ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Katalogo arija

HUGO LOETSCHER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jean Dubuffet
Moters kūnas. 1950

      Šių metų rugpjūčio 18 d. Ciuriche eidamas aštuoniasdešimtuosius metus mirė šveicarų rašytojas Hugo Loetscheris. Baigęs gimnaziją Ciuriche, H. Loetscheris 1948–1956 m. studijavo filosofiją, sociologiją ir literatūrą Ciuriche ir Paryžiuje. Dirbo literatūros kritiku šveicarų spaudoje, nuo 1969 m. – nepriklausomas rašytojas ir žurnalistas, daug keliavęs po Pietryčių Aziją ir Lotynų Ameriką ir rašęs apie jas. Pagrindiniame autobiografiniu pagrindu parašytame kūrinyje („Der Immune“, 1975; „Papiere des Immunen“, 1986) stilistiškai virtuoziškai vaizduojamas modernus pasaulis iš intelektualo perspektyvos.

Ar turėčiau sudainuoti ir saviškę katalogo ariją?

Tiesa, man atvykus į Ispaniją, gražioji Ispanija anaiptol nebuvo graži. Ją valdė Franco. Aukščiausiasis generolo laipsnis. Ordinais nusagstyta krūtine. Žinoma, jį išgarsino ir kalėjimai, tačiau šių juk neprisisegsi, per sunkūs.

Man atvykus į gražiąją Ispaniją ir įsikūrus pigiame pensione, jų buvo anaiptol ne tūkstantis ir trys, kaip kadaise dainavo Don Žuanas. Visas galėjau suskaičiuoti ant dešimties rankų pirštų, kurie pravertė man ir meilei.

Ne, kalkuliatoriaus neprireiks ir net skaitytuvų bus per daug.

Tačiau pagaliau pradėkime ir pradėkime nuo ko nors, tad kodėl gi nepradėjus nuo Frydos.

Ir šiandien, vos pamatau svogūnų pyragą, Fryda muša man į nosį; mudu drauge praleisdavome penktadienio naktį, penktadienis buvo svogūnų pyrago diena.

Penktadieniais ateidavau į tuos namus. Tądien šeimininkų nebūdavo. Mokiau papildomai du jų sūnus; mokykloje jie nemėgo skaičiuoti, namie viskas visada jiems būdavo paruošta. Mėginau įskiepyti jiems mintį: kad ir kokia miela senelė, nuo ortografijos ji neišgelbės.

Pats nusikamavęs ir juos nukamavęs, pasiųsdavau miegoti. Kelias į Frydos lovą tarnaičių kambaryje ėjo per virtuvę. Čia gulėdavo didžiulis gabalas svogūnų pyrago, geriausio, kokio kada nors esu ragavęs, ir geriausio, kokį valgiau kiekvieną penktadienį. Mano burna jau būdavo pasirengusi Frydai, nes ir Fryda kvepėdavo svogūnais, nors ir nusitrynusi rankas tais pačiais milteliais, kuriais šveisdavo kriauklę. Tačiau įšilus nuo jos rankų tvoksdavo svogūnų kvapas, o ji ne tik įšildavo, bet ir įkaisdavo.

Ji būdavo veikli ir lovoje, ir čia nepamiršdavo lentos mėsai kapoti, kočėlo ir bulvių trintuvės. Minkydavo mane ir tempdavo, vyniodavo, plodavo, glostydavo ir formuodavo. Netrukus būdavau paruoštas; dar kiek pagardink petražolėmis ir gali patiekti. Išeidamas šeštadienio rytą susiskaičiuodavau kaulelius; veikiausiai visus tebeturiu, nes iki šiol krutu be vargo, juolab nelabai išmanau, kiek tų kaulelių apskritai turėtų būti. Neabejoju, jei koks ir užsiliko pas Frydą, jis tikrai pravertė puikiam padažui.

Galiausiai penktadienio meilė baigėsi, mat sūnūs susikirto per egzaminą; tolesnės pamokos buvo nepageidaujamos. Paskui darsyk mačiau Frydą. Ji stūmė vaikišką vežimėlį, kitas vaikas kadarojo pakibęs ant prijuostės, trečias – įsikirtęs į sijoną. Ji ištekėjo už kepėjo; jos pilvo krosnyje jam tarpo traškūs kūdikiai.

Fryda buvo penktadienio meilė. Tačiau savaitę sudaro ne tik penktadienis, ir meilė būna ne kas dieną, taip pat ir penktadienis – ne kas savaitę. O kokia diena buvo tąsyk pas Mariją, jau nebežinau. Žinau tik kur ir žinau, kad neilgai.

Tai buvo Raspajo bulvare. Buvo pavakarys, ir aš buvau jaunas. Mergaitė žengė pro namo duris ir ištarė: „Mesjė.“ Atsigręžiau, praeivis už manęs irgi. Tačiau „mesjė“ buvo skirtas man. Buvo pavakarys, ir ji buvo jauna. Paėmė mane už rankos ir nusivedė laiptais aukštyn. Kiekviename aukšte uždegdavo šviesą; kai atsidūrėme viršuje, apatiniai aukštai skendėjo tamsoje. Kambaryje stovėjo kėdė, ant jos susidėjome drabužius; kambaryje stovėjo lova, ant jos atsigulėme patys. Paskui išsekę gulėjome šalia, ji palinko virš manęs ir pasakė „mersi“. Atsikėliau, atsistojau priešais veidrodžio šukę žvelgdamas į tą, kuriam pasakė „mersi“. Tada Marija paklausė, ar nenorėčiau jai ko nors padovanoti. Paėmiau kelnes; man skaičiuojant monetas ji nusišypsojo. Griebiausi užpakalinės kišenės ir ištraukiau pluoštą. Taupiau knygoms, kad galėčiau lavintis, studijuoti dialektiką ir absurdą; atidaviau jai neskaitytą, sutaupytą filosofiją, ji darsyk pasakė „mersi“.

O, svogūnų pyrago Fryda ir „mersi“ Marija! O Hilda, tiulio Hilda nėriniuotais baltiniais?

Ji turėjo puikų butą, iš pirmosios santuokos; ji turėjo spintas drabužių, iš antrosios santuokos; ji turėjo lovą, ją buvo atsigabenusi į abi santuokas.

Kai išskleisdavo tą lovą, ant jos galėdavo įsikurti visa komanda. Kai gulėdavo lovoje viena, reikėdavo ją susirasti pradingusią tarp pagalvių ir antklodžių, – ir mudu rasdavome vienas kitą.

Nusirengdamas kabindavau švarką ant pakabo, marškinius ant atlošo, išlygindavau rankogalius, batus sustatydavau greta, tarsi ne lovon lipčiau, o žingsniuočiau inspekcijon. Vis dėlto ir feldfebelė ilgainiui pavargsta ir nusilpsta. Tada pakibdavau jai ant kaklo, ji apkabindavo mane rankomis, visiškai mieguistomis.

Tačiau kartą bučiuodama krimstelėjo man ausį ir sušnibždėjo: „Tu mane paliksi.“ Nusisuko, aš tebeglosčiau plaukus; ji pakišo mintį, kuri pačiam dar nebūtų šovusi.

Vieną vakarą neatėjau – be priežasties, tiesiog šiaip sau. Ji dar paklausė manęs telefonu, ko norėčiau vakarienės. Tačiau palikau ją sėdinčią prie stalo, padengto dviem. Žinojau, ji uždegė žvakes, jos tausojo senstantį veidą ir pataikavo figūrai.

O koks didvyris galėdavau būti dar vaikas! Kiek skambindamas išpešiau iš Leni! Kartą skambtelėjau apačioje prie namo durų, pasislėpiau krūmuose ir laukiau, kol manoji Leni išeis į balkoną. Į ją, sėdėjusią per du suolus už manęs, negalėdavau atsigręžti ir jai, nepasiekiamai, meilikaudavau.

Dabar ji stovėjo ir dairėsi viršuje, balkone, motina jai už nugaros. Kai abi vėl buvo viduj, paskambinau darsyk ir vėl laukiau slėptuvėje. Leni plaukai krito per balkono turėklus; negirdėdamas žinojau, kad ji keikiasi. Tačiau ji keikė mane ir jos keiksmai priklausė tik man.

Buvau drąsus žaidėjas skambučiais, grėsmingas ir baisus kvartalo skambintojas.

Ar turėčiau išvardyti kiekvieną savo mestą žvilgsnį ir dar jį padvigubinti, nes kaskart pažvelgdavau abiem akimis? Ir nubrėžti brūkšnį kaskart, kai atsigręždavau į švilptelėjimą, kuris buvo ne man skirtas?

Kaipgi staiga turėčiau pradėti tvarkyti buhalteriją, nors niekad tiksliai neskirdavau debeto nuo kredito, to, ką paskolinau, nuo to, ką esu skolingas.

Šiaip ar taip, kataloge būtų ir Erika. Šviesiaplaukė, liekna ir plokščia. Man rūpėjo sužinoti, ar ji turi krūtis, ir pusmetį tikrinau. Kiek visko sutalpinome į tą laikotarpį! Kitiems prireikia ištisų dešimtmečių, ilgalaikės santuokos, kad susinaikintų, mudu įstengėme palaužti pasipriešinimą ir nukamuoti vienas kitą per šešis mėnesius. Buvome protingi, buvome atidūs ir dėmesingi. Įsigavome į slapčiausias vienas kito kerteles ir užkaborius, ištyrinėjome jautriausias vietas. Žinojome, kur teikiame kitam daugiausia malonumo ir kur labiausiai skauda, ir taikydavome ten, kaip tik ten. Ne visada pavykdavo, ir atmintis turi spragų. Tačiau kai kiekvienas skausmingas taškas būdavo gyva žaizda, vėl gulėdavome greta ieškodami nežinomų vietų. Neleidome kitam ramiai gulėti, norėjome žinoti, „apie ką pagalvojai“ ir „ką sapnavai“. Tyrinėjome vienas kito akis, nes norėjome žinoti, ar nėra ten vietos dar kam nors, ir veikiau būtume išplėšę tas akis ir pakentę šalia neregį nei perleidę kitą kam nors trečiam. Priekaištaudavome vienas kitam, kad apgaudinėjame. Ir visą dieną neišlipdavome iš lovos, prisileisdavome į neplautas stiklines ant išdžiūvusių arbatos paketėlių šilto vandens iš čiaupo ir nešdavomės sumuštinius į lovą. Kai gulėdavome šalia, duonos trupiniai šokčiodavo drauge.

Paskui pakišau jai masalą. Ji parsivedė masalą, spąstuose atsidūriau aš.

Su trečiuoju susipažinome bare. Pasišaipiau: „Anas būtų nieko.“ Ji tik tarstelėjo: „Kliedi.“ Kartais mums užtekdavo kelių žodžių. Vadindavome jį Juodmargiu, nes plaukuose buvo balta sruoga tarsi triušio. Susitariau susitikti trise, nenuėjau ir pasirodžiau tik kitą rytą. Raktas buvo įkištas iš vidaus. Erika pravėrė duris ir pasakė pro plyšį: „Norėjai įrodymo, pateikiau.“

Anuomet užtraukęs katalogo ariją, būčiau dainavęs kiek žemiau, tarsi po mutacijos darsyk užlūžusiu balsu.

Žinoma, ne tik aš sudarinėjau katalogą, buvo ir kitas, kuriame aš pats figūravau.

Tačiau ar būčiau galėjęs į katalogą įtraukti Rozmari? Mudviem prastai klojosi, kai susipažinome. Neturėjome ką krimsti, tad kandome vienas kitam į nosį ir nulaižėme paskutinę druską nuo odos.

Pas ją įsikūriau, ji skyrė man pakabą savo mansardoje ir padovanojo lygintuvą. Tačiau šeimininkė neturėjo žinoti, kad apsigyvenau pas Rozmari. Todėl turėdavau sprukti anksti ryte arba laukti, kol šeimininkė išeis apsipirkti. Tačiau ji ilgai plepėdavo laiptinėje, o man reikėdavo į viešą išvietę, nes tualetas bute buvo bendras. Todėl drėkindavau plytų palangę tręšdamas samanas, o šios vis labiau žaliavo.

Tačiau kartą kažkas pasibeldė į duris, tai buvo toji nuomotoja. Ji tvirtino girdėjusi balsus. Rozmari atsakė, tai buvusi papūga; nuomotoja negalėjo nuginčyti. Nuo tada Rozmari mane įspėdavo, kai paleisdavau gerklę: „Gali šaukti, tik šauk kaip papūga.“ Papūga buvo margaplunksnė mūsų gelbėtoja; tačiau vakare apgobdavome jos narvelį skara, antraip gulėdami lovoje netikėtai išgirsdavome „laba diena“ arba „puodelį kavos?“

Gulėdavome greta nenorėdami vienas iš kito nieko, tik rankos. Įsigudrinome taip laikyti ranką, kad kitas galėtų padėti ant jos galvą ir ji nenutirptų. Kieksyk gulėdavau budraudamas, tarsi sergėčiau Rozmari miegą. Stebėjausi, kad kažkas atrado ramybę ant mano rankų, juk žinojau, kiek visko jos yra pridirbusios.

Kartą vieną iš mūsų naktų pabudau. Rozmari buvo padėjusi galvą ant pagalvės, girdėjau ją kūkčiojančią. Apsimečiau, kad miegu ir sapnuoju, vartausi per miegus, galiausiai atsitrenkiau į ją ir mano rankos ją apglėbė. Ji paklausė kitą rytą, kas mane per sapną sujaudino, aš buvęs labai neramus; ji nerimavo, aš savo ruožtu paklausiau: „Nejaugi?“ ir panorau sužinoti: „O tu?“

Ne visada mums ėjosi prastai, vieną dieną ir gerėliau. Tačiau jau negyvenome kartu, nors dar susiskambindavome. Rozmari galėdavo paskambinti bet kuriuo nakties metu. „Palauk, nepadėk ragelio“, – kartą pasakė ji. Girdėjau ją paleidžiant muziką, paskui triukšmą ir kėdžių stumdymą; po valandėlės priėjo prie telefono ir pavargusi sušnopštė: „Girdėjai?“ Kai nusijuokiau: „Taip, kas yra?“, ji pasakė: „Šokau.“ Tada paguldžiau ragelį, ištiesiau ranką ir pradėjau suktis ratu, sūkuriavau po kambarį, trypčiojau savu ritmu, paskui grįžau prie telefono, išgirdau kitą muziką ir sušukau į ragelį: „O dabar tango!“

Kartą mudu ketinome iškeliauti. Lagaminai jau buvo sukrauti, jau ginčijomės dėl maršruto, vedžiodami pirštais po žemėlapį. Pasilikome, tačiau ne kartu. Tikriausiai studijavome ne tą žemėlapį.

Ne, ji nebuvo sumanyta katalogui. Taip pat ir Irena.

Ta, kuri ėjo iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodama storos medžiagos užuolaidoms, kad šios nepraleistų šviesos ir rytas niekada neprašvistų. Ta, kuri sukdavo man spenelius tarsi tranzistoriaus rankenėles ir klausydavosi, ar baterijos dar nenusėdusios. Ta, kuri troško margo pasaulio ir pradėjo spalvomis nuo savęs, tęsė virtuvėje dažydama ir lakuodama. Ta, kuri mėgo sniegą, nes jis krintąs, kai angelai pudruojasi, kad taptų balti kaip tinkas.

Niekas taip neatverdavo durų kaip ji, atsilošdama ir nusijuokdama: „Greičiau, katės.“ Jų jau buvo trys; pridėjus dar porą šlepečių, būtų penkios, nes jos šlepečių vilna pasišiaušusi kaip kailis ir atrodo, tarsi ji žingsniuotų ant kačių.

Man visada atrodė ir tebeatrodo, kad ji susigiminiavusi su lėlėmis, kurias susodina ant lovos tarp pagalvių. Ne aš vienas pastebėjau giminystę, mat jos veido ėmėsi lėlininkas; vis dėlto ši giminystė kitokio pobūdžio, ji kaip ir lėlės gali išsaugoti paslaptį.

Savo meile teikusi tiek ramybės, ji pati negalėjo nustygti, nuolat kas nors lakstė – liežuvis lūpomis arba pirštai grandinėlėmis. Ji rinko prisukamus žaislus, kartais visus skardinius žvėrelius paleisdavo lėkti kilimu: beždžionė mušdavo būgną, šuo stodavo ant priekinių kojų, pelė grauždavo sūryje vis tą pačią skylę.

Juokdavomės, kai kiti rodydavo į mus pirštais ir už nugaros kuždėdavosi: „Kas tarp šitų?“ Žinojome, kas tarp mūsų, nes turėjome vienas kitą.

Kiekvienas jos pirštas atrodė trapus; todėl ji ne išsyk paduodavo ranką. Ji sutvirtino pirštus, apginkluodama juos žiedais. Vieną dieną tarp jų sušvito ir vestuvinis žiedas, tačiau ne aš jį užmoviau.

Kad ir kokie trapūs buvo tie pirštai, jie norėjo dirbti. O kolegos vyrai sakė: „Būk graži ir tylėk.“ Tačiau ji norėjo būti graži ir kartu kalbėti. Ji išsikovojo braižomąją lentą, liniuotę ir kampainį. Kolegos manė, galva negalinti būti protinga, jei ant jos nešiojamos skrybėlaitės. O Irena mėgo didžiules skrybėlaites tarsi varpus su medžiaginėmis rožėmis, kurios taip dengdavo veidą, kad žengdama per gatvę ji vargiai galėdavo pažvelgti į kairę ir į dešinę.

Ir šiandien galime susirasti vienas kitą, iš anksto nepaskambinę. O jei tai įvyksta ne laiku, visada atsiranda minutėlė pasėdėti kampe, nors tik tam, kad įsitikintume, jog kitas tebėra. Paskui pažvelgiame vienas į kitą: jos veidas nebe toks pailgas kaip kadaise, mano šlaunys seniai ne lieknos, jos krūtys ne smailos, mano pilvas išvirtęs. Tačiau pažvelgę į akis kiekvienas žinome: štai tas, su kuriuo galima senti.

Jei jau kalbame apie katalogus, aš pats esu vienas jų. Ir jei kas nors mano galįs žvilgtelėti į šį katalogą, težvelgia...

Kaip savo paties katalogas apimu daugiau nei tūkstantį tris punktus. Vien 758 mano puikybės ir 327 šėryklos sudaro daugiau nei 1003. Tačiau čia neįskaitytas nė vienas planas: nė vienas iš 173 pradėtų, 36 išsvajotų, 7 įgyvendintų. Prisideda dar 83 didelės ir 19 mažų ambicijų, 18 įtarimų ir 41 intriga, triskart visa mano manta, vienintelė neviltis ir apie 18 000 lūkesčių, visiškai nepaisant nieko ir t. t. ir pan...

Ir visa tai galėjo tilpti vienintelėse vienos moters įsčiose.


Iš: Hugo Loetscher. Der Immune. Zürich: Diogenes Taschenbuch, 1988
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173597. keistai žavus2009-10-27 22:37
tas Hugo Loetscheris. Amžiną atilsį.

173681. lika2009-10-29 08:43
stiliaus lengvumas neatperka pradvisusio seno pagirūno sukurpto siužeto. o dar kai pagalvoji, kad mažiausiai pusė viso katalogo yra tik neišsipildžiusios fantazijos vaisius. nepatinka man , kažkas čia nemalonaus:)

173682. liuka2009-10-29 08:44
tarsi nusirašęs nuo markeso "meilės choleros metu", bet pagirūniškai nusirašęs ir netalentingai.

173714. labai smagūs visada2009-10-29 13:29
ponos liukos komentarai. Jei nerašo taip kaip Markesas, blogai, jei primena Markesą, dar blogiau. Na nematuokit visko vienu kurpaliumi. / Jei imsime tikrinti visų rašytojų neišsipildžiusias fantazijos, įdomu, ką atrasime? / Man regis, snobizmas sutrukdė perskaityti ir išgirsti svarbiausia.

173716. liuka2009-10-29 13:35
gal padėtumėt, nematau to"svarbiausia" . tikra tiesa.snobizmas padlaižiaut HUGO LOETSCHER , miręs tai dar nereiškia kad vertingas:)

173717. miela ponia, 2009-10-29 13:50
nesiruošiu leistis į bergždžias diskusijas, man regis, tamsta pretenduojate į didžią žinovę, vis dėlto du kartus pasikartojusi ta pati klaida juk šį tą sako? "seno pagirūno", "pagirūniškai nusirašęs". Beje, psichologai tvirtina, kad dažniausiai kitą kaltiname kaip tik tuo, kuo patys sergame.

173719. liuka2009-10-29 14:00
perskaičius atrodo, kad visa tai , ką aprašo, jam buvo visiškai nesvarbu, arba jis jų išties net ir neturėjo, atsiprašau jei per daug audringai sureagavau į šitus paistalus. jeigu jam nesvarbu, kodėl tai turėtų būti man , skaitančiai vertinga. falšas.:)

173720. liuka2009-10-29 14:02
falšas su skambiu vardu. norėta pašokti tango, o rezultatas tik nerangus pasivaikščiojimas aplink laukiančias šokio.

173721. liuka- mielai poniai2009-10-29 14:06
nepretenduoju į žinovę.skaitau širdimi. intuityviai pajuntu, ir jokie garsūs vardai nedaro įspūdžio, jei tekstas nejaudina.

173724. oj, kiek aistros,2009-10-29 14:31
iš ko sprendžiate apie vardo garsumą? Nemanau, kad būtumėte anksčiau girdėjusi apie H. L. / Širdis kartais gali būti labai sugargažėjusi.

173726. liuka2009-10-29 14:37
:)ta prasme išpilu kūdikį kartu su nešvariu vandeniu:)išraunu kviečius kartu su raugėmis:)galbūt:)

173727. liuka2009-10-29 14:42
nėra čia kūdikio. užtai nebaisu išpilt:)

173736. kūdikis2009-10-29 16:03
tuoj pat kreipiuosi į vaiko teisių apsaugos kontrolierę! Pilstys čia kiekvienas užsimanęs!

173737. liuka2009-10-29 16:09
kontrolierė įtartina ir įtariama:)

173746. kūdikis2009-10-29 17:10
tada kreipsiuosi į tą, kaip jį? Ombudsmentą? Ne, rodos ombudsmeną? Jis ir apie meną turėtų nusimanyti.

173755. liuka2009-10-29 17:23
gal geriau prisiglausk motinai prie putlios krūtinės:)niekur nesikreipęs

173901. archyvaras2009-10-31 11:10
Kokia patetiškai banali pradžia!.....

173910. mariutė :-) 2009-10-31 14:07
Nei ta pradžia banali, nei prasčiau už patį Markesą papasakota... ir tų moterų visai nedaug turėta ir visoms reikiamas dėmesys parodyta... kuris jau čia iš mūsiškių taip šiltai sugebėtų papasakoti... na, nebent maniškis... tik jo sąrašas kur kas ilgesnis... kartą, gulint lovoj ir nelabai turint ką veikt /limitai jau seniai buvo pasibaigę/, prabėgomis supažindino su daugeliu iš jų ir mane... kalbėjo šiltai ir ilgesingai...

173920. archyvarui2009-10-31 18:02
perskaitykit atidžiau kai kuriuos savo komentarus - nuo patetikos ir banalumo kartais tiesiog vimdo.

173928. ivs2009-10-31 19:54
Man Hugo Loetscher`o Pagalvės žąsis daug labiau patiko..

173933. po abiem parašyta2009-10-31 20:23
Hugo Loetscher. Der Immune. Zürich: Diogenes Taschenbuch, 1988

173980. 173920 - am nuo archyvaro2009-11-01 14:11
Vemkit, kas trukdo? Rota virusas Tamstai, - akivaizdu.

174227. diagnozė2009-11-06 09:13
Herojus moterų skylių ieškotojas. Ar nesusirgo venerine liga, nepasakoja.

174289. te - rė2009-11-07 16:57
Gal galėtų ivs pasakyti, kur galima rasti paskaityti tą kūrinėlį "Pagalvės žąsis"... esu tiesiog sužavėta šio autoriau žaismingumu ir sugebėjimu apsimesti šiek tiek naiviu...

174294. ivs2009-11-07 18:58
hezau, taigi nurodziau, tereikia paspausti ant "Pagalves zasis" ankstesniame komentare. dar daugiau rasite Archyve - paciam virsuj, desiniam kampe.

174298. te - rė2009-11-07 20:12
Ačiū ir atleiskite, ivs- internetu naudojuosi vos pora mėnesių... Perskaičiau, bet manau, kad abu kūrinėliai negali būti vienas su kitu lyginami... na, bet aš neturiu humanitarinio išsilavinimo... Apie tą pagalvės žąsį vertėtų paskaityti visiems, kurie čia rašytoją "stato prie sienos"... dar kartą ačiū ivs...

174299. ivs2009-11-07 20:14
ner uz ka, prasom, i sveikata!

174309. tė-rei2009-11-07 23:20
humanitarinis išsilavinimas daug kam tiesiog akmuo po kaklu (nebadysime pirštais). Man be galo patinka kaip tik rašytojai be humanitarinio išsilavinimo (chemikai, fizikai ir pan.) - irgi pirštais nerodysime...

174350. te - rė2009-11-08 23:53
Manau, kad nei fizikas, nei chemikas, nei kas nors kitas iš "tiksliukų" pavadintas rašytoju, tikrai nesupyktų, tai gal dėl bendro įdomumo, bakstelėkite...

174353. archyvaras2009-11-09 09:26
O kodėl dailininkai rašytojai užmirštami? Jolita Skablauskaitė ( vizuali vaizduotė ir vaizdo leksika), Jurga I. ( psichologinė pop literatūra)., L. Gutauskas( polifoniniai atminties vaizdai). Ir mūsų Miestė tinka šiam būriui).

174357. archyvarui2009-11-09 10:40
kodėl užmirštami? Ar išsakant savo simpatiją Marytei dar būtina prisiminti, kad yra tokia visai nebloga Onutė? Nors, beje, gal ir visai šiaip sau ta Onutė...

174358. tė-rei2009-11-09 10:40
vien Lietuvoj, pvz., buvo Gavelis, Meras...

174361. 174357 nuo archyvaro2009-11-09 10:48
o marytė Tavo šiaip sau...

174365. kuri Marytė?2009-11-09 10:59
Viena jų - ne mano, tik dėl tiksliukų paminėta. Brangiausiųjų neišduodu.

174370. te - rė2009-11-09 11:38
Na, manau, kad dailininkai tai išimti iš to paties Dausų Valdytojo krepšelio, kaip ir rašytojai, todėl nieko nuostabaus, kad jie dar ir rašo... O, šiaip, tai, deja, - vieniems Dievas duoda ir dribteli, o kitiems net suprasti ką Apdovanotieji pridaro nelabai leidžia...

174405. aha,2009-11-09 21:26
nebuvo ir nėra lygybės šiam pasauly. Ir ačiū Dievui.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:39 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba