ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Korektūros klaida

LIŪNĖ JANUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 23

14

Pagaliau lietaus periodas visiškai baigiasi ir ateina tikra vasara. Ištisom dienom neišlendu iš savo kambariūkščio, drybsau sofoje beveik nuoga, bet ir tai mažai tepadeda: nėra oro kvėpuoti, nėra nė mažiausio vėjelio, vien tik slopinąs troškumas, persunktas benzinu ir tuo ypatingu didmiesčio mūrų kvapu.

Tik vakarais, lyg žiurkės, išlendame iš savo narvų ir slenkame artimiausion kavinėn gerti oranžado su ledais.

Vyrai iš kažkur išgalvojo naują teoriją, bet tikina, kad ji "sena kaip pasaulis": jeigu gerti, girdi, alkoholinius gėrimus, tai nuo to pasidarą šalčiau. Pasakoja netgi turbūt pačių ta proga sukombinuotą anekdotą: esą kažkas didžiausiuose vasaros karščiuose tiek nusigėręs, kad net gavęs plaučių uždegimą ir čia pat momentaliai miręs nuo peršalimo.

– Taigi matai, – prideda naujosios teorijos rėmėjai.

Bet man ta teorija nesutinka su praktika kaip ir daugumas teorijų, ir aš laikausi oranžado su ledais.

Tokiame karšty tingu net kalbėti, ir mes ištisom valandom sėdim prie staliukų ant šaligatvių, tylėdami sekame praeivius ir savo pastabas apie juos stengiamės pasakyti kuo trumpiausiais sakiniais.

Prancūzai taip pat leipsta nuo karščio ir net mažiau besibučiuoja gatvėse: taip pat turbūt tingu...

Moterims ypatingai nemalonu: tik nusipudruoji ir ištepi veidą, ir vėl viskas nuėjo niekais! Ir neretai gali pamatyti moterį vienu rausvu žandu, antru – visiškai baltu, o antakiai savo ilgumu ir tiesumu taip pat nieko bendro vienas su kitu neturi.

Mūsų nuolatinė kompanija dar padidėjo trim žmonėm: viena vedusia jauna pora ir viena panele, tik penkiom dienom atvažiavusia Paryžiun.

Vedusioji pora – Marilia ir Stasys, iš pradžių mane boikotavo ir į visas mano pastangas pradėti bendrą pašnekesį atsakydavo tik ironišku tylėjimu. Bet per vieną geroką pauliavojimą, po kelių aperityvų, aš, nebežinau jau už ką, viešai pareiškiau, kad jiem abiem, o ypač vyrui, "išskaldysiu dantis ir atkabinėsiu žiaunas".

Po to mes taip susidraugavome, jog kasdien bėgiojame vieni pas kitus, būname drauge ištisom valandom ir, jeigu yra reikalas, jau iš tikrųjų atkabinėjame kits kitam žiaunas.

Su jauna gi panele, atvažiavusia tik penkiom dienom (tos penkios dienos čia buvo pakartotos dar dešimtį kartų!), mudvi išsyk susibičiuliavom ir radom bendrą platformą. ("Geriausias dalykas pasaulyje – meilė!" – "Tikrą tiesą sakai, Ada! Bet ir liūdniausias kartu..." – "Teisybė, Liūne". – "Tai dar po vieną cigaretę surūkom". – "O vis dėlto yra ir baisiai gerų žmonių pasauly!" – "Teisingai, Ada. Kiekvienas, net blogiausias, turi savy ką nors gero. Išgerk dar vyno stiklą!" – "Net ir pas paskutiniausią plėšiką rasi kokį nors gero krislą". – "Žiūrėk, cigaretė užgeso".)

Bendra platforma atsirado išsyk.

Dabar tokiais karščiais mes ištisais pusdieniais beveik nuogos voliojamės sofoje, valgome persikus ir ką tik atsiradusias vynuoges ir tęsiame nesibaigiančius moteriškus pašnekesius.

Įeina kambarin Marilės vyras, iškolioja mus "bobom-pliotkarkom", prigrasina, kad "atkabinės visom žiaunas", ir vėl mes drybsome toliau, iki pat vakaro, kai šiek tiek atvėsta.

Tokiame karšty tingu net mylėti, tingu net svajoti – galima apie tai tik kalbėt. Ir aš baisiai džiaugiuos, kad pagaliau, po kelių mėnesių laiko, atsirado mūsų tarpe moterų, su kuriom gali šnekėti apie vadinamuosius "širdies reikalus" ("Kaip jūsų širdies reikalai, panele?" – pirmas klausimas, kurį užduoda vyras briliantinu teptais plaukais ir išpūstais pečiais).

Moteris gi tų "širdies reikalų" turi begalę ir jie visi tokie, atrodo, komplikuoti, vingiuoti, pilni įvairių labirintų, kad net pats tuose labirintuose paklysti. Žinoma, paskui atsiranda koks nors Ariadnos siūlas ir su jo pagalba iš tų labirintų išsikapstai, bet ieškoti to siūlo vienai be galo sunku, reikia bent dviejų moterų pagalbos.

Vyras, nors ir geriausias draugas, tokio siūlo niekad neras: nurodys jis tau siūlą, o jį įsitvėręs išeisi Dievas žino kur... Visai ne ten, kur reikėjo.

Arba mostelės vyras ranka:

– Kad čiagi taip aišku! Ko dar galvoti?

O moteriai – niekad neaišku ir visad yra apie ką galvoti.

O jeigu jau iš tikrųjų pasidaro aišku ir iš tikrųjų nebereikia galvoti, ji vėl ieško naujų vingiuotų labirintų, kad vėl būtų neaišku.

Mes trys – Marilia, Ada ir aš – drybsome sofoje, skersai išsitiesusios, ir kapstomės iš tų labirintų, kurių niekad nestinga.

Vakare gi vėl didžiausiu būriu sėdime šaligatviuose, žiūrime, kaip Eifelio šviesos gaudo danguj nakties tamsą ir kaip gatvėse, lyg tos šviesos, vyrai gaudo moteris, o moterys – vyrus, ir visi choru svajojame apie šaltus barščius pas mamas, kaimuose...

Karščio įtakoje visi dabar dideli patriotai, nebegalį gyventi be savo tėvynės ir įsimylėję ją iki ausų.

Jei valdžia priešvalstybiškai nusiteikusius piliečius, užuot tupdžius kalėjiman, vienai vasarai pasiųstų Sacharon, jie grįžtų iš ten patriotiškai bei tautiškai susipratę.

Maudytis čia nėra kur. Sena nešvari, mirguliuoja įvairiaspalvėm riebalų dėmėm, o už miesto važiuoti negi kasdien po kelis sykius važinėsi?

Trošku, baisiai trošku...

– O ten: jūra... ežerai... upės kiekvienam žingsny!

– Tu, Liūne, nebijok, – ramina kažkas, – Antilų salos, nors ir prie pat ekvatoriaus, bet oras ten taip pat geras, nes visur ten aplink jūra!

– Aš ir nebijau. Bet... Išvarys tokiam karšty šokt tuos jų šokius su tamtamais... O dar laužą sukurs, ko gero... Pasiust gali!

– Negi kasdien ten pas juos šoka?!

– O ką kitą darysi? Pliažas, jūra, miškai... Maždaug kaip Palanga vasarą. O kavinių nei restoranų ten jokių nėra... Negi sezono karalius ir karalienes rinksi! Ir lieka tik šokių konkursai aplink laužą!..

– Ir šaltų barščių ten negausi, nes nėra ledų...

– Taip pat ir oranžado.

– Ką čia ir šnekėt, – atsidūstu aš. – Garson, dar vieną oranžadą su ledais, kol dar esu Europoj!

15

Sapnavau keistą sapną, kurio jokiu būdu negaliu išaiškinti.

Esą išaugusi man barzda!

Ilga, pašiaušta barzda, o galiukai kažkodėl garbiniuoti.

Nei šis, nei tas.

Iš pat ryto nubėgau pas Viktorą sapno aiškinti.

Nors jokio sapnininko, žinoma, neturime, bet Viktoras visada man viską atspėja. Pasižiūri į lubas, primerkia akis, išklausinėja viską smulkiai.

– O balsą ar girdėjai kokį per sapną?

– Girdėjau.

– Koks buvo: geras ar blogas?

– Geras. Labai net geras! Meilus toks... "Nueik, sako balsas, į bažnyčią, ten dabar kunigas mišias laiko. Nueik būtinai".

– Vadinasi, šiandien į karčemą eisi, – išaiškina Viktoras.

Neklausiu, iš ko jis tą žino ir kodėl taip turi būti, bet jeigu pasakė taip, tai, vadinas, nors čia užsimušk! – tą vakarą aš būtinai stovėsiu prie komtuaro ir gersiu aperityvą.

Arba:

– Medžius sapnavai?

– Neatsimenu... Rodos, kad buvo.

– Turėjo būti. Ir su vaisiais, be abejo?

– Niekaip negaliu atsiminti... Gal ir su vaisiais...

– Žinoma, su vaisiais, – nusprendžia Viktoras. – Ryt pinigų gausi.

Taip ir žinau: galiu tai nakčiai nerakint savo durų, nes ankstų rytą vis tiek reikės atidaryt jas laiškanešiui, atnešusiam pinigus.

O jei ne ryt – tai poryt.

O jei ne poryt – tai po dviejų dienų tikriausiai.

O jei net ir po dviejų dienų nieko nebus, – vadinas, aš sapnavau medžius be vaisių ir tik be reikalo suklaidinau Viktorą.

– Ir kaip tu negali atsiminti, ką sapnuoji? – širsta tada jis.

Paulius su Juozu visada mudu baisiai išjuokia, išvadina senom bobutėm ir vis žada nupirkti "Saliamono galvą", kad dar aiškiau viskas būtų.

Dėl mano gi šiandieninės barzdos net ir juodu susirūpino.

– Kas nors bus, – nusprendė visi.

Bus tai bus – aišku, kad kas nors bus, bet kas?

Viktoras, didžiausias autoritetas sapnų klausimais, linksta ton pusėn, kad, girdi, iš kur nors ateis koks netikėtas materialinis džiaugsmas: palikimas, pavyzdžiui.

Bet aš smarkiai abejoju: palikimas nė iš kur negali ateiti. Su giminėm man niekad nesisekė ir nesiseka... Kiti turi giminaičių Amerikoje, turi dėdžių klebonų, tetų – dantisčių...

Aš gi turiu tik vienui vienintelį dėdę, tiesa, Amerikoje, bet atsako jis man tik į tuos laiškus, kur aš aprašinėju gražų orą, mūsų meilę lietuviams išeiviams, jų susipratimą bei nenutautėjimą ir gausias aukas mūsų kultūriniam gyvenimui.

Bet vos tik aš užsimenu apie siaučiančią mano piniginėje pasaulinę krizę, dėdė tyli.

Tyli jis taip porą mėnesių, per kuriuos aš jam spėju parašyti tris panašaus turinio laiškus, ir tik tada gaunu atsakymą:

– Kodėl, brangioji, nieko neberašai? Matyt, laiškai prapuola. Štai ir vėl aš iš tavęs trijų laiškų negavau... Vis dėlto dar prastas susisiekimas tarp Europos ir Naujojo pasaulio!

Taigi palikimo tikėtis nėra jokio mažiausio pagrindo.

Paulius, nors ir tikina, kad niekad sapnais netikėjęs ir netikįs, nes tai tik senų bobų darbas sapnus aiškinti, betgi galvoja, kad čia man bus kas nors bloga.

– Barzdą prisiūs, – sako jis.

Juozas jau dešimtą sykį teiraujasi manęs:

– O tu gerai prisimink, gal tai aš ten buvau, tame sapne, o ne tu?

– Nėra ko ir prisiminti, – dejuoju aš. – Barzda galbūt buvo lyg ir tavo, bet veidas aiškiausiai mano! Ne iš šono aš į tą barzdą žiūrėjau, suprask, bet ji buvo mano! Aš pati buvau barzdota!

– Ilga barzda?

– Va. – Rodau iki juosmens.

– Hm... – Juozas kraipo galvą, bet neaišku, kokią ateitį jis man pranašauja.

Aš pati esu linkusi laikytis Pauliaus nuomonės: "bus kas nors bloga", nes ilga ir dar garbiniuota barzda moters veide nieko gera, žinoma, negali reikšti.

Beaiškinant barzdos klausimą, atėjo Marilia su Ada ir Stasys. Viktoras gavo didelį vynuogių maišą, o mes visi – kuantro bonką, kurią tučtuojau ir ištuštinom.

Kartais net nesinorėtų gerti, bet pagalvoji, kad kai būsi Lietuvoj, už mažytį kuantro stiklelį mokėsi penkis litus, kai čia už tuos pinigus turi dvi bonkas – ir vėl geri. Tiesiog taupymo sumetimais.

– Ateičiai reikia atsigerti avansu, – sakome mes.

Šiandien gi turime dar ir tą pagrindą gerti, kad Paulius su Viktoru, taip pat kaip ir pereitais metais, už savo darbus akademijoje vėl nučiupo pirmus prizus.

Viktoras, valgydamas vynuoges, džiūgauja:

– Na, ar ne gyvenimas! Tik reikia mokėti iš šono į tą viską pasižiūrėti: guliu Paryžiuje, pasauliniame kultūros centre... Du daktarai gydo... Iš vieno šono – Panteonas, iš kito – Notre-Dame... Valgau vynuoges kilogramais... Jūs geriat užsieninius gėrimus... Ne kiekvienas prezidentas gali kasdien tokį gyvenimą turėti!

O po pietų važiuojame į Versalį, vaikštome po karalių apartamentus, sėdime karališkose sofose ir visai galime įsivaizduoti save karaliais!

– Turbūt jie iš valgomojo į miegamąjį dviračiais važinėdavo, – sakome, klaidžiodami po nesibaigiančių įvairių salių virtinę.

– O rankose visad turėjo būti rūmų planas, kad nepaklystų...

Tvenkiny nardo šimtamečiai karpiai, žiūri į saulę, mirksi akim. Gera jiems gyventi! Kasdien gauna nustatytu laiku maistą, kad ir kažin kokios būtų politinės permainos ir nauji režimai, turi savo tvenkinį, iš kurio jų niekas negali iškrapštyti, turi palinkusių, karpytų medžių pavėsį... Bepigu tada ir iki šimto metų išgyventi!

Jeigu visi žmonės turėtų Versalio karpių sąlygas, Voronovui reikėtų visas savo beždžiones atgal į mišką paleisti.

– Ištraukti tokį vieną bjaurybę ir iškepti!

– Per senas. Valgysi žuvį, o jausi maždaug kunigaikščio Šarūno kūną bevalgąs...

– O aš vieną sykį gėriau Napoleono laikų konjako, – pradedu girtis.

– Na ir kaip?

– Nieko tokio... Vieną stiklelį tegavau, tai negalėjau jo veikimo ištirti.

– O aš vieną kartą važiavau automobiliu, turinčiu penkis šimtus metų, – sako Stasys.

– Nėra tokio! – rėkiame mes.

– Kodėl nėra?

– Todėl, kad prieš penkis šimtus metų niekas nė negalvojo apie automobilius! Tu per daug nepersimeluok! Žiauną atkabinsim!

– Na, tai, vadinas, ten buvo ne automobilis, bet Egipto sarkofagas, ant ratų padėtas.

– Taip pat netiesa, nes niekas tavęs neleistų į tą sarkofagą sėsti!

– Na, ai, vadinas, visai nieko ten nebuvo. Ada, žiūrėk, ant tavo nosies musė tupi!

– Tegu tupi, jeigu jai patinka.

– Štiš, štiš! – nusiėmęs batą, varo Stasys nuo Ados nosies įsivaizduotą musę.

– Gerbiamieji, karaliaus parke, priešais garbingas stovylas, priešais šimtmečius karpius – šitoks nerimtumas!

– Daugiau pagarbos vietai ir aplinkumai!

– Karpi, karpi! – šaukiame, į tvenkinį persilenkę. – Ar tavo bobutė galvojo, kad iš tavęs drįs šaipytis kažkokie ateiviai iš tolimos vargingos mužikų žemės!

– Laikai atėjo... Liberte, egalite, fraternite... O gal ta proga, kadangi yra egalite ir yra dar keli frankai, einame šį vakarą į kokią puikią Elisėjaus laikų kavinę?

– Einame, einame!

– Paduok ten sąskaitą, ot ir bus ta barzda, kurią Liūnė sapnavo!

Šiandien nieko dar baisaus neatsitiko. Matyt, tas sapnas veikia ne tučtuojau, bet kitai dienai, kaip meteorologijos stoties pranešimai. Arba dar kitai.

Dabar kelias dienas iš eilės bijosiu ir vis lauksiu ko nors baisaus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


36889. pasi > IVS2005-06-27 10:47
Jus ir siaip buvote nekvaila, be paieskos sistemos :)))

36905. Pialeda2005-06-27 18:11
:) Svarbaus Reikalo kaip ir nebuvo, bet ir nebuvo kas beveikią kai serenados po langu nutilo - tai ir ėmiausi aiškintis, kaip tai veikia. Iš pradžių mėtė visokius unknown error ir kitokius grasinimus, bet esu atkakli, ką pradėjus - retai metu.

36907. Pialedai2005-06-27 19:26
taip ir itariau, nes turiu toki pat bruoza. :)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba