ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-19 nr. 705

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo (74) • LIBERTAS KLIMKA. Joninės jau laisvos! (9) • SUSAN SONTAG. Ką mes padarėme? (35) • AUGUSTINAS DAINYS. Nakties regėjimai (3) • Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI. Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kaži ko belaukiant... (1) • FRIEDRICH G. PAFF. Burtininkas (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Istorinė tikrovė – absurdiškesnė už fikciją (15) • G. K. CHESTERTON. Mistikos paslaptis (4) • RIMANTAS BALSYS. Joninės, Kupolės, Rasos? (10) • TARPTAUTINĖ KONFERENCIJAREGIMANTAS KAŠKAUSKAS. Keturios pasakos (8) • JONAS ŽEMKALNIS (8) • laiškai (43) •

Kaži ko belaukiant...

(Šveicarų videomenas ŠMC)

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šveicarų videolaukiamasis
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Šveicarai, pristatydami savo meną, visai nemėgina spjaut į pedantiško, šalto ir formalaus laikrodžių krašto klišę (koks paradoksas, vis stebiuosi, juk laikrodininkai – beveik pasakų senukai, meiliai palinkę prie krūvelės blizgančių sraigtelių, o štai jų išgarsinta šalis...). Žodžiu, viskas – kaip turi būti. Taisyklingos juodų plastmasinių kėdžių rikiuotės, aptarnauti pasirengęs (oranžinis) personalas ir nepermaldaujama dienos šviesa kelte kelia žiūrovui laukiamojo išgyvenimus. Dievaži, net ir porolonais apkamšyti, "persiku" dažyti, žalumynų pridaigstyti ir visokeriopais patogumais besipuikuojantys laukiamieji vis vien yra laukiamieji – vietos, kuriose sunormuotas ir apskaičiuotas institucijų laikas glemžia asmeninį.

Sprendžiant iš visko, laukimas, ir ypač laukiamuosiuose, yra vienas iš nemaloniausių žmogaus užsiėmimų (ne ne, tai visai priešinga toms emociškai įelektrintoms perėjimo būsenoms, kurių mėgėjų yra tarp mūsų). Todėl, ginantis ir genant laukimą šalin, individams būdinga apsimesti, kad jie to visai nedaro, kadangi tuo metu esą veikia ką kita (šiame simuliacijos procese paprastai kas nors perkama, valgoma ar geriama, dažnu atveju griebiamasi periodinės spaudos, blogesniu – brošiūrų). Taip civilizuotuose laukiamuosiuose (spėju, Šveicarijoje tokių – absoliuti dauguma) slepiama socialiai nepageidautina, tiesiog nepadori laukimo kančia. Tiesa, mums labiau pažįstamo (bet pamažu nykstančio) modelio laukiamajame, sėdinėjant ir stoviniuojant įstaigose, iš tavęs norima atvirkščio dalyko – kančios solidarumo (!). Apsimetimas, jog nesi laiko įkaitas, čia netoleruojamas (pvz., taip visuomet nutinka, kai ilgoje viešosios poliklinikos eilėje esi vienintelis skaitantysis, be to, kas jau visai neatleistina, – skaitai knygą!).

Instaliacija šveicarams pavyko. Iš tiesų joje nejauku ir nesinori užsibūti (tranzitinė erdvė). Pasitikrindama, ar šie pojūčiai nėra vien kokių nors mano asmeninių problemų simptomas, klausiu savęs, ar laukiamuosiuose (stočių ir uostų) nemiela ir tranzito mėgėjams, technoklajūnams? Spėju, kad ir jiems gerokai maloniau ne sėdėti bergždžioje vietoje, kurioje viskas skausmingai nukreipta į delsiančią ateitį, o keisti vietą po vietos išgyvenant intensyvią pasikeitimų dabartį... Be to, argi šie individualios iniciatyvos ir neprisirišimo šaukliai galėtų džiaugtis institucijų primestu tvarkaraščiu? Net jei sutiksime, kad šis laukiamasis – panašiausias į tuos, kurie laukimo slogutį galiausiai iš dalies kompensuoja kelionių malonumais (o juk būna ir kur kas blogesnių variantų, pvz., dantų gydytojo priimamasis), niekas nepaneigs ir nepaslėps čia įsikūnijusios erdvės ir laiko prievartos.

Šveicarų videolaukiamasis, kaip ir pridera brandaus kapitalizmo kraštui, siūlo kavos, laikraščių ir videomeno laikui prastumti. Koks atvirumas! Tai pirma mano matyta videoparoda, kurioje menas nesigėdijant prilyginamas žurnalų vartymui neturint ką veikti. Tiesa, parodos pristatyme yra vienas mėginimas laukiamojo formą pakreipti meno naudai – esą belaukiant kiekviena detalė aštriau patraukia dėmesį. Kur jau ne! Laukimui apskritai nebūdingas dėmesys. Kad ir kuo užsiimtum tuo metu, nepatogus laiko jausmas smelkiasi į kiekvieną veiklą, kuria bandai laukimą nustelbti, todėl nieko kito negali daryti iš tikro. Laukiant visa būna tik tarp kitko.

Beje, ko mes čia galėtume laukti? Gal susitikimo su Menu? Kelionės į kitas tikroves? Pirma, įsijausti ir teleportuotis nepadės nei spiginanti dienos šviesa, nei iki monitorių susitraukę ekranai, nei į ausines sulindęs, nebesklandantis erdvėje "surroundas". Jokio svaiginimosi meniniais spec. efektais, laukiamojo tikrovė turi dominuoti! Antra, toks užmojis būtų paradoksalus, nes reikštų, kad turime sulaukti, ko laukėme, taip ir neišėję iš laukiamojo. Vadinasi, pats laukimas čia yra tiesiog užkonservuotas, be ateities perspektyvos, be nukreiptumo į siekiamąjį objektą, išvis be pastarojo. Netgi ir laikrodžio ant sienos nėra, kad jokia rodyklės padėtis ar skaičių kombinacija neženklintų pažado. Taigi čia rodomus videodarbus pasklaidykime kaip žurnalus, su kava, tarp kitko, nes įkalintam nieko nesulauksiančiame laukime tikrai verčiau jau ką nors veikti.

iliustracija
Šveicarų videolaukiamasis
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Penkiasdešimt penki videodarbai – nebloga bibliotekėlė. Lyg ir pozityvu turėti pasirinkimo galimybę – nuspręsti, ką žiūrėsi, ar žiūrėsi iki galo, o gal – prasukdamas. Tačiau jei kalbėsime apie meną – argi meno mėgėjas verčiau nepasirinktų pats būti pasirinktas jam save primetančio meno kūrinio? Net ir meno kritikas, geriau už kitus žinantis, kad, norint rezultato, į šiuolaikinius kūrinius tenka investuoti savas pastangas, turėdamas pasirinkimą vis vien pasirinktų būti... pasirinktas. Atsiduoti, o ne paimti... Bet šveicarų racionalumas išties neįveikiamas. Pamirškite visus mitus apie meno išgyvenimą ir žiūrėkite videodarbus! Susipažinkite su šveicarų kūryba, nes žinoti yra pozityvu! Kultūriniai mainai yra sveikintini! Jūsų laukimas nebus praslinkęs be naudos!

O pasirinkti nėra labai paprasta. Šveicariška tvarka lyg ir šlubteli, nepasiūliusi jokio rūšinio ar teminio principo, įprasto bibliotekoms. O pavadinimai ne visad gali padėti. Besti pirštu – paradoksalus pasirinkimo atsitiktinumas, kone naikinantis patį pasirinkimą. Ką gi, tai turbūt taip pat visai pritinka laukiamajam, kur vienintelė logiška nuostata yra susitaikymas su esamybe. Kur negali pasirinkti nieko esminio, išskyrus menką spektrą siūlomų paguodų. Taigi, pasinaudojusi kokiais gerais dviem trečdaliais pasiūlos, aš atsitiktinai supratau keletą dalykų:

1) Videodarbai labai mėgsta būti etiudais. Visiškai visiškai etiudais (tai patvirtina "tarp kitko" arba "šio bei to" principą).

2) Šveicarai videodarbų kategorijai priskiria ir keisčiausius instaliacijų dokumentacijų popuri (tai patvirtina tikslo supažindinti dominavimą).

3) Jie didžiuojasi savo 3D grafika, kurią, kad ir kaip keista, mene naudoja turbūt visai neseniai, tiksliau tariant, matyt, mokosi dirbti šia priemone, kitaip aš negalėčiau paaiškinti tų juokingų... jie dviese ar trise kuria kelių minučių primityvų vaizdą... tarsi mes dar negyventume kompiuteriu pagamintų įspūdingų vizualinių efektų amžiuje (čia nieko netvirtinu, tik stebiuosi).

4) Šveicarai mėgsta gaminti videoklipus, mėgaudamiesi muzika ir nepernelyg atsakingai elgdamiesi su vaizdu. Tačiau kolekcijoje yra ir tikrų tikriausias (t. y. taikomasis) "klipas": "Petys į petį, Šveicarijos sūnūs, mes kartu laimėsim..." (ar kažkas panašaus) ir beveik nuogos gražuolės šalia dar gražesnių mašinų... (tai patvirtina pramoginį arba išblaškomąjį darbų rinkinio pobūdį).

5) Atskirą kategoriją sudaro gausybė nebylaus videomeno, kuris, kitaip nei nebylusis kinas, neturi nei tekstų baltomis raidėmis juodame fone, nei "gyvo" ar "negyvo" akompanimento. Tiesiog begarsis ir betekstis videomenas (tai patvirtina, kad šveicarai taupo įspūdžius ir efektus, o gal jie tiesiog taupūs, nes taip pigiau).

6) Nepaisant nieko, ir ačiū Dievui, šveicarai turi Emmanuelle Antille (ir dar keletą beveik prilygstančių jai). Tačiau jei imčiau dabar ir parašyčiau įkvėptą esė, kokios tikrai nusipelno Antillės kūrinys (ar Teresos Hubbard su Alexanderiu Birchleriu, ar Olafo Breuningo, ar Sylvie Fleury, ar Ursulos Biemann darbai), tikrai nusikalsčiau instaliacijos visumai. Tačiau tai – malonūs atsitiktinumai, prilygstantys retoms, netikėtai prasitęsusioms laukiamųjų ar kelionių pažintims (tai patvirtina išimčių galimybę).

Pagaliau, pozityviai nusiteikus, kodėl gi videomeno paroda negali būti tiesiog instaliacija su šiokiais tokiais videomeno elementais, ypač jei pati instaliacija yra OK ir dar kartą iškelia klausimų apie meno ribas ir jo likimą? Juo labiau jei tuos klausimus ir laikysime meno esme? Tačiau, kaip sakiau, joks užsiėmimas neužslopins laukimo jausmo... Tikiuosi, dar yra ko laukti. (Meno?)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18561. tešla ir kuoka2004-06-22 18:22
Jeigu autorė nebūtų dubin(skaitė}, galbūt sulauktų gausesnių komentarų.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba