ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Tiesioginis eteris

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Zoltan Kemeny
Svyravimai. 1959

Paprastai tu rašydavai paprastai. Anot J. Erlicko – kirviu ant akmens. Anot manęs – mintimis į niekur. Mintimis į dangų. Tiesiai dangun – be jokio popieriaus, jokios elektroninės terpės, be jokių telefonų, be žodžių, be raidžių. Noriu užrašyti, ko neužrašiau. Pagauti savo transliacijas. Alio, mano Dieve, šiandien kartojama X laida iš mano gyvenimo. Šiek tiek apglamžyta, su trukdžiais, keletu nenusisekusių vietų, keletu išsitrynusių. Tau liko originalai. Net pats jų neturiu. Be gailesčio, be pabaigos, kartais net kone be nuovokos atidaviau juos Tau. Dabar atkuriu tik kažkokius atšvaitus, nuokritas. Labai išsišiepiu, mano Dieve, kai sakau „nuokritas“, nes, kai taip pasakau, tai atrodo, kad paimu peilį ir prapjaunu sau žandą nuo burnos iki ausies, kai sakau „nuokritas“, tai atrodo, kad mano veidas byra gabalais – raudonais, kruvinais mėsos gabalais. Tikrai jokio grožio. Šiandien mano transliacija prasideda kažkur Biržiškų gatvės pakrašty, kur žolės jau juoduoja nuo rugsėjo. Jau vakarais man juoda, kai čia vaikštau, ir šitaip bus dar kokius penkis mėnesius. Tris vidurinius mėnesius apskritai teks pamiršti, kad būna dar ir ne juoda – – – čia tokia apsitrynusi, pamūsojusi transliacijos vieta, nes sustoju, imu dairytis ir mėginu prisiminti tuos kadrus, kai buvo ne juoda. Taigi, šioje gatvėje ir dabar jie atrodo kaip iš kito gyvenimo. Kitas ten personažas, reinkarnacija – tame pačiame kūne, tik skirtingais laiko tarpais, blykst blykst blykst traukinys pravažiuoja pro mane, dundun dundun dundun, dangun, kirvin, akmenin, kūnan, buvau atėjis šitan kūnan, paskui išėjau, paskui vėl atėjau blykst blykst blykst. Daug dalykų iš mano gyvenimo, D., man atrodo kaip iš kokio kito gyvenimo, iš kokio kino filmo, knygutės, radijo, sapnų – kaip kliedesys – kiek aš Tau prisiunčiau tiesioginių kliedesių iš tiesioginio eterio, absoliutaus kliedėjimo – ir dabar pajaučiu, kad Tu šypsaisi – ir pats šypteliu, ir staiga Biržiškų gatvės pakrašty jau nebematau juoduojančio peizažo – ir tada dar labiau šypteliu, nes juk suprantu, oi, kaip vis dėlto gerai suprantu, kad Tau tereikėjo spragtelt pirštu, ir ėmė staiga ir pasikeitė dekoracijos, mano pasaulio dekoracijos, jausmų dekoracijos, psichės, t. y. sielos, apsuptis. Tu gali viską. Net tiesioginio eterio, tiesioginio kliedesio metu, per patį vidurį mano įsišnekėjimo, atmintinėjimo – Tu tik pykšt ir viską pakeiti. Ir aš gi suprantu, kad čia viskas vyksta iš vidaus. Per mano vidų. Suprantu, kad ne dekoracijos pasikeitė, nors rašau, kad dekoracijos, nors apsimetinėju, puikiai žinau, kad dekoracijos liko tos pačios, kad jos nieko nereiškia, nevaidina lemiamo vaidmens, yra antraplanės, trečiaplanės, tritūkstantplanės, nereikalingos, iš kurių man reikia išsivaduoti, stoviu Biržiškų gatvėje ir kvatoju, sakau, man reikia iš šitos gatvės išsivaduoti, ir mano dvi kalytės bėgioja ratais aplink mane – džiūgaudamos, nes joms atrodo, jos jaučia, kad aš džiaugiuosi, kad kažkaip keistai, t. y. džiaugsmingai apsimetinėju – šeimininkas vėl išprotėjo ir kalytėms labai linksma, ir jos bėgioja ratais pasišokčiodamos, o kitoj gatvės pusėj stovi tokia moteriškė susigūžusi – ji irgi išvedė savo vilkšunę pasivaikščioti, bet, štai, pakliuvo į nemalonią padėtį, nes kažkoks kvailys su dviem džiaugsmingai šokinėjančiom kalėm, o iš tikrųjų tai labai piktai urzgiančiom – bet juk dekoracijos yra požiūrio reikalas, – gali tuoj užpulti ir ją, ir tą vargšę jos kalytę, kuri irgi labai piktai urzgia, – aš turiu išsivaduoti, sakau jai, turiu išsivaduoti iš Biržiškų gatvės – ir ji vis labiau glaudžiasi prie savo vilkšunės, atsargiai, sakau, Jūs galite tapti vilkolakiu, reikia išlaikyti atstumą tarp savęs ir savo kalės, sakau ir labai garsiai kvatoju, sakau, žinokit, čia dar tik rugsėjis, čia šūdas dar, o ne tamsa, spalį, va, tai bus tamsu, o paskui lapkritis – tai jau visai juodas – – – Stop – – šiandien buvau užėjęs į „Metų“ redakciją ir Danielius Mušinskas sakė, Gintarai, gali parašyti į „Metus“ ką nors Vėlinėms, grįžęs namo perskaičiau du „Metų“ numerius ir supratau, kad negaliu parašyti, nes nemoku rašyti nieko konceptualaus, be jokių idėjų rašau, be ryšio, kliedesiai iš tiesioginio eterio – nes gyvenimas, kurį mes tariamės gyveną, yra labai kliedesingas, toks visas prikliedėtas, nes dekoracijos nieko nereiškia, nes man reikia išmokti gyventi neatsižvelgiant į dekoracijas, nekreipiant dėmesio į Vėlines, į tą išsigandusią moteriškę, į šunis, į Biržiškų gatvę, turiu išsivaduoti iš jų, mano D., kiaurai, stropiai, galutinai, kvailai – taip, labai kvailai atrodau, labai – ir dar kartą kvailai, bet išmokau nesigėdyti – –

– – nesigėdyti. Šį rytą pabudęs net susipurčiau, kaip man pasidarė gėda, vaiskia rytine galva buvo labai gėda, kad vakar per žmonos disertacijos gynimą ėmiau raudoti, be ašarų, bet kažkokiu balsu kaip iš senovės dzūkų raudų, sakiau, man nesvarbu, kaip pasibaigs tavo disertacijos gynimas, nes tu man jau seniai esi mokslų daktarė, nes pro savo gyvenimo kliedesius vis dėlto suprantu, kad visos disertacijos, visos knygos, visos poezijos, visos tvirtovės yra ginamos ne čia – ne skaityklų ir bibliotekų, ne paveikslų salėse, ne popieriuje, ne drobėse, ne kompiuteriuose, netgi ne rankraštynuose. Kai tu pametusi visus disertacijos rašymo grafikus kantriai rengei mano mamą, vežiojai į bronchoskopijas ir galvos švitinimus, atsargiai po pusę šaukštelio girdei jai vandenį, kuris niekaip nebėgo į skrandį, o užsispyręs vis liejosi į plaučius, kai vandenį sumaišiusi su vazelinu tepei jai suskirdusias lūpas, o likus porai dienų iki mamos mirties, kai atėjau tavęs pakeisti nakčiai, mama šiaip ne taip pro lūpas iššvokštė: Ramune, neišeik, – aš neabejodamas, net mažiausią sekundės dalį nesudvejodamas supratau, jog angelų konsiliumas jau nusprendė, kad tavo disertacija apie moters tapatybę yra apginta, kad tu jau esi nusipelniusi mokslų daktarė, – – norėjau pasakyti tai universitete per tavo disertacijos gynimą, norėjau pranešti angelų nuosprendį, bet Dievas užkirto balsą, įdėjo kažkokią senovinę dzūkišką raudą į mano lūpas, sugrūdo angelą į mano gerklę, šis kūkčiojo taip, kad nepajėgiau pats kalbėti, todėl kalbėjau angelų liežuviais, sunkiai suprantamais, trūkinėjančiais garsais, Dievas atvėrė eterį ir transliavo mano kalbą anapus, kad ją išgirstų ir ten. Man gėda savo žmogiško bailumo, Viešpatie. Kad galiu kalbėti visokius nesvarbius dalykus, kad menkaverčius, silpnučius, tokius viščiukus, pienburnius, kodėl esu šitoks nevertas, šitoks pienburnis, kvaiša, nevykėlis, kad nepajėgiu pasakyti, kad kertasi gerklėje, springsta – – aš spiegsiu, D., draskysiu gerklę, jeigu ji nekalbės, jeigu norės užsikirsti, išsilupsiu akis, taip, mano D., tiesioginiame eteryje išsilupsiu akis, jeigu ašaros trukdys kalbėti, nusirausiu nosį, jeigu trukdys, grumsiuosi su angelu, kad jis nelaikytų žodžių, nesaugotų manęs nuo visiško atsidengimo, apsijuokimo, negintų manęs, neslėptų tiesioginių mano kliedesių, virpesių, nepiltų vandens gesindamas mane – – išeinu į laisvąjį eterį, pasirengęs vinims, ir neužgesinama kovos ugnis tirpdo šitą menkutį, šitą laisvajam eteriui nepritaikytą kūną – –

– – neužgesinama kovos ugnis – kas ją įgrūdo į mane, įskėlė, įpūtė, kas vis meta ir meta šiaudus ir lieja alyvą šitaip negailestingai. Vienas, net pats menkiausias angelas, anot šv. Irenėjo, yra galingesnis už visą milijardinę žmoniją, bet mano kova vyksta kažin kokiuose angelų laukuose, kažin kokioje pasvietėje, kurios net nematau, ne visai ir suvokiu – kam Tau reikalingas šitoks kareivis, šitoks nykštukas bejėgėlis milžinų kautynėse, karys, kuris net nesupranta, kur kariauja. Tu žinai, mano D., kad neturiu kur trauktis, stoviu aklas ir kurčias, supančiotomis rankomis ir kojomis ant bedugnės krašto, o į mane artėja begalinė kariuomenė, tokia didelė, tokia didelė, kad net jos nematau, neaprėpiu, net teoriškai negaliu apibrėžti, kaip kokia žiurkė šiepiuosi – ot kareivis, nevaldantis rankų ir kojų, nematantis, negirdintis, tai jis dabar kausis, tai jis dabar duos garo, tai stabdys iki debesų ginkluotas galybes, stovi štai rupūžiokas ir cypia prieš visa griaunančią jėgą, šitoks užsispyrėlis, o Tu vis užpili alyvos – virš nykštuko šoka ugnies stulpas ir ta artėjanti kariuomenė nejučiom akimirką prilėtina žingsnį, nes ugnis, tas pliūpsnis, tas kažkas panašaus į tavo angelus, į tavo pergalinguosius, kariuomenę išgąsdina – per mane Tu, Viešpatie, tyčiojiesi iš galingųjų, per žiurkę, Viešpatie, nykštuką pilypuką, jie manęs net nematytų, nekreiptų dėmesio, eitų, praeitų, sutryptų ir net nežinotų, o dabar štai prilėtina žingsnį, pamatę liepsnojantį stulpą, kažkokį stulpą, kurio patys nesupranta, nežino, kaip reikės su juo kariauti, Tu ateini ir atsistoji liepsnoje, ir griaunančioji kariauna, panikos apimta, pasileidžia atgal, o aš net nežinau, kad taip yra, nematau, nesuprantu, net teoriškai nemoku apibrėžti, kas čia darosi, transliuoju tiesioginius kliedesius, tiesiogines nuojautas, tiesiogines raides Tau nueinančiam, apgynusiam mane, stoviu sutrikęs, aklas ir kurčias, supančiotomis rankomis ir kojomis ant bedugnės krašto, Biržiškų gatvės kampe – po ontologinių kautynių, po disertacijos ir tvirtovės gynimo, ir šunys laižo man veidą, džiaugdamiesi, kad šeimininkas vėl atgavo sąmonę, kad grįžo iš kažin kur, ir kantriai, mano Viešpatie, labai kantriai imu laukti lapkričio ir gruodžio, absoliučios tamsos, kūno sunykimo, Tavo pergalės, Tavo ugnies stulpo, kurį kliedėjau, tiesioginiame eteryje, mano D., aš gyvensiu toliau – –

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173567. archyvaras2009-10-27 17:31
Tiršta yra žygiuojančių sakinių kariuomenė, nešanti emocijas, o minčių gurvuolės tekiniai ridenasi paskum grįžtančių sumuštų žodžių armijas...

173568. onytė :-) 2009-10-27 17:59
Susigraudinau, bet... net nežinau, ar reikėjo čia tiek daug visko prikaišioti... žinoma kliedesiuose visko gali pasitaikyti- net nesigėdinti p.D. pasakoti apie savo kalytes... vistiek, greičiau patiko, negu nepatiko...

173569. biržiška iš vileikos2009-10-27 19:06
prižodinta iš peties. vietom - nuoširdu, kitur - meščianina su šuniukais (betrūksta tik brangaus džipo bei namo įrangos aprašymo)ir sapalionės apie nieką.

173573. et2009-10-27 19:25
šįsyk greičiau nepatiko, negu patiko. teisus b.iš v. - prižodinta. per tirštai.

173578. varna2009-10-27 19:48
Girto sapalionės. Po penkto sakinio užkniso negyvai.

173580. vl2009-10-27 19:51
Paveikiausiais Gintaro tekstais laikyčiau tuos, kuriuose išlaikoma distancija tarp vyksmo ir pergyvenimo. Bleizgys stebėtojas įtikinamesnis už Bleizgį dalyvį.

173594. na2009-10-27 22:24
negalima tokiu tekstu spausdinti, negalima

173624. Gintarui2009-10-28 13:55
Linkiu laikytis bent siokios distancijos su savo gyvenimo intymais - tai ne paperka nuosirdumu, o atstumia. Jei sis tekstas su pretenzija i literaturos kurini, tai niekam neidomu, atleiskit, nei "Metu" Musinskas, nei Jusu Ramune, t.y. "tikri" gyvenimo faktai, lit. kuriniui svarbu kas kita, taip pat tai, kad fiktyvus faktai ir ivykiai butu kaip tikri. Dar linkiu bent menko strukturos skeletelio, kuris padetu suvaldyti zodziu pliure, vos nepasakiau stipresnio zodzio...Ir baigit cia viena karta viesai skalbtis, kankintis, verkti, marskinius ant krutine plesytis, vyras esat, - susiimkit, po velniu, net nesmagu uz vyru gimine...

173625. o verkia, nes2009-10-28 14:02
matyt sąžinė grauzia naujalietuviu patapus.

173640. krankt2009-10-28 17:12
sitokie "terapiniai" rasiniai gali buti idomus tik psichiatrui. ir tai kazin. :(

173643. skaitantis2009-10-28 17:20
puikus rašinys, tik akropolio nuolatiniams lankytojams sunkiai įkandamas:(

173656. klausimas skaitančiam2009-10-28 18:00
Tai kaip čia dabar išeina - skaityti Bleizgį teisę turi ir įkirsti pajėgūs tik tie, kurie nesilanko akropolyje? O tai kurgi apsipirkinėti tiems kitiems,kad būtų Bleizgio verti, - Senukuose, Norfoje ar Iki? :) Beje, akropolyje net puikus dviejų aukštų "Baltu lankų" knygynas yra, jei "skaitantis" netyčia, kadangi į akropolius neužsuka, nežinojo:)))

173657. skaitovui2009-10-28 18:01
bet vargais-negalais, matau, įkandot. su tuom ir sveikinu. Skaitymas dažnusyk yra nepalyginti sunkesnis už rašymo diarėją.

173673. bet > klausimui2009-10-29 00:18
jei skaitytumėt atidžiau, "skaitytojas" kalba apie nuolatinius lankytojus - specifinį ir gausų socialinį sluoksnį, kuriam lankymasis akropoliuose prislygsta kultūrinei iškylai ar pan.

173679. katė2009-10-29 08:20
Nederėtų skirstyti žmonių save priskiriant ypatingųjų rūšiai.

173704. bet > katė2009-10-29 11:32
jei kėdę pavadini kėde, o stalą stalu - ar tai skirstymas?;)

173705. katė>bet2009-10-29 12:05
Be abejo. Beje, šiemet padėjau seseriai rūšiuoti bulves: sėklai, maistui, gyvuliams. Nelabai kaip sekėsi. O čia žmonės skirstomi. Neretai man atrodo, kad žmones priskirti save prie ypač dvasingų skatina puikybė – pati didžiausia nuodėmė.

173706. > bet2009-10-29 12:09
kėdė kėde, stalas stalu... Bet kai dėl žmogaus - tai čia kiek sudėtingiau, ar Jums taip neatrodo? Ir net dėl to nurašyto į nuostolius, kuriam "lankymasis akropoliuose prislygsta kultūrinei iškylai", - galima labai smarkiai apsirikti. Pritariu Katei, parinko itin tinkamą žodį,taip skirstyti - nederėtų.

173710. bet2009-10-29 12:56
Kitaip tariant, sakote, kad stalas nėra stalas, o kėdė nėra kėdė, kol jūs jų atitinkamai nepavadinsite? O iki tol jie yra tokie "neutrum", tokie "nesuskirstyti"? Tai kuriam čia puikybė labiau prie veido tinka?;)

173711. Katė2009-10-29 13:08
Nereikia įvardyti jau įvardytų dalykų, atpažįstamų iš fizinių duomenų. O kokiais matavimo vienetais naudotis nustatant dvasingumo laipsnį? Beje, be materialių dalykų nė vienas dvasingasis negyvena. Puikybės apakintas visada iš aukšto žiūri į kitą ir suranda motyvų savo aukštybei pateisinti.

173722. bet2009-10-29 14:10
savikritika?;)

173723. na o jeigu2009-10-29 14:22
išrinkti žodžius kaip tas bulves, toooooooks aukšuminis lipimas be saugos diržų...

173728. katė>bet2009-10-29 14:47
Taip, ne išimtis ir aš pats. O kas drįstų save išimti?

173732. mie2009-10-29 15:13
man buvo idomu ir apie ramune ir apie kalytes. bet as nesprendziu. as lankausi akropoly.

173745. skaitančiui nuo varnos2009-10-29 17:08
O aš porą kartų buvau Akropolyje, tai jau dabar niekad "nebeįkasiu" Bleizgio rašliavos - pisliavos? O gal, praėjus kažkiek laiko, mano supratimas atsistatys? Ar tai įgimta, ar įgyjama? kaip elgtis žmogui, kuris netyčia atsirado Akropolyje? Ar jis jau pasmerktas amžiams amžniesiems? Patarkit, mielasai, kaip elgtis, kaip gyvent toliau? Matau, jūs "asas` šit/oje srityje - gliaudot klasikus kaip sėmkes. Padėkit, hilfe, help, спасите...

173748. kol sėmkes gliaudysit, varna,2009-10-29 17:14
nieko nebus. Pereikit prie kito lesalo.

173750. varna2009-10-29 17:18
gerai, lesiu lavonus - Gedą ir pan. Gal atsivers akys?

173761. varnai2009-10-29 17:56
miręs S. Geda gyvesnis už tave, sėmkių gliaudytoją.

173784. klausyk Bleizgį2009-10-29 21:01
o kodėl lituanistės yra tokios biednos niekaip negalinčios susitvarkyt gyvenimo. *, negi korumpuoas Vidžiūnas toks chamas ir papenėjo naftos pinigais tik tave?

173890. z2009-10-30 22:12
test

173900. archyvaras2009-10-31 11:03
Tiesioginis eteris dažniausiai pavėluoja į svarbius tautai įvykius. Arba juos iškreipia. Post faktum reagavo ir į LeoLT sandėrį. Todėl žmonės fragmentuojasi tarpusavyje, nebesusigaudo, depresuojasi. Taip, "neužgesinama kovos ugnis", yra išeitis jungtis, konsoliduotis dar likusiems Lietuvoje ( emigravo daugiau nei pusė milijono). Neblogas tekstas, Bleizgy.

173912. Hm2009-10-31 15:02
Ypač patiko ta vieta, kur rašote apie savo žmoną ir a.a. motiną. Aukščiausia literatūra yra pats gyvenimas, situacijos, kurias jūs reflektuojate. Tik mažiau tuščiažodžiaukite.

174087. saule :-) 2009-11-03 09:26
teksta perskaiciau du kartus. Pirma karta jis padare stipru emocini ispudi. Antra karta skaitydama norejau isitikinti, ar ispudis isliks. taip ir buvo. kazkas tame tekste yra tikro. isgirdau jame zmogaus balsa. o paskaicius komentarus pamaciau, kad cia kazkokia erzelyne vyksta. nezinau visu tu faktu apie materialine autoriaus gyvenimo puse. manau, autoriaus kurinys su tais faktais visai nesusijes.

174092. joo2009-11-03 11:40
Bleizgy, o tu meile transliuok, ji universalus daznis praurbinantis skyle savojo AS tvorose, kai suprasi kad pasaulis ir tu yra vienis busi didelis

174106. taigi2009-11-03 15:15
joo transliuoja tokią meilę ir taip nori padėti kitiems būti dideliems... Pats jau turbūt didesnis už visą pasaulį.

174136. il :-) 2009-11-04 10:38
gerai rašo Bleizgys. tai ir pasidžiaukim tuo.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba