ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Jobo knygos aktualumas

DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS

[skaityti komentarus]

Jobo knyga yra aktuali dėl daugelio priežasčių. Pasak G. K. Chestertono, nepakanka pasakyti, kad tai pati įdomiausia iš senovinių knygų. Geriau būtų pasakyti, kad tai pati įdomiausia šiuolaikinė knyga.

Visų pirma greičiausiai tai pati pirmoji užrašyta Biblijos knyga. Taip leidžia spręsti bent keletas aplinkybių:

1) Jobas pats atliko kunigo pareigas, t. y. atnašavo aukas. Žinia, Senajame Testamente bet kam to daryti buvo nevalia. Tuo galėjo užsiimti tik vienos giminės atstovai.

2) Jobas gyveno labai ilgai. Žinia, žmonių amžius nuolat trumpėjo, tad pagal jį taip pat galime apytiksliai nustatyti gyvenamąjį tarpsnį.

3) Pasakyta, kad nebuvo kito tokio teisaus kaip Jobas. Taigi Jobas turėjo gyventi anksčiau nei Izraelio patriarchai, Mozė ir kiti Senojo Testamento žmonės, kurių gyvenimas Dievui patiko.

Jei tai pirmoji Biblijos knyga, remiantis „pirmojo paminėjimo dėsniu“, į kurį Biblijoje visuomet svarbu atsižvelgti, tampa labai svarbu, kas ir kaip paminėta Jobo knygoje. Nes tai turėtų duoti toną ir kitoms knygoms.

Kartu tai ir pati sudėtingiausia arba, kitaip tariant, sunkiausiai įmenama Biblijos knyga. Netgi, sakytum, iškrentanti iš Biblijos konteksto. Mes būtume linkę išvis ją išimti, kad negriautų bendros sistemos. Tačiau kaip čia neprisiminus pranašystės apie Jėzų: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“ (Lk 20, 17) Atrodo, Viešpačiui patinka šokiruoti mus paradoksais. Nieko sau knygelė, suteikianti aiškumo! Taigi tokia Jobo knyga.

Jobo knyga aktuali ir tuo, kad kalba apie didesnę išmintį, nei buvo apreikšta Senajame Testamente. Ji liudija mūsų, Naujojo Testamento laikų, išmintį. Jobo knygoje teigiama, kad Dievas gali leisti teisiajam kentėti ir kad sielvartas nebūtinai yra atpildas už nuodėmingą gyvenimą. Kaip tik priešingai – tai gali būti puiki galimybė pasiekti didesnę brandą ir pelnyti didesnį išaukštinimą. Kitaip tariant, Jobo knyga jau pranašauja Kristaus kančią ir Dievo atpirkimo planą. Pasak Benedikto XVI, šioje knygoje „labai silpnai, dar neaiškiai, bet jau švinta pakaitos slėpinys, didį pavidalą įgyjantis Iz 53: Jobo kančios istorija tarnauja žmogaus nuteisinimui. Kančia patikrintu tikėjimu Jis atkuria žmogaus garbę. Tad Jobo kančios yra išankstinis kentėjimas bendrystėje su Kristumi, atkuriančiu mūsų garbę Dievo akyse ir parodančiu, kaip net didžiausioje tamsoje neprarasti tikėjimo į Dievą.“

Pagrindinė mintis

Jobo knygos idėja, manyčiau, išreiškiama šia Biblijos eilute: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.“ (Rom 11, 32) Atrodytų, kodėl Jobas minėtinas neklusnumo ir pasigailėjimo kontekste. Juk žinome, kad jis buvo teisus ir kad Dievas siuntė jam išbandymus susilažinęs su velniu. Tačiau šios mįslės įminimas ir atskleidžia Jobo knygos išmintį. Jei tai būtų paprasta knyga, ji nebūtų priskirta prie išminties knygų ir nekeltų tiek daug kontroversijų. Bene vienintelį kartą minima Naujajame Testamente, ši knyga irgi atsiduria gailestingumo kontekste: „Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.“ (Jok 5, 11) Tad, atrodo, bent dviejų dalykų galime pasimokyti iš Jobo knygos: kantrybės ir išminties. Jos, matyt, glaudžiai susijusios viena su kita.

Bet ką gi Dievas nori Jobui pasakyti? Argi jis nesako jam: „Cic, dabar tu patylėk! Dabar kalbėsiu Aš. Aš esu Dievas ir jei panorau tave išaukštinti, taip ir padarysiu. Nesirinkdamas priemonių. Velnias yra tik žaisliukas mano rankose. Tik priemonė, kuria pasinaudojau.“ O klausimas „Ar teisus yra Dievas?“ yra tolygus klausimui „Ar išvis yra Dievas?“ Ir toks klausimas yra neteisingas ir pritinka nebent nedorėlio lūpose (Ps 53).

Tą patį motyvą girdime ir iš Pauliaus lūpų, kai jis siekia parodyti, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Ne tam, kad galutinai pražūtų, bet kad Dievas būtų išaukštintas per Sūnų. T. y. kad kiekvienas kelis priklauptų pirmiausia prieš Sūnų, o paskui ir prieš Tėvą. Arba, kitaip tariant, prieš abu iškart, nes jie juk yra viena. Ir kad joks jobas negalėtų didžiuotis savo teisumu, nes toks dalykas juk yra akibrokštas, apakimas, neadekvatus savęs ir Dievo vertinimas.

„Ak, žmogau! – tęsia Paulius. – Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, – ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių? Jis kalba per Ozėją: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais.“ O Izaijas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas. Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje.“ Izaijas nusakė iš anksto: „Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs.“ Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais.“ (Rom 9, 20–32)

T. y. savo teisumo darbais. Ieškojo ne iš Dievo ateinančio teisumo, t. y. ne išteisinančio Dievo, o kaip įtvirtinti savo teisumą. Todėl besididžiuodami galutinai suklupo. Tad ir skaitome Pauliaus mintį toliau: „Jie užkliuvo už suklupimo akmens, kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas.“ (Rom 9, 32–33)

Tad vėl grįžome prie to paties. Prie Jobo knygos. Tai suklupimo knyga. Taip pat parklupdytas Jobas ir kartu su juo – mūsų išdidumas.

Ar teisėta teisiojo kančia?

Tai antrasis svarbus Jobo knygos klausimas. Faktiškai joje keliami du klausimai: ar teisus yra Jobas ir ar teisus yra Dievas? Atrodytų, kad atsakymas gali būti tik vienas arba kitas. Trečio varianto nėra. Tačiau manyčiau, kad atsakymas kaip tik ir yra trečias: teisus yra ir Jobas, ir Dievas. Kiekvienas, žinoma, savaip. Bet Dievas teisesnis. Tad faktiškai Jobas yra neteisus, tačiau ne todėl, kad elgėsi neteisiai. O todėl, kad manėsi esąs lygus Dievui ir galįs spręsti apie tai, ar teisus yra Dievas rūsčiai jį skriausdamas.

Dabar grįžkime prie klausimo, ar teisėta teisiojo kančia. Atsakymas, manyčiau, nėra sunkus. Žinoma, kad neteisėta. Juk teisiajam turi būti atlyginta už teisumą. Todėl visiškai teisus Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ herojus Ivanas Karamazovas, pasišovęs grąžinti Dievui įėjimo bilietą. Jis nepripažįsta tokios tvarkos, kurioje kenčia nekaltas vaikas. Žodžiu, jis jaučiasi moraliai pranašesnis prieš Dievą ir tokio Dievo pripažinti, žinoma, negali. Jis, kaip minėtoje psalmėje nedorėlis, Dievo neneigia, jis tik atsisako pripažinti tokią Dievo tvarką. Taip kaip jis ją supranta. Atrodo, kad šioje tvarkoje jis ne viską supranta teisingai. Kitaip Dievas iš tiesų būtų neteisus. Bet taip būti negali. Tuomet tai būtų ne Dievas arba ne tas Dievas, kuris nusipelno gyriaus, šlovės ir pagarbos ir kurio sosto pamatai yra tiesa ir teisingumas.

Dabar pabandykime savo nepakankamu supratimu suvokti Dievo tvarką ne Ivano Karamazovo požiūriu. „Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti“, – skaitome Ps 16, 10. Čia mes matome pranašystę apie Kristų. Taip pat ir principą: teisiojo kančia negali trukti amžinai. Ji laikina. Tai tik etapas. Esame kelyje. Net jei šioje žemėje nebus deramo atlygio, neskubėkime daryti išvadų. Mūsų laukia anapusybė, kur kiekvienam žadama nušluostyti ašarą, juoba neteisėtai pralietą. O dėl Ivano Karamazovo minimo šunimis užpjudyto vaiko, tai kas gali žinoti, kokia buvo Dievo mintis. Netyčia sužeidęs generolo šunį nekaltas vaikas buvo užsiundytas šunimis ir sudraskytas. Ir tai neatleistinai žiauru. Tačiau už kūno kančias kur kas sunkesnės dvasinės kančios. Tačiau į pastarąsias esame linkę žiūrėti pro pirštus ir nesirūpinti savo likimu amžinybėje. Galbūt bent kai kurie šią sceną stebėję buvo sukrėsti savojo ir generolo nežmoniškumo ir daugiau niekada nebebuvo tokie patys. Kažin...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173718. Virginija :-) 2009-10-29 13:57
Dievas iš tiesų stebina paradoksais... Patiko daugiapusiškumas straipsnyje, nes Jobo tema ir problema tikrai nėra lengvai išsemiamos.

173738. liuka2009-10-29 16:13
kažkada buvau apstulbinta Dievo elgesio su Jobu. tai buvo gražiausias ir siaubingiausias Biblijos epizodas.tarsi gaisro, cunamio ir dar kažko nesuvokiamai stipraus pojūtis ir vaizdas.

173740. m.m.u. :-) 2009-10-29 16:41
Nepatingėjau perskaityti nedidelę savo apimtimi Jobo knygą ir trumpus lenkų mokslininko Z. Kosidovskio komentarus, kurių ištrauką noriu pacituoti : "Didžiausiu biblinės literatūros šedevru laikoma Jobo knyga. Aprašymo ir stiliaus gyvumas, dramatinė veiksmo gradacija, filosofinės minties drąsumas ir jausmų karštumas- štai šio traktato, poemos ir kartu dramos teigiamybės..." Amerikiečių mokslininkas orientalistas Samuelis Krameris knygoje "Istorija prasideda Šumerijoje" rašo, kad turima apysakos redakcija bus atsiradusi III amž. pr.Kr. Vėliau nežinomas žydų autorius ar kompiliatorius daug ką pasiskolino iš šumerų rašytojų... Skaitant Jobo knygą, man nepaprastai patiko tiek Jobo , tiek Paties Dievo užduodami klausimėliai...

173747. m.m.u-ui nuo varnos2009-10-29 17:12
Na taip, kurgi, šumerai III amž. pr. Kr. Glušiau, perskaityk vaikams skirtą enciklopediją, bent jau. Jei neturi po ranka - paklausk savo bendraklasių penktokų - kuris nors tikrai žinos, kada šumerai gyveno.

173752. liuka2009-10-29 17:21
man didžiausią įspūdį paliko Jobo kova su Dievo dvasia.paskui atėjo eilė"metafiziniam siaubui", ir laikui bėgant su nuostaba ir virpesiu priėmiau tą "kuriančio ir naikinančio" paveikslą.

173764. varnai2009-10-29 18:02
gal pats geriau paskaityk Samuelį Kramerį? Ar nesi girdėjęs, kaip išnyra mirusios kultūros?

173780. onytė2009-10-29 19:05
Teta varna, o kada tie šumerai gyveno? Aš irgi, kaip ir tas glušas, nežinau... O, gal Jūs dėdė?... na vistiek pasakykit...

173783. Mari Poisson :-) 2009-10-29 20:48
Dievas yra Kūrėjas ir todėl Jis net neįsivaizduojamas nuobodus. Jis net negali būti nuobodus. Jis yra paradoksalus ir ne mums Jį suprasti. Galime tik žavėtis.

173795. onytei nuo varnos2009-10-30 08:36
IV-III tūkstantmetyje prieš Kristų.

173802. juziukas2009-10-30 11:43
Onyte, esi visiška kvaiša, jei nesupranti tokio paprasto dalyko- jei varna būtų dėdė, tai būtų varnas, bet ne varna...

174150. dog2009-11-04 23:03
smagu cia pas jus, krikscioniu maldos grupelej, viskas jum aisku, sedit aplink rojaus medi susede ir leidziat aplink visko zinojimo obuoli, nes rukyt juk nuodeme

174190. cc2009-11-05 15:21
Man neaišku-" Velnias yra tik žaisliukas mano rankose. Tik priemonė, kuria pasinaudojau"...Hmmm...Gal ankstesnis "Tėve mūsų" variantas buvo tikslesnis už dabartinę Nemo :) redakciją? Buvo: "...ir nevesk mus į pagundą..." Dabartinė redakcija-"...ir neleisk mus sugundyti..." Tai visiškai skirtingos prasmės. Išeitų, kad ir tūkstantmetė Archangelo kovos su Velniu yra tik marionečių teatras, tik žaisliukas Jo rankose?

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:37 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba