padaryti jį panašų į Velásquezą. Vėliau pageidavo, kad padaryčiau kitą, šį kartą á la Baudelaire, nes tai buvo jo mėgstamiausias poetas. Įdomus buvo trečiojo peruko likimas. Dalí grąžino man jį labai suteptą dažais, prašydamas, kad sutvarkyčiau. O atsitiko štai kas: menininkas tapė, o padėjo jam Isidoras Bea. Juodu pripildavo peruką dažų, o paskui tėkšdavo į drobę – taip gimė šedevras. Sudužę kiaušiniai taip sutepė peruką, kad jis atrodė beviltiškai sugadintas. Nepaisant to, kai jį sutvarkiau, Dalí noriai jį nešiojo, nes buvo įsitikinęs, jog velaskesiška išvaizda įgalina jį geriau tapyti. O jei rašydavo, tai su Baudelaire’o peruku.

– O kai jūs vedėte jį į "moterišką plaukų suktukų pasaulį", ar jis neprotestavo?

– Priešingai. Vaikščioti su plaukų suktukais, jo nuomone, buvo itin įspūdinga ir smagu. Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai jis pasiskundė man, kad jo plaukai retėja. Pasakiau, kad geriausias sprendimas būtų susukti juos suktukais, ir paklausiau, ar tai jo nevaržytų. Jis pažvelgė į mane taip, tarsi norėtų paklausti – ar suvoki, su kuo kalbi? Iškėlė tik vieną sąlygą: iškviesti fotografą. Tai nebuvo sunku, nes buvome "Ritz" viešbutyje Barselonoje. Fotografija apkeliavo visą pasaulį.

– Ar jis kada nors kviesdavosi jus pietų? Sklinda kalbos, kad savo svečius jis vaišindavo iš tuščių skardinių nuo sardinių.

– Man tai pasakojo Dalí virėja Paquita, vaikino, kurį priėmiau dirbti, teta. Kartą pas Dalí pietų atėjo keletas frankistinės vyriausybės ministrų. "Stalo servizas" juos tikriausiai labai nustebino.

– Ar yra koks nors ypač jums įsiminęs epizodas iš pažinties su Dalí?

– Diena, kai jis mane "pagrobė". Tai buvo įprasta mano darbo diena. Man buvo pranešta, kad Dalí nori kartu pasivaikščioti ir laukia manęs automobilyje. Viena iš mano klienčių sėdėjo su suktukais, kitai buvo ką tik nudažyti plaukai... Nepaisant to, abi žvelgė į mane pritariamai. Niekada nesu taip maloniai praleidęs popietės. Vaikštinėjome Barselonos gatvėmis, po parduotuves.

– Ar 27 metus būdamas jo "patikėtiniu" nepastebėjote liguisto menininko drovumo?

– Ne. Gal ir buvo kažkas matyti, bet su svarbiais reikalais tai nebuvo susiję. Savo drovumą jis slėpdavo po provokacijos kauke.

– O kokia buvo Gala?

– Nepakenčiama. Jei tik koks nors žmogus patikdavo Dalí, jis iš karto tapdavo Galos priešu. Tarp tokių žmonių buvau ir aš.

– Ar ji nebandydavo kištis į menininko įvaizdžio kūrimą?

– Ji kontroliavo viską: paveikslų pardavimą, sąskaitas... Bet pačiu Dalí rūpindavosi tik tuo atveju, jei jam iškildavo sunkumų. Tada ji virsdavo uoliausia savo vyro "sergėtoja". Jei tik ji pastebėdavo, kad tapytoją supantys žmonės peržengia tam tikras ribas, tuoj pat puldavo veikti, nutraukdavo linksmybes ir išprašydavo svečius – kartą "Meurice" viešbutyje buvau tapęs tokios scenos liudininku.

– Ar jai irgi darydavote šukuosenas?

– Ne. Ji neleisdavo, kad kas nors prie jos liestųsi. Tik kartą paklausė mano nuomonės, kaip geriau tvarkyti garbaną, kurią ji sukdavosi ant kaktos, bet neleido netgi arčiau prieiti. Norėdama padidinti plaukų apimtį naudodavo crepé – dirbtinius plaukus – kaip jai patarė Coco Chanel, kai juodu su Dalí kartą viešėjo jos namuose Monte Karle. Pasiūliau jai padaryti crepé iš natūralių plaukų. Ji sureagavo isteriškai, bet galiausiai sutiko. Kartą tiesiog įėjo į mano saloną, atidarė rankinę ir netardama nė žodžio įteikė man suvyniotus į popierių plaukus, kuriuos norėjo įpinti į šukuoseną. Taip pat išdidžiai ir išėjo, netgi nenurodydama, kada darbas turi būti padarytas ir kur atnešti jai crepé.

– Ką jums reiškia tie treji metai, kuriuos praleidote rašydamas savo knygą?

– Turėjau daug dirbti, bet, kita vertus, man tekusi garbė pažinti Dalí ir privilegija kalbėtis su juo įpareigojo dėti tokias pastangas. Norėjau apginti šį didį menininką, kuris dažnai neteisingai suprantamas. Tik dabar intelektualai pradeda deramai suvokti Dalí genialumą, o man tai buvo akivaizdu iš pat pradžių. Taip pat noriu pabrėžti, jog niekada nesiekiau jokios naudos iš mūsų draugystės.

"Forum", Nr. 18

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6249. zqna2003-09-07 23:54
idomu kodel dali laikomas genijumi, ar del savo fekalines teorijos ar siaip arogantisku artistisku isdaigu, gal del draugystes su franku, ar del milijoniniu sumu uz jo paveixlus?.. popso/kicho tevas, tokiu buvo ne vienas

6256. dalia2003-09-08 09:12
Dali buvo komercijos darymo genijus. Man jis neįdomus ir netgi koktus.

6269. cikada2003-09-08 13:37
dali buvo genijus.tai faktas, irodytas medicinos.

6272. vilke2003-09-08 15:55
Pažiūrėjo ir diagnozavo.Tikriausiai kievienam ivairiopai žiūrima

6310. lietuvis2003-09-09 15:47
O man labai patinka Salvadoro kuryba. Tiek fantazijos dar nesu niekur mates.

6327. ji2003-09-09 23:16
Dali, kaip ir daugelis kitu kureju, laikomas genijumi, nes mokejo produkuoti idejas, milijonus ideju.Isivaizduokit savo galva, kurioje uzia biciu avilys ir nori skristi i laisve, panasiai ir su minciu prasiverzimu.Dali neatrinkinejo, kas galima rodyti viesumai, kas ne.Viskas skrido is jo galvos-tai siurrealizmo moto.Be to, buvo pietietis, kitas mentalitetas, maziau varzymosi, daugiau relaksacijos.Nyku butu gyventi be tokiu gyvenimo artistu.

55547. AMANTAS :-) 2006-04-23 16:23
gera rasleva ir jis pats geras

Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:50 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba