ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-23 nr. 962

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Tiesioginis eteris (37) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Auksas valdo (37) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • HUGO LOETSCHER. Katalogo arija (36) • DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS. Jobo knygos aktualumas (12) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (39) • MIKALOJUS VILUTIS. Vilniaus skulptūros (65) • MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (3) • TADAS ZARONSKIS. Eilės (5) • MINIUS AGUONA. Eilės (10) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Tarnaitės, pasilikusios vaikystėje (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai (1) • Kuršių etnogenezės tyrinėjimaiPETRAS ZLATKUS. Kieno nuodėmė didesnė (15) • RENALDAS REIVYTIS. Navigatorius (4) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (10) • Aš irgi manau, kad Konfucijus kažką čia painioja. (356) •

Navigatorius

RENALDAS REIVYTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tadas Šarūnas
Iš serijos „Aš ir Amerika“
2001

Vienoje judrioje šalyje automobiliu turėjau nusigauti į nuošalų kaimą, dislokuotą tarp kalnų, vos įžiūrimą net stambiausio mastelio žemėlapyje.

Misija išties nelengva net ir mėgstant vairuoti nežinomais keliais bei trainiotis nematytomis vietomis.

O dar laukė painūs niekada nemiegančio megapolio labirintai, siūlantys nesibaigiančio judėjimo sroves ir painiavą.

Kai sėdi vienas prie vairo keleto eilių eismo spūstyje, kur judėjimo kryptys ir greičiai, reglamentuoti savų taisyklių, transformuojasi į nuobodžius, flegmatiškus kamščius, imi galvoti, kad visas gyvenimas sustoja, net pati Žemė nebesisuka. Stebi vaiduokliškus spalvotos skardos ešelonus, riedančius į begalybę; automobilių procesija, smilkoma išmetamųjų dujų, lėtai slenka į laužyną, laukdama, kol bus perlydyta savo krematoriume.

Visi ten keliaujam – link antkapių galerijos su išrėžtomis svarbiausiomis gyvenimo datomis – gimimo ir mirties.

Aukštosios akimirkos tuščiomis akimis žiūrint į priešais stovinčio automobilio numerius, kai dega raudonas šviesoforo signalas.

Tokioje situacijoje reikia aukščiausios pakopos dzeno meistro kantrybės, katino reakcijos, šikšnosparnio orientacijos ir susilaikyti nuo dangoraižiškų keiksmų.

Arba tiesiog pasinerti į absoliutaus dzin būseną.

Prieš kelionę padariau išmintingą ėjimą: įsitaisiau išreklamuotą, nuostabų pastarojo dešimtmečio išradimą – iš karinės industrijos į mūsų kasdienybę įžengusį navigatorių.

Daikčiuką, rodantį kelio planą, kontroliuojantį judėjimą ir kurso trajektoriją.

Tai delne telpantis elektroninis žaisliukas su ekranu ir keliais klavišais. Praktiškai to stebuklo nebuvau išbandęs, bet žinojau, kaip su juo elgtis, ir galėjau numanyti jo galimybes. Važiuoji, o ekrane konfigūruojasi kelias, žemėlapis, matai savo padėtį erdvėje, aplinkinius objektus, bet svarbiausia – atrodo, lyg būtum ne vienas. Lyg šalia sėdėtų virtualus pakeleivis, kuris pasakoja apie visus manevrus, posūkius, persirikiavimus. Tikras lenktynių šturmanas nežinomuose greitkelių voratinkliuose.

Nuostabu!

Skaitmeninių technologijų lyg lašelinių adatų prismaigstytos visos mūsų egzistencijos venos. Jei jos nustotų nuolat kapsėti – taptume dreifuojančiais zombiais. Prisiminiau Apreiškimo Jonui, paskutinės Šventraščio knygos, eilutę: „kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.“ (Apr 13, 17) Pirkti ir parduoti – dvi priešingybės visumai nusakyti. Kas nežinos skaičiaus, negalės daryti nieko. Skaičius turės ir jau turi išskirtinę reikšmę žmonijos gyvenime. Telefonai ir kompiuteriai, skaičiai ant laiptinių durų, televizorių pultelių, mikrobangų krosnelių, rūbų, asmens dokumentų. PIN kodas tampa visrakčiu nuo realybės, pasąmonės archyvų. Ką gali padaryti kompiuterių įsilaužėliai, atskleidę sielos kodus?

„Mūsų epochą charakterizuoja tobulos priemonės ir neaiškūs tikslai“, – prieš šešiasdešimt metų yra diagnozavęs Einsteinas. XX amžiaus genijaus protas numatė, kas gali atsitikti išlaisvinus atominę energiją.

Šiandien nebuvau linkęs į tokias filosofines aukštumas, džiaugiausi civilizacijos pergalėmis: man reikėjo į tolimą, nežinia kur esantį kaimą ir metafizinius svaičiojimus atidėjau tuštesnėms dienoms.

Pirštu vos liesdamas ekrano paviršių, surinkau kelionės nuorodas: valstybė, regionas, gyvenvietė, gatvė ir namo numeris – iki tikslo keturios valandos kelio ir triženklis kilometrų skaičius.

Paprasta. Elementaru. Viskas suskaičiuota.

Įjungiau sistemą, pajudėjau iš vietos.

Iš karto išgirdau malonų moterišką balsą.

Buvau taip nustebęs, kad net nesupratau, kas buvo pasakyta.

Nepajutau, kaip pažvelgiau į keleivio sėdynę.

Ji buvo tuščia.

Balsą iš karto pavadinau Sulamite, mergaite iš Šulamo Giesmių giesmėje – ten ji irgi kviečia keliauti: „Eikš, skubėkime į laukus... nakvokime kaimuose...“ (Gg 7, 12) Kokia kelionė!

– Už dviejų šimtų metrų posūkis į kairę, – paglostė ausis skaitmeninis moteriškas balsas.

Vis dar buvau labai judriame rajone. Atidžiai klausiausi ir aklai vykdžiau visas Sulamitės komandas.

Viskas itin tikslu. Lyg stumdyčiau žaislinę mašinėlę ant parketo.

Neįtikėtina!

Ji viską žinojo, matė, kas vyksta už keleto kilometrų; ekrane pasirodydavo tiltai, geležinkelio linijų punktyras, šalutiniai keliukai; širdies formos rodyklė taip pat judėjo, rodydama geografinės būties tašką, kilometrų ir laiko likučius iki tikslo.

Ji žinojo visus skaičius.

Sena arabų patarle „Klausyk moters patarimų, bet daryk atvirkščiai“ šį kartą labai suabejojau. Atsirado nepaaiškinamas pasitikėjimas.

„Žinoki – viskas motery mįslinga, ir viskas joj turi tik vieną įminimą: ir tai vadinasi nėštumas“, – rašė Nietzsche. Atrodė, kad virtuali Sulamitė nėščia mano pažado sūnumi, kelionės tikslu ir saugumu.

Tik išvairavus į tiesią trasą, greitkelį, ji neįspėjusi nutilo.

Pasidarė keistai liūdna. Ji – nuostabi pakeleivė, nė karto nesumelavo, nieko neprašė, neinkštė... Nuobodžiai plokščiame greitkelyje ėmiau pasiilgti Sulamitės – navigatoriaus. Norėjau jos šalia, kad viską sakytų. Tiesiog įsakytų.

Esu labai avaringas personažas, tad nutaisęs našlaičio veidą buvau pasiruošęs vykdyti visas jos komandas. Mano mašinoje moterys sėdėdavo retai, protingos moterys – labai retai.

„Vyrui mylėti protingą moterį – homoseksualisto malonumas“, – sakė Baudelaire’as.

– Už dviejų kilometrų posūkis į dešinę, – pabudo mano digital princesė.

Pajutau, kaip nuo jos balso pasibaidė mano pulsas ir širdutė ėmė repuoti.

Tikras idiotas.

Kažkada teko važiuoti su moterimi navigatore.

Naktį baladojausi į vieną vakarėlį nežinomame mieste. Su kompanija buvau sutaręs, kad kai privažiuosiu prie miesto, susiskambinsime ir reikalas susitvarkys.

Ir štai mane stabdo moteris.

Viena. Nebejauna.

Labai jau neįprastas reiškinys tuose kraštuose.

Sustojau. Jai buvo pakeliui.

Nuo jos trenkė alkoholiu, nikotinu ir kitais giminingais kvapais, tai šiek tiek sugadino nuotaiką.

Artinomės prie miesto. Prisiminiau, kad turiu paskambinti, ir ėmiau nervingai ieškoti telefono.

Nėra. Niekur.

Vakarėlis nuplaukė, pagalvojau, – turiu talentą lemiamu momentu pamiršti reikalingiausius daiktus. Ir kaip tik tuo metu išgirdau pažįstamą, labai duslų, neaišku iš kur sklindantį savo „Nokia“ signalą.

Kai susiorientavau, buvau šokiruotas – telefonas skambėjo iš po mano pakeleivės užpakalio. Prisiminiau, kad tą prietaisą buvau numetęs ant priekinės sėdynės.

Pasikelkit. Greičiau!

Telefonas trenkė tam tikrais kvapais. Bet kalbėti reikėjo. Nedaug.

Situaciją tuoj perprato mano naktinė viešnia ir pasisiūlė parodyti kelią. Viskas išsisprendė greitai ir paprastai – ji buvo puiki, gyva naktinė navigatorė.

„Nokia“ nenuvylė, veikė net prispausta girto užpakalio, panašiai kaip Kalašnikovo automatas šaudo ištrauktas iš vandens ar smėlio.

I love you in the morning our kisses deep and warm... – iš grotuvo vibravo Leonardo Coheno baladė.

– Už dviejų šimtų metrų posūkis į kairę, – man padažnėjo kvėpavimas.

Instinktyviai padėjau ranką ant tuščios keleivio sėdynės. Ji turėtų būti čia.

Ilga mėlyna suknele, vyšniniais sportiniais bateliais, su kankorėžiu rankose.

Mano delnas lyg gondolos irklas švelniai nardė jos drabužio mėlynėje. Gyvybės kanalai subangavo. Atsivėrė vaizduotės kodai.

Vos ne medaus mėnesio akimirkos Venecijoje.

Minčių slalomai juodosiose eroso trasose nusitaikė link bedugnės.

Posūkis į kairę. Jau nebegalėjau iškvėpti oro.

Dėkojau inžinieriams už automatinę pavarų dėžę.

Sulėtintas ėjimas iš proto.

Bet kelias vėl tapo tiesus ir nuobodus kaip autostrada Vilnius–Klaipėda.

Greitkelyje navigatoriai tyli.

Viename koncerte sausakimšoje sporto arenoje, siaučiant uraganiniam roko cunamiui, judančių galvų ir torsų minioje lingavau į taktą šalia nedidukės džinsuotos mergiotės. Nors koncerto vaizdai labai aiškiai liejosi didžiuliuose ekranuose, matėsi, kad mergaičiukė trokšta savo akim išvysti sceną.

– Nori į antrą aukštą? – netikėtai pats sau paklausiau jos per trumpą pauzę tarp dainų.

Akutės blykstelėjo lyg paparaco fotoaparato blykstė.

Viskas vyko labai staiga: jai už nugaros vienu keliu priklaupiau, paėmiau jos blauzdytę truputį aukščiau geltonų „Nike“ batelių, švelniai kojytę patraukiau truputį į šoną, pasilenkiau ir mergytė, visa įsielektrinusi, jau buvo ant mano pečių.

Lengva kaip šviežių braškių pintinė. Ir kvepėjo ji braškėmis.

Jos kojų šilko švelnumo ir sklindančio gyvybės aromato niekada nepamiršiu.

Kartais tenka skraidyti lėktuvais. Prieš pakylant į dangų, stiuardesės keleiviams parodo trumpą saugumo spektakliuką. Tiesa, jis sulaukia mažai dėmesio, bet man atrodo, kad tie pasirodymai svarbūs. Juk bent teoriškai tai gali būti paskutinė matyta pantomima gyvenime. Ne visų pilotų fantazija užprogramuota lengvai, saugiai nutupdyti lėktuvą ant Hadsono upės paviršiaus.

Visada laukiu tų momentų: stiuardesių šypsenų, įeinančių į bilieto kainą, deguonies kaukės užsidėjimo instrukcijų pykinimo atveju ar trūkstant oro. Lyg šypsenoje slypėtų suslėgto, gelbėjančio ozono bučinys dūstančiam, konvulsijų tampomam keleiviui. Kulminacija – gelbėjimosi atsidūrus vandenyje demonstracija. Veiksmas primena tą koncertą ir mano pečius apsivijusias mergaičiukės kojas su geltonais gelbėjimosi liemenių spalvos „Nike“ bateliais.

Pasiilgau navigatoriaus – Sulamitės.

Gal tikrai pasukti į šoną, kad prakalbėtų, kad primintų, jog pasukai ne ten, vaikine?

Prisiminiau visus savo posūkius į šoną. Pasivažinėjimai Babilonijos gatvėmis.

Ne vien su mašina. Tai daryti be tinkamai užprogramuoto navigatoriaus pavojinga.

Bet dabar ji mane ves, ji kalbės, ji bus čia, ji niekada nepaliks.

Įsimylėjau navigatorių.

Balsą.

Palydovas ilga mėlyna suknele.

Bandžiau piešti jos veidą ir net nepajutau Giesmių giesmės lyrinės atakos: „Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti lyg pulkas su vėliavomis?“

Sulamitė.

Prisiminiau kažkada skaitytą kabalos mintį: žmogus yra sukurtas iš dviejų dalių – vyro ir moters. Į pasaulį jie ateina atskirai, skirtingose vietose, skirtingu laiku. Ir jeigu savo gyvenimu pasirodo verti vienas kito – jie susitinka.

Navigatorius kažkur virš mano mašinos stogo, aukštai, gal pačioje stratosferoje. Kalbanti man mano virtuali antroji pusė.

Ar mes susitiksime? Gal jau susitikome.

Norisi sustoti, išlipti iš mašinos, užversti galvą į dangų ir sustaugti.

– Už dviejų kilometrų viadukas, – priminė apie save ir kelionės situaciją mano skaitmeninė antroji pusė, mano kabala. Vis dėlto sustojau.

Išjungiau sistemą, užgesinau variklį, prisidegiau cigaretę.

Jaučiausi keistai, lyg važiuočiau į tikrą pasimatymą su tikra moterimi, kuri taip manęs laukia, kad kiekvienu kelionės momentu, kiekvienu judesiu mane saugo ir globoja. Susisuko galva, nebeišlaikė vaizduotės perkrovų.

Elektroninė mano lakštingala. Sulamitė.

Vaizdas navigatoriaus ekrane ėmė lietis, jis priminė mano kardiogramą!

Taip. Kartą, kai buvau pas kardiologą, man išrašė receptą, kuriame buvo tik vienas vienintelis žodis didžiosiomis raidėmis: SULAMITĖ!

Tegu ji iš savo stratosferos nutūpia ant mano sielos bokšto ir įskrenda į slapčiausią širdies inkilą. Tegu vedasi ten, kur Giesmių giesmėje kvietė karalių Saliamoną.

Įjungiu navigatorių. Renku naują programą.

Atvykimo taškas: Kardiokripta – širdies slėptuvė.

Paleidžiu sistemą.

– Objektas nepažįstamas, pasitikslinkite adresą.

Šį kartą pareiškia oficialiu, sėkmingai tyrimą atlikusios prokurorės balsu, be jokių emocijų ar nuostabos.

Tai pasikartoja tris kartus.

Galiausiai navigatorius ima įkyriai pypsėti.

Kardiodiagnozės, širdies pažinimo, programa nebuvo instaliuota...

Ištiesęs dar snaudžiančią ranką užspaudžiu žadintuvą.

Storos senos užeigos sienos išperi virtualius sapnus.

Saldus vienatvės delyras.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


173666. vija :-) 2009-10-28 20:37
truputi pakeista,bet dziaugiuosi,kad rasai.Beliko laukti kitos istorijos ...tu zinai apie ka as,arba filmo scenarijaus.Meile nemirsta,ji nugali viska.

173757. Roma :-) 2009-10-29 17:37
Labai spalvingas, be galo gyvas pasakojimas. Lygiai kaip, beje, ir pats pasakorius - "labai avaringas personažas", anot jo paties. Gal pati pradžia truputėlį per daug ištęsta, bet kai akys, keliaudamos žodžiais, šokinėdamos per įvairius siurprizus ir lakstydamos netikėtais posūkiais, pagaliau pasiekia pasakojimo pabaigą, ir pradžia nebekelia nekantrumo. Pajunti, kad nori skaityti dar kartą. Ir nuo pradžios. Ir kad ilga įžanga - gal tik pasakotojo žaidimas. Ką pasakytų pats šio "saldaus vienatvės delyro" autorius?

174032. varna2009-11-02 09:13
Prisirenka protingų citatų, o tarpus užpildo savo kvailystėmis. Labai "išradinga".

176281. kate2009-12-07 00:15
Pasiklydusi pagiriota siela....visiskas gyvenimo fiasko......

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:31 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba