ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-19 nr. 705

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo (74) • LIBERTAS KLIMKA. Joninės jau laisvos! (9) • SUSAN SONTAG. Ką mes padarėme? (35) • AUGUSTINAS DAINYS. Nakties regėjimai (3) • Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI. Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kaži ko belaukiant... (1) • FRIEDRICH G. PAFF. Burtininkas (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Istorinė tikrovė – absurdiškesnė už fikciją (15) • G. K. CHESTERTON. Mistikos paslaptis (4) • RIMANTAS BALSYS. Joninės, Kupolės, Rasos? (10) • TARPTAUTINĖ KONFERENCIJAREGIMANTAS KAŠKAUSKAS. Keturios pasakos (8) • JONAS ŽEMKALNIS (8) • laiškai (43) •

Mistikos paslaptis

G. K. CHESTERTON

[skaityti komentarus]


Šią Eleanor Gregory knygos "An Introduction to Christian Mysticism" apžvalgą Chestertonas paskelbė leidinyje "The Daily News" 1901 m. birželio 30 d.


----------------------------------------

Ponios Eleanor Gregory darbas apie didžius mistikus yra neabejotinai preciziškas bei įdomus ir veikiausia jos knygai būtų sunku ką nors rimtesnio prikišti, jei ne vienas dalykas: autorei nepavyksta išvengti dažnai pasitaikančios ir natūralios klaidos – misticizmą tapatinti su kažin kuo paslaptinga. Turbūt iš jos apžvelgtų įvairių misticizmo pakraipų neatsirastų nė vienos mokyklos, kuriai nebūtų galima pritaikyti bendro pobūdžio apibrėžimo, pagal kurį misticizmas – tai menas visa kur įžvelgti antgamtę, kiekvieną materialų reiškinį apgaubti paslaptingos saulės spindesiu. Kitaip tariant, misticizmas neatsiejamas nuo materialios visatos laikymo netobula ir noro ją tobulinti. Vien fizinį visatos modelį mistikas priimtų panašiai kaip tris kojas teturinčią karvę ar vienaakį žmogų. Dar tiksliau pasakius, tai lyg geometrijos uždavinys, kuriame dvi tiesios linijos taip susieina, kad jau tuoj tuoj susikirs, bet prieš pat susikertant jas apgaubia tamsa. Taigi misticizmas – tai stiprus ir persmelkiantis netobulumo suvokimas, apimantis ir tobulybę. Eilinis moderniųjų laikų racionalistas apie mistiką negalės teisingai spręsti tol, kol nesuvoks, kad šis save aptinka ne mokslo apreikšto mechaninio chaoso, bet aukštesnio įstatymo nuotrupų akivaizdoje. Mistikas siekia tokio pasaulio, kuriame viskas tampa tvarkinga, kuriame monstrai tampa įprastu reiškiniu, o antgamtiškumo nebelieka, tame pasaulyje mamutai švelnūs tarsi raktažolė, o liūtai ir ėriukai ilsisi vieni šalia kitų.

Kaip jau minėjau, ponia Gregory, panašiai kaip ir daugelis kitų mistikų, linkusi šiek tiek persistengti vertindama tai, ką būtų galima pavadinti mistikos mistika. Mistika didingiausia šio žodžio prasme, mistika tokia, kokią ją suvokė ir šventasis Jonas, ir Platonas, ir Paracelsas, ir Thomas Browne’as, nėra nepaprastai tamsus ar paslaptingas daiktas, veikiau atvirkščiai – tai nepaprastai skaidrus ir aiškus reiškinys. Iš tiesų daugeliui mūsų tai gali būti net per daug paprasta, kad pajėgtume suvokti, per daug akivaizdu, kad pajėgtume pastebėti. Juk toks pasakymas kaip "Dievas yra Meilė" gali taip pat priblokšti kaip nesibaigiančios gamtovaizdžio platybės giedrą dieną ar išsekinti kaip nepakeliamas vasaros saulės karštis. Žinia, šiuos žodžius galime pavadinti ir tamsuolišku posakiu, tačiau mums niekada nepavyks atsikratyti gilios nuojautos, kad tamsuoliai esame mes patys.

Nepaprasta suvokti, koks pastovus šis esminio mistikos racionalumo įspūdis net ir kasdieniame gyvenime. Jei gatvėje prieitume prie šalia žibinto stoviniuojančio žmogaus ir žaismingai į jį kreiptumės: "Ir kaip šis keistas daiktas čia išdygo? Kaip šitoks grakštus Kiklopas nušvito viršum nesibaigiančios nakties liepsnojančia akim?", tai veikiausiai, kad ir kokio būdo būtų šis žmogus, į mūsų pastabą nepažiūrėtų itin rimtai ir praktiškai. Tačiau tokia jo reakcija tikrai savaime dar nereiškia, kad mūsų nusistebėjimas žibintu negalėtų būti iš tiesų visiškai racionalus; jo įprotis laikyti žibintą savaime suprantamu dalyku būtų tiesiog prietaras. Galia, kuri verčia žmones priimti materialius šios visatos fenomenus, jos miestus, civilizacijas ar saulės sistemas, viso labo tėra vulgarūs prietarai. Tokie patys prietarai, kokie padarė priimtinas gaidžių peštynes ar inkviziciją. O mistikui kiekviena žvaigždė tampa lyg netikėta raketa, kiekviena gėlelė – lyg žemės drebėjimas; būtent mistikas yra tas, kuris išlaiko aiškų protą. Misticizmas ar, kitaip tariant, daiktų paslaptingumo pajauta yra tiesiog pati ryškiausia blaivaus proto forma. Nesiskųstume dėl jokių materialių dalykų, jei tik mūsų blaivusis protas iš tiesų būtų blaivus.

Ponia Gregory knygoje užsibrėžia aptarti krikščioniškojo misticizmo savybes ir, mano galva, šis jos siekis yra pakankamai nuoširdus. Krikščioniškasis misticizmas pačia savo prigimtimi smarkiai skiriasi nuo bet kokio kito misticizmo – tai demokratinis misticizmas, o visi kiti yra veikiau aristokratiški. Pagoniškasis misticizmas paprastai brėžia ribą tarp mistiškumo ir materialumo; krikščioniškasis misticizmas, jei tik jis tikrai brangina savo vardą, turėtų atmesti bet kokią mintį, teigiančią ką nors esant nemistiška. Šio skirtumo ponia Gregory nepaiso ir netgi tam tikru mastu jį diskvalifikuoja, atkakliai tvirtindama, kad didžiąja dalimi tokios doktrinos kaip panteizmas yra klaidingos. Žinoma, panteizmo klausimas yra toks platus, kad ima reikšti iš tiesų nedaug. Jei panteistų Dievas yra netikras, tai reiškia tik tiek, kad Jis yra vienas dievybės, savo begaliniu buvimu apimančios tūkstančius miškų ir akmenų dievų, aspektas. Jei Dievas yra palankus laukinių apeigoms, vargu ar jis atmes metafizikų pastangas; net jei mes ir suardome bet kokią filosofinę koncepciją, vis tiek linkstame manyti, kad ji lieka ne mažiau teisinga nei bet kuri dievybė pradedant Dzeusu ir baigiant Mambo Džambo. Taip Dievas apima visus dievus; ir jei krikščionis ginčija panteistinį dieviškumą, tai taip yra tik dėl to, kad dvasia, nors davusi pradžią kiekvienai gyvybei ir oro dvelktelėjimui, vis dėlto čia yra abstrakti ir ribojama; dėl to, kad sąvoka "beasmenis" yra suprantama neigiamai. Esama kur kas gilesnių ir esmingesnių savybių, charakterizuojančių krikščioniškąjį misticizmą, nei tos, kurias mini ponia Gregory. Šias savybes perprasti galima tik panagrinėjus specifinius moderniojo misticizmo, – kuriame sąmoningai vengiama krikščionybės ir, remiantis Egipto ar Indijos mitologijomis, apleistose šventyklose atliekamos apeigos šaukiantis užmirštų dievų, – bruožus. Iš tiesų atrodo keista, kai žmonės, atvirai teigiantys, kad bet kokia mitologija tėra simbolis, kabinasi už tokių simbolių, kurių prasmė yra labiausiai nutolusi, labiausiai išblukusi ir mažiausiai suvokiama. Keista, kai žmonės, pripažįstantys, kad viskas yra visa apimančios dievybės dalis, pamina arba nepaiso to, ką milijonai jų šalies piliečių ir gentainių nepaliaujamai laikė šventa. Tačiau kad ir ką manytume, faktas neabejotinai lieka faktu: didelė dalis moderniojo misticizmo gręžiasi link pagonybės ar net nearijiškų idėjų. Esu tikras, kad, sąžiningai ir rimtai patyrinėjus šias aplinkybes iš krikščioniškojo misticizmo pozicijų, būtų prieita prie vienintelės esminės išvados – krikščioniškasis misticizmas yra unikalus.

Moderniojo misticizmo, tiek neobudistinio, tiek neoegiptietiškojo, nelaimė yra jo aristokratiškumas. Tai toks neramus to, kas geriausia, ieškojimas, kuris visais amžiais buvo pikčiausias gėrio priešas. Modernusis neofitas yra apsėstas minties apie tobulėjimą dvasiniame pasaulyje. Jo ambicijoms gali prilygti nebent bakalėjininko troškimas pelnyti baroneto titulą. Dvasiniame pasaulyje bus išaukštintas tik tas, kuris nusižemina. Tačiau visą mistikų kalbėjimą apie pasiruošimą, apsivalymą ar iniciaciją nuolatos lydi per kraštus besiveržiantis snobiškumas. Apskritai tai noras, numojus į kitus, pasiglemžti išskirtines teises į tiesą, kuri taip suprantama ne todėl, kad būtų akivaizdi, bet todėl, kad – slapta. Lyginant su visa šia išmėginimų ir tobulinimosi lavina, sunumeruota ir surūšiuota nematerialaus pasaulio materialia istorija, krikščionybės, – kurios atžvilgiu taip dažnai pasigirsta pati įvairiausia kritika, – demokratiškumas iškyla kaip sunkiai nuneigiama tiesa. Materialiame pasaulyje esama nelygybės, esama nemenko skirtumo tarp poetų ir artojų, tarp vaikų ir pranašų. Tačiau dvasiniame pasaulyje viena visa apimanti paslaptis sulygina viską tarsi kūjo smūgiu. Priešais begalinę dievybę bet kokie skirtumai tarp Šekspyro ir šungrybio nugrimzta reliatyvumo nereikšmingume: juk egzistuoja tiek Šekspyras, tiek šungrybis ir galima tik spėti, kodėl taip yra. Socializmas yra esminis dvasinės gerovės principas; jis atsiduria akivaizdoje to, kurio kelyje kiekvienas slėnis išaukštinamas, o kiekvienas kalnas ir kalva nužeminami. Šis kartus, bet gaivinantis senos krikščioniškos sampratos gerumas yra nepamatuojamai sveikesnis ir kur kas naudingesnis nei įvairiausios ezoterinių doktrinų iniciacijos bei lygmenys ir visas pastarųjų dienų misticizmo padlaižiavimas metafizikai. Tai, kiek daug šiuolaikinių transcendentalumo ieškotojų dega troškimu priklausyti dvasinei aristokratijai, įsitaisyti sostuose, dėl kurių tenka ne ką mažiau paplušėti nei dėl valstybinių postų, yra pakankamas įrodymas, kad tokiuose žmonėse dvasingumo nelikę nė rudimentų. Nes tikras dvasingumas yra nuolankus kaip mylimasis ir nerūpestingas kaip mokinukas.

Jei kuri misticizmo pakraipa ir galėtų tikėtis demaskuoti ir įveikti šias ydingas aristokratiškumo, kuriuo pasižymi modernusis misticizmas, tendencijas, tai būtų kaip tik ta, kuriai ponia Gregory paskiria savo knygą. Krikščioniškasis misticizmas turėtų ginti principą, pagal kurį doras gyvenimas yra ne egoistiškos grumtynės, kuriose velnias nutveria atsilikusįjį, o didžiulė bendrystė, kurioje velnias paprastai pagriebia labiausiai pasitikintį asmenį. Kai žmogus pasiekia, kaip pasiekė šv. Pranciškus, aukščiausią dvasingumo pakopą, šį faktą atskleidžia tai, kad savo nešulinį gyvulį jis ima vadinti "mano broliu asilu". Ponia Gregory visiškai teisingai tvirtina, kad savęs atsižadėjimas yra viena iš esminių tikrojo misticizmo savybių, tačiau savęs atsižadėjimas – aiškus ir sąmoningas aktas – kai kuriais atvejais gali būti savanaudiškesnis už patį savanaudiškumą. Svarbiausia krikščioniškojo misticizmo savybė yra ne tiek savęs atsižadėjimas, kuris yra sunkus ir sudėtingas, kiek savęs užmiršimas, kuris apima, kai stebime nuostabų saulėtekį ar mažą vaiką, ir kuris aukščiausiai mūsų prigimčiai yra tiek pat natūralus, kiek paukščiui – čiulbėjimas.


Vertė Gediminas Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18488. slogutis :-) 2004-06-21 10:38
Vakar sutikau tokį žmogų, kuris, nuėjęs ryte pasisemti vandens iš šaltinio, sako jam :"Labas rytas". Jis - skulptorius, akmentašys. Sako, Justinas Mikutis jį mokęs, jog reikia kuo mažiau kištis į vidinius akmens reikalus, palikti jį kuo mažiau apkapotą, kad nebūtų pažeista jo vidinė dermė su gamta, mikro-makro kosminė harmonija. Sako: "turi lyg upelis juo pratekėti."
Taip pat ilgai bendravo ir mokėsi iš Viliaus Orvydo. Prisimenu ir man vos stogas nuo tų jo akmenų ir jų keistos galios nenuvažiavo...
Esu, matyt, geras stuobrys, nes pasakiau, kad man - sugadintam katalikybės - tas "labas rytas, upeliuk" atrodo šiek tiek šventvagiškas; kad čia tarsi pamirštamas Dievas, kuris yra tikrasis tokio susitikimo džiaugsmo šaltinis.
Šv. Pranciškui jo "brolis asilas", paukščiukai, "sesutė (ar broliukas(?)) Saulė", man regis, buvo mieli kaip Dievo kūriniai, spindintys jo kūrybos tobulumu, kaip dovanos, keliančios dėkingą džiaugsmą, skambančios ad maiori Dei glorii.
Kas nors sakytų, kad čia transcenduoju substancialią konkretaus prieš mane stovinčio daikto būtį ir žvelgiu pro jį į anapusinę idėją ar panašiai; kad įžeidžiu individualius daiktų skirtumus ir aukoju juos vienai abstrakcijai;
kad galbūt tuo pačiu įžeidžiu ir patį Dievą, kuris tuos skirtumus ir tvėrė. Gal kaip raktą į save?
taip pat rodės tai kaip "degantis krūmas", tai kaip žmogus.

18579. kaimiete2004-06-23 12:45
"Iš tiesų daugeliui mūsų tai gali būti net per daug paprasta, kad pajėgtume suvokti, per daug akivaizdu, kad pajėgtume pastebėti." – gerai pasakyta.

Visai paprasta pajusti Kūrėjo dvasią atsinaujinančiame pasaulyje, įmanoma įžvelgti akmens, kalno augimą. O kaip su Žmogaus sukurtais dalykais, kurie be savo kūrėjų priežiūros/tarnystės kas akimirką nyksta? Ne, tai –tik bedvasiai daiktai. Bet...

...Puikus rytas. Prisiartinus prie sankryžos, užsidega žalias šviesoforo ženklas. Akimirkos žvilgsnis į žalią švieselę. Jau spausiu akseleratorių. Staiga suvokiu, kad triakis eismo reguliuotojas, kaip mažas vaikas, pirmą kartą sąmoningai atlikęs savo didelį/mažą reikaliuką ten, kur reikia, švyti pasitenkinimo, pasididžiavimo šypsena. Pamojuodama ranka, išsiviepiu ir aš: "Ačiū!". Ir neriu į savo dienos rūpesčių srautą.

Pavakare, priartėjus prie tos pačios sankryžos, sąmonėje iškyla rytinis vaizdelis. Na, na, pažiūrėsim, kas dabar bus. O mano šviesoforas tokia rimta, pasipūtusia mina kloja man žalią kelią, bet kartu lyg ir sako:"Še, džiaukis, bet neįsivaizduok..."

Tą kartą visose sankryžose degė žalia šviesa. Ir dabar, nors visaip būna, aš įsivaizduoju... Ir sakau: "Ačiū!"

PS. Tikiuosi, kad tai nežeidžia tų, kurie sukūrė šviesoforus.

18602. po palme2004-06-24 02:12
Norisi prisiminti teva Stanislova, kuris dar senais gerais tarybiniais laikais rinko is parapiju liktorius, tokias zvakiu laikiklius, varinius puodus ir siaip daiktelius, kurie jam kalbedavo, turejo kazkokios ypatingos vertes. Jis netgi kalbedavo apie daiktu teologija.

18605. Korra2004-06-24 02:45
Čestertonas man visada patiko, jis cool.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:24 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba