ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-06 nr. 667

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Sklandumai (44) • -gb-. Apie žmones (23) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Kaip mane nušovė (26) • JAN KOPROWSKI. Lenkų literatūros istorija (2) • DIRK VON PETERSHOF (1) • BRIGITTE OLESCHINSKI (1) • Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Esu įkaitas (11) • RASA KALINAUSKAITĖ. Juodoji dėžė iš "Šiaurės vasaros" (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • AURELIJA MIKALAUSKAITĖ. Henrikas Natalevičius. Siena. 2000 (3) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Kinas pagal A. MatelįPETRAS DUMBLIAUSKAS. Charlesas Bronsonas išeina (24) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ir kaip kasdienis laiškanešio žygis...AUDRIUS BEINORIUS. Pirštas, rodantis į mėnulį... (23) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (5) • Įvaizdis – (ne) viskas (8) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) •

Esu įkaitas

Su Balio Sruogos dukra DALIA SRUOGAITE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Man Ray. Be pavadinimo

– Porą metų nesėkmingai bandžiau Jus prakalbinti, dabar paskambinote pati. Kas įvyko?

– Mane jau pradėjo erzinti, gal šitas žodis ir ne spaudai, kad žmonės pamiršo, jog Balys Sruoga kartu su kitais buvo paimtas į konclagerį įkaitu. Todėl, kad lietuviai nestojo į SS dalinį.

– Žodis "pamiršo" gal nėra visai tikslus. Aš niekada nežinojau, kad jie buvo paimti įkaitais. Oficialiai yra minima inteligentų grupė.

– Tai buvo kita grupė. Šitie buvo įkaitai. Jiems buvo pasakyta – jei lietuviai stos į vokiečių kariuomenę, jie bus paleisti.

– Iš koncentracijos stovyklos?

– Taip.

– Tie įkaitai?

– Grynai ta prasme.

– Ar apie tai yra kur nors paskelbta, parašyta?

– Apie tai rašyta mano mamos atsiminimuose, paskui paties Balio Sruogos "Dievų miško" tekste ir laiškuose. Jis yra aiškiai pasakęs: esu įkaitas už savo tautą.

– Mes sovietmečiu į tą frazę žiūrėdavom kaip į poetinę priemonę – esu įkaitas už savo tautą.

– Ne, ne, ne, ne, ne.

– Kodėl juos vadina inteligentais?

– Na, ką reiškia inteligentai? Tarp jų ne visi buvo inteligentai. Pavyzdžiui, ne inteligentas buvo ūkininkas Šernas. Jonas Šernas. Jis buvo suimtas vietoj brolio. Brolio nebuvo namie, o jis kaip tik ten pasipainiojo, tai jį ir suėmė. Vadinasi, jis iškrenta. Dabar Rimašauskas, jis buvo studenčiokas, nežinau, ar tokius jau vadina inteligentais.

– Klausimas įdomus. Ar studentas jau inteligentas, ar dar ne.

– Inteligentų grupė buvo kita. Jau, man rodos, yra miręs Vladislovas Telksnys. Jis buvo toj kitoj grupėj, juos nuvežė kiek vėliau. Jeigu skaitėt jo knygą "Kamino šešėlyje". Tai buvo žurnalistai, tie, kurie slaptai kovojo su vokiečiais.

– Vadinasi, rezistentai.

– Taip. Jie buvo rezistentai.

– Jie buvo sąmoningi rezistentai ir jų nusikaltimas vokiečių okupantų akimis buvo pakankamai aiškus.

– Labai teisingai. Kai jie atvyko į Štuthofą, Telksnys vėliau apie tai knygoje parašė labai pasipiktinęs, kad pamatęs lageryje šitą pirmąją grupę, įkaitus, norėjo prie jų pulti ir sveikintis, o jie visi nusisuko.

– Kodėl?

– Tai palaukit. Jis ypač kaltina Balį Sruogą, kad nepriėjo prie jo, o buvo seni pažįstami. Aš dabar tą knygą esu atidavusi į muziejų, nebegaliu tiksliai pakartoti, bet Sruoga jam pasakęs – tu prie mūsų nelįsk, mes su tavim nesikalbėsim. Kažką panašaus. Gal ne tokiais žodžiais.

– Sruoga jam taip pasakė?

– Taip, ir jis baisiai supyko. O esmė, kad visiems įkaitams buvo įsakyta jokiu būdu nesiartinti prie kitų, su kitais nesikalbėti, nes bus nušauti vietoj. Ar užmušti. Jie negalėjo su kitais kalbėtis. Šito Telksnys nesuprato net grįžęs į laisvę, apie tai parašė knygoj. Tada jam atsakė Pilypas Narutis, kuris buvo įkaitų grupėj. Dabar, kokioj spaudoj tai buvo, aš tikrai nebeatsimenu.

– Vadinasi, suimtųjų buvo kelios grupės.

– Taip, buvo žurnalistų grupė, Plechavičiaus grupė, buvo dar kitos, bet įkaitų grupė buvo ypatinga, nes į karo galą jie jau buvo padaryti Ehrenshäftlingen, vadinasi, garbės kaliniais.

– Ką reiškė tokia garbė?

– Štuthofe ar lageriuose visi žmonės žūdavo, ar užmušti, ar iš bado nuvargę, nusilpę. O vokiečiams tuo laiku jau pasidarė svarbu išlaikyti juos gyvus. Jau karas ėjo prie pabaigos, prie pralaimėjimo.

– Reikėjo reabilituotis dėl karo nusikaltimų?

– Taip. Taip. Man taip atrodo. Žodžiu, jiems truputėlį palengvino gyvenimą. Nuo tada Sruoga įsitaisė raštinėje ir daug žmonių išgelbėjo. Daug bylų sunaikino. Apie tai rašyta Mockevičiaus ir kitų atsiminimuose. Jokiu būdu jų negalima painioti su inteligentais ar su kitom grupėm. Man šitai buvo labai svarbu iškelti. Aš tai sakiau vienai korespondentei, žurnalistei, net per radiją apie tai kalbėjau, bet vis tiek nuolat kartojama tas pats.

– Net Dalia Kuodytė per šios bylos paminėjimą RS, tokį postą užimantis žmogus, pasakė, kad tai inteligentų byla.

– Įstrigę žmonėms ir negali iškrapštyt.

– Kažin, kaip tai galėjo atsitikti?

– Aš taip svarstau: kadangi sovietmečiu nepriklausomos valstybės Lietuvos nebuvo, tai tu negalėjai būti ir įkaitu už Lietuvą. Aš manau, tada žmonės sugalvojo vadinti juos inteligentais.

– Apie Balį Sruogą konclageryje Jūs ką nors žinote iš jo paties? Ar dar buvo su juo koks nors ryšys po to, kai jį suėmė?

– Su juo ryšį palaikėme tik tol, kol vyko karas. Kai jis dar buvo lageryje, turėjom ryšį. Mes susirašinėjome.

– Kokiu būdu?

– Paštas veikė. Na, buvo cenzūra. O paskui nutrūko ir nutrūko. Mes bandėm įvairiais būdais, mama bandė ir per Lenkiją, ir per pažįstamus, absoliučiai jokio atsako. Paskui, kai mes jau buvom Detmolde, Balys jau buvo Lietuvoj, mes sužinojom apie jį per radiją. Žmonės girdėjo, kad jis jau yra Lietuvoj. Ir staiga mūsų lageryje, tas buvo Detmolde, atsiranda toks Varaneckas ar Varaciejus, nieks nežino jo tikros pavardės. Jis atėjo pas mano mamą, apsidairė, ar niekas negirdi, neklauso ir nemato, ir pasakė – atnešiau žinią nuo Sruogos, kad jūs dabar jokiu būdu nevažiuokit į Lietuvą, nes nežinia, ar jūs tiesiai į ją nuvažiuosit, ką mes visą laiką ir jautėm.

– Jautėte, bus Sibiras?

– Taip. Mama nežinojo, patikėti tuo žmogum ar ne. Ji jo nepažino. Jis tik papasakojo, kaip mūsų butas atrodė Vilniuje, buvo viskas tikslu, bet galų gale mums taip ir liko neaišku, kas jis.

– Jis dingo? Kodėl jis žinojo apie jūsų butą, jei jūs jo nepažinote, klausimas lieka atviras.

– Taip. Dar prieš tai, prieš jį, mama rašė Balučiui ir Žadeikiui, mūsų atstovams Vakaruose, ką daryt, ar grįžt, ar ne. Jie abu griežtai pasakė: jokiu būdu. Na, ir mes matėm, kaip vežė ukrainiečius. Ukrainietes. Jos maldavo, verkė, tik nepaimkit mūsų, bet kadangi jau buvo Ribbentropo–Molotovo pakto susitarimas, jos priklausė Sovietų Sąjungai ir jas turėjo išvežt. Mums reikėjo pakovot, įtikinėti anglus, kad mūsų neišvežtų. Mes buvom anglų zonoj. O kitus vežė ir nuvežė ten toli toli.

– Ar jūs bandėt kaip nors susisiekt su Sruoga, kai jis jau buvo Lietuvoj?

– Mes bandėme visokiais būdais susisiekt. Mums nieko neišėjo. Paskui, kai Staneika-Stanevičius slaptai perėjo sieną, tada jis jau tikrai mums atnešė žinią, kad jokiu būdu dabar negrįžkit. Sakė, buvo kreiptasi ir į Cvirką, ką joms daryti, ar jos gali grįžti, atsakymas buvo toks neaiškus.

– Pats Sruoga kreipėsi į Cvirką?

– Atrodo.

– Nuo kelintų metų jūs nebeturėjote su juo ryšio?

– Po išleidimo iš lagerio. Po išėjimo iš kaceto. Kai juos varė per kašubų žemę.

– Tai viską susižinojote iš nuogirdų, per kitus žmones?

– Taip. Taip.

– Negavote visiškai jokios žinios, nė vieno laiškelio?

– Ne, ne, ne, ne. Nebuvo.

– Kodėl jis nerašė?

– O gal ir rašė. Kas žino.

– Taip. Kas dabar tą žino.

– Mes daug bandėm. Visokiais keliais. Mano mamos teta buvo Lenkijoj, per ją, per kitus žmones Lietuvoj, ir niekad negavom.

– Jūs bandėte pačios rašyti?

– Taip. Taip. Jokio ryšio. Tokia geležinė siena kaip užkrito ir užkrito.

– Tada supranti, kas yra geležinė siena.

– O, taip.

– Ką vis dėlto žinote apie jį po išėjimo iš kaceto?

– Kai jį išgelbėjo iš tos sniego pusnies, į kurią jis buvo nukritęs, jį paėmė į Torūnės lagerį.

– Išvaduotojai uždarė juos į lagerį?

– Taip. Paskui mums pasakojo žmogus, kuris irgi tenai buvo, sakė, nors Sruoga ir dirbo raštinėje, jį mušė per galvą su stalo koja. Jis buvo jau visai pribaigtas. Tada jis rašė, man rodos, Čiurlionytei ar Putinui, dabar bijau pameluoti, reikėtų pažiūrėti į popierius, rašė ir prašė gelbėti. Ir tada valdžia sukruto, nutarė gelbėti, nusiuntė lėktuvą ir atgabeno jį į Lietuvą. Man rodos, net lakūnė, kuri atskrido, buvo moteris.

– Kur jis apsistojo?

– Mūsų bute gyveno Čiurlionytė, Boruta ir dar kiti, buvo daug žmonių. Oi, sakė, reikėjo jį iš karto nurengti ir išmaudyti, jis visas buvo aptekęs utėlėmis ir visa kita. Baisiai atrodė. Bet jį priėmė draugai, jis sugrįžo į namus. Jei ne tas laiškas, aš neatsimenu, kam jis parašė, jam būtų buvęs galas. Bet tada jau sukruto.

– Jūs dabar rašote atsiminimus?

– Samulionis mane buvo prispyręs parašyti atsiminimus, kas įvyko su mama ir manim po to, kai Sruoga buvo suimtas. Man tą jo užsakymą viena labai įžymi moteriškė vežė dvejus metus. Galų gale surado tarp savo popierių ir perdavė. Bet viskas užsitęsė, ir aš čia dabar po trupučiuką varausi. Turiu labai daug lapelių, kuriuose mamos užrašyta atsiminimai, kas vyko, kur ji buvo, kur bėgiojo, kur lakstė, kaip ji vokiečių buvo priimta. Ir jai vienoj vietoj, aš dabar negaliu iš atminties pasakyti, bet jau viskas yra surašyta, jai vokiečių buvo aiškiai pasakyta. Jei lietuviai nestos į mūsų SS dalinius, vadinasi, suimtiesiems bus baigta. Tai buvo aiškiai pasakyta, aš čia dabar visa tai perrašinėju.

– Kiek to darbo jau padaryta?

– Spausdinto teksto 145 puslapiai.

– Kiek turėtų būti iš viso?

– Nežinau. Nežinau, kada sustot. Randi visokiausių įdomių dalykų, kaip mama stengėsi prieiti prie vokiečių, ką ji darė. Ir Mykolaitis-Putinas mums yra padėjęs, tas nedrąsusis Mykolaitis.

– Nedrąsusis intravertas.

– Jis labai rizikavo. Buvo toks universiteto profesorius Stegmanas. Mykolaitis pasikvietė jį arbatėlės, kartu dar buvo teisėjas Mykolaitis ir dar kažkas. Buvo kalbėta, aiškinama Stegmanui, kad Balys baigęs Miuncheno universitetą, ten apgynęs doktoratą, žodžiu, vokiečių kultūrą mėgęs ir propagavęs. Tas tik nutylėjo, nebuvo jokio atsakymo. Bet Mykolaitis vis dėlto išdrįso.

– Jis galėjo už tokią iniciatyvą išvažiuoti kartu. Koks buvo Sruogos suėmimo pretekstas? Kodėl pasirinko įkaitu, sakykime, ne Mykolaitį, o Sruogą?

– Gal jis buvo ryškesnis žmogus.

– Aktyvesnis, labiau matomas?

– Sruoga, be abejo, rašė pogrindžio spaudoj. Bet kas dabar tai suseks, kas žino, kokiais slapyvardžiais. Tą naktį, kai jo atėjo, jis dar nebuvo užmigęs. Skaitė kažkokius popierius. Paskui juos paslėpė sofoj. Jis ant tos sofos gulėjo, tai vokiečiai nesurado. Balys nuolat klausydavosi radijo, labai politikavo ir su Krėve, ir su kitais draugais. Jis buvo ryški asmenybė. Krėvė buvo taip pat įtrauktas į sąrašus, tiktai kitai dienai, tai suspėjo pabėgt.

– Krėvė buvo įtrauktas į tą patį sąrašą?

– Aš nežinau, ar į tą patį. Aš buvau vienintelė ryšininkė, kai jis slapstėsi. Čia, Žvėryne. Paskui jį vežė į Maišiagalą ūkininko vežime. Ten jį susekė kažkoks studentas. Tada jis grįžo pas Mykolaitį, teisėją. Iš ten mano mama su miškininkais Končiumi ir Vilku vežė jį į Panemunę, į Kauną. Kai Krėvė jau važiavo į Ameriką, mes su mama nuvažiavom jo išlydėti į Brėmeno uostą, jis buvo toks sunykęs, toks nelaimingas. Sakė, aš jau nebegrįšiu čia. Labai liūdnai atsisveikinom.

– Vis dėlto tai, kad iš lietuvių nebuvo suformuotas SS dalinys, yra labai šviesus mūsų istorijos faktas. Latviai ir estai turėjo SS dalinius.

– Vienintelis.

– Sovietmečiu nusitrynė ne tik šis faktas. Savotiškai buvo suprantamas ir "Dievų miškas". Jo ironija tuo laiku buvo interpretuojama kaip teksto nevisavertiškumo dalykas, juokingumas, ne žmogaus vidinės stiprybės išraiška.

– Paties savęs gelbėjimas.

Kadangi kalbamės, ta proga noriu pasakyti, kad Balio Sruogos muziejui reikia skubios pagalbos. Ten mes esam atidavę daug vertingų dokumentų, paveikslų, daiktų. Muziejus labai gerai tvarkomas, bet reikia nudažyti namo išorę, namas medinis, pūva.

– Kodėl tuo nesirūpina pats muziejus?

– Labai rūpinasi, bet be Maironio muziejaus jis nieko daryti negali, kadangi yra filialas. O Maironio muziejus sako, kad Kultūros ministerija neturi pinigų.

– Gal galėtų čia padėti net dažų firmos?

– Reikia ką nors daryti.

– Tuo prašymu ir baigsime. Lauksime Jūsų knygos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6265. Lorca2003-09-08 11:51
Tikrai,ar yra amžiaus cenzas nuo kada žmogų pradedam tituluoti inteligentu?

6287. Bevarde2003-09-08 20:27
Manau inteligencija nepriklauso nuo amziaus, yra labai inteligentisku studentu ir toli nuo inteligencijos esanciu pusamziu.Inteligencija yra daugiau vidine kultura nei issilavinima apibrezianti savoka, nors zodynai raso kitaip...

6291. pelėda2003-09-08 21:38
Pritariu Bevardei.

6321. naktis2003-09-09 20:27
Mano penkerių metų vaikas taip pat labai inteligentiškas. Be klaidų suskaičiuoja ik 20-ties... Matyt, į mane...

6335. vilke2003-09-10 11:47
Kaži rėmėjų B.Sruogos muziejui paremontuoti neatsirastų?

6356. Taukas :-( 2003-09-12 02:00
Nei sis nei tas - Juknaitei reiketu pasimokyt interviu daryt pries spausdinantis...

6384. apie slaptai perėjusį sieną (iš šeimos archyvų)2003-09-14 17:37
Apie tą slaptą sienos perėjimą mūsų giminėje pasakojama daug (net smagių) istorijų. Kitas senelio brolis pasakojo bjauriausiais pokario metais sutikęs V. – gyvą sveiką (čia po Štuthofo ir sovietų nelaisvės) – einantį centrine Kauno gatve. Persirengusį sovietinio karininko uniforma. Esą tas ėjo ir šypsojosi. O į brolio " labas...." atsakė "bravūrišku" "oboznalis’, tovarišč". Artistas. Taigi nuo vaikystės tokiais (ir dar kitais) pavyzdžiais buvau mokomas vengti (giminei ypač būdingų) "bravūros" ir artistizmo (kada jie nebūtini), bet kad kartais ir man galima...

14339. kkkkkkk :-) 2004-03-18 12:25
gera kalba blemba

18352. dowile :-) 2004-06-16 23:03
balio sruogos elgesys Stuthofo koncentracijos lageryje su kitais lietuviais man nepriimtinas ir kelia pykti, nusiwylima. V.Telksnys savo knygoje "aKamino seselyje" raso, kad netgi budamas garbes kaliniu B.Sruoga is ju atskiro barako norejo isvaryti V.Telksni, atejusi tik misiu paklausyti, juk kaliniams tada tikejimas buvo kaip niekad swarbus... B.Sruogos baime neturejo buti auksciau uz vienybe ir uzuojauta:((((......

23095. vidmdantas :-) 2004-10-17 19:13
zinok Dovile negalima kaltinti nei vieno nei kito nes reiketu ten pabuvoti kad galetum ka nors sakyt apie viena ar kita asmeni.

55356. B.S.2006-04-17 19:50
Ne tiktai B.Sruogos namas esantis Kaune yra "aptriuses" - prasosi perdazymo, cia nors jau stogas neprakiures. Rasytojas yra gimes Birzu raj., Baiboku kaime. Po siai dienai sodyba vietiniu zmoniu vadinama "Sruogyne". Yra islikes didziulis namas, jame vienas kambarys skirtas muziejui, ir 2 kletys. Cia osia simtametes liepos, senu obelu sodas menantys tuos laikus kai i teviske sugrizdavo rasytojas. 200 metu senumo sodyba - mazai tokiu Lietuvoje belike... Pastatu bukle labai prasta. Kiek imanydami giminaiciai bando gelbeti, bent tai kas imanoma isgelbeti. Zinoma, be visuomenes pagalbos vargu ar issivers. Tuo tikslu yra ikurtas Balio Sruogos paramos fondas. Saskaitos nr.637044060003406574 Vilniaus bankas. Galbut yra norinciu atiduoti savo 2%pajamu mokescio?! Fondo kodas 192042778. Kas gi pasirupins kulturos paveldu, jei ne pati tauta...?!

Rodoma versija 30 iš 31 
14:13:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba