ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Kieno nuodėmė didesnė

PETRAS ZLATKUS

[skaityti komentarus]

Vieną vėlyvą lapkričio vakarą, kai už langų šėlo rudeninė vėtra, dangumi grūsdamiesi vienas per kitą ir kliūdami už plikų medžių viršūnių ritosi niūrūs, pilki, lietaus pritvinkę debesys, pas mane užėjo kaimynas, atsisėdo virtuvėje ant taburetės, sudėjo ant kelių rankas ir virpančiu iš susijaudinimo balsu prašneko:

– Pas mane tėvas atvažiavo.

Jis nutilo, ilgai žiūrėjo į vieną tašką, paskui drebančiomis rankomis išsiėmė cigaretę ir, giliai užsitraukdamas, godžiai užsirūkė.

Vakar apie šeštą valandą vakaro, kai visa šeima susėdo prie stalo vakarieniauti, į duris kažkas paskambino. Skambutis buvo pratisas, nekantrus ir nutilo tik tada, kai prasivėrė durys.

Laiptų aikštelėje stovėjo nepažįstamas senukas, apsirengęs gerokai panešiotu vatinuku, apsiavęs išklypusiais guminiais batais.

– Jūs pas ką? – paklausė kaimynas.

– Pas jus, – atsakė vėlyvas svečias. – Aš jus iš karto pažinau. Jūs – mano sūnus.

Iš motinos pasakojimų kaimynas gerai žinojo, kad jo tėvas mirė, kai jam sukako treji metai – nepatikėjo iš kapo pakilusiu tėvu. Bet faktas lieka faktas: senioko pase buvo ta pati – jo pavardė.

Priblokštas staigmenos, jis be žado stovėjo tarpduryje, įsmeigęs akis nelauktam svečiui į veidą, kurio raukšlėmis riedėjo didelės ašaros, ir lyg per miegus girdėjo maldavimą dovanoti jam už tai, kad prieš trisdešimt metų, palikęs žmoną ir kūdikį, nė karto jų neprisiminė.

– Ką tu dabar ketini daryti? – paklausiau, pritrenktas naujienos.

– Tegul gyvena, – atsidusęs ištarė kaimynas ir beveik pašnibždomis pridėjo: – Aš visą laiką apie jį galvojau...

Naktį varčiausi nuo šono ant šono, negalėdamas sudėti bluosto. Atmintis iš tolimos praeities lyg kortas iš malkos traukė vaikystės vaizdus. Pokaris. Mažas pamiškės kaimelis. Aš vis ruošiausi aplankyti jį, nors gerai žinojau, kad tenai neliko nė vienos trobos, viskas užžėlė dilgėlėmis. Tą nelemtą rudenį iš miesto, kur gyveno ir dirbo statybininku, į namus parvažiavo mano tėvas. Neilgai truko mūsų – vaikų – džiaugsmas. Tik vieną parą viešėjo. Mama vaikščiojo niūri kaip rudeninis dangus. Kai tėvas, pasiėmęs lagaminą, ištirpo vakaro prieblandoje, ji prisitraukė mus, keturis vaikus, prie kelių, išskėtusi rankas kaip perekšlė višta sparnus, apglėbė ir sukuždėjo:

– Viskas. Gyvensime vieni. Tėvas buvo atvažiavęs prašyti skyryboms sutikimo. Mieste jis turi kitą šeimą.

Ji sukūkčiojo, o mes, nieko nesuprasdami, tik širdies gelmėje jausdami, kad žodis „skyrybos“ labai baisus, choru suklykėm.

Viešpatie, jeigu mama būtų žinojusi, kokia dalia jos laukia!

Dievas nubaudė tėvą už išdavystę: antroji jo žmona mirė, liko du sūneliai. Kiek pasikuitęs, jis atvežė tuos vaikus į savo tėvų namus, kur ir mes gyvenome. Senelis paniurzgė ir nutilo. Palikęs berniukus, tėvas išrūko į Sibirą ieškoti laimės ir ilgesnio rublio, o du nauji broliukai – nelaukta dovana – liko mano motinai, ir ji priglaudė našlaičius, rūpinosi jais kaip savaisiais: vienodai barė, vienodai mylavo, vienodas riekes atriekdavo.

Tik nenorėjo saulužė šviesti jos padangėje, atsidėkoti šiluma už gerumą, kantrybę, už sunkų, nežmonišką darbą nuo tamsos iki tamsos – nusileido. Į duris pasibeldė bėda: per tris mėnesius vienas po kito iš gyvenimo išėjo trys mano broliai ir sesutė.

Aštriomis ražienomis prabėgo vaikystė. Nutolo jaunystės metai. Aš užbaigiau kaimo septynmetę mokyklą, mieste – vidurinę, ten pat technikumą ir jau dirbau gamykloje, kai gavau tėvo laišką. Jis rašė, kad džiaugiasi, jog aš suradau „savo vietą gyvenime“. Aš atsakiau vienu sakiniu: „Daugiau nerašyk.“

Po trejų metų atėjo antras laiškas. „Sūnau, tu, aišku, didžiuojiesi, – kažkodėl teisinosi tėvas, – kad vedei gražią moterį, ir tau malonu su ja eiti gatve. O juk mano žmona, tai yra tavo motina, buvo negraži. Tai kodėl tu nenori manęs suprasti?!“

Ir tuomet aš jam atsakiau. Iš pykčio plunksna draskė popierių: „Kažkada Jūs man rodėte, kaip paukšteliai po šapelį, po plunksnelę neša ir krauna savąjį lizdelį. Tuomet graudinote, kaip jie sergsti savo mažylius, kaip peni iš snapelio. Pats gi išdraskėte savąjį lizdą, palikote neapsiplunksnavusius paukštelius likimo valiai – šalčiui ir alkiui. Ir kiekvienas, kam tik norėjosi, tyčiojosi iš mūsų.“

Aš įdėjau į voką ir užklijavau visą savo neapykantą jam. Už tai, kad trejus metus sėdėjau pirmoje klasėje, nes lankiau mokyklą tik iki pirmųjų šalčių: neturėjau šiltų rūbų nei apavo. Už tai, kad technikume nežinojau nei vasaros, nei žiemos atostogų, nes dviem pamainomis plušau lentpjūvėje, o po darbo per visą miestą ant nugaros tempiau ryšulėlį malkų, kad nesušalčiau naktį. Už tai, kad nenuėjau į išleistuves, nes gėdijausi savo rūbo. Už tai, kad jis išdrįso sugriauti mano motinos gyvenimą ir dar nepagarbiai apie ją atsiliepti.

Po dešimties metų brolis pranešė man, kad mirė tėvas. Šią žinią sutikau ramiai, lyg potvynį Filipinuose. Tai kodėl dabar vartausi nuo šono ant šono, negalėdamas sudėti bluosto? Kodėl tokia tvanki naktis ir taip slegia širdį? Nejaugi aš buvau žiaurus savo tėvui? Gal be reikalo neatleidau jam prieš mirtį? Jis mane paliko bejėgį kūdikį – aš nusigręžiau nuo bejėgio senio. Kurio iš mudviejų nuodėmė didesnė? Nerandu atsakymo. Tik nakties tamsoje pro vėjo gūsius girdžiu kaimyno balsą: „Tegul gyvena. Aš visą laiką apie jį galvojau...“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173577. bevardis2009-10-27 19:39
man patiko. stipru

173581. mie2009-10-27 19:56
man irgi.

173587. varna2009-10-27 20:23
Nepakanka, kad Dievas nubaudė, tai dar reikalauja ir visuomenės teismo. Nieko sau "sūnelis". Apsišik aukštielnikas.

173589. vl2009-10-27 20:30
Aštriomis ražienomis prabėgo vaikystė. Nutolo jaunystės metai. Aš užbaigiau kaimo septynmetę mokyklą, mieste – vidurinę, ten pat technikumą ir jau dirbau gamykloje, kai gavau tėvo laišką. Jis rašė, kad džiaugiasi, jog aš suradau „savo vietą gyvenime“. Aš atsakiau vienu sakiniu: „Daugiau nerašyk.“ Blet dar vieno lietuviško-debiliško filmo scenarijus.

173608. R.2009-10-28 10:50
Man tai patiko. Iš gyvenimo...

173610. katė2009-10-28 11:01
Sutinku su vl, kad tai panašu į kino scenarijų. Kad debiliško, nepritarčiau.

173611. Ana :-) 2009-10-28 11:40
Atsakau „vl - proto bokštui“. ----------------------------- Asiliuk raudonais čebatais, jei esi mulkis, nors nepasirodyk visuomenei. Pavydas bambą griaužia? Puikus apsakymas. Nors gyvenimu kvepia, tai ne koks išspaustas žodžių kratinys, kuris nieko gero sieloje nepalieka. Daugiau tokių.

173612. m m u. :-) 2009-10-28 11:51
- Abiejų didesnės- taip į autoriaus klausimą atsakytų išmintingieji žydai...

173613. mie - anai2009-10-28 11:56
neprimeti tokio dalyko, kad tai, kas tau atrodo puiku, kitam gali ir nepatikti? ir nebutinai pavydas kaltas?

173632. žinoma, varna kaip visada2009-10-28 16:19
yra geriausias tėvelis ir geriausias sūnelis.

173751. varna2009-10-29 17:19
O tai ne, блять.

173769. varnai2009-10-29 18:14
mokykis lietuviškai: ne блять, bliat

173777. varnos žmona2009-10-29 18:39
ir geriausias vyrelis! (tyliai sau: ir apskritai apie gimtąjį lizdą - gerai arba nieko).

174128. blažytė2009-11-04 09:01
Aš niekad nieko blogai apie savo Viktorą nekalbu.

174316. cc2009-11-08 11:45
Jei mano tėvas būtų taip pasielgęs- palikęs Mamą su mažais vaikukais ir prasigėręs, niekam nereikalingas senatvėje prašytų priimamas į šeimą- parodyčiau jam duris, nes esu labai blogas. Manau, kad ką pasėjai, tą ir pjausi. Panašų atvejį kažkokiame laikraštyje skaičiau, kai šeima teismo buvo priversta materialiai išlaikyti ir globoti senatvėję pargrįžusį tėvą. Gal tėvai nebuvo oficialiai išsiskyrę?

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:35 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba