ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-19 nr. 705

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo (74) • LIBERTAS KLIMKA. Joninės jau laisvos! (9) • SUSAN SONTAG. Ką mes padarėme? (35) • AUGUSTINAS DAINYS. Nakties regėjimai (3) • Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI. Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kaži ko belaukiant... (1) • FRIEDRICH G. PAFF. Burtininkas (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Istorinė tikrovė – absurdiškesnė už fikciją (15) • G. K. CHESTERTON. Mistikos paslaptis (4) • RIMANTAS BALSYS. Joninės, Kupolės, Rasos? (10) • TARPTAUTINĖ KONFERENCIJAREGIMANTAS KAŠKAUSKAS. Keturios pasakos (8) • JONAS ŽEMKALNIS (8) • laiškai (43) •

Keturios pasakos

REGIMANTAS KAŠKAUSKAS

[skaityti komentarus]

Pasaka apie Kiškį

Krūmuose netoli autostrados Panevėžys–Vilnius gyvena Kiškis ir Kiškienė. Jų namelis, nors ir mažas, gražus ir jaukus, dengtas viksvomis ir gysločiais. Baldai senoki, bet rūpestingai prižiūrimi; ant sienų kabo mūsų didžiųjų vadų portretai.

Deja, Kiškių šeima turi ir sunkumų: Kiškį kamuoja nuolatinė depresija, ją malšina gerdamas naminę degtinę. Šios Kiškis išsivaro pats – iš paplentėje surankiotų žolelių, lapų ir spyglių.

Keliolika metų šiuo būdu grūmęsis su depresija, vieną pavakarę Kiškis pajuto, kad kraustosi iš proto.

– Važiuoju į Vilnių, – pasakė Kiškis žmonai. – Nusipirksiu tikros degtinės, nes nuo šitos savadarbės baigiu sukvailėti.

Ir patraukė Kiškis greitkelio link, nors Kiškienė bandė jį sustabdyti ir visaip atkalbinėjo.

Kiškis šalikelėje įsitaisė tarp automobilių šviesą atspindinčių signalinių stulpelių ir ėmė mojuoti letenomis, automobilius stabdyti. Bet vairuotojai jo nepastebėdavo, pralėkdavo pro šalį. Kiškis striksėjo, blaškėsi ir taip energingai mojavo, kad netyčia numušė vieną signalinį stulpelį.

– Kas dabar bus? – išsigando Kiškis ir baisiai nusiminęs grįžo namo pas Kiškienę. Prisipažino, ką padaręs.

– Sugadinai valstybės turtą, nevykėli, – pasakė jam Kiškienė. – Dabar antstoliai gali ir trobelę aprašyti, ir dar Lietuvos priešu apšaukti.

– Tai ką daryt? Pasikart? Ar į Olandiją braškių rinkt? – puolė į paniką Kiškis.

– Eik ir pats vietoj numušto stulpelio atsistok. Išplėsk akis, atkišk dantis, ir visiems atrodys, kad tu ir esi tas šviesą atspindintis stulpelis.

Kiškis taip ir padarė – nuėjo ir atsistojo vietoj stulpelio: žybsi akimis, blyksi dantimis, nakties tamsoje skriejančių automobilių šviesą atspindi.

Taip bėgo dienos, savaitės ir mėnesiai. Ilgainiui jis įprato taip stovėti, bet širdį vis tiek nerimas spausdavo. Nežino Kiškis, kokia reali stulpelio vertė, kiek laiko jis turės stovėti, kol atlygins kelininkams padarytus nuostolius. Reikėtų pasiklausti, bet į ką kreiptis? Ypač dabar, kai niekas nieko nežino.

Taip jis ir dabar ten stovi. Atskirti, kur tikras stulpelis, o kur apsimetėlis Kiškis, beveik neįmanoma. Na, nebent pastebėtumėte virš švytinčio žiburėlio styrant dvi ilgas ausis. Bet vairuotojai žiūri ne į ausis, o į kelią, keleiviai gi snūduriuoja minkštose automobilių sėdynėse.

Moralas čia toks: net ir menkavertį visuomeninį turtą reikia tausoti, tada nereikės stypsoti paplentėse.

Pasaka apie Stirnaitę

Nors ši pasaka yra amorali, bet mamytės vaikučiams ją gali skaityti. Geriau, žinoma, vėlai vakare, kai jie jau būna užmigę.

Taigi, sykį Vilkas ilgai vijosi Stirnaitę. Jai pavyko pasislėpti tarp aukštų žolių. Ji buvo pailsusi, jos maža širdis garsiai tvaksėjo, bet Vilkas to tvaksėjimo negirdėjo, nes buvo pusiau apkurtęs nuo staugimo. Be to, jo ausyse buvo susidarę sieros kamščiai, nes jis ausų niekada neplaudavo.

Vilkas visai sutriko, pasijuto apsikvailinęs ir jau ketino eiti šalin, bet tuo momentu priėjo Lapė.

– Tu man pernai padėjai įlįsti į vištidę, – tarė ji Vilkui, – todėl dabar aš tau padėsiu: parodysiu, kur pasislėpė Stirnaitė!

Ir parodė!

Dabar Stirnaitei pasprukti nebepavyko. Vilkas ją pagavo ir suėdė.

Pasakos moralas toks: jei kitiems padėsi, tai ir kiti tau padės.

Pasaka apie skruzdėles

Yra žmonių, kurie nekenčia visko, kas juos supa: kaimynų, valdžios, kitataučių, elgetų ir turčių, gėjų ir giminaičių ir t. t.

Vienas tokių – Z. P. Inicialai dėl viso pikto pakeisti, taigi čia ne apie Jus.

Z. P. nelaiko nei katės, nei žmonos, nei šuns, nei meilužės. Jį siutina viskas – netgi maži skruzdėliukai, apsigyvenę virtuvėje, duoninėje. Erzina jį ir svečiai, kurie retsykiais aplanko Z. P. Išgėrę jie kalba nesąmones, viską suryja, ir Z. P. laukia nesulaukia, kol jie išsinešdins. Pats Z. P. mėgsta šiek tiek išgerti, bet prisigerti sau leidžia tik svečiuose. Bet ir tada namo išeina laiku, dar prieš apsivemdamas. Žodžiu, Z. P. yra labai reiklus tiek sau, tiek kitiems.

Vieną vakarą, kai jau minėta totalinė neapykantos banga galutinai apsėmė Z. P. smegenis, jis ėmėsi ryžtingų veiksmų.

Vakare (buvo 21 val. 46 min.) jis ištraukė iš duoninės plastikinį maišelį su batonu. Batoną supjaustė riekutėmis ir padėjo atgal į duoninę. Šįsyk be maišelio, kad skruzdėliukai be kliūčių sulįstų į batono kiaurymėles.

Naktį Z. P. atsikėlė ir, pasišviesdamas elektriniu žibintuvėliu, nutipeno į virtuvę. Supratęs, kad skruzdėliukai jau sulindę, jis margarinu "Vilnius" aptepė riekutes iš abiejų pusių, kad skruzdėliukai neišlįstų per anksti.

Kitą dieną Z. P. paskambino įkyriausiems savo pažįstamiems ir pakvietė į svečius – atseit būsianti artėjančio gimtadienio repeticija.

Susirinkusiuosius Z. P. pavaišino degtine, o užkandai patiekė jau minėtus sumuštinukus, kuriuos iš abiejų pusių dar apibarstė skilandžio trupiniais, nes bijojo, kad svečiai gali pasidomėti, kodėl jie tokie keisti.

Maždaug po pusvalandžio svečiai pradėjo blykšti ir žiaukčioti: praryti skruzdėliukai bandė gelbėtis, išlįsti tai pro burną, tai pro nosį, brovėsi į vadinamąjį Eustachijaus vamzdelį, ketindami juo patekti į vidinę ausį.

Svečiai beveik sutartinai pakilo nuo stalo ir dingo, tarsi koks umaras juos būtų išnešęs.

Nuo tada svečiai pas Z. P. nebesilankydavo. Dingo ir skruzdėliukai. Šių Z. P. kartais net pasigesdavo, bet jie nebesirodė.

Moralas čia toks: neskriausk mažųjų, negalinčių apsiginti, nes išeis. Ir nebegrįš.

Pasaka apie Paršiuką

Gyveno kartą Paršiukas. Šeimininkas jį labai mylėjo. Paršiuko gardas buvo sausas ir šiltas. Šeimininkas domėjosi Paršiuko gyvenimu, dažnai jį užkalbindavo, pakasydavo paausį.

Tačiau ir jis nepastebėjo, kad Paršiukas rašo dienoraštį! Gal Šeimininkas tą dienoraštį ir buvo matęs, bet palaikydavo kokia skiedra ar apgraužto runkelio kampu...

Sykį atėjo labai didelė šventė ir Paršiuką teko paskersti.

Kai svečiai ėmė valgyti iš Paršiuko susuktą vyniotinį, Šeimininkas pajuto, kad akyse tvenkiasi ašaros. Jis pakilo, paliko svečius ir išėjo į kiemą.

Buvo šalta žiemos naktis. Juodame danguje žėrėjo Didžiųjų Grįžulo Ratų, Kasiopėjos, Pegaso žvaigždynai, iš dviejų milijonų šviesmečių atstumo savo blyškius spindulius siuntė Andromedos ūko galaktika... Šeimininkas šį kartą į žvaigždes net nepažvelgė, pasuko tvartelio link.

Ten jam viskas priminė neseniai paskerstą Paršelį. Staiga Šeimininkas pastebėjo tarp šiaudų įstrigusią mažą knygelę, aptaisytą runkelio lupenų viršeliais. Jis atskleidė knygelę ir ėmė skaityti:


Kūrėjas man nedavė kalbos dovanos, o
rašyti išmokau savarankiškai. Tiesiog
ieškojau galimybės Jus įspėti, kad
sergu trichinelioze. Pagarbiai Paršelis


(Kalba netaisyta)

Kai Šeimininkas grįžo į trobą pas puotaujančius ir sustingo ant slenksčio tarsi betoninė Komandoro statula (žr. A. Puškino "Mažąsias tragedijas"), visi svečiai sutartinai pažvelgė į jį, tarsi nujausdami ką negera.

– Ponios ir ponai, – tarė Šeimininkas. – Atrodo, mums teks vykti į ligoninę!

Taip ir buvo!

Šios pasakos moralas: jei ėdi kitus, tai bėdų neišvengsi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18515. Jonas2004-06-21 21:13
Nu geras!

18528. po palme2004-06-22 02:32
labai nuotaikinga,moralas: jeigu nori rasyti, tai ir rasyk.

18606. Korra2004-06-24 02:48
Visa šita pseudoliteratūra, visi tokie a la Erlickai yra labai juokingi, bet tik kaip petsonažai, o jų kūrinėliai juokingi tik tiek, kiek apgailėtini. Parašo bet kokią nesąmonę, o vis tiek atsiranda proto galiūnų, kuriems tai yra cool. Senka šiuolaikinių žmonių gebėjimas mąstyti suvokti kas parašyta, atskirti mėšlą nuo ridikėlių, tekstą nuo paraštės, literatūrą nuo netyčinio pirstelėjimo..

18608. virusas2004-06-24 09:44
geras. ypač trečias. o jei pvz. Korrai tai nepatinka kaip literatūra, lai priima tai kaip vartojimo instrukciją;)

18632. varna2004-06-24 16:42
Kažkas baisaus. Gailiuosi kikvienos akimirkos, kurią paskyriau šito niekalo skaitymui. Geriau jau būčiau išsiperdęs - naudingumo koeficentas ir gyvenimo kokybės rodiklis tik būtų pakilęs. Rašau komentarą ir vėlgi gailiuosi laiko. Paduosiu ŠA į teismą už skonio gadinimą. O jau laiko sąnaudos nesiduoda apskaičiavimui. Prisiekiu - dar kartą pamatai šitą Kiškiauską, nušaunu: jį, redaktorių etc.

18647. rasa2004-06-24 19:02
Trys kart valio melyniesiems libelalieciams!

18683. to varna :-) 2004-06-25 22:54
o kiek butu beuve galima paperst per ta laika, kol komentara rashei....

23951. Daiva :-) 2004-11-05 19:38
pasaka apie kyski, tai superine ;) Daiva

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:23 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba