Apie žmones

Apie žmones vienas kitam; jie nebeįdomūs, jie visai nebe. Gal jaunimas dar reikalingas bendravimo ir grupių – vaikams ir jaunuoliams grupės reikalingos identifikacijai; kai ta identifikacija yra, visa aplinka nebeįdomi. Bendradarbiai, bendratroleibusiai, pardavėjos, kirpėjos nebeįdomūs vieni kitiems, bendravimas tik per funkcijas. Tokias, kokios turi būti; pageidautina aukštos kokybės ir rezultatyvios. Daugiau nieko nebereikia. Kirpėjos anksčiau kalbėdavo daugiau, dar prieš dešimtmetį – prisiminkime – kalbėjosi troleibusai; troleibusas buvo kolektyvas, kuris zirzė, keikėsi, plūdosi, keitėsi nuomonėmis. Dabar jau viskas. Troleibusai nebekalba. Išsibarstė visi celėse. Bendravimo nėra. Mes vakarėjame. Bendrauti norisi tik šeimoje; skambučiai vien dalykiniai, taupūs. Nebežinau, kada esu susilaukęs skambučio iš kokio draugo "šiaip sau". Anksčiau tokie pokalbiai "šiaip sau" sudarydavo pusę telefoninio laiko. Dabar tokių nebėra, išmokė telekomas, bet ir patys mes neblogai viską priėmėme. Žinoma, aš irgi niekada nebeskambinu "šiaip", mečiau bene pirmas, bėdoje draugų pasiilgsti, jų tau reikia – bet kadangi su jais nebebendrauji "šiaip sau", tiesiog nepatogu prašytis pagalbos. Vienas kažkaip išsikapstai. Ir gerai. Arba negerai. Apie tą procesą jau rašiau, bemaž tą patį, prieš keletą metų, bet tada jis buvo beprasidedąs. Dabar jau baigėsi. Baigėsi sulig nutilusiais troleibusais, niekas nebesieja, bendrija iširusi. Realiai ji iširusi, tačiau monopolizuota virtualiai. Šnekamasi kompiuteriais, anonimiškai, šnekamasi nauju telefoniniu žanru – SMS’ais, minimalizuota gramatiškai neišvengiamai iškreipta fraze, sviedžiama į tuštumą. Bendruomenės, kad ir kaip ją suprastume, nebelikę. Kolektyvai susirenka atlikti darbo užduoties ir išsiskirsto ją baigę, nebeprisimindami kits kito. Tai vadinasi projektai, ir tokio darbo vis daugėja ir daugės. Anksčiau jie vadinosi užsakymai, bet "projektas" yra didesnis, imlesnis žodis, jis apima platesnę prasmę. Projektas gali būti ir laisvesnis, ir labiau sukaustytas, bet projektas, tarkime, nepririša prie darbo valandų. Taigi ir prie kolektyvo. Maketuotojai, kompiuterininkai jei ne pamėgę, tai prisitaikę prie naktinio darbo. Ir apskritai – viskas daroma laisviau ir asmeniškiau.

Jei turi pinigų, tai yra puiki situacija. Tu nusiperki auklę, namų šeimininkę, seksą telefonu. Labai greitai jį aplenks pokalbių tarnybos, – skambinsi, kad išsipasakotum kam nors į ausį. Ar asmeniniai klausovai. Nes iš draugų tokio dalyko nebeturi teisės reikalauti. Jie užsiėmę. Jei sėsi draugui ant galvos su savo problemomis, jis, neduokdie, pats įvirs vidurnaktį su savosiomis. Nebe socializmas, kad tokie vizitai būtų mieli. Naktis yra miegui. Idant dieną galėtumei dirbti. O vakare sėdėtum prie televizoriaus – didžiausios virtualaus bendrumo formos. Lietuva kaip žmonių bendrija nebeturi daugiau nieko, kas ją sietų, išskyrus televizorių. Matoma, žiūrima maždaug tas pats. Šimtai tūkstančių žiūri tas pačias žinias ar tą patį filmą ar "realybės šou" – idiotišką kraštutinio susvetimėjimo apraišką. Iš esmės ten, akvariume ar bare, uždaryti asmenys vaizduoja kolektyvą. Jie tam tikram laikui ir yra kolektyvas. Žmonės tiek susvetimėję, kad jiems įdomu stebėti kolektyvo gyvenimą. It kupranugarių šokius.

Taigi televizija, kiek mažiau radijas, laikraščiai. Kioskus ir dideles parduotuves užvertė nepaprasta gausa žurnalų apie nieką. Neturinčių jokio ryšio su dabartimi. Pasakojančių apie kosmetiką, kažkokią tolimą nepasiekiamą prabangą, palmėmis nuaugusius paplūdimius, prašmatnius namus, nupudruotus gyvenimus. Jokios politikos arba – kelių žurnalų moterims nedeklaruoti, bet skrupulingai sergstimi šūkiai – jokių vaikų. Ir visų šių žurnalų šūkis – jokios politikos. Ir jie populiarūs, gal dėl to, kad ten nesama nieko, kas saistytų su nūdiena ir tikrove. Gal tokie žurnalai leidžia pabūti mažumėlę ir nesunkiai vienam, tik ta buvimo kokybė abejotina...

Bet daug vienatvių turi bendrą pagrindą – vienatvę. Nuo jos nepabėgsi, ir ji darosi ne prabanga, ne būtinybe, o gyvenimo sąlyga, gyvenimo būdu, natūralybe ir siekiamybe, – kada bendrija tampa virtuali ir grindžiama tik visuotiniu TV žiūrėjimu, kiekvienam asmeniui lieka tik jo funkcijų atlikimas ir vakare žydroji dėžė. O jeigu sugebi išeiti į tą lygį, kai sveikatos priežiūra pereina į mokamos medicinos lygmenį, tu jau esi laisvas pakankamai vienatvei. Nebereikia draugų, yra psichoterapeutas ar kitas gydytojas. Mokama medicina suteikia saugumą, kurį anksčiau galėdavo suteikti tik didelė grupė draugų ir pažįstamų. Tas lygis, kuriame sėdi tradicinė poliklinikų medicina, "nemokama", nors juk išlaikoma iš mokesčių, Liuciperį varo per Belzebubą. Eilės, šiurkštumas, paklaikusios sienos ir paklaikę gydytojai išvarydami vieną ligą įvaro medicininį stresą ir priesaikas – daugiau niekada. Bet mediko pagalbą, vairuotojo pagalbą, kroviką, baldžių etc. gali nusipirkti. Tik šitaip mes ką nors galime. Tik pinigų turėjimas užtikrina laisvą buitį ir egzistenciją.

Žmonių tarpusavio santykiai tampa preke. Tu juos perki. Ir parduodi savo santykį su žmonėmis, ar būtum stalius ar dėstytojas, dirbi jiems. Niekas nieko nebedaro veltui.

Aš neaimanuoju, o konstatuoju – bendravimas yra pernelyg sunkus ir išsunkiantis, žmonės pernelyg pervargę ir siurbiantys jėgas, ir dvasines, ir fizines, bendravimas darosi našta, už kurią negalima nemokėti. Pragaras yra kiti, anksčiau pragaras buvai pats sau. Emancipacija, kiek demoniška ar daimoniška.

Sulūžusi bendruomenė gimdo nebe tradicinius, o "naujuosius žmones", jeigu taip galima pavadinti, tik per funkcinius ar, tiksliau, ritualo nustatytus santykius tarpusavio kontaktus ištveriančius nuolat alkanus ir rajus demonus.