ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Melancholijos archipelagai

ARVYDAS ŠLIOGERIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piešia Andrea D’Aterno. 1972

Tai kas gi lieka po to, kai nebelieka Niekio? Lieka debesys, lieka ugnis; lieka vandenynai; lieka sprogstančio medžio žaluma; lieka saulėti spalio miškai; lieka vėjo gūsis. O galiausiai lieka melancholija ir nekaltybė. Niekio Sūnus nekaltas; jis pats tėra tik Didžiosios Paslapties auka. Kas nubloškė jį į Žemę? Kas užkrėtė jį Niekio liga? Kas pagimdė jį nihilistu? Kas lėmė, kad "šita daili tvarka" paremta naikinimu? Kas nusprendė, kad vienintelis tikras Niekio Sūnaus (ar tik jo?) džiaugsmas tėra naikinimo džiaugsmas? Taip lėmė ir taip nusprendė Didžioji Paslaptis; taip lėmė pati Transcendencija. Niekio Sūnus bent jau deda titaniškas pastangas atgaivinti nuolat žudomą Transcendenciją. Lipdydamas savo stabus, jis beviltiškai, bet atkakliai, priešinami Didžiosios Paslapties lemtam likimui. Galima nemylėti žmogaus, bet neįmanoma jo negerbti: beprasmybės dykumoje vienišas padaras, bet kuria kaina siekiantis pagaminti prasmę; "Dievo" žudikas, nuolat kuriantis dievus. Žinoma, tai tik stabai, bet dėl to žmogus nekaltas. Didžioji Paslaptis turi jį išteisinti. Transcendencija turi jam atleisti. Savo kaltę mes išperkame melancholija – tiesos akimirkos anamneze. Tiesos akimirką aš sugrįžtu į pradžią...

...į kurią įsismelkia tik didi vienatvė. Tik vienišasis gali būti pradžioje. Būtis su žmonėmis yra būtina, bet ji antrinė. Mirtingojo laisvė prasideda ten, kur baigiasi būtis su žmonėmis ir prasideda būtis su daiktais. Todėl pirmiausia turi išmokti būti vienišas ir nejausti baimės. Vienišasis atsisako atminties ir kalbos, bet pirmiausia jis atsisako žinojimo ir geismo žinoti. Jis užmiršta tai, ką žino, ir šitaip įeina į pažintį su daiktais ir didžiuoju daiktų pagrindu – Esmu ir esmingąja Transcendencija. Tik vienišasis gali ne pažinti ir suprasti daiktą, bet jo nesuprasti ir su juo susipažinti. Tik tada daiktas pasirodo kaip jis pats ir kaip Š t a i Š i t a s. Regima ir vienu kartu apžvelgiama tokių daiktų vietovė tampa vienišojo tėviške ir šitaip jis patenka į didžiąją bendruomenę, žvaigždžių, medžių ir debesų bendruomenę, ir įveikia didžiąją žmogaus vienatvę. Mirtingasis su daiktais jau nebėra vienišas...

...koks vienišas žmogus visatoje! Amžinas tremtinys. Ištremtas iš didžiosios mineralų, augalų ir gyvūnų bendruomenės. Niekam nereikalingas: nei saulei, nei kalnams, nei upėms, nei tigrams, nei žuvims, nei žolei, nei lietaus lašui. Visa, kas nėra jis pats, jam reikalinga, o jis nereikalingas jokiam nežmogiškam esiniui ar būtybei. Žmogus nevalgomas. Juo šlykštisi net hienos. Evoliucijos pasaka. Kaip iš viena kitai reikalingų būtybių galėjo atsirasti niekam nereikalingas padaras. Žinoma, jis negalėjo atsirasti natūraliai, nes panašus gimdo panašų, o Niekio Sūnus nepanašus į jokią kitą būtybę. Causa sui, atklydėlis iš nežinia kur, gal iš antivisatos ar antimaterijos archipelagų, gal iš antierdvių ir antilaikų. Astronominė išimtis, kosminis autsaideris. Ir išlikti jis galėjo tik todėl, kad jokia kita rūšis juo nesimaitina. Kosmoso raupsuotasis. Visos būtybės jo bijo ir vengia pažvelgti jam į akis, iš kurių dėbso Niekio bedugnė...

...kiekviena epocha paženklinta savo vyraujančia nuotaika, atskleidžiančia pačią intymiausią ir pačią pirmapradiškiausią Niekio Sūnaus patirtį, jo sąlytį su Transcendencija ir atstumą nuo Tikrovės. Man atrodo, kad technomito epochos pamatinė išraiška turi būti melancholija – lengvas liūdesys neišsipildžiusio ir neišsipildančio pažado, Transcendencijos pažado, paunksnėje. Labai azijatiška jausena – toji melancholija, atverianti formos trapumą, jos nyksmą, tolsmą, tirpsmą ūkuose ir miglynuose. Transcendencija kaip niekada neišpildomas pažadas; gyvenimas – irgi. Mūsų grožis – melancholiškas; mūsų tiesa – melancholiška; net mūsų gėris – nors aš nežinau, kas tai yra – irgi melancholiškas. Tačiau visas mūsų gyvenimo – vystančio gyvenimo – žavesys kyla kaip tik iš melancholijos. Kas gali būti žavingesnio už mingančių rudens miškų auksinę melancholiją, žvaigždžių ūkų melancholiją, nykstančios žodžio reikšmės melancholiją, provincijos melancholiją, megalopolio naktų melancholiją, Rilkės eilutės melancholiją... O argi ne melancholiškas net Esmo žaibas – tas nykstantis pažadas ir žadantis nyksmas, tas pažadas, kuris niekada neištesimas. Ir būtent iš jo netesėjimo – jo kerai ir žavesys...

...melancholija yra pasija par excellence, kantrybės pasija, nuolankus pasyvumas to, kas nuolat kartojasi, akivaizdoje, nevilties pasija, priartinanti prie Transcendencijos blyksnio, šio blyksnio nuojauta, begalinė artuma, artėjimas, niekada netampantis priartėjimu iki obsceniškos artumos, tolstanti artuma, artuma, kuri visą laiką lieka suspenduota, niekada netampa disponuojama nuosavybe, išsaugoja savo svetimybę ir paslaptį; juk labiausiai svetima tai, kas pažįstama, artima ir net banalu, kas nuolat sugrįžta ir kartojasi kaip saulėtekiai ir debesys, kas atsiranda nykdamas ir nyksta atsirasdamas; nepasiekiama artuma, nuolat bėganti ir besislepianti artuma. Pasija, kantrus nuolankumas artimos paslapties besirandančioje nyktyje, nykstančios duoties melancholija: tekančios ir besileidžiančios Saulės pasija...

...kad ir prie ko prisiliestų karalius Midas, viskas virsta auksu. Kad ir prie ko – kad ir kaip švelniai, neįmanomai švelniai, švelniausiu švelnumu – prisiliestų Niekio Sūnus, viskas virsta lavonu ir mumija. Švelniausias prisilytėjimas lyg durklo smūgis, tačiau kultūros durklu smogiama į Transcendencijos nugarą, žudoma, tikintis ją atgaivinti, balzamuojama, viliantis ją prikelti iš numirusiųjų. Bet ji prikeliama taip, kaip prisikėlė Kristus – jis apleido šią žemę ir išnyko danguje lyg dykumų fata morgana. Ir jis niekada nebegrįš; veltui jo laukiate. Tie, kurie laukia grįžtančios Transcendencijos, laukia Godo. Ji nebesugrįš. Bet mes patys galime bandyti prie jos sugrįžti: nebegamindami stabų, nebedirbdami sapnų. Sugrįžti į Itakę kaip karalius Odisėjas. Sangrąžos kelyje mūsų tyko lestrigonai, Skilos ir Charibdės, lotofagų šalys, sirenų giesmės, Kirkės puotos, Kalipsės glamonės, kiklopų urvai, bet mes bent jau galime bandyti sugrįžti į melancholijos Itakę: būti bent jau pakeliui į Esmą...

...amžinoji sangrąža: tai nesugrįžimo grįžtis, sugrįžimas to, kas niekada nesugrįžta, arba to, k a d niekas ir niekada nesugrįžta taip, kad taptų turėjimu, disponavimu, supratimu, komunikacija, nuosavybe, kapitalu... Amžinai sugrįžta tik Tikrovės artuma, kartojasi jos toluma; kitaip tariant, kartojasi jos nepakartojamumas. Kas mirksnis sugrįždamas iš pasaulio, iš kalbos į vietovę-šiapus, susitinku tik su Esmo fenomeno paslaptimi, tokia pat nepagaunama ir nykstančia kaip ir debesys vasaros danguje, kaip paukščio giesmė ar upokšnio čiurlenimas. Sugrįžimas nuolat atsinaujina, aš kybau sugrįžime, esu nesibaigiančiame sangrąžos šuolyje, kuris visada kaip šuolis ar buvimas šuolyje yra Ur-Sprung, Ur-Kehre ar Ur-Kehr. Kyboti nesugrįžtančiame sugrįžime ir reiškia įsibūti į sangrąžą, kuri, kaip ir saulė, sugrįžta tik tam, kad vėl pasislėptų rudens prieblandoje ar žiemos naktyje. Solsticija kartu yra grįžtis į nadyrą...

...sangrąža kaip grįžtis į vietovę-šiapus, prie Esmo fenomenų, nėra koks nors vienkartinis aktas ar veiksmas, turintis pradžią ir pabaigą, kadangi visada turiu sugrįžti ten, kur esu – šiapus juslinio horizonto, į pažįstamo peizažo artumą. Kadangi esu tolumos būtybė – tai reiškia, visada esu kalboje – sugrįžimas yra nuolatinis vyksmas; sugrįžti niekada negaliu negrįžtamai. Melancholija ir yra nuolatinė esatis sangrąžos vyksme. Išėjusieji negrįžta, bet visą laiką kybo sangrąžoje, suspenduodami sugrįžimo baigtį. Toks sangrąžos paradoksas: nuolat sugrįžtame ten, kur neįmanoma sugrįžti, kadangi visada esame jau sugrįžę ir visada esame nesugrįžę. Sangrąža gyva kaip neįmanomybė sugrįžti. Ištremti iš rojaus, jau niekada į jį nebegrįšime, bet jei kas turi prasmę gyvenimo gaivaluose, tai tik nesibaigiantis kelias į prarastąjį rojų, melancholijos kelias ir sangrąžos kelio melancholija. Transcendencija melancholiška pagal apibrėžimą, nes nepasiekiama...

...Baudrillard’as: "Tingi, archajiška, abejinga mąstysena. Aš pradedu jausti, kad galėčiau viso to atsisakyti, tarsi tas iššūkis būtų nevertas nė grašio; galėčiau atsisakyti bet kokio mąstymo. Ši sielos būsena man pažįstama nuo vaikystės, nuo paauglystės – blausi, aplaidi, tingi, neatsakinga, nekultūriška, negeidžianti būsena. Šitos knygos – ar jos kada nors buvo man įdomios? Šitos moterys – ar aš kada nors ką nors jaučiau joms? Visos šitos įvairios šalys – ar aš iš tikro norėjau jas atrasti? Tik daiktų nežmogiškumas veikė mane ir, tiesą sakant, aš nesugebėjau jo perkelti į savo gyvenimą. Aš skaitau šį nuosprendį įvykių tonalumo brėžinyje, veidų melancholijoje, visų mūsų užmojų bergždybėje ir tuštumoje. Mane vis dar stebina tas veidrodis, kurį galiu pasiūlyti kitiems, tas mylintis ar ironiškas atvaizdas, su kuriuo susitapatiname vienas kito veidrodžiuose"...

...būti bežadėje "esu?" tyloje, Tarp Niekio ir Esmo, alfa-taške, iki kalbos ar po kalbos, ant skustuvo ašmenų – tai ir yra melancholijos pasija, palaikanti mane ar laikanti mane Tikrovės kaimynystėje, Esmo fenomeno artumoje, ant apofanijos slenksčio. Nuolatinė grįžtis į vietovę-šiapus, tokios grįžties judesys: nuolat sugrįžti ten, kur esi esmingai, į pažįstamybės neviltį, į melancholiją, pašalinančią bet kokios virtualybės Ekraną, tarpą, "esu?" skiriantį nuo gimtojo peizažo, pažįstamų daiktų ir mirtingųjų bendruomenės, ištirpdyti kalbą karališkame melancholijos vandenyje – šitaip artėjama prie Tikrovės, šitaip estima Tikrovės artumoje nesistengiant jos užgrobti, pasisavinti, įkalbinti, įvaldyti, suprasti, leidžiant daiktams likti savyje, nepažeidžiant jų juslinio uždarumo, atšiaurumo, nežmogiškumo. Melancholija – tai nežmogiškumo muzika Niekio Sūnaus sieloje...

...melancholija ištinka kaip nekomunikacija, kaip Transcendencijos nesuprantamumo, kaip jos nežmogiškumo pėdsakas. Melancholija perduoda man būtent tai, kas niekada ir niekaip nekomunikuojama, ji nutraukia bet kokią komunikaciją, tyla atverdama neįmenamą visiškai Kito paslaptį. Užtat melancholija nepervedama į jokią artikuliuotą kalbą, ji tiesiog nebendramatiška su kalba, dialektika, logika ar mediacija. Melancholija – tai intensyviausio betarpiškumo būsena, išsaugojanti delikatų atstumą tarp manęs ir Kito. Todėl melancholija susijusi tik (ar pirmiausia) su transcendentine jusle – rega. Nėra melancholiško garso, kvapo, skonio ar polyčio, tačiau esama melancholiško reginio: mylimų peizažų melancholija. Žinoma, tai tik jų nepasiekiamybės pėdsakas manyje – Niekio Sūnuje. Tu turi susitaikyti su tuo, kad Tikrovė nepasiekiama, kad ji gali pasirodyti tik slėpdamasi, ateiti – pabėgdama...

...atstumas, kurį steigia tik rega, šitaip įsteigdama vietovę, landšaftą, sceną, tolimų – tolstančių, nutolusių – juslinių formų ansamblius – tai Transcendencijos žymuo juslumo lauke. Transcendencija yra tai, kas esmingai toli ir kas niekada nepriartinama tiek, kad visiškai išnyktų atstumas tarp manęs ir to, kas anapus manęs. Būtent juslinė forma, įdaiktinta Esmo fenomene, yra atstumo regimoji išraiška. Kartu forma išsaugoja minimalią reikšmę, neleidžiančią išsilieti amorfiškai išpliurusio juslumo masei; obsceniškumui, kurio esmingiausias bruožas – beformiškumas. Nešvankybė ne tik beformė, bet ir bereikšmė. Tad forma kaip atstumo indeksas ir Tikrovės rezervuaras laikytina absoliučia Esmo žaibo galimybės sąlyga; o be to, ji suponuoja maksimaliai įmanomą – delikatumo ribose – priartėjimą prie galimos Transcendencijos. Forma – melancholijos vietovė: bet forma ant nyksmo ribos – esanti ir nesanti kartu, absoliučiai būtina, kad nyktų. Aura: galiausiai tai būtent nykstanti forma. Galbūt atstumas ir reikalingas tam, kad formos pasirodytų, kartu nykdamos Esmo debesijose. Didžiojo stiliaus meno ar mąstymo paslaptis, vadinasi, ir grožio, ir tiesos paslaptis, glūdi būtent nykstančioje formoje – galų gale tik portretuojančioje Niekio Sūnaus nihilistinį centrą – Tarp radikalios, "kietos" formos ir juslinio chaoso. Klasicizmas versus avangardas. Neįtikėtinai sunku pagauti ir įbrėžti – teptuku, smuiku, kalba, kaltu – tą vietą, kur forma pradeda nykti, bet nykdama visą laiką išlieka. Tai ir būtų "to paties" naujumo stebuklas. Amžinas senos naujybės kartojimasis: tas pat yra kaskart nauja, kaip saulėtekis. Čia svarbi ta paradoksali konfigūracija: nauja yra visąlaik tas pat. Tapatybė ir kartojimasis mums gyvybiškai būtini, mums – ribos kūdikiams, artumos ir pažįstamybės vaikams. Bet stebuklas vyksta tik todėl, kad tas pat kartojasi vis naujai, vis nykdamas, tapdamas, bet netapdamas kažkuo kitu. Ne metamorfozė, o izomorfozė; filotopija tai izofizika. Prisipažink, kad tikrą džiaugsmą ir palaimą Tau teikia tik nyksmas, tačiau didžiausią palaimą – suspenduotas nyksmas, kai tas pat kartojasi, bet kartojasi vis kitaip. Didžiojo kūrinio misija – pagauti, išsaugoti tą neįtikėtinai subtilią ribą, ant kurios forma eina į beformiškumą, niekada į jį nepereidama. Bet ir mutatis mutandis – tuos skustuvo ašmenis, ant kurių beformiškumas pereidinėja į formą. Gyvenimo-mirties sūkurys: kisdamas rymo, vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, išsisklaido ir susirenka. Herakleito strėlė pataiko į patį centrą: Tarp formos ir beformiškumo; Niekio ir Esmo; tuštumos ir pilnaties; reikšmės ir prasmės. Visa, kas gyva, liudija alfą-tašką, Niekio ir Esmo sandūrą, dvižaidą, dvisklaidą, susitikimą ir išsiskyrimą. Ta pati Saulė kasdien nauja – taip sako Herakleitas. Tai didžiojo grožio apofanija: jis kasdien naujas, likdamas vis tas pat. Daiktas, ir pirmiausia dirbtinis daiktas, iškrenta iš nykstančios formos konfigūracijos, krisdamas arba į mumifikuotos formos, arba į juslinės masės nonfigūraciją, tapdamas hyperrealus arba išnykdamas hyperartumos nešvankybėje. Akademizmas versus pornografija: du priešingi, bet susisiekiantys kraštutinumai. Esmo fenomenas – gamtos daiktas, bet kartais ir kūrinys – steigia melancholišką nykstančios formos duotį. Magelano debesis; debesys; Debesijos; Andromedos ūkas. Ūko ir debesies paradigma, liepsnos paradigma: imploduojanti forma...

...žinoma, ir kantrybė, kaip melancholijos modusas. Būti kantriam reiškia nebelaukti nieko naujo, reiškia būti prisirišusiam prie to, kas kartojasi: kantriai pasitikti saulėtekį, birželio debesis, banguojantį javų lauką, mylimą veidą. Kantriai nebelaukti Esmo žaibo, nebesitikėti įvykio, užmiršti net paties įvykio galimybę, taigi užmiršti tai, ko neįmanoma užmiršti, nes tai niekada nebuvo patekę į Tavo atmintį, arba, kaip sakei, prisiminti tai, ko nesi užmiršęs. Būti kantriam reiškia nežinoti apie galimą įvykį, reiškia grimzdėti pažįstamybės melancholijoje, kuri, be kita ko, yra būtent kantri neviltis. Kantrybė niekina T mašinas, kaip tik ir išreiškiančias pamatinį žmogaus nekantrumą: dabar, tuojau pat, duokite man Tikrovę, pagaminkite man Absoliutą! Bet, žinoma, ir T mašina kartais gali suveikti, jei ji jau patekusi į kantrybės ir melancholijos teritoriją...

...grafomanija, videomanija, audiomanija, teomanija, kreaciomanija – tai tik pamatinės Niekio Sūnaus nihilizmo išraiškos, Tikrovę naikinančių T mašinų kriokimas. Kurti – neesminga. Esminga nekurti ir šitaip: nevartoti. Kalbėti neesminga. Esminga – tylėti. Tačiau kaip pasiekti esmingąją tylą, kaip išjungti T mašinas? Mirtingajam tai neįmanoma. Įmanomas tik oportunistiškas ir falsimuliuojantis buvimas melancholijoje. Tačiau ir melancholijos akimirkos retos. Šiaip ar taip, melancholija yra esmingiausia Niekio Sūnaus būsena, kadangi ji maksimaliai naikina kalbą ir kūrybą. Neviltis – taip pat. Tiesą sakant, melancholija tėra nevilties tembras, bekalbis Transcendencijos pažadas, kuris niekada neištariamas todėl, kad niekada n e i š t e s i m a s. Niekio testis neišvengiama; Esmo testis neįmanoma...

...kas pažinta, negali būti patirta kaip Esmo įvykis. Tačiau tik tai, kas pažįstama – pažintis kaip pasikartojimas – gali būti patirta kaip įvykis, kaip Tikrovės žaibas. Kantrybė kaip tylus sakymas "Taip!" tam, kas kartojasi, ir melancholija pažįstamų daiktų akivaizdoje priartina Transcendencijos įvykį, nors jis gali ir niekada neįvykti. Net kantri melancholija neduoda jokių įvykio garantijų. Tačiau melancholija pažįstamybės akivaizdoje yra tas skustuvas, kuriuo nuo daiktų veido nuskutami kalbos šeriai, kuris atnaujina ir atjaunina daiktų veidą, atšviežina, sugrąžina pirmosios kūrimo akimirkos netikėtumą, nekaltybę ir pradžią. Tu tampi daikto svečiu, o daiktas tampa Tavo svečiu. Kantrybė, melancholija ir svetingumas...

...paradoksalu, kad būtent pažįstami daiktai mažiausiai pažinti. Pažintis traktuotina kaip visiška pažinimo (gnozio) priešybė, jei tarsime, kad pažinimas yra naikinimas k a i p kalbos (reikšmės) investavimas į juslinę duotį, daiktą-čia. Galima spėti, kad pažintis įmanoma tik po pažinimo: iš pradžių turiu pažinti čia-pasaulį, kad po to įeičiau į pažintį su vietovės-šiapus daiktais. Pažinimas naikina; pažintis daiktą kelia į Esmo intensyvumą. Esmingai nutilti galima tik pažįstamų daiktų ir vietovių akivaizdoje. Būtent pažįstamoje vietovėje prabunda melancholija – Transcendencijos artumos nuojauta. Be to, pažįstamoje vietovėje įmanoma esmingoji tyla ir teorinė žiūra, kuri irgi melancholiška, o kartu persmelkta nuostabos. Į pažįstamą daiktą nebereikia investuoti kalbos, vadinasi, nebereikia jo įniekinti. Štai kodėl Esmo žaibas gali ištikti tik pažinties konfigūracijose – prijaukintoje Platono oloje...

...didysis kalbos paradoksas: kalba iškyla iš semiosensotektūros, iš prosakmės, bet, kalbėdami iš prosakmės de profundis, mes niekada ir niekaip negalime šios prosakmės artikuliuoti – ištarti ar užrašyti. Tai, kas kalboje esmingiausia, lieka be-kalbiška, kas sudaro kalbos branduolį ir teikia jai gyvybę, neartikuliuojama net šneka – rašto priešraščiu arba juodraščiu, jau nekalbant apie Knygą. Pasakius paradoksaliai: kalba nekalba ir esminga tuo, ko ji nepasako ir neužrašo. Todėl kalba juo galingesnė, juo daugiau nutyli, juo joje intensyvesnė prosakmės tyla, juo šaltesnis Niekio alsavimas, juo karštesnė sensotektūros ugnis. Žinoma, šnekoje-sakmėje pirmapradės semiosensotektūros liepsnos daugiau negu Knygoje, tačiau net šneka tam tikru požiūriu jau yra raštas: neužrašytas raštas. Tuo tarpu Knyga laikytina lavonų sandėliu, Niekio kriptograma. Užtat būtent Knyga pažadina Niekio baimę ir Transcendencijos ilgesį. Šneka gali bent akimirkai nuraminti, o Knyga visada melancholiška ir juo esmingesnė, juo melancholiškesnė...

...Blanchot teisus, tardamas, kad be kalbos nieko neįmanoma parodyti. Tačiau tai nereiškia, kad be kalbos nieko negalima pamatyti. Tiesą sakant, esmingai pamatyti galima tik tada ir ten (dabar ir čia), kur nutrūksta kalba. Kol nenutildome kalbos, tol negalime matyti. Ir ne tik matyti, bet ir girdėti, uosti, lytėti, skanauti. Kol kalbame, tyli Transcendencija; ji prabyla – bet ne mūsų kalba – kai mes nutylame. Tylos kalba – bebalsė ir bereikšmė; ji visiškai nesuprantama, bet kaip tik todėl maksimaliai prasminga. Debesų tyla, kalvų tyla, vėjo tyla, upokšnio tyla, krentančio lapo tyla, vieversio giesmės tyla, kriokiančio vulkano tyla ir melancholija – štai kaip byloja vis dar pasislėpęs Esmas. Esmingai kalbėti reiškia esmingai tylėti. Tavo tekstas tuo prasmingesnis, kuo jame daugiau tylos. Tačiau tai tik lavono tyla...

...Tu rašai tik Niekį. Taip, visa, ką Tu rašai, tėra tik Niekio rašmenys, ir nėra jokių "Dievo" rašmenų. Dievai iš principo bekalbiai; kam jiems kalba, jeigu jie absoliučiai pilnatviški. O kad "Dievas" rašytų knygas... absurdas! Rašymas giliausia savo esme beprasmiškas, nes jis išsiskleidžia kaip prasmės naikinimas ir reikšmių gamyba. Rašydamas, Tu aktualizuoji beribes Niekio galimybes, bet juk tai tik Niekio galimybės. Kalba tėra beprasmis Niekio murmėjimas. Todėl mes niekada nesuprantame to, ką rašome. Po paviršutinišku reikšmės suprantamumu driekiasi sunaikintos prasmės nesuprantamybė. Štai ir visa rašymo "gelmė", visa potekstė – Niekio testis, Niekio murmėjimas. Tekstas tuo esmingesnis, kuo jame daugiau Niekio, kuo intensyvesnis prasmės naikinimas, kuris – akivaizdu – neturi būti painiojamas su reikšmės naikinimu. Joks siurrealizmas, joks "pasąmonės srautas", joks sąmoningas teksto išreikšminimas nieko negali pakeisti. Tu neturi kartoti Heideggerio, Joyce’o ar Wittgensteino klaidų: aiškiausi tekstai – paslaptingiausi...

...ar Tau dar reikia meno ir kultūros? Ką juose gali rasti, ko gali juose ieškoti? Tikrovės? Tiesos? Tikrumo? Aiškumo? Bet visa tai duoda nekultūra. Jei tikrovė tokia bjauri, kaip ją rodo Ekranas, kam ji Tau? Stulbinantis nežmogiškumo keistumas, aiškumas ir nesuprantamumas – štai kas išties puiku! Toks gyvenimas – sako realistai, rodydami į puvėsių krūvą ar kiaulės vidurius. Tačiau juk esama ir kitokio gyvenimo: debesies šešėlis išskurdusioje pievoje – ar tai ne gyvenimas? Šiaip ar taip, tai nepalyginamai svarbiau už nešvankų gyvenimą, meną ir kultūrą. J. B. sako, kad tai iliuzija, nors ir gyvybiškai svarbi. Tačiau tai, kas gyvybiškai svarbu, nebėra iliuzija negatyvia šio žodžio reikšme. Pozityvi iliuzija teisingesnė už negatyvią tiesą; grožio iliuzija svarbesnė už nešvankybės realizmą...

...tiesa kaip horizonto linija: ji nutolsta lygiai tiek pat, kiek prie jos priartėji. Tu negali pasiekti horizonto linijos. Tu negali pasiekti tiesos. Jei taip atsitiktų, numirtum iš nuobodulio ir šleikštulio. Tiesa yra Niekis. Jos neįmanoma pakelti. Ir tai puiku. Nesuprasti yra gerai; užmiršti geriau negu prisiminti. Būti iliuzijoje – irgi gerai. Geriausia neturėti tiesos, nes ji sunaikina prasmę. Būtent tiesa yra didžiausias prasmės priešas. Ar tai reiškia, kad gali rinktis: tiesą arba prasmę? Jokiu būdu. Gali rinktis tik prasmę arba tiesos iliuziją. Tai irgi puiku. Reikia tik aiškiai suvokti, kad prasmės alternatyva gali būti vien tiesos iliuzija, kuri kaip tik todėl dar išsaugoja prasmę. Ir: kuo daugiau iliuzijos, tuo daugiau prasmės. Iliuzija: tai beveik Tikrovės sinonimas. Nėra nieko iliuziškesnio už Transcendenciją. Tiesa yra prabanga; ją gali sau leisti tik tie, kurie turi pernelyg daug prasmės. Bet mes ne tokie. Mes – prasmės ubagai...

...taigi kalba savo giliausiose gelmėse melancholiška; gimusi iš pamatinės Esmo stokos, iš tuštumos, iš bevaisio geismo, iš Niekio, ji pati pasmerkta sakyti tai, kas neišsakoma, arba, tiksliau tariant, geisti sakyti tai, kas esmingai bekalbiška, pilnatviška, esmiška. Kalbos masyvas yra ištisinis ilgesys, ir neatsitiktinai poetai dažniausiai gieda skausmą, kančią ir ilgesį – šitaip įsismelkdami į pačią kalbos širdį; neatsitiktinai poetai gieda apie neišsipildžiusią meilę. Juk net išsipildžiusi meilė neišsipildo ir tėra tik stokos išraiška, neįmanomo pripažinimo ilgesys. Tobulos meilės nesama, kaip ir tobulos kalbos, nes ir meilėje, ir kalboje įausta pati mirtingojo netobulybė. Laimės – labai retos – akimirkos visada nebylios; tiesą sakant, kalba iškart sunaikina laimę, nes sunaikina laimės nebylumo tobulybę. Pilnatvė, linksmybė, džiaugsmas – visa tai nereikalauja kalbos. Iškalbingas tik skausmas ir nelaimė. Jobas iškalbingas...

...po mūsiške aiškiąja, kalbančia, kalba tyliai banguoja kita, neišsakoma ir neparodoma, negirdima ir neregima kalba, Niekio ir Esmo kalba, taigi galbūt netgi dvi kalbos. Galimas daiktas, mūsų banalioji kalba turi net dvigubą dugną ir dvigubą gelmę, gelmę, kurioje slaptingai žaidžia dvi gelmės, dvi potekstės – viena, einanti iš mūsų pusės, Niekio gelmė, ir kita, einanti iš Transcendencijos pusės, Esmo gelmė. O tai reiškia, kad mūsų banalioji kalba veržiasi už savęs, į dvigubos tylos gelmę, į absoliučią tylą – Transcendencijos tylą. Galimas daiktas, mes visada kalbame apie tai, apie ką negalima kalbėti, tariame tai, ko negalima ištarti. Šiaip ar taip, būtent šita neišsakomybė ir neištariamybė visada, bet slapčia, dalyvauja kiekvienoje ištartoje frazėje, kiekviename žodyje, kiekvienoje raidėje, net kiekviename atodūsyje. Kalba melancholiška. Kalba yra ištisinis ilgesys – bekalbės tylos ilgesys, o kartu baimė nutilti. Baimė: juk totalinė kalba mus iškart sunaikintų...

...filosofija kaip melancholiškos "išminties" siekis visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. "Išmintis", kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks "aukštesnis" žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos "tikslas" glūdi už jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena, balansuodama ant kalbos ir bekalbiškumo ribų...

...didieji XX a. menininkai – van Goghas, Cézanne’as, Proustas, Joyce’as, Heisenbergas, Bohras – geriausi filotopijos sąjungininkai, nors, galimas daiktas, ir nesupratę savo siekiamybės. Van Goghas ir Cézanne’as siekia pagauti ir nutapyti Esmo žaibą, juslumo pyrotektūrą, sensonemų audrą. Ir tai jiems iš dalies pavyksta. Proustas, Joyce’as, Heisenbergas ar Schroedingeris siekia aprašyti prosakmę, kalbos pyrotektūrą, semionemų audrą ir tai jiems iš dalies pavyksta. Bet, galimas daiktas, to "iš dalies" visiškai pakanka? Ar Tu gali išvengti šito "iš dalies"? Ar gali tapti dieviškuoju liudytoju be Transcendencijos žaibo išdavystės. Galbūt ir gali, tačiau tokiu atveju Tau reikia tylėti ir tylėti taip radikaliai, kaip tyli asketas, davęs tylos įžadą. Deja, filotopija irgi kalba, tegul tai būtų tik beprasmybės įkalbinimas, tegul tai būtų komunijos tęstis po komunikacijos srautu. Todėl nesipūsk! Pripažink, kad ir pats esi Transcendencijos išdavikas. Ir būk kuklus: per Transcendencijos pragarmę niekada neperšoksi, per Niekio – taip pat...


-----------------------------------
Iš leidyklos "Apostrofa" spaudai rengiamos
knygos "Niekis ir Esmės"

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18715. ebola :-) 2004-06-28 10:41
Kuomet ismincius pritupia pamastyti, keletas minciu lyg burbulai atsiskiria nuo jo pakausio ir pakyla i dausas keisdamos forma ir krypti.Nevaldomos jos kuri laika dreifuoja lyg koks audinys vakuume.Kas jas laiko drauge, sunku pasakyti...matyt kazkoks valios kruvis, bendra kilme...:) Rysio su savo gimdytoju jos nebeturi jokio, taigi reiksmes ir vertes praranda savo pavidalus ir netenka keltuju uzduociu. Ju nebeivertinsi, o kad ir pavyktu, jos nebegrys...Kazin koks bus ju likimas...jei tiketi kad niekas neprapuola....ar yra kur visatoje koks minciu draiskanu gravitacijos laukas? Kas nutinka su i "nebuti" katapultuotomis mintimis? Kur ir kada jos paliks zyme...?

18719. raudonkepure cikada2004-06-28 11:11
...pamesti pyragelius, prisesti ant kelmelio ir filosofuoti, filosofuoti godzhiai belaukiant vilko...

18726. eglegle2004-06-28 12:01
Susijungs mintys visatoje į nei šiokį, nei tokį meteoritą, paplaukios kokį šviesmetį ir nukris atgal. O ar žymę paliks, neaišku, gal kokią duobę, kuri nūnai arba nenūnai pavirs ežeriuku, o prie jo pritūps vėl.

18727. Rūta2004-06-28 12:05
Niekas niekur tikrai nedingsta šiaip, kažkur išsisklaido, sugrįžta.Aš pusę perskaičiau ir labai suėmė melancholija:)).Ne, straipsnis geras, aš jį suprantu, tik bėda, kad mes vis lekiam lekiam ir susikaupti rimtam dalykui pritrūksta parako-laiko, energijos, "švarios galvos":))

18730. eglegle2004-06-28 12:13
Kas gali nubrėžti ribą, kad čia - rimtas dalykas, parakinis, o tas, kurį kažkas kažkur kad ir lėkdamas daro - nerimtas?

18731. Rūta2004-06-28 12:23
Tu teisi, Eglele:)) man regis, didelis dalykas yra kažkokį konkretų darbą padaryti labai gerai. Ir skubant lekiant:))bet čia kiekvienam savo-aš sugebu vieną, Tu -kitą, o Šliogeris geba mąstyti kiek kitokiom kategorijom. Svarbu užčiuopti esminius dalykus.

18734. ebola2004-06-28 12:38
Tai vat sliogeris ir bando juos uzciuopti.Kartais jam pasirodo, kad "vava, jau.." ir uzraso ant popieriaus.Bet man asmeniskai bet kokia pastanga "apibrezti neapibreziama" atrodo bergzdzia...Filosofas yra kaip vaikas tupinejantis apie peles urveli, megina isivaizduoti, kur jis veda...kad ir kiek nekasiotum ten smilga, nesuzinosi...

18736. verda2004-06-28 13:15
per daug

18737. kaimiete2004-06-28 13:33
Kas liečia "minčių burbulus", tai matau šiek tiek kitokį vaizdelį. Šiokie tokie pamąstymai ta linkme.

Jau minėjau Informacinį Lauką(IL), kuriame yra visos žinios apie viską kada tai buvusios, esančios ir būsimos. Priimant tai, išeitų, kad Žmogus - tik prietaisas tai informacijai pagauti. Jame nėra nieko savo, nes viskas jau senų seniausiai yra. Ir kažkas čia ne taip. Pažiūrėkim į klausimą šiek tiek kitaip. Ką gali atskiras individas duoti išgriebtai iš Informacinio lauko idėjai? Ar jaučiate skirtumą? Kiekvienas Žmogus idėją perleidžia per savo unikalią, vieninelę visatoje matymo, pojūčių, suvokimo prizmę, sušildo savo jausmais, nuspalvina savo supratimu ir paleidžia atgal į erdvę. Ir kiekvienas atskiras Žmogus tai pačiai idėjai suteikia savitus virpesius. Todėl drįsiu teigti, kad kiekviena IL egzistuojanti idėja svajoja įgyti kuo daugiau tokių papildomų sąvybių, per kurias galėtų pasireišti kitose plotmėse.

Iš to kyla dar vienas klausimas – kam to reikia? Kokia to prasmė?

Leisiu sau nukrypti pateikdama taip vadinamą šimtosios beždžionės efekto pavyzdį. Japonų mokslininkai saloje beždžionėms ant smėlio išbarstydavo batatus (saldžias bulves). Gyvūnams patiko batatai, bet nepatiko prie jų prilipęs smėlis. Po kurio laiko viena jauna bezdžionė "sugalvojo", kad batatą galima nuplauti vandeniu. Ilgainiui savo patyrimą ji perdavė kelioms jaunoms beždžionėms. Gyvūnų, plaunančių batatus, skaičius didėjo pamažu, kol šį sugebėjimą įsisavinusių beždžionių skaičius pasiekė kritinę ribą, po kurios batatus ėmė plauti visos beždžionės, netgi tos, kurios gyveno gretimose salose ir tiesiogiai "pamokų" gauti negalėjo. Ta kritinė riba pavadinta šimtosios beždžionės efektu.

Kodėl pateikaiu šį pavyzdį? Manau, kad ir idėja, išgriebta iš IL, įgavusi net keleto žmonių vibracijas dar negali pilnai pasireikšti naujoje plotmėje. Kad tai įvyktų, reikalingas "šimtojo Žmogaus efektas". Tai lyg reikštų, kad idėja turi įgauti visą pluoštą naujų vibracijų, kad taptų "matoma".

Todėl teigiu, kad kiekvienas iš mūsų esame nepaprastai svarbūs su savo unikaliomis ir nepakartojamomis vibracijomis ir savosiomis redakcijomis.

18738. smilga2004-06-28 13:37
ebola, mumi jumi labai mylim

18740. ebola2004-06-28 14:54
Labai grazi teorija, kaimiete ..:) Bet jinai linijine..:( T.y. geros mintys/naudingos mintys ju skaiciui daugejant, daugeja geros/naudingos informacijos kiekis...Tiesiogine proporcija unikalumo versus kiekio...pernelyg paprasta.Kita vertus kai sprende Sodomos likima, tai kazkaip berods pasake, kad jei ten butu like bent keli teisieji sviesieji, jos nebutu sukurene... Ech...

18743. kaimiete2004-06-28 15:42
Aš nesakiau "geros mintys/naudingos mintys". Epitetai yra labai subjektyvūs, todėl geriau juos tam kartui įkišti į pelės urvelį ;) Aš kalbėjau apie patį principą. Ir šiandieninėje gyvenimiškoje situacijoje nesąmoningai vadovaujamės tuo "šimtosios beždžionės principu" ir turime tai, ką turime. Ir laikome norma traškantį smėlį tarp dantų. Net ŠA pilni smėlio. Ir tai normalu. Per didelis linijiškumas... Gerai, reikės apie tai pagalvoti.

18754. Pilypas2004-06-28 19:00
Gerbiamas Arvydas nusižengia hermetiškajai tradicijai naudodamas žodį "niekis". Kita vertus "upokšnio čiurlenimas" dėvėtas daug sykių kitų garbių autorių (K.Jungas, H. Hesė).

18759. po palme2004-06-28 19:47
Autorius pabande ivardinti, isplesti is aplinkoj tvyrancio chaoso bent gabaliuka ir padeti lentynon. Gal kitiems tai ir bus pakopa. Kaimiete, kad ir ne Einsteino pasekeja, bet optimiste. Geriau negu ...ech... Ech.

18767. Šemininkės vadovas2004-06-28 20:27
Chaosas, ar net jojo gabaliukas(kažin kokios formos) labai nemegsta lentynų.

18771. Dovydas2004-06-28 22:34
Taigi, rafinuoti protezai vietoj paprastos sueities.

18777. varna2004-06-28 23:23
Kai perskaitai Baudrillard’o citatą, kurią Šliogeris taip neaipdairiai įdeda į tekstą, staiga supranti, kiek blyškios ir impotentiškos paties Šliogerio mintelės.

18779. Nagine2004-06-28 23:29
Šliogerio tiesa skaudi,šalta, persmelkianti, bet neuždeganti, tarsi be gyvybės. O Ebolos komentarus visada smagu skaityti: pikti, skaudūs, nostalgiški ar kokie jie bebūtų, iš jų tarsi medus tiesiog varva gyvenimo meilė, poezija, rūpestis. Ir kiekvienakart sujudina,- pažadina sieloj kažką švelnaus, gnybteli įsipatoginusiam tinguliui, paardo stereotipų gūžtas.

18780. vot2004-06-29 00:07
joooo, ar Tu varna žinai, kad Baudrillard`as yra tolimas paxo giminaitis - iš to seka, kad šliogeris yra maskvos rankos antidemokratizmo ir t.t. vedlys (tautą gal). Reikia baigti su tom blyškiom impotentiškom paxizmo proskynom maskvos rankos vedamom Lietuvą į ...

18787. po palme2004-06-29 01:33
Sutinku, kad chaosas nemegsta lentynu, bet pabandyti juk galima. Juk tu bandytoju deka ir einam i prieki. Ar dabar prasides diskusija apie tai, kas i prieki is tikruju yra atgal? Cia irgi skonio reikalas: ar Valdenas arba gyvenimas miske ar apie pasauli per 80 dienu.

18791. Korra2004-06-29 05:26
Banalus tas Šliogeris.

18800. Arle - po palme2004-06-29 08:51
Ka manai apie "Voldena"?

18805. ebola2004-06-29 10:43
Go confidently in the direction of your dreams! Live the life you`ve imagined. As you simplify your life, the laws of the universe will be simpler; solitude will not be solitude, poverty will not be poverty, nor weakness weakness. -- Henry David Thoreau Cia tas pats diedukas, kuris nenorejo menesi dirbti ant bilieto, kad galetu per diena pervaziuoti valstija.Jis geriau ejo dvi savaites pescias ir tokiu budu sutaupe laiko knygoms...:)

18806. Gvntj2004-06-29 10:44
Kaimietė rašo: "ŠA pilni smėlio"... Poilsiaudama buvau įbridusi į arabišką mazutą paplūdimy. Išsipeckiojo basutės, kojos, blauzdos, rankos, alkūnės... Fui... Paskui viskas aplipo kažkokiu nenatūraliai supiltu atseit smėliu. Kur iš tikrųjų žvyru. Reikėjo ilgai ir nuobodžiai gramdyti. Dėl to dar labiau išsipeckiojau. Pirmas įdegis toks buvo, vadinasi... Švelniojo Baltijos smėlio pasiilgau. Kokio ir ŠA būna kartais.

18808. ebola2004-06-29 10:47
Tai nieko, 2013 jie uzstatys visa Melnrage uosto pyrsais iki Giruliu.Sako tai labai naudinga valstybei.Sako, neisvengiama, nes jeigu neuzstatys, zus nelygioj konkurencinej uostu kovoj.Vargsai, tokie isseke bekovodami....As greitai eisiu mokytis bombu gaminimo meno, zinokit...

18809. Tai2004-06-29 11:52
nuoširdus lyriškas tekstas, Šliogerio stiprybė.Jis tarp kitko taip pat - Frankfurto herojus, dar gyvas, dėmesio, hienos

18810. Rūta Ebolai2004-06-29 11:59
Tu Ebola, kaip visad karštas:)) ne be reikalo "užkimbi" daug kam savo mintimis:)) Ką sprogdinsi? tuos, kurie nusprendė ten ieškoti naudingųjų iškasenų:))? užtektų ir šaudyt:))Kai sprogdinsi, dar labiau užterši pajūrį...

18813. varna2004-06-29 15:15
O šauniai atrodytų susprogdintos Gvntj kūno dalys, aplipusios arabišku mazutu su žvyru, plūduriuojančios melsvoje Baltijos jūroje...

18815. Gvntj2004-06-29 15:39
...kokios vienišos kūno dalys būtų arabiškos jūros visatoje! Amžinos tremtinės. Nebent varna atskristų patupėt?...

18818. ebola2004-06-29 16:09
Gvntj gal ne, bet Lubio tai neblogai atrodytu...nedaug tarsos, varnos sulestu...:D

18823. to arle nuo po palme2004-06-29 18:45
Nebesu jauniklis, patirtis snibzda: balansas gyvenime visada geriausiai. Man patiktu pagyventi miske, va taip, tiesiog priklausant vien tik nuo saves, smagu butu zinoti, kad nieko netersi visom prasmem, bet puikiai zinau, kad atsibostu po kiek laiko toks gyvenimas. Uztat man ir patiko Sliogeris: esam didzios paslapties aukos. Neaisku ko istikro noris.

18830. varna2004-06-29 23:49
Perskaičiau dar kartą. Švonderis tas Šliogeris.

18831. 4$ girta2004-06-30 01:48
niu, niu o gal vis tik varna yra tarp varnu yra varna o sliogeris yra elimintaruri antipaxoidine shliucha. - Ar varna ne schliucha? A? A?

18833. raitok rankoves2004-06-30 01:59
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3007&kas=straipsnis&st_id=4981#komentarai

18837. vot2004-06-30 02:27
Švonderis yra dar kas - paxa ispopuliarinot jus antipaxoidizmu is traktoristu gime intlektualai, tai ispopuliarinat beresneviciu - rusai sako apei jus derevnios, amerikieciai redneck. baikit

18838. aha2004-06-30 02:28
elitovscai pasirodo yra redneck`ai

18843. po palme2004-06-30 03:56
Kazin ar galiu varnai pasiulyti toki siaip jau visuotinai priimta principa: asmuo gali buti teisus arba neteisus, bet ne blogas ar geras((svonderis)(ne mums spresti)

18844. vot2004-06-30 04:56
jo palme - demokratija yra vakariečių išmyslas, - varna, nors ir kūrybinga ir talentinga, na nesusigaudo tame ir tiek. Beje ir iš tavęs gerb. palme pasmirsta antipaxizmu, antpetraitizmu, antijonaitizmu, antiprunskienizmu, projonaishizmu, proraddzvilizmu etc. Bet - kiekvienas turi savo unitazą. Tik Jūs gerb. jau išmokote naudotis popoieriaus gabaliukais kurie sudėti šalia. Belieka išmokinti (elegantiškai) naudotis tokius kaimiečius (demokratine prasme) - varna, radzvila, jovaisa. lijandbergius abu ir kitus elitovscus beprasmiska - gime traktoristais matyt ir mirs

18849. Arle - po palme2004-06-30 09:20
Kiekvienam - savo.

18860. Rikis2004-06-30 11:41
Sunku skaityti ta Sliogerio teksta. Bet veikiau jis emocinis, nei filosofinis. Ir kiek naujadaru! Ar ne paprasciau butu, pvz., vietoj Niekio rasyti Nebutis, o vietoj Esmo - Butis? Nors aisku, filosofams budinga vis kazka naujo isknisti - kitaip nei tas pasaulis nebejudes... Siaip gal ir nieko, bet gaila - esu dabar tokiame kraste, kur ganetinai karsta, saule isdziovino smegenis - negaliu prisiversti kaip reikiant isijausti ar bent perskaityti iki galo... Gaila.

18863. eglegle2004-06-30 11:53
..kalbėjo iš naujadarų salono, prišnekėjo kažką tokio originalaus, neapsiimu atkartoti, o dar užmiršau viską, geriau paspoksoti į padėvėtų žodžių salioną, štai - nauja siunta. Nu ir tegu siunta, pasiunta.

18868. Žžžž2004-06-30 13:09
jei "Mirtingojo laisvė prasideda ten, kur baigiasi būtis su žmonėmis ir prasideda būtis su daiktais", tai kokio velnio rašyti tokius yekstus žmonėm...

18877. Jonas2004-06-30 15:39
Pradžioje buvo Žodis. Jis apšvietė pasaulį. Žodis Gyvas. Vėliau atsirado teorija, kaip pamatinį Žodį sugriauti, iškreipti, perfrazuoti savaip, tikslu tapti išminčiais. Ši teorija yra filosofija, tuščia nyki, beprasmė ir kenksminga, nesuprantama, nes ji eina ne iš Žodžio gelmių, bet prieš Jį, ir nepatenkanti net į Jo gelmės išorę. Neįsileisdamas Žodžio į save, nepalaikydamas savo sielos maldiniame pakrovime, žmogus esti tuščias- niekas, didis pamaiva, garbėtroška. Žodžio esmė paprastume. Reikia skaityti Žodį, apšviečiantį pasaulį, tada tapsime Jo dalimis, pateksime į Jo suvokimo lauką, gausime mintis Jo- Žodžio realizavimui, kalbėsime žmonėms ir Dievui suprantama kaba.

18889. vot2004-07-01 00:16
neužmiršk gerbiamasis Jonai, kad žodis yra informacija (net kartais stebina savo informuotumu ir glaustumu (lankstumu)). O technologijoms (liežuvis ir dešinysis pusrutullis) net beždždžionės pavydi su savo komuniakciniu alkiu.

18891. vot nuo po palme2004-07-01 02:39
cia apie pagarba vienas kitam, ne apie demokratija

18907. ooo2004-07-01 11:42
Man Šliogerio tekstai panašūs į kramtomą gumą smegenims: žiautaroti įkyru, bet išspjauti gaila... Taip, trinant egzistenzinį nuobodulį, pagaminami tomų tomai...

18927. Angelu Teatras :-) 2004-07-01 19:29
"Angelų Teatras" - kupinas pakilios dvasios, muzikos, šokių, poezijų, pantomimos, simbolikos bei filosofinės įžvalgos, Kviečia jus i dviejų dalių nemokamus spektaklius - "Vestuviu Linksmybė". Premjeros įvyks: liepos 13 d. 18 val. bare - restorane "Mulen Ružas" Putino g. 5 (ant Tauro kalno) ir liepos 15 d. 18 val. Bernardinų bažnyčioje (Maironio g. 10).

18933. IVS2004-07-01 21:41
Gaila man to Sliogerio. Kaip sunku jam turetu buti gyventi. Kaip nyku, net nemelancholiska. Tiesiog beprasmiska, depresiska. Sulyg kiekviena nauja pastraipa dziaugiausi, kad nesutinku, mastau ne taip, suprantu Nieki-Nebuti ir Esma-Buti kitaip. Megstu melancholija ir tyla, bet kai atsitokeju is vienisuju meditaciju - pasaulis toks grazus ir man taip gera. Tik va, zmoniu, tikrai nelabai megstu. Kazkaip tik e-komentaruose pasitaiko mastanciu, kazkokiu geru... O realiajame gyvenime keista, mano nepazinta ir nezinia kur egzistuojanti dauguma balsuoja uz paxus ir gyvena is pradziu duona, o paskui zaidimais.

18938. ooo to IVS2004-07-01 22:32
Mizantropija ir man nesvetima... Kiek daug aplink animal irracionalis rūšies atstovų...

18939. vot2004-07-01 23:03
to IVSmano nepazinta ir nezinia kur egzistuojanti dauguma balsuoja uz paxus ir gyvena is pradziu duona, o paskui zaidimais. o gal atvirksciai, tik tie kurie vagia, nedirba, meluoja, ir t.t. ir balsuoja pries paxa -

is kur Tu zinai, As pavyzdziui atsikraciau tokios komunistines (homosovieticus) vsioznaikino egzistencijos

18942. antiIVS`istas2004-07-02 00:28
As ne paxazmogis, as prunskienazmogis

18956. piemenaite2004-07-02 12:29
jeigu komentuoja - vadinasi skaite - jei skaite vadinsi kazka isidemejo -po to pamirso - bet vis tiek pateko i regejimo lauka - vykes ar ne kitas klausimas kuris ir vel issauktu nauja diskusija...vat

18959. Klausimėlis2004-07-02 12:58
IVS rašo: "mano nepazinta ir nezinia kur egzistuojanti dauguma balsuoja uz paxus ir gyvena is pradziu duona, o paskui zaidimais" Ar tavo pažinta ir žinia kur egzistuojanti dauguma balsuoja už adamkus ir gyvena iš pradžių žaidimais, o paskui duona?

18971. IVS2004-07-02 17:26
Mano pazinta dauguma daugiausiai dirba savo megstama kurybini darba ir is to pargyvena. Tai galima pavadinti ir zaidimais, kurie teikia ir siek tiek duonos. O balsuoti, tiesa sakant, nebuvo uz ka, tai reikejo rinktis bent jau ta, kuris LT ivaizdzio negadino, o dar ziurek, ir ka gero nuveiks. O jegu jau po teisybei - tai as visai nebalsavau, nors turiu balsavimo teise, bet negyvenu LT :( Tad pasirinkimo teise palikau ten gyvenantiems.

18982. amelija2004-07-03 22:52
Voldenas, arba Gyvenimas miške. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą

18984. varna (ne į temą apie temą)2004-07-04 00:46
Jus visi ikyriai kalbate apie kazkoki Lietuvos ivaizdi ir apie tai, kad paxai ji gadina, o adamkai taiso (?). Blevyzgos kazkokios. Kas prisimena, koks Prancuzijos prezidentas buvo, kai Camus kure savo "Sizifa..", kas stovejo uz valdzios vairo Vokietijoje, kai Gete parase "Fausta" ir t.t., ir t.p.? O kas buvo Anglijos ministras pirmininkas, kai Konana Doilis rase apie Serloka Holmsa? Visa tai, ka jus darote, tai impotentiskos kurybines intelegentijos pasispardymai - viskas (beveik), kas kuriama - niekalas ir tada kazkodel Lietuvos ivaizdzio kurimas "permetamas" politikams, is anksto zinant, kad jokios isliekamosios vertes (zmonijai) ju veikla neturi. Bet juk visiems impotentams visada atrodo, jog "kaltas partneris". Ka pasirinkote partneriu? Juk juozaiciai, beresneviciai, gedos ir visa sita pseudozvaigzdziu plejada nieko doro issteneti nesugeba - tad puola i politika, aisku, kalbedami apie gilu ir nuosirdu susirupinima Lietuvos ateitimi. Sudas visa tai - tie, kas is tikruju rupinasi ateitimi, po vietines politikos meslyneli nebraido, bandydami visus itikinti, kaip jis dvokia. Negana to, juozaiciai ir beresneviciai ( o svonderis ne isimtis ) bando mus itikinti, jog sitas meslynelis "gimtas", "savas" ir atejunai ( eurai ) tik sugadins visa reikala. Tai aisku, kad sugadins - neduok Dieve, po kokiu 15-20 metu Lietuva taps normai valstybe ( kas nors zino Olandijos ar Belgijos prezidentus?), ir tada juozaiciu veikla ( ir gyvenimo "triusas) nueis i uzmarsti - kartu su dabartiniu politiku meslynu. p.s. Pats nezinau, ko as cia puoliau apie politika rasyti, bet mane nuosirdziai uzpiso i visus komentarus po visais straipsniais ikyriai brukamos politines aktualijos, kurios niekada tokiomis nebuvo: politika - tai amzinas vakarykstis laikrastis. Todel tokie IVS triedalai, kaip " nebuvo uz ka, tai reikejo rinktis bent jau ta, kuris LT ivaizdzio negadino" - tiesiog varo is proto.

18987. antanas e2004-07-04 08:02
man sliogeris nepatinka. neislipa is 20a pradzios.o ir siaip nekulturingas cinikas ir netasytas stuobrys- nors ir kaip sis jo tekstas tam priestarauja- koks neturetu buti filosofas - .filosofija - isminties meile.o pas ji zodzio garbinimas. nesneku as cia apie seilijimasi, bet apie elementaria pagarba zmogui , kurios pas ji nera.

18990. To: Varna2004-07-04 09:16
Jei tave kamuoja impotencija - kreipkis i sexopatologa. Bus tau labai i tema :)

18992. dailiųjų šliogerizmų kolekcininkė to18990 (šiuo klausimu galite nukreipti ir pas šliogerį) :-) 2004-07-04 11:20
Prašau tylos:" "moters tylėjimas yra neatremiama moters galybė. /.../ Kalbanti moteris yra bejėgė. Tiesą sakant, kalbanti moteris yra bjauri – ji net nebe moteris." Kitoje vietoje Šliogeris moterį tiesiog sutapatina su brutaliu tikrovės daiktu: "būti moterimi, pasak Šliogerio, reiškia būti ek-statiškai, būti pasaulyje, būti prie pačių daiktų ir su pačiais daiktais. Tiesiog būti daiktu!" Kadangi moteris yra bežadis, nekalbantis tikrovės daiktas, ji "niekina - turi niekinti - kultūrą. Ir visai pagrįstai!", - teigia kultūros kritikas. Galiausiai teigiama, jog "moteris nuostabi tuo, kad ji gali neturėti sielos". (1Šliogeris A. Niekio vardai. Vilnius: pradai, 1997, p. 157. 2 Op. Cit., p.127. 3 Op. Cit., p. 128.4 Ten pat.)
Jūsų Toliau tyla,arba iš Niekio ir nebus nieko. :))))

18995. lunsberbus2004-07-04 13:30
taigis , taigis .. as ir taip manau , kad shvonderis turetu pirmiau shooda issikratyti is kelniu , o po to rasyti i viesaja spauda

18999. to Rūta2004-07-04 20:50
gal galėtum nors sykį pabuti kritiška, nepritarinėti kone kiekvienam pasisakiusiam dvigubom-trigubom šypsenėlėm, ir bent ne 100% sutikti su kiekvienu paskelbtu kūriniu?..

19000. Ruta2004-07-04 21:20
kai pozityvioji pusė yra stipresnė už neigiamą,pastarosios nesinori kelti.Tobulybių nėra niekur. Juolab 100 proc.

19004. vot2004-07-04 23:54
vot kaip, niu niu

19006. ebola :-) 2004-07-05 09:37
daug teisybes yra 992 cituotuose Sliogerio zodziuose...Jeigu moteriskes del to isizeide, tai yra siek tiek plokscios ir nesuvokia ka jis turejo omeny.Bet tai tik dar karta patvirtina ji esant netoli tiesos...

19007. Idomu2004-07-05 09:51
Idomu, ka Sliogeris kalbetu, jei butu sutvertas moterim. Viena lytis pati savime nera vertingesne uz kita, tai yra stereotipu klausimas. O kad kai kurios moterys is tikruju "virsta" daiktais ir leidzia save traktuoti kaip daiktus tai tikrai problema..

19081. vasa2004-07-06 15:24
Kiek žodžių, kiek žodžių apie tai, kas "...nepervedama į jokią artikuliuotą kalbą":) "Kalbėti neesminga. Esminga - tylėti", - sako Šliogeris ir kalba kalba kalba. Iš tiesų kalba apie tai, apie ką reikėtų tylėti:))) Sunku man visa tai ištverti iki galo... O dar, pvz., kodėl tokia išskirtinė garbė regai? Sako, "nėra melancholiško garso, kvapo, skonio ar polyčio". Ar vargšui filosofui visi kiti receptoriai atbuko nuo begalinio nenaudojimo? Tikrai, geriau kokią valandėlę patylėtų ir įsiklausytų, pasistengtų užuosti, paskanautų, palytėtų ar leistųsi paliečiamas:))) EBOLAI Tuose cituotuose Šliogerio žodžiuose turbūt tikrai yra teisybės, kai žvelgi į moterį kaip kitą:) Tada geriau, kad tasai kitas - daiktas ar nedaiktas - tylėtų: gali sau kaip nori, netrukdomas interpretuoti. Bijodama, kad nepalaikytumei plokščia, skubu patikinti, kad neįsižeidžiau, o tik regiu, girdžiu ir skanauju save savaip:))) Labai apgailestauju, kad filosofui būčiau bjauri moteris, nes kartais esu kalbanti...

19120. tk2004-07-07 19:34
parasykite savo nuomone apie straipsni...apie komentarus parasysiu...zinot ka, vistos? vostu komentarai....

19201. bp :-) 2004-07-08 22:05
Aciu ponui Arvydui, - esmingai.

19298. jauna bezdzione2004-07-12 00:33
Gerai pastebeta-jauna bezdzione.Nes sena bezdzione aplink nepastebi niekio.Jaunu bezdzioniu galvose uzprogramuotas senu bezdzioniu vaizdas.Kad but su kuo kariaut del vedlio vietos.Jauna bezdione stipri jega,o sena-pitirimu.

23087. ZIRO(fractus) :-) 2004-10-17 17:51
Pagraba, labai patiko straipsnis. Tiesa, galbut savavaliska tokia prielaida, bet bandziau pazvelgti per sinergetiniu izvalgu prizme, kaip i grakstu ir taiklu sinergetines vizijos apipavidalinima. Aciu.

23088. fractus2004-10-17 17:54
beje, norejau parasyti "Pagarba" - atsiprasau

26138. ;)2004-12-09 16:16
mmmmmm.........

27863. erffesftret :-( 2005-01-04 14:47
sudassssssssssssssss

70824. Nerijus2006-12-18 15:59
Tiek tiek, kad cia ne joks straipsnis, o istrauka is knygos, netgi is pacios dvitomio pabaigos. Todel norint tiksliau suprasti, ka Sliogeris turi omeny, kai kalba apie Esma (ne Buti), Nieki, daikta, tyla etc, patartina bent pavartyti ankstesnius puslapius.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:13:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba