ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Henrikas Natalevičius. Siena. 2000

AURELIJA MIKALAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Henrikas Natalevičius. Siena. 2000

Kažin, ką mintija eilinis parodos lankytojas, stabtelėjęs prie kokio nors šiuolaikinės tapybos kūrinio? Koks gi klausimas jam labiausiai neduoda ramybės? Mano nuomone, tų klausimų mažiausiai yra du.

Klausimas Nr. 1: ar tas kūrinys yra tikras menas? T. y. ar jis – gero, tikro meno pavyzdys. Nes žinojimas, kad stovi prie TIKRO, visų vertinamo, o tai reiškia – ir vertingo, meno, verčia nors ir nieko nesuprantant žavėtis juo, nutaisius mąslią miną supratingai linksėti galva.

Klausimas Nr. 2: ką visa tai, kas TEN pavaizduota, reiškia? Noras suprasti tai, ką matai, galima sakyti, beveik instinktyvus. Nes jei nesupranti, vadinasi, esi nemodernus.

Šį kartą klausimą Nr. 1 palikime ramybėje ir stabtelėkim ties antruoju, į kurį ieškodamas atsakymų tas eilinis žiūrovas neabejotinai bandytų atlikti savotišką ikonografinę (na, gal tiksliau – ikiikonografinę) analizę, net visiškai nieko nežinodamas apie jokį Erwiną Panofsky ir jo ikonologinį metodą. Nors E. Panofsky metodas yra tripakopis, dauguma pasitenkina pirmąja pakopa – formaliuoju kūrinio perskaitymu. Šios pakopos taikymo įgūdžius gauna turbūt visi baigę keturias mokyklos klases – mokytoja demonstruoja kokį nors vaizdingą paveikslėlį, o tu privalai sklandžia lietuvių kalba aprašyti tai, ką matai (ir jokios fantazijos). Tad daugumai paveikslų vartotojų kūrinys ir apsiriboja tuo, ką jie mato, – žaliu peizažu ar linijų makalyne. Tačiau yra dar du, ne mažiau reikšmingi, E. Panofsky kūrinio analizės žingsniai, kurių neatlikus kūrinys ir liks tik pavaizduotų objektų atpažinimo mankšta. Kiti du pratimai, be abejo, sudėtingesni, bet man, stebinčiai Henriko Natalevičiaus nutapytą "Sieną" (2000), šį kartą jų išvengti nepavyks.

Pratimas Nr. 1. Ikiikonografinis lygmuo

Pirmiausia žvilgsnis fiksuoja koloritą – minkštą, monochromiškai žemišką, nesvetimą ir kitiems autoriaus darbams. Vienos spalvos dominavimas kuria lengvą monotoniją, gal net melancholiją ir atsiduoda vėstančiu (vienišu) kūniškumu.

Didžiausią kartono plotą užima statinys. Pavadinimas išduoda, kad tai tikriausiai ir yra siena. Šis objektas turi visus sienai būdingus bruožus – jis monumentalus, lygus, sunkus, atrodo, kad ir gana storas, neaišku tik, ar toli besitęsiantis, nes paveiksle matomas tik fragmentas – sienos galas-kampas. Siena materiali, bet ta materija sunkiai nusakoma, tokia lyg ir molinė, tamsėjančių bulvių tarkių spalvos – ties viduriu dar su šviežumu dvelkiančiais prašviesėjimais, o pakraščiuose jau įgavusi neskanaus pilkai melsvo kartumo, kuriame ryškus autorystę (tapatybę?) nurodantis parašas – Natal. Jei jis taip nekabotų erdvėj (nei ant sienos, nei danguj), galėtų būti beveik vandališku (švarumą sutepusiu) sienos užrašu.

Sieną kuriantys potėpiai gana chaotiški, neramūs rausvi blyksniai lyg bando imituoti mūrą. Tas aktyvus sienos rudumas spaudžia paveikslo erdvę lauk: čia nėra jokios tuštumos, jokios aplinkos – tik siaura pilko dangaus vertikalė ir pelėsių spalvos žemės horizontalė (toks lyg ir koordinačių ašių susikirtimas). Sienos svoris spaudžia aktyvią žemės liniją, kuri tiek dėl savo spalvos (pilkas mėlynumas, bandantis pasislėpti po balto dažo prašliaužimais), tiek dėl aktyvių horizontaliai judančių potėpių panašėja į dešinėn (arba į Rytus) tekančią upę (o gal net ir į visą potvynį). Tad gali būti, kad aplink sieną tyvuliuoja vanduo. Vis dėlto tebūnie tai žemė. O taip šviesiai rausvas, kad beveik baltas, minkštai užtapytas vertikalus plyšys tarp sienos ir paveikslo rėmo tikrai yra dangus. Toks liūdnai beženklis ir nieko linksmo nežadantis. Bet grįžkime prie sienos...

Yra toje sienoje ir langelis – labai jau mažas, nedrąsus ir beprotiškai vienišas, įtapytas paveikslo periferijoje. Tas langelis (tikroje sienoje privalo būti kokia nors šaudymo-stebėjimo anga) už savęs slepia ir kartu šiek tiek atveria vieną iš čia veikiančių personažų. Būtent veikiančių, nes pati siena visiškai neveikli – ji tik pasyviai stūkso ir kažką slepia. Tas vienas iš veikiančių personažų, turinčių žmogaus veidą ir nežinia kokį kūną, taip pat nėra labai veiklus, jo veikla apsiriboja numanomo peizažo stebėjimu. Žmogiūkščio veidelis labai jau mažas, tad sunku įžvelgti, kas jį valdo – nerimas, liūdesys, ilgesys, apatija... Bet tikrai ne džiaugsmas. Jei nebūtų ryškiai šviečiančio lango rėmelio, veidas susilietų su siena ir taptų sienos veidu arba siena taptų veido kūnu. Rėmo kryžius aiškiai nurodo veido buvimą sienos viduje ir padalija jį (lyg kokį pyragą) į keturis gabalus.

Šiame paveiksle yra dar du personažai, balansuojantys tarp abstrakčių spalvinių dėmių ir konkrečių, atpažįstamų objektų, suteikdami siužetui paslaptingumo ir intrigos. Jų vaidmuo sunkiai suvokiamas, taip pat kaip ir sunkiai jie materializuojasi į atpažįstamus objektus. Vienas sienos padaras styro iš tamsiosios sienos pusės, kitas tįsta lyg norėdamas išsiveržti iš priekinės – šviesiosios. Jų kūnai – tai švelnūs, skaidrūs sienos spalvų sūkurėliai. Dažinis (iš dažų) figūrų trapumas, peršviečiamumas, neapibrėžtumas verčia abejoti jų realumu ir materialumu. Šie gyvūnų pavidalus turintys kūnai lenda iš sienos, taip dar kartą paneigdami savo realią (nors ir paveikslinę) egzistenciją. Šios nerealios būtybės atrodo lyg sienos dvasios ar fantomai. Bet labiausiai padarai primena budriai kyšančius šuniškus sienos ir jos žmogiūkščio sergėtojus.

Toks kai kurių H. Natalevičiaus "Sienos" objektų balansavimas tarp abstrakcijos ir realybės, neatvėrimas motyvų iki galo, spalvinės paletės redukavimas iki kelių spalvų primena ir P. R. Vaitekūno tapybinį elgesį, bet ne patį kūrybinį rezultatą. Motyvo fragmentavimas, įspraudimas į paveikslo erdvę būdingas ir kai kuriems J. Gasiūno (XX a. 9 deš. pabaigos – 10 deš. pradžios) darbams (pvz., "Kaklaraištis"), bet patys motyvai vėl – skirtingi.

Pratimas Nr. 2. Ikonografinis lygmuo

Jei siena – tai apsauga, gynyba, saugumas; architektūrinė funkcija dažnai susijusi su psichologine. Tačiau šiuo, H. Natalevičiaus padiktuotu, atveju motyvų santykis – aktyvus sienos dominavimas ir žmogaus joje menkumas – verčia galvoti apie sienos formuojamą ats(is)kyrimą, už(si)darymą. Manau, kad vienišumas šiame paveiksle ima viršų. Ir čia jo galima rasti net kelis variantus. Vienas vienišumas – kai sienos gyventojas uždarytas, atskirtas ir įkalintas. Jo prievartinį uždarymą gali įrodyti kalėjimo tipo langelis ir du sargūs padarai. Antras labiau tikėtinas variantas – atsiskyrimas, užsisklendimas, vienišavimas savo noru. Vienatvės pasirinkimas vyksta baimės akivaizdoje. O bijoti yra ko – neaiškių kaimynų, visur tykančių vagių, žmogžudžių... Šiuo atveju galima ir paironizuoti apie baimę prarasti turtą, kuri taip pat verčia apsitverti sienomis, sienas pastiprinti piktais padarais ir pasmerkti save nykiai vienatvei. Drįsčiau teigti, kad ta ironija, nors ir labai neakivaizdžiai, slypi darbe, motyvų traktuotėje (sienos hiperbolizavimas, žmogaus veido goslumas). Dar vienišumas galimas susvetimėjimo akivaizdoje, pasimetus tarp kitaip mąstančių...

Kadangi vienatvių daug, tai ir Lietuvos tapyboje ši tema rutuliojama įvairiai. Vieni vienišumą deklaruoja gana akivaizdžiai tapydami vienišas mąslias (kas dažnai yra vienišumo požymis) liūdnas figūras / portretus (A. Jacovskis). Kiti vienatvės įspūdį kuria priešindami aplinką ir pagrindinį herojų (pvz., šiek tiek lyriška A. Šaltenio vienatvė "Žiemos lange" arba R. Sližio – atskiesta gera doze ironijos). Smagūs ir V. Pakalnio darbai, panašiai kalbantys vienatvės tema – hiperbolizuojama žmogaus aplinka, o jis pats tame pasaulyje klaidžioja lyg koks trupinys, susidurdamas pakelėj su neaiškiais sufantazuotais objektais. Tik čia daugiau spalvinės energijos ir dekoratyvaus dėmėtumo.

Pratimas Nr. 3. Ikonologinis lygmuo

Nors mano mėgstamas ir gerbiamas politikos filosofas Michaelis Oakeshottas, kalbėdamas apie poeziją ir kitus menus, griežtai neigė galimybę juose įžvelgti ką nors daugiau nei tik estetinio žavėjimosi šaltinį, reikia pripažinti, kad jis buvo ne visai teisus. Tai galima įrodyti jau kalbant ir apie ikonografinį kūrinio lygmenį, apie jo temą, kuri niekada nėra tik tai, ką nurodo jo siužetas. Siužete slypi nuorodos į už kūrinio esančius pasaulio reiškinius. Menas gali kalbėti ir kalba ne tik apie grožį, bet ir apie socialines problemas ir net politinį kontekstą. Tik kalba jis, be abejo, kita, sunkiau perskaitoma, kalba.

H. Natalevičiaus "Siena", nutapyta 2000 m., prabyla tema, labai aktualia postmoderniame besiglobalizuojančiame pasaulyje. Tačiau tas pats H. Natalevičius tapė "Sieną" ir 1984 m., kai apie atvirai komunikuojantį pasaulį be sienų niekas negalėjo net pagalvoti. Tarybinės ideologijos ir prievartos laikotarpis garsiai deklaravo kolektyviškumą, bet kartu buvo atsitvėręs nuo likusio pasaulio. Tokioje sistemoje tapti vienišam ir izoliuotam ne savo noru galima labai greitai, užtenka tik kitaip rengtis, mąstyti, kalbėti, tapyti... Šiuo atveju vienatvė ir atsiskyrimas buvo vienu iš kovos su sistema būdų.

Bet "Siena", kurią pasirinkau ikonologinei analizei, sukurta 2000-aisiais. Amžių sandūroje globalizacijos procesas, siekiantis trinti bet kokias ribas ir sienas, nepanaikina individų susvetimėjimo ir vienišėjimo problemos. Taip pat ir slegiantis miesto aplinkos monotoniškumas, kasdienis rutiniškumas, iš kurio ištrinta visa, kas dar gali žavėti, gluminti, patraukti, stebinti, suburti, vienyti. Individualizmo suvešėjimas, kurio potenciją nuolat kelia rinkodaros reklaminiai triukai, verčia išsiskirti iš bendruomenės, tapti kitokiems, bet kartu ir vienišiems. Jau XX a. pradžioje Walteris Benjaminas rašė apie vieno ir minios susidūrimą, apie didėjantį žmogaus vienišumo minioje, svetimumo jai jausmą, užsisklendimą savyje. Keičiantis gyvenimo būdui ir drauge miesto struktūrai, viešosios erdvės pamažu virto pramoginėmis vartojimo erdvėmis, kuriose kiekvienas dalyvauja pagal savo individualias išgales.

Štai tada individualumą sauganti siena ar tvora sukelia psichiškai sekinantį atstumo ir vienatvės jausmą, susijusį ne tik su vidine tuštuma, bet ir su aplinkinių apatija. Kaip teigia Zygmuntas Baumanas, "šiuolaikiniuose megapoliuose pagrindinėmis išgyvenimo strategijomis tapo ne sambūvis, o nusišalinimas ir atsiskyrimas. Meilės ar neapykantos kaimynams klausimas nebekyla. Pakanka laikyti kaimyną ištiestos rankos atstumu..."

Galima kalbėti ir apie šiuolaikines "miestietiškas baimes", kurioms nugalėti šiandien nebepakanka bendros saugios erdvės (miesto kaip visumos). Ta baimės energija nukreipiama savo būstui izoliuoti ir sutvirtinti. Vien siena jau nebesuteikia taip trokštamo saugumo ir ramybės, pasitelkiamos įvairios stebėjimo ir sekimo technologijos, sargybiniai, pikti gyvūnai ir pan. – ir visa tai nukreipta prieš nepageidaujamus piliečius. Saugumas atrodo tikresnis, kai tavęs nepasiekia ir šalia nėra kitaip atrodančių, kitaip galvojančių, kitaip veikiančių. Taip pamažu atsiskyrimas, nusišalinimas ir vienišumas tampa gyvenimo norma. Situacija, kokią demonstruoja Henrikas Natalevičius "Sienoje", lengvu ironijos kūjeliu trinkteli per šiuolaikines "saugumo strategijas".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6289. Lorca2003-09-08 20:53
Eilinis lankytojas/a dar gali matyti savo ...patirtį žiūrėdamas/a į "Sieną".Gali būti,kad bandys nuspėti kokiais dažais "dažyta",ar madinga faktūra...ir pasistengs greičiau pasitraukti nuo to kūrinio,kad neatgaivintų jausmo,kurį sukelia žodis "remontas"...:)))

24504. jojo :-) 2004-11-18 01:44
perskaiciau kaip tik, ko man dabr reikejo, nes esu apsistaciusiu sienomis, ir kaip sunku jas nugriauti. atrodo taptum tarytum pazeidziama sraige be kiauto. sveika, bent realiai i save pasiziureti.

24505. jojo :-) 2004-11-18 01:47
kaip keista, kazkada dejau tiek daug pastangu tokiu sienu statyboms, o dabar ne maziau reikia, norint jas nugriauti:)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba