ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Aš – vokičkė mergelė

Buvo 1947 m. spalis. Grįžęs iš mokyklos, pastebėjau virtuvėje ant vagio kabantį languotą paltuką – papunėlio kūtės švarko vietoje. Šalia – dryža mamunėlės lauko darbų sermėga. Keista, juk tokia tvarka nuo amžių amžinųjų ir niekas negalėjo jos keisti.

Jei ko nerasdavome, mamunėlė sužaibavusi akim mesdavo: „Diek į veitą ir rasi.“

Taigi, apžiūrinėjant nematytą ir ne vietoje kabantį paltuką, mamunėlės lydima įtrepsėjo nedicka panelė. Jos plaukai – ne kasos, susuktos ant viršugalvio, kaip įprasta Žemaitijoje, – buvo kirpti iki kaklo, rūpestingai sušukuoti ir susegti dviem kaulinėm segėm. Ji vilkėjo mėlyną palaidinukę ir neregėtą mūsuose rūbą – liemenę.

– Rimantėli, čia Rūtelė iš Vokietijos.

– Aš Rut Gendatis, vokičkė mergelė, – droviai šypsodamasi ištiesė ranką.

– Kokia tu vokitka! Lietuvaitė. Vardas ir pavardė juk lietuviški.

Atvykėlė paraudo, skubiai ištraukė delną ir išėjo pro duris.

– Mata, kokė ožka, – palydėjo viešnią mamunėlė, tačiau daugiau nieko nesakė, negi apkalbėsi už durų.

Sugrįžusi Rūta pasiteiravo, kur sudėti rūbelius.

Iš žalsvo lagaminėlio traukė pakabus – lygiai apdrožtas kelias lazdutes su virvele per vidurį. Kuklią mantą – porą palaidinukių, švarkelį ir dar kelis ryzelius – sukabino priemenės spintoje.

– Mata, kokia tvarkinguolė! Mokykitės, lauža! – kreipėsi į mane ir parėjusį iš mokyklos brolį papunėlis.

Atsiradus Rūtai virtuvė atjaunėjo. Su pelenais buvo nušveistas stalviršis, suolas, kas mėnesį to sulaukdavo ir grindys. Saulėtą dieną neraginama išplovė virtuvės langą, pelenų šarme išvirino papilkėjusias užuolaidas.

Tiesa, trobos langus, kurie buvo septyni (dviejų dalių), be to, dubulti (iš viso 28!), plaudavome visi sukibę, kartais pusdienį. Dažnokai kaimynę Petrauskienę pasikviesdavom. Tik ta nabagutė džiūsnelė, astmatikė daugiau prakosėdavo, nei pažytką rodydavo.

– Ar galima, aš gersiu iš savo puoduko? – nedrąsiai pasiteiravo.

– Žinoma, žinoma! – pritarė mamytė.

Indelis buvo mėlynos majolikos, su nematyto miesto panorama. Pirmame plane – vienabokštė pilis, toliau bažnyčia ir gražūs penkiaaukščiai liepomis apsodintoje gatvėje.

Visi gėrėjomės Rūtos inventoriumi. Kilnojom, glaudėm prie lūpų.

– Tai mano miestas Kionigsberg. Mūsų namas stovėti už šio kampo, – rodė smailiabokštę bažnyčią. – Liko tik duobė.

Žiemos vakarais, kai visi: mamunėlė, tėvukas, brolis Leonidas ir aš – užsibūdavome virtuvėje, o viryklė tebetvoksdavo šiluma, Rūta pasakodavo apie neužsitraukiančias žaizdas. Fronte žuvo brolis studentas ir tėvas muzikos mokytojas, nespėjusios išbėgti iš namo per bombardavimą dingo mama ir sesuo Gertrūda. Santūrioji Rūtelė, tai sakydama, vos sulaikydavo ašaras.

Didžiausios nelaimės lydėjo anglams bombarduojant Karaliaučių.

– Vienu metu atskrisdavo pusšimtis bombonešių. Jie metodiškai šluodavo gatvę po gatvės, kvartalą po kvartalo. Pradžioje dar priešinomės, ne vienas lėktuvas, vilkdamas dūmų uodegą, tėškėsi į Prieglių, tačiau antskrydžiai dažnėjo. Nebeliko zenitinių patrankų, savisaugos karių. Prie degančių namų suplūsdavo moterys paklaikusiom akim, iš baimės žagsintys vaikai, atklibikščiuodavo invalidai – pilkais veidais, su kabančiom rankovėm.

Po anglų ir amerikiečių, kurie grįždavo į Suomiją pasipildyti degalų ir bombų, užskrisdavo rusai. Jie nesitaikydami sėdavo mirtiną krovinį. Viskas liepsnojo. Nuo napalmo degė gatvių asfaltas. Priegliuje burbuliavo vanduo, išvertusios baltus pilvus žuvys kėlė vimdantį šleikštulį. Praplaukdavo arklių, šunų gaišenos. Ilgom kartim invalidai ir seniai žvejojo išpurtusius palaikus. Rusai naudojo ir uždelsto veikimo bombas. Išsigavę iš slėptuvių žmonės baugiai dairydavosi, kur sugriaudės nelaukiamas sprogimas. Daugiausiai tai buvo fosforinės bombos, kurios spirgindavo net plytų sienas.

Rusų tankai lėkte įlėkė į miestą, bet ilgai neužsibuvo.

Po kelių dienų ant gauruotų, žemaūgių arkliukų pasirodė mongolai. Jie puolė žaginti moteris, šmirinėjo po išlikusius namus, tempė viską, ką galėjo panešti.

Atstatę automatus, iškošdavo kelis vokiškus žodžius – Uhr, Gold, Silber (laikrodis, auksas, sidabras). Ilgesnių plaukų moteris siauraakiai iššukuodavo aliuminio šukom – ieškojo įpintų brangenybių.

Į draugės, pas kurią glaudėsi Rūta, butą įsibrovė trys kareiviai. Tuo metu suskambo žadintuvas. Jauniausias mongolas žaibiškai į jį nukreipė automatą ir užlindęs už spintos nuo „pavojaus“ nenuleido akių. Nenustojus žadintuvui zvimbti, suvarpė jį automato PPŠ šūviais.

Mieste trūko vandens, ką ir kalbėt apie maistą. Net ir Prieglius, kurio pakrantėse vaikštinėdavo įsimylėjėliai, šleikščiai dvokė, o žuvėdros dingo it nebuvusios.

Nugarmėjus frontui iki Berlyno, miesto nelaimėliai stengėsi ištrūkti į šiaurę, t. y. Lietuvą. Lenkija atkrito – per daug skriaudų buvo susikaupę kaimynų širdyse.

Gatvių patruliai iš bėglių ėmė tik dvi valiutas: iš pagyvenusių moterų – užsilikusį juvelyrinį dirbinį, jaunesnės mokėdavo „natūra“.

Mažeikius Rūta pasiekė dvi paras važiavusi ant prekinio vagono stogo.

– Kuo toliau į šiaurę! – kuždėjo nuojauta.

Nieko burnoje neturėjusi, išsikamavusi, nuo garvežio dūmų juoda it velniukas, Mažeikiuose atsiskyrė nuo šešių likimo draugų, kurie puolė į daržus išsiraut morkos ar griežčio.

Vos vilkdama kojas, geležinkelio bėgiais (14 km) atėjo iki Viekšnių stotelės.

– Jėzusmarija, – suplojo rankomis duryse pasirodžiusi moteriškė.

Ji kažką pylė žemaitiškai, bet Rūta nieko nesuprato. Parodžiusi, kad nori gerti, susmuko ant slenksčio.

Atsibudo vargingame, bet švariame kambarėlyje, nuprausta, o prie lovos ant spintelės – stiklinė pieno, duonos riekė, aptepta uogiene, ir medinis šaukštas medaus.

– Dieve, prieš kiek laiko tai matyta? – sudejavo apsipildama ašarom.

Šeimininkė Liauksminienė mokė lietuviškai, ūkio darbų, leido pasilikti, kol kitaip sugalvosianti. Po metų pasakė:

– Turguje sutikau ponią Žilevičienę. Bėdojo, kad neturi tarnaitės. Ankstesnioji ruskelė išsibeldė lengvesnės duonos ieškoti. Eik pas poną mokytoją. Sakiau – tvarkinga, darbšti, sąžininga, tai kas, kad miesčionkėlė.

Kad miesčionkėlė, netrukus įsitikinome.

Išeidama į vakaro pamaldas, mamunėlė paprašė išvirti arbatos.

– O kur arbatžolės?

Šeimininkė tik šyptelėjo.

– Tokių neturime. Virsi iš džiovintų obuolių, jie apskritoje dėžutėje lentynoje.

Susėdę vakarieniaut, stebėjomės – arbata kvepia grybais. Pasirodo, Rūtelė vietoj džiovintų obuolių įbėrė baravykų.

Sekmadienį pasilikusi namie vokietaitė skaitė Bibliją. Ji griežtai laikėsi tikėjimo postulatų, vienintelę atsivežtą knygą dėdavosi ant balto rankšluosčio.

Mamunėlė nepiktai pabambėdavo – atseit netikro tikėjimo, liuterė ar kitokia bambizė.

– Ale mūsų Vienatinį Viešpatį garbina, Šventą Raštą skaito, sąžininga ir darbšti, ne ruskelė Liuba, kuri išeidama dar ir dešimt červoncų nugvelbė.

Rūta niekad nesiskųsdavo, nors džiūsnelei tampyti pilnus kibirus, oi, kaip nelengva būdavo.

Kartais šeštadieniais papunėlis ją pamalonindavo dėmesiu. Jam magėjo pasitikrinti vokiečių kalbos mokėjimą – Rūtai išsipasakoti nerenkant žodžių.

Jie abu susėsdavo ant tapčiano prie šiltos krosnies sienelės ir kramsnodavo džiovintą sūrį. Papunėlis iki kambario vidurio ištiesdavo odinėm šlepetėm apautas kojas, Rūta kažką lopydavo – negi tuščiai aušins burną. Mamunėlė, nesidomėdama jų pokalbiais (ji vokiškai nemokėjo), kuisdavosi savo kambarėlyje. Tik besikartojant „vokiškom valandėlėm“, ji atsinešdavo megzti ir įsitaisydavo priešais beūturiuojančius.

Papunėliui Rūta pasipasakojo apie pasiekimus muzikos licėjuje, su paskutiniu evakuacijos laivu nuskendusį draugą Hansą.

Mano galva – netvarka bendrauti vokiškai. Sugalvojau šunybę: Rūtos švarkelio rankoves „prifarširavau“ laikraščių. Kitą dieną radau savo batelius iškimštus tais pačiais laikraščiais. Apie savo „žygdarbį“ niekam nė žodžio. Tik man lyg niekur nieko pasakė:

– Batai visada būti prikimšti popierius. Batai sakyti ačiū.

Jos patarimo laikausi iki šiol. To išmokiau žmoną, vaikus ir vaikaičius.

Rūta išvažiavo netikėtai.

Visą vakarą atvykėlę atkalbinėjo tėvukai, bet vokietaitė savo – Tėvynė svarbiausia. Sakė sužinojusi, kas Rytprūsių vokiečiai nuo 1947 m. gali keltis į Rytų Vokietiją.

Nesulaikėme.

Gailėjausi ir pykau ir nutariau keršyti padainuodamas:


        Atvažiavo vokitka
        Ir pasakė dikvirštein.
        Aš įgnybau jai į bambą,
        Ji atsakė – nefarštein.

Rūta niekinamai pažiūrėjo ir teištarė dumm (kvailys), paskui staigiai apsisuko. Pils į ausį – susigūžiau. Priėjusi paglostė galvą ir pratarė:

– Būk geras. Aš tave myliu.

Ėjo 1950-ieji.

Svylant prijuostei niūniuodavo „Katiušą“

Tiesa, prieš Rūtą dar buvo rusikė nuo Smolensko – Liuba. Ši teišbuvo pusę metų. Dar ir dabar matau tą strazdanom nusėtą riestą nosytę. Ją nuolat kažkuo tepdavo, bet „kosmetika“ po valandos nubyrėdavo. Išaiškėjo makiažo paslaptis – kvietiniai miltai, padažyti burokėlių rasalu. Taip Liuba kovojo „s cholerami vesnuškami“ (su bjaurybėm strazdanom). Amžinas moterų išradingumas ir pastangos grumiantis už grožį.

Liuba buvo nevalyva, nemokėjo ir nesimokė ūkio darbų, nors teoriškai gyveno kolūkyje „Po stopam Iljičia“ („Iljičiaus pėdomis“) ir turėjo tai įkirsti.

Tinginėlės nesiliovė kontroliuoti mamytė. Liubai grįžus iš tvarto, eidavo pažiūrėti, ar karvei vietoj glėbio šieno nenumestas tik kuokštelis.

– Sūdna deina! – aikčiodavo grįžusi: kiaulių jovalas atiteko vištoms, o paršeliai šoka kazoką pamaloninti plutelėmis ir miežių grūdais.

Su ožka Cibe Liubai nepavyko rasti rokundo. Matyt, tą buvo nuskriaudusi nemokėdama melžti (karvės tarnaitei nepatikėdavo). Vos įėjus į tvartą Liubai, Cibė sukdavo ragus ir atvykėlei nieko nepadėdavo meilinimasis:

– Tu būk gera. Nestovėk kaip sterva.

Didžiausia merginos palaima – atrėmus pilvuką į krosnies dureles niūniuoti „Katiušą“ ar „Entuziastų maršą“. Ilgą laiką mamunėlė nesuprasdavo, kodėl pradegusios prijuostės. Liuba visados turėdavo pasiteisinimą – tai nuodėgulis užkrito, tai išskalbusi prijuostę per arti krosnies padžiovė.

O sykį anksčiau parėjusi iš darbo mama žagtelėjo:

– Spronga medinė! Kiaulide virtuvę pavertei!

Liuba kažką rusiškai tratėjo, bet mamunėlė nutraukusi liepė tuoj dvejais vandenim perplauti prišnerkštą patalpą.

– Mačiau, kad nevaleika, bet stebėjausi radusi išplautas grindis. Negi barsiu už švarią aslą.

O, pasirodo, Liubai kuičiantis pritrypčiotoje virtuvėje nešvara nebadydavo akių. Tik prisiminusi, kad grįš šeimininkė, puldavo plauti grindų. Nieko negelbėdavo priekaištai. Mėginta geruoju ir piktuoju.

Matydami mamunėlės subirzgimą, padainuodavome:


        Iš pozicijų dievuška
        Parvažiavo basa,
        Penki rubliai kišenėje,
        Duonos pluta terboj.

Juokdavomės abu, bet prie Liubos šios dainos – šiukštu. Negalima tyčiotis, nors ir kažin koks žmogus būtų.

Įvykius pagreitino ir stribas Seračinskis, ėmęs domėtis, kas sukinėjasi mokytojo kieme.

Liuba išvažiavo į Šiaulius. Iki tol išmaišė Pribaltiką – Ryga, Liepoja, Valmiera, Mažeikiai. Tik po kelis mėnesius. Vis darbdaviai „blogi“, neužjaučia padegėlės. Reikėjo prisiminti tik garsiojo rusų rašytojo I. Krylovo patarimą: „Geriau, kūma, į save pažiūrėk.“

Tetulė Koe

Ji atsirado dėl mano blusinių.

Tai buvo pernokusi senmergėlė su baisiai išsišovusiais pėdų kauliukais, iki kulnų rauktu sijonu ir zomšine mova rankoms sukišti, papuošta balta ir raudona rože.

– Tai iš Paryžiaus, – paaiškindavo, pamačiusi, kad smaksau aš, berniukėlis ilgais naktiniais marškiniais, paraudusiom akim. – Su žydo Vakso šeima ten buvau prieš devynerius metus. Su jais pusę svieto išvažinėjau – Argentina, Egiptas, Prancūzija, Italija...

– Et, – atsiduso nusibraukdama ašarą.

Taigi, man, ketvirtokėliui, smarkiai įsisirgus tymais, reikėjo nuolatinės priežiūros. O kas sėdės prie lovos? Mamunėlė – bankelyje, papunėlis ir brolis – mokykloje, vyriausias Virginijus – Kaune, Žemės ūkio akademijoje. Rūtelė? Ji ir taip nusivarydavo – kiaules liuobk, ožką melžk, karvę neužmiršk pievoje perkelt. Dar pulkas vištų ir gaidys, šeši kalakutai. O daržas – vagos prie Rygos baigiasi...

– Tuoj į lovą! – truktelėjo mane už naktinių marškinukų mamunėlė.

– Aš tuoj ateisiu! – gergždžiančiu balsu pridėjo atvykėlė.

Ji atsisėdo prie mano geležinės lovelės (ak, be movos) ir padrąsinamai nusišypsojo.

– Tavo blusinę tuoj įveiksim. Trys Vakso vaikai irgi persirgo. Moku slaugyti.

Kitą dieną teta Uršulė vėl sėdėjo prie manęs. Už lango žydėjo vyšnios, tvieskė pavasario saulė, o bitės linksmai ūžavo už praviro lango.

Auklė dainavo:


        Gražu čia už lango,
        Pavasariu kvepia,
        Šiandiena jau kovo
        Pirmoji diena.

– Dabar balandis, – priešgyniavau snausdamas.

– Tokie dainos žodžiai. O iš jos žodžio neišmesi.

Taip mes prasėdėjom tris savaites.

Teta Uršulė pasirodė besanti giminaitė. Ne bet kokia – iš bajorų Lileikių kelmo. Todėl ir neištekėjo, kad bajoraitis nepasipiršo. Vienišos panelės dvarelį išparceliavo, dar į skolas įlindo.

Vargo dienom ją pasikvietė Viekšnių milijonierius Vaksas. Pasiūlė tapti trijų sūnų aukle ir pasakišką algą davė – 300 Lt, kaip gimnazijos mokytojo. Dar kelionėm po užsienį gundė. Dovanų nešykštėjo – koks rūbelis ar blizgutis apsiperkant milijonieriaus žmonai nukrisdavo.

„Auklė, auklė!“ – bajoraitę slėgė mintis.

Bet vaikams pristatydamas tėvas ištarė iškilmingą žodį „bona“ ir dar gerbt ir klausyt paragino.

– Vaikai, čia jūsų bona. Klausykit ir šėnavokit!

Žydukai buvo sušnekami vaikai, tik labai netvarkingi: kai rengdavosi, viską palikdavo viduraslyje. Ant palangių, stalų mėtėsi sąsiuviniai, žaislai, knygos.

Ji viską sudėliodavo į vietą, tarnaitei vaikai nepriklausė – vos spėdavo suktis dviejų aukštų name prie Ventos tilto. Sugėdinti vaikai prisižadėdavo pasitaisyt, bet kitą dieną nuo varčios iš pradžios.

Tetulė papyko – visus drabužius, žaisliukus nusprendė grūsti po lovom.

– Randu netvarką ir su koja palovin. Dar pamurkdydavau, kad daugiau tilptų.

Praėjo diena, trys, o žydukai lyg niekur nieko. Nepastebi, kas prapuolė. Kur patėmys – pilna spinta drabužių, dėžės žaislų.

Tik kitą savaitę ėmė ieškoti.

– Icik, ar nematei?

– Abraška, nerandu...

Jauniausias Izė gulė ant grindų ir šliaužte per kambarį.

– Ui, vei! Ten mano kelnės! – džiaugsmingai sušuko.

Broliai irgi aptiko rūbų šūsnis, sugrūstas po lovom. Žydukai apie radybas tėvams neužsiminė. Tarpusavyje pasvarstę suprato – tai auklės darbas. Tačiau išvadą padarė – tvarkėsi, kaip nurodyta.

– Tu tikriausiai viską dedi į vietą? – per akinių viršų įsistebeilijo auklė.

– Nu je! Pas mus tvarka kaip bažnyčioj! – išpyškinau mamunėlės aksiomą.

Sirgti pasirodė gerai.

Ypač kai neparuoštos namų užduotys. Po kelių mėnesių, išėjus tėvams į darbus, apsimečiau sunegalavęs – „skaudėjo“ galvą ir pilvą, dar dėl tikrumo už šono grabaliojaus. Termometro gyvsidabrį mokėjau prispragčiot iki 38,8 °C.

Tetulė puolė prie telefono (jį turėjome, mamunėlė – bankelio buhalterė).

Per pietus mamytė atsivedė felčerę Putraitę. Ši žilagalvė senutė buvo miestelio daktarė, seselė ir akušerė. Žodžiu, visa provincijos medicina vienoje personoje.

„Daktarka“ apsivilko baltą chalatą, palietė kaktą ir liepė išsitraukti rankas ant vatinės antklodės. Prie termometro šiukštu neprisiliest!

Parodė jis tik 36 su trupučiuku.

– Ar ne gėda, vaikeli, – pasakė išeidama. – Ryt į mokyklą! – griežtai užbaigė.

Teta Uršulė paniškai bijojo kiemo gyventojų. Gaidys Plunksna buvo pirmasis panelės priešas. Tik pamatęs garsiai kudakuodamas mesdavosi artyn ir kirsdavo blauzdon.

Baisūs nevidonai buvo kieman išleidžiami paršeliai. Ypač vienas lopiniuotas. Vos pamatęs mano auklę, linksmai sužviegęs atlėkdavo... nusivalyti šnipo į tetulės koją.

Ak, koks sąmyšis kildavo! Tetulė šaukdavosi pagalbos, mosikuodavo rankom, o paršelis, dar įžūliau patrynęs nosį į nusmukusias kojines, lyg niekur nieko nukriuksėdavo šalin.

Tetulę kaimynų vaikigaliai dėl senoviško atsiliepimo „ko“ praminė tetule Koe. Ją taip ir kviesdavo aplinkiniai. Ši, ar neprigirdėdama, ar iš senatviško abejingumo, neprotestuodavo vadinama tetule Koe.

Į namų ūkio darbus auklė nesikišo, virtuvė jai taip pat nerūpėjo. Ji ne puodų maišytoja, o bona! Tiesa, kartą pamačiusi, kaip mes, vaikėzai, pievelėje už namo spardom baltus grybus (manėm, šungrybiai), pasiėmusi krepšiuką, pririnko gurgždančių pievagrybių.

Koks buvo visų nustebimas, kai auklė patiekė grybus pagal Paryžiaus virtuvės receptą, su baltu padažu ir net naminio vyno šlakelį ištraukė iš slapčiausių podėlių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173617. onytė :-) 2009-10-28 13:31
Žiauriai atsiduoda išnaudojimu... pasiutį buožės...

173645. visos bėdos2009-10-28 17:31
vargšams mongolams. Nors ten buvo tikriausiai kokie kazachai, totoriai ar buriatai iš sojuznų respublikų.

173694. varna2009-10-29 10:02
Gaila tų vokietukų Karaliaučiuje - juk nieko dėti dėl to karo buvo.

173971. arba2009-11-01 11:59
istise litwinai, juk geria kaip diena sudna.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:36 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba