ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-19 nr. 705

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo (74) • LIBERTAS KLIMKA. Joninės jau laisvos! (9) • SUSAN SONTAG. Ką mes padarėme? (35) • AUGUSTINAS DAINYS. Nakties regėjimai (3) • Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI. Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kaži ko belaukiant... (1) • FRIEDRICH G. PAFF. Burtininkas (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Istorinė tikrovė – absurdiškesnė už fikciją (15) • G. K. CHESTERTON. Mistikos paslaptis (4) • RIMANTAS BALSYS. Joninės, Kupolės, Rasos? (10) • TARPTAUTINĖ KONFERENCIJAREGIMANTAS KAŠKAUSKAS. Keturios pasakos (8) • JONAS ŽEMKALNIS (8) • laiškai (43) •

Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija

Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tirpstanti dimensija 4
Darius Gerasimavičius, Modestas Ežerskis

– Iš pradžių Tave pažinojau Dantisto pravarde. Maniau, kad ją Tau davė dėl vienos judviejų su Modestu Ežerskiu parodos, kurią sudarė padidintos dantų rentgeno nuotraukos. Tik vėliau sužinojau, kad iš tiesų esi stomatologas, ne tik menininkas ir kuratorius. Kodėl pasirinkai stomatologo specialybę?

– Galbūt dėl to, kad giminėje nemažai medikų, turbūt norėjosi pratęsti šeimos tradiciją. Kai 1985 m. baigiau mokyklą, galėjau stoti bet kur, nes neblogai mokiausi. Bet nusprendžiau pasirinkti pragmatinę – odontologo specialybę, taip dabar ji vadinasi. Jei kuravimas būtų pelningas, gal vien tam ir paskirčiau visą savo laiką. Deja, tai amžinas pinigų prašymas.

– Kada susidomėjai menu? Ar studijuodamas pajutai, kad traukia ne odontologo kabinetas, o galerijų salės?

– Prisimenu pirmą konfliktą mokykloje, trečioje klasėje. Incidentas įvyko dėl pašto ženklų, kuriuose buvo Leonardo da Vinci "nuogalių" reprodukcijos. Mokytoja pakvietė į mokyklą mamą, o mane apkaltino pornografijos platinimu.

Tačiau ne tik taip domėjausi menu. Vilniuje baigiau muzikos mokyklą, lankiau dailės studiją, dramos būrelį. Buvau pradėjęs galvoti apie architektūrą, bet tuo metu stojant į Dailės institutą buvo dideli konkursai. Baigiant mokyklą, didžiausia aistra buvo chemija, tai ir pasirinkau medicinos studijas.

Studijuojant buvo įvairių pagundų. Buvau sugadintas romantinių Perruchot knygų, kuriose beveik visi genialūs dailininkai truputį pasimokę galiausiai mesdavo mokslus. Tačiau nusprendžiau, kad turiu būti gudresnis – privalau baigti mokslus, o tada jau galėsiu užsiimti menu.

Nesigailiu, kad tapau odontologu. Užsiimu protezavimu. Tai gana kūrybiškas darbas, kiekvieną akimirką turi būti menininkas. Juokauju, jog kuriu dantų skulptūras.

Studijuodami Kaune, su bendrakursiais įkūrėme Lietuvos studentų stomatologų sąjungą. Parengėme įstatus, vienas iš punktų, kurį nusirašėme nuo Tarptautinės studentų sąjungos, buvo toks: plėtoti stomatologijos mokslą ir meną. Dirbant šį darbą, aišku, reikia teorinių ir praktinių žinių, bet kiekvieną kartą reikalingas kūrybiškumas.

– Tačiau greta odontologinės kūrybos esi nuolat įsitraukęs ir į meno kūrimą. Rengi savas parodas, dalyvavai tarptautiniuose projektuose, o ir kitus trauki į dienos šviesą. Ar tai kūrybinio proceso, prasidėjusio dantų skulptūromis, tąsa?

– Toks įsisukimas į kultūrinį gyvenimą, man atrodo, yra natūralus daugumos žmonių poreikis, laisvalaikio užpildymas. Studijuodamas išmėginau kuratoriaus darbą. Kaune surengiau grupės "Angis", Jurgos Barilaitės ir kitų tapytojų parodas. Tuo metu kilo post Fluxus populiarumo banga. Tarnaudamas Tarybinėje armijoje, susipažinau su fotografu Modestu Ežerskiu. Įkūrėme grupę "Damoi". Grupės pavadinimas daug ką intrigavo. Viskas kur kas paprasčiau: žodį sudarėme iš mūsų vardų pirmųjų skiemenų. Mums tai buvo žaidimas.

Visos surengtos parodos vadinosi "Tirpstanti dimensija". Jose fotovaizdas buvo jungiamas su garsu. Garsą kurdavome patys arba padėdavo žinomi džiazo muzikantai Gediminas Laurinavičius, Leonidas Šinkarenka ir kompozitorius Linas Rimša. Esame išleidę keletą kompaktinių plokštelių.

Pirmą kartą darbus eksponavome 1994 m. Šiauliuose, Virgio Kinčinaičio kuruojamoje parodoje "Incident". Kitais metais Šiaulių galerijoje pradėtas rengti "Žuwų" festivalis. Nuo tada tapome nuolatiniais jo dalyviais, kiek vėliau ir festivalio rengėjais. Tuo metu aktyviau lindome į provincijos galerijas, nes ten buvo tam tikra tuštuma. Iš provincijos atkeliavome į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje. 1997 m. dalyvavome tarptautiniame performansų festivalyje "Dimensija 0".

Dabar daugiau laiko skiriu parodų kuravimui. Pastaruosius trejetą metų padedu rengti parodas Antano Mončio namuose-muziejuje. Galima sakyti, turiu du darbus – odontologo stomatologinėje klinikoje ir kuratoriaus Mončio namuose. Tačiau kai taisau dantis, negalvoju apie meną. Reikiamu momentu "persijungiu" ir tampu kuratoriumi. Tai panašu į plaukimą jachta – pakeitus kursą, plaukiama toliau.

– Iš pradžių menas Tave domino kaip žaidimas. Kas šiuolaikiniame mene dabar įdomu?

– Įdomiausi tie darbai, kurie susiję su autoriaus patirtimi. Nesvarbu, ar tai žaidybiniai dalykai, ar tradicinė tapyba. Jei menininkas sukuria meno kūrinį, panaudodamas savo potyrius, darbas daugiau ar mažiau yra paveikus. Dabar madingas meno sociologizavimas arba pseudodokumentika. Visi mėgina kažkam įtikti. Tik nedaugelis turi ką pasakyti. Yra tokių, kurie kopijuoja kažkur matytus madingus dalykus.

Svarbu, kad idėja ir atlikimas suskambėtų kaip džiazo improvizacija. Man "skamba" Jurgos Remeikytės "Perspektyvos", Gintauto Trimako "Venecija", Dainiaus Liškevičiaus "81/2 delsiklis", grupės TTL parodos, Jono Gasiūno instaliacijos.

– Žinau, kad tradiciškai savo kieme rengi šventes? Kodėl norisi tokių sambūrių?

– Su pirmąja plėtros banga patekome į mistifikuotą Užupio rajoną. Gyvename tolėliau nuo baisaus Užupio angelo. Šalia mūsų gyvena architektas, filosofas, menotyrininkė, stomatologas, aplink daug draugų. Kai kieme susirenka grupelė žmonių, jau yra šventė. Tokių susibūrimų pasitaiko keliskart per metus. Tradicinis tapo kiemo džiazo festivalis, sutampantis su vaikų vasaros atostogų pradžia, jo siela – Linas Rimša. Rudeniop vyksta kulinarijos simpoziumas, jo svečiai patys gamina valgį.

– Ar nepavargsti nuo visuomeniškumo?

– Dirbdamas odontologo kabinete, esi vienas su pacientu ir jo bėda. Negaliu su sėdinčiu kėdėje bendrauti. Privalau susikoncentruoti ir kiek įmanoma kokybiškiau atlikti savo darbą. Dirbdamas šį darbą esi vienišas. Visuomeninis gyvenimas yra tarsi kompensacija. Kita vertus, man įdomus kiekvienas procesas. Gal dėl to patinka ir menas, tiksliau, jo vyksmas. Įdomiausia, kol viskas yra tik idėja. Įdėjos įgyvendinimas, galutinis rezultatas mane ne itin intriguoja. Realizuojant ilgiau trunkantį projektą, kartais matyti, kad jis išsikvėpė ar užsitęsė, bet privalai jį baigti. Buvo toks "Baimių" projektas, kurio idėja kilo 1998-aisiais. Projektas vyko Mončio namuose, Šiaulių dailės, Vilniaus "Arkos" galerijose. Jame dalyvavo apie 50 autorių. Kasmet jis atrodė naujai, vis labiau kito. Užbaigėme jį 2002 metais.

– Kokios meno problemos, temos Tau įdomios? Ką pasirenki kuruoti?

– Vienu metu panorau vaizdą papildyti garsu. Man buvo įdomu, kokie galimi garso ir vaizdo santykiai. Tuo metu daug menininkų puldavo prie garso arba, priešingai, muzikantai – prie vaizdo. Tada ir išryškėjo, kas profesionalu, o kas ne. Ėmiausi kuruoti parodą "Garsas+vaizdas. Laboratorija", kuri vyko 1999 m. ŠMC. Šiame projekte norėjosi parodyti kuo platesnę sėkmių ir nesėkmių skalę. Darbus pateikė apie 30 autorių. Tai buvo lyg laboratorija, savotiška Petri lėkštelė, kur auga visokios bakterijos. Būtent dėl to ir sulaukiau nemažai kritikos. Buvę "laboratorijos" dalyviai Darius Čiūta, Vytautas Jurgutis, Gytis Kraptavičius šiais metais dalyvavo "Jaunos muzikos" festivalyje. Supratau, kad progresas nepavaldus asmenybėms ar institucijoms, kurios neva kuruoja meną. Kuratoriai, kaip dėlės kūdroje, stengiasi prisisiurbti kuo daugiau kraujo iš šiandien ar rytoj būsiančio madingo meno.

– Kaip vertini šiuolaikinio žmogaus universalumą?

– Manau, kad vis tiek yra kokia viena sritis, kurioje būni daugiausiai patyręs. Tai, kas vadinama profesija, tampa pragyvenimo šaltiniu. Tačiau užsisėdėjus vienoje srityje visad atsiranda poreikis kitai. Pažįstu keletą vokiečių odontologų, kurie groja kvartetuose gan sudėtingus kūrinius. Tarp gydytojų galima rasti nemažai rašytojų.

– Tačiau Tavo kuratorystė ne šiaip pomėgis, kai vakare grįžęs iš darbo užtepi kelis potėpius ant drobės ir esi tuo patenkintas.

– Anksčiau sakydavau: esu kuratorius pižonas, kada norėsiu – pasitrauksiu. Tačiau ėmęsis šio darbo įpainiojau daug žmonių. Turiu įgyvendinti tai, ką pasižadėjau. Smagu, kai su manim bendradarbiauja ir pripažinti, ir visai nežinomi menininkai. Jų dėka realizuojamos mano idėjos. Anksčiau ironiškai žiūrėdavau į projektų rašymą ieškant finansavimo, dabar pats tai darau. Man tai kaip loterija. Rengdamas projektus jau žinau tam tikras formuluotes, kieno ir kaip paprašyti rekomendacinio laiško.

– Dauguma Tavo draugų yra menininkai, turbūt tenka ir jiems kurti dantų skulptūras? Ar santykiai dėl to netampa komplikuoti?

– Vienu metu buvo pasklidęs gandas, kad esu meno kolekcionierius. Pasitaikė atvejų, kai žmogus už darbą pasiūlydavo atsilyginti meno kūriniu. Kaip kolekcionierius, esu bjaurus. Matyt, čia atsiskleidžia mano pragmatiškumas – išsirenku tą kūrinį, kuris man patinka. Galiu ir tiesą apie darbą išrėžti, ir pasiūlyti susimokėti grynaisiais. Santykiai kabinete yra kas kita nei bendravimas už jo.

– Tačiau jūs tarsi apsikeičiate kūryba?

– Taip yra buvę, bet reikėtų įvardyti įkainius. Gal ir galėčiau perpardavinėti meno kūrinius ir taip pragyventi, bet vis tiek labiau esu odontologas.

– Į kokius lankytojus orientuojatės, rengdami ekspozicijas ar renginius Mončio namuose? Ar pramogų ištroškusią kurortinę publiką galima sudominti ta erdve?

– Iš pradžių man Mončio namai siejosi su pramoga. Paaiškėjo, kad tai puikiai įrengtas muziejus. Nuo pat jo atidarymo čia dirba Rolandas Rastauskas, Viktoras Liutkus ir Birutė Loreta Turauskaitė (muziejaus direktorė).

Netrukus man pasiūlė surengti parodą. Taip ir įsivėliau. Muziejuje yra nuolatinė unikali Mončio darbų kolekcija. Tačiau stengiamasi, kad ten gyvenimas nebūtų apmiręs. Kas mėnesį surengiama nauja paroda. Trečdalis eksponuojamo meno skirta Mončio laikų autorių darbams. Kita dalis – šiuolaikiniams menininkams. Kasmet skiriama Mončio premija.

Jau tradicinė tapo spaudos fotografijos paroda. Ji labiau skirta atostogaujantiems, pramogų ištroškusiems žmonėms. Vasarą vyksta Mončio dienos, skirtos skulptoriui paminėti. Skatiname į šį renginį įsitraukti šiuolaikinius skulptorius. Praėjusiais metais buvo surengta medinių skulptūrų paroda "Lūžio taškas". Šie metai skirti metalui. Rudenį, per vadinamąjį inteligentų sezoną, bus surengta Mindaugo Navako personalinė paroda. Taip pat planuojama Antano Gudaičio šimto metų jubiliejui skirta paroda. Šioje erdvėje vyksta teatro, poezijos, muzikos ir videomeno vakarai. Žiemą mėginame išlaikyti tam tikrą parodų slinktį. Pristatomi jauni menininkai, kiek sudėtingesni projektai. Neseniai veikė fotografo Arūno Baltėno paroda "Miesto ilgesys", eksponuotos Emily Wiessner iš Olandijos fotografijos, Gyčio Skudžinsko fotokoliažai "Atodanga", jaunieji kuratoriai surengė parodą "Fotografija. Doc".

Pristatydami Mončio namus-muziejų pažymime, kad ši vieta skirta nuo kurortinės mugės pavargusiems žmonėms.

Norisi, kad profesionalumas išliktų, net orientuojantis į kurortinio miesto publiką. Ji būna skirtinga. Vieni yra "profesionalūs žiūrovai". Jie vyksta į panašius renginius, nesvarbu, kur jie būtų rengiami. Kita dalis lankytojų – Klaipėdos studentija. Beje, Palangoje taip pat yra susidariusi vietos bičiulių grupelė. Aišku, užeina ir atsitiktiniai lankytojai. Mėginame kalbinti ir turizmo agentūras, vežančias turistus į Gintaro muziejų, kad neaplenktų ir Mončio namų-muziejaus. Deja, dažniausiai užtenka vien gintaro. Net ir kurorte šiam muziejui nėra lengva išsilaikyti.


Parengta pagal "Mažosios studijos" laidą "Veidas"

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18495. stebetoja12004-06-21 14:03
Man patiko D. G. kuratoriu apibudinimas: "kaip siurbeles kudroj", gerai apibudinti ir meninkai bei meniniai procesai kaip augantys virusai petri leksteleje. Patirtis gamtamoksliniuose dalykuose pasirodo neblogai pravercia suvokiant ir formuojant kulturos procesus...

18498. Kulisų kandis2004-06-21 15:50
Turbūt nešvengiama, kad šiais laikais "menu sotus nebūsi". Ir jauniesiems tenka įgyti dvi profesijas - kūrybos raiškai ir duonai kasdieninei...

18504. vax2004-06-21 17:44
vax vax

18542. meninkas2004-06-22 10:15
dg isvyste super veikla palangoje linkiu jam sekmes

164528. kakakg :-) 2009-06-29 13:15
labai grazu!!!!!!!!!

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba