ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...

Mintys verčiant Johną Updike’ą

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Kadangi įsiterpė kitokie maži ir dideli darbai, Johno Updike’o "Poras" (Couples) verčiau kone metus, o ir apimtis (apie 500 p. angliško teksto, o lietuviško didesniu šriftu – dar daugiau) neleido nuskubėti. Pradėjęs pernai kovą, pataikiau ir į knygos pavasarį, bet ten – Atlanto pakrantėje Masačusetse – 1963 metų pavasaris jau buvo daugiau pasistūmėjęs ir kalendoriškai, ir gamtiškai. Verbų sekmadienį, kai Pytas iš tolo pamatė dar beveik nepažįstamą Foksę, sėdančią į savo MG, virš jo tvyrojo "glazūruota dangaus žydrynė". "Aukštai, nejudamai sklęsdama prieš vėją, suglaudusi kojas it kabės lygiagretes, kybojo žuvėdra juodu apvadu, sparnų galuose storesniu. Žemėje palei priebažnytį kiekvienam akmenėliui, kuokšteliui, kulno įspaudui ir skrodelei buvo skirtas tikslus pusiaudienio šešėlis".

39 metais vėliau (2002) Vilniuje kovo antros dekados pirmoje pusėje buvo padovanota puikių dienų, po +13. Bet ten, 30 km į pietus nuo Bostono ir daug toliau į pietus nuo Vilniaus lygiagretės, kiek šilčiau ir saulės daugiau, nors žiemos snieguotos, o pavasaris irgi skverbiasi per vargus (du žingsnius į priekį, vieną atgal). Updike’o romane daug gamtos ir orų gaidų, žiemos ("švelnių švelniausia esybė pakštelėjo į langą" – pirmasis sniegas nakties tyloje), "lėto augmenijos tvinimo" pavasarį (pomiškyje "žalumos gijos pramaišiui su žiemos nubalintais negyvais stiebeliais, gležnais it šiaudai, it paukščio kauleliai" – pastarasis palyginimas čia ne tik gražus: jis įsprūsta pakasant negyvą žiurkėną ir prisimenant kitus nugaišusius naminius gyvūnėlius), aukšto dangaus ("perskelto perpus tirpstančio lėktuvo pėdsako"), nuo vandenyno užliejamų pelkių dvelkiančio sūraus vėjo, vasaros karščių (ir ūmai užklumpančios liūties), o prezidento Johno Kennedy nužudymo diena vėlyvą rudenį kupina vėjo, spėriai slenkančių tamsių debesų, "protarpiais nužeriama saulės šviesos".

Politinis istorinis kontekstas – dar vienas romano fonas. Iš fabulos laiko rėmų iškrentančioje retrospektyvoje Pytas prisimena 1962 m. spalio Kubos raketų krizę, kai realiai grėsė branduolinis karas, o jis su draugu nuvažiavo žaisti golfo, nutarę, kad tai "ne pats blogiausias būdas iškeliaut anapus". ("Kaip amerikiečiai, jiedu mėgavosi savo šalies prabangia iškyla, o dabar dalijosi privilegija kartu paskęsti".) Aikštyne jie buvo vieni, ir tą skaidrią dieną Pytą apėmė keista euforija, iš dalies galbūt lyg mokinį, kurį visuotinė katastrofa gali išgelbėti nuo slegiančių artėjančių egzaminų (šiuo atveju – gyvenimo egzaminų), ir jis negalėjo tinkamai susikaupti žaidimui: "Jį blaškė dangaus siųsti žvilgesiai – golfo takų žolės, nukritusių lapų, pakrypusių vėliavėlių, – spindintys mirties it onikso esatyje, po vaiskiu dangaus skaidriu, kuriame gali išdygti lėktuvai".

Iš to, ką čia dėsčiau, gali paaiškėti du dalykai. Pirma, kad tam tikra prasme tai yra senamadiškas romanas, nerekomenduotinas tiems, kuriuos gali sudominti tik tiesioginiai žaismingo šokiravimo žybsniai. Iš dalies tai yra lyg XIX a. literatūrą rezonuojanti "žmogiškoji komedija", tik su tankiau, kruopščiau išausta realistinių detalių faktūra; antra vertus, kai kuriais aspektais tai kūrinys, įsiurbęs ir pranokęs klasikinio ("aukštojo") modernizmo atradimus. Vidinis monologas, protarpiais pereinantis į sąmonės srautą, kai kur net eliptines frazes be skyrybos ženklų, yra jau nebe romano vyksmo aikštynas, o tik golfo lazda, taikliai svaidanti kamuoliukus į duobutes.

Antras dalykas – ribotai žiūri tie, kurie romane mato tik seksą. "Ai, tai čia apie seksą", – tarė man ir viena, ir kita nusivylusi žinovė, kai klausiamas atsakiau, ką verčiu. Panašiai galima paženklinti ir, tarkim, Nabokovo "Lolitą": "Ai, tai čia apie pedofilą". Tokių numojimų ranka matau ir vertinant pastarojo nepriklausomybės laikotarpio lietuvių literatūrą: jeigu romanas apie seksą arba jame esama nešvankybių, tai jau, regis, a priori negali pretenduoti į rimtąją literatūrą. Beje, kai kuriems vertintojams seksas ir nešvankybės yra tapatūs dalykai, nors XX a. literatūra ne kartą parodė, kaip estetiškai galima rašyti apie seksą, ir būtent šis romanas teikia itin aukšto lygio pavyzdžių. 1968 m., pasirodžius "Poroms", "New York Times" recenzentas rašė: "Jeigu tai nešvanki knyga, aš nesuprantu, kaip iš viso galima rašyti apie seksą".

Bet Updike’as estetiškai rašyti moka apie viską, ir, ko gero, visų pirma jis yra kasdienybės dainius.

Šį liūdesį ji patirs daug kartų, chronišką sekmadienio pavakarės liūdesį, kai poros jau išžaidusios savo žaidimą – krepšinį arba vaikštynes paplūdimiu, tenisą arba liestinį futbolą – ir mato užgulsiantį vakaro svorį, vakaro be žaidimo, vakaro, praleidžiamo tarp mirgančių lempų ir kaprizingų vaikų, ir maisto likučių, ir priekabaus nebaigto skaityti laikraščio su įsiėdusiomis niūriomis pranašystėmis bei žudynėmis, vakaro, kai santuokos susiskleidžia į save lyg saulės netekę žiedai, vakaro su apskretusiu langu į pirmadienį ir ilgą savaitę, kai jiems vėl reikės apsimesti dirbančiais vyrais – makleriais, dantistais, inžinieriais, – motinomis ir namų tvarkytojomis: suaugusiais, kurie šiame pasaulyje yra ne svečiai, o šeimininkai.

Kai kurios Tarbokso sutuoktinių poros nori visada būti svečiai, nori žaisti, o rizikingiausias jų žaidimas yra svetimavimas. Anglų rašytojas ir literatūros kritikas Davidas Lodge’as [Lodžas] savo neseniai išleistoje knygoje "Consciousness and the Novel" ("Sąmonė ir romanas") cituoja mokslininkų žodžius apie tai, kad sąmonės fenomenas mokslui itin sunkiai prieinamas. Be kita ko, iškeliama ir tokia problema: "Neurologas V. S. Ramachandranas, knygos "Probing the Mysteries of the Human Mind" ["Žmogaus sąmonės paslapčių gelmėse"] autorius, teigia, kad "būtinybė suderinti visatos aiškinimus, pateikiamus pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, yra didžiausia konkreti mokslo problema". Lodge’as įtikinėja, kad būtent romanas yra terpė, veiksmingiausiai perteikianti žmogaus sąmonės veikimą. "Literatūros kūriniai fikcijos pavidalu nusako sodrų asmeninės patirties specifiškumą, visada unikalų, nes kiekvienas turime truputį arba labai skirtingą asmeninę biografiją, kuri modifikuoja kiekvieną mūsų naują potyrį; o literatūros tekstų kūrimas išryškina šį unikalumą".

Ne visi romanai orientuoti į tai, bet, pasak Lodge’o, angliškai parašytoje literatūroje žmogaus sąmonę itin įtaigiai atskleidžia tokie autoriai kaip Henry Jamesas, Jamesas Joyce’as, Virginia Woolf. Prie jų, be abejo, galima priskirti ir Johną Updike’ą. "Porose" įspūdinga tai, kad nors Pyto sąmonės judesių sklaida autoriaus pateikiama labai turiningai, kartu skaitytojui leidžiama pasigesti bendresnės autorefleksijos tuose judesiuose. Nors ir nebūdamas nei įsitikinęs hedonistas, nei lengvabūdiškas plevėsa, iš lovos į lovą Pytas keliauja vis dėlto lyg ir nepateikdamas sau ataskaitos, neįsisąmonindamas savo veiksmų.

Jį lydi mirties baimė, kuri smelkiasi visur, visokiais pavidalais. Ir nuolat grįžtančiomis žuvusių Pyto tėvų vizijomis, ir per nugaišusius naminius gyvūnėlius, ir per sapnus, ir matant mirtį šalia, mirštančio draugo mokslininko akyse: "Vaistų išplėstos akys – akys, kadaise stebėjusios pamatinių materijos dalelių chaosą, pagavo ir nusitempė Pytą žemyn į visažinystę: smigdamas jis pamatė, kaip įtikėtina mirti ir kad mirtis anaiptol neįsiveržia į žemę kaip meteoras, o ištinka toje pačioje plotmėje kaip gimimas, santuoka ir kasdienis laiškanešio žygis".

Kitam personažui, Frankui, žiemos kasdienybė sužėri šekspyriškai: When all aloud the wind doth blow / And coughing drowns the parson’s saw / And birds sit brooding in the snow... (Kai kurtina pasaulį vėjo pastanga, / Ir kunigo pamokslas grimzta kosuly, / Ir paukščiai smurgso tylomis sniege...["Tuščios meilės pastangos"]) "Tas nuščiuvęs kosulys, ištirpęs sniegas, pastipę paukščiai atrodė užsklęsti gintare arba dar subtilesnėje terpėje, nes joje įmanoma judėti". Updike’as (kaip ir nemažai kitų rašytojų) per savo personažų jauseną išreiškia subtilesnius dalykus, negu tokie asmenys galėtų jausti (arba gal jausti galėtų, bet nemokėtų išreikšti). "Porų" veikėjai anaiptol nėra tokie žmonės, kurie įkvėptų pasigėrėjimą. Kažkuris kritikas teigė, kad visi jų žaidimai yra pastanga nuslėpti jų gyvenimo beprasmiškumą. Galbūt tai ir tiesa, bet į Updike’o romaną telpa kur kas daugiau, negu galima nusakyti tokiais apibendrinimais.

"Prastas elgesys susieina su estetine didybe", – teigė vienas britų kritikas apie "Poras". Anglų literatūros istorikas ir kritikas Johnas Carey, pristatydamas savo parinktas geriausias XX a. grožinės literatūros knygas, apie Updike’o Triušio Angstromo romanų ciklą iškėlė akivaizdų klausimą: "Kam gi aš pasirinkau tokią knygą, kurioje vaizduojami įvykiai ir žmonės dažnai būna nedori ir nepadorūs?" – ir atsakė: "Updike’o stilius – štai kodėl. Kiekvienas puslapis yra delikačiai pagautų juslinių įspūdžių srautas – nuo rakto krebždesio spynoje iki pamėkliškų ratilų, ant stalo paliktų stiklinių. Žmogaus kūnas Updike’o plunksnai kelia nepaliaujamą iššūkį ir nuostabą".

Pats Updike’as sakė: "Mano modeliai buvo Prousto ir Henry Greeno [pasižymėjusio itin subtiliais dialogais – L. J.] stiliai – švelnus tyrinėjimas, kuriuo siekiama apsivyti apie suvokiamos tikrovės daiktus, atspalvius, balsus ir kvapus".

Tam tikra paradoksalia prasme literatūrinis "realizmas" retais geriausiais, sukaupiančiais įkvėpimą atvejais yra itin subtilus reiškinys. Visai ne ta prasme, kuria jis priimtinas daugumai realizmo apologetų (t. y. visai ne dėl to, kad išreiškia arba gvildena kokią nors socialinę realybę). Mat modernizmas ir postmodernizmas dažnai skaitytoją veikia tiesiogiai – nuostabiomis, bet vis dėlto tiesiogiai veikiančiomis priemonėmis: literatūriškumas būna nuostabiai akivaizdus. O štai tiesioginis gyvenimo vaizdavimas kartais gali turėti labai netiesioginę ir erdvią bei gilią potekstę, kurios negalima konkrečiai suformuluoti (tada ji nebebūtų erdvi), bet kuri palieka neapibrėžto jaudinančio sukrėtimo įspūdį. Šiame pasakyme pabrėžiu žodį "neapibrėžto", nes konkretaus sukrėtimo įspūdžiai (tarkim, smurto, nežmoniškumo, nelaimingos meilės ir t. t.) dažniausiai skirti vulgariam skaitytojo dirginimo tikslui. Updike’as savo papasakotoje istorijoje nieko nesmerkia ir nedaro jokių išvadų. Ir skaitytojui, manyčiau, nesiūlo to daryti, nes tai nėra "žurnalistinis tyrimas", pateiktas moraliniam teismui.

Minėtame "New York Times" straipsnyje rašyta: "Tragedija šiame pasaulyje sunkiai įmanoma, nors kančia gali būti nuolatinė. Updike’as nėra humanistas. Žmogus pernelyg menkas, kad dėl jo be saiko rūpintumeisi. Po tūkstančio metų Tarbokso gyvenvietės nebebus, o bangos vis taip pat duš į krantą; tačiau žvaigždžių atžvilgiu bangos irgi menkniekis. Vienintelis svarbus klausimas, ar yra Dievas ir ar Jo ketinimai draugiški – mums ir mūsų broliams akmenims".

"Akimirką atrodydavo, kad jo būtis išvengs sunykimo", – tik tokia menka žaltvykslė sutviska Updike’o personažui, instinktyviai ieškančiam ko nors panašaus į išganymą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba