ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-19 nr. 705

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo (74) • LIBERTAS KLIMKA. Joninės jau laisvos! (9) • SUSAN SONTAG. Ką mes padarėme? (35) • AUGUSTINAS DAINYS. Nakties regėjimai (3) • Sonata Žalneravičiūtė kalbasi su DARIUMI GERASIMAVIČIUMI. Dantų skulptūros, arba Tirpstanti dimensija (5) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (12) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kaži ko belaukiant... (1) • FRIEDRICH G. PAFF. Burtininkas (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Istorinė tikrovė – absurdiškesnė už fikciją (15) • G. K. CHESTERTON. Mistikos paslaptis (4) • RIMANTAS BALSYS. Joninės, Kupolės, Rasos? (10) • TARPTAUTINĖ KONFERENCIJAREGIMANTAS KAŠKAUSKAS. Keturios pasakos (8) • JONAS ŽEMKALNIS (8) • laiškai (43) •

Pabaigos pažadas

Ričardas Gavelis ir ciniškosios sąmonės drama

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia Nr. 20

Ar mitinė sąmonė naikina prigimties kančią? Ar mitas yra kūno ir sąmonės (kultūros) prieštaravimo sprendinys? Kultūra "įvaro" kūną į tradicijos narvą, vis dėlto ji yra ir vienintelė dvasios, sąmonės istorinės sklaidos ir laisvės erdvė.

Nusileidęs į mitinės sąmonės gelmę, R. Gavelis ten tarsi ir randa savosios kančios pradžią ir sprendinį, išsipildymą – ten yra ir Odinas – aukos ekstazės, magijos, poezijos medaus dievas – vienišas ir nepriklausomas, kuriantis pats iš savęs, o ne iš pasaulio. Realybės, pasaulio neigimas, atvedęs iki savęs netekimo džiaugsmo, iki tokio vienišumo, kai nebeįmanomas net dialogas su pačiu savimi, liudija esminę romano negalimybę – dvasinės savižudybės negalimybę: neįmanoma sunaikinti to, ko jau nebėra, t. y. "aš". Tai padaryta dar prieš pradedant romaną. Mito sąmonė tarsi grąžina Rimui Vizbarai jį patį – kaip mito, kultūros istorijos žmogų, galintį apvaisinti savąjį sąmonės pasaulį. Taigi Vizbara atmeta kultūrą, istoriškumą, mitą ne apskritai, bet tas formas, kuriomis šie fenomenai skleidžiasi šiandienos realybėje, nužemintoje ir banalioje realybėje, kur ryšys su minėtais fenomenais yra grynai mechanistinis ir bedvasis, utilitarus, nesiekiantis ištakų, gelmės, dažnai ciniškas. Iš šio pasaulio yra ir pats neigiantis jį individas – Rimas Vizbara. Racionalizmui ir vulgariam realizmui, "apšviestajai" sąmonei gelmė neprieinama iš principo, nes jai neegzistuoja tai, kas nepaaiškinama, kas giliai mumyse, taip pat jausmai ir mitas. Vienatvėje praradęs "pasaulio" ir "aš" santykį, Rimas romane lyg ir randa kitą: mitas – istorija – kultūra – aš. Deja, romane tai nėra išplėtota, kitaip tariant, nepateiktos pozityviosios prasmės, dvasiniai sprendiniai. O gal to taip tiesmukai padaryti ir neįmanoma, tad ir klausti apie tai – nekorektiška. Matyt, derėtų pasitenkinti dar viena H. G. Gadamerio įžvalga:

"Dvasinė žmonijos istorija nėra pasaulio nudievinimo vyksmas, nėra mito sutirpimas logose, prote. Ši schema remiasi istorinės apšvietos išankstine nuostata, būtent naivia prielaida, kad protingos būtybės protas – pakankamas pagrindas jos pergalei ir viešpatavimui. Iš tiesų protas pats savęs neįgalina. Jis pats tėra tiktai istorinė galimybė – ir šansas. Jis nesupranta pats savęs ir ne ką daugiau supranta mitinę tikrovę, veikiau ši tikrovė supa ir neša protą. [...]

Mitai nėra istorinės tikrovės kaukės, kurias protas galėtų nuplėšti nuo daiktų, kad taptų tobulu istoriniu protu. Veikiau mitai atskleidžia tikrąją istorijos jėgą. Mūsų pačių istorinės sąmonės akiratis nėra laisva nuo mitų, begalinė apšviestos sąmonės dykuma. [...] Tačiau tai reiškia, kad istorija yra tai, kas kada nors buvome ir kas esame. Ji yra mūsų likimo būtinybė".

Turbūt tik mitu romane ir įveikiamas bešakniškumas. Tos šaknys sunkiai apčiuopiamos, bet jos egzistuoja bent jau sapniškoje sąmonės erdvėje. Nepatenkinta, atmetanti, ciniškai žiūrinti į istoriją sąmonė, nenorėdama visiškai susinaikinti, neišvengiamai krypsta mito, kaip viršlaikio ir belaikio, link. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad ciniškasis Rimas Vizbara, nenorėdamas patekti visiškon mito priklausomybėn, nelabai juo pasitiki, tikriau – nenori su juo susitaikyti. Kurgi ciniko dvasios laisvė, jeigu jis nepaneigs nei mito, nei istoriškumo. Tačiau, būdami mūsų lemtis, mitas ir istorija neįveikiami, antraip nelieka paties dvasios turinio. Neabejotina, jog autorius ciniškąjį požiūrį nori iškelti kaip vertybę, kaip kultūrinę ir asmeninę laisvę. Nieko nėra nepaneigiamo, tačiau tai dar nereiškia, kad paneigtasis neegzistuoja. Rimas Vizbara nebepajėgia numirti nei kaip žmogus, nei kaip dievas – kažkas vis dėlto valdo jo valią ir jo sielą. Ar tai mito ir kultūros diktatas? O gal visko neigimas, ciniškojo proto struktūra?

Visiškas atsitiktinumas, kad beveik kartu išleista Ričardo Gavelio romanas ir Peterio Sloterdijko "Ciniškojo proto kritika". Toks pat atsitiktinumas, kad skaičiau jas kartu. Tačiau tai kone adekvačios sąmonės matricos, beveik idealiai sutampančios. Vaisingiausias jų gretinimas, jeigu skaitytojas tuo užsiimtų, turėtų būti trinaris: romanas (literatūra) – filosofinės įžvalgos (P. Sloterdijko knyga) – ir realybė bei istorinis, kultūrinis, politinis jos aspektas. Manau, tai suteiks daug intelektinio džiaugsmo ir atvers ne itin skaisčius nūdienos aspektus.

Šleikštulį, kurį sukelia pasaulis, pirmiausia išreiškia kūniškieji cinizmai – vėmalai, ekskrementai, iškreiptas lytinis aktas, onanizmas, užpakaliai, perdimas ir t. t. Neverta čia pernelyg detalizuoti, tačiau visa tai turi ir gilesnę "antikultūrinę" prasmę. "Pagirių vėmalai filosofiškai išreiškė nepakeliamą šleikštulį, kurį jam kėlė pasaulis. [...] Dar daugiau apie pasaulį pasako rytinis onanizmas po dušo srove. Pagirios turi daug siaubingų bruožų, o vienas šlykščiausių – bereikšmė ir skausminga rytinė erekcija..." Kad visi žemieji įvaizdžiai turi kultūrines ir istorines šaknis, manau, puikiai mus įtikins keletas citatų iš "Ciniškojo proto kritikos":

"Seksizmas? Jeigu viskas būtų taip paprasta. Reklama ir pornografija yra išskirtinai šiuolaikinio cinizmo atvejai. Jis žino, kad valdžia, siekdama savo tikslų, turi nuolat pateikti trokštamus vaizdus...".

"Daug kartų muštas, spardytas ir žnaibytas užpakalis žiūri į pasaulį iš apačios, plebėjiškai, populiariai, realistiškai. Skriaudos amžiai nepraėjo be pėdsako. Jie padarė jį materialistą, bet tos realistinės pakraipos, kuri žino, kad reikalai sušikti, bet ne beviltiški".

"Kas nenori pripažinti, kad yra atmatų gamintojas ir neturi šansų būti kitoks, tas rizikuoja vieną dieną paspringti savo paties mėšlu. Viskas krypsta į tai, kad Diogeną iš Sinopės reikėtų priimti į ekologinės sąmonės protėvių galeriją. [...] Filosofas kinikas yra tas, kuris nesibjauri. Tuo jis panašus į vaiką, kuris dar nežino apie savo išmatų negatyvumą".

"Jos (genitalijos) yra apatinės kūno dalies organų genijai. Sukaupusios pakankamai patirties, jos galėtų pasakyti savo nuomonę, kaip iš tikrųjų yra didžiajame ir mažajame pasaulyje. [...] Po "abipusio lytinių organų panaudojimo" – kaip gerai aiškina vedybų sutartį Immanuelis Kantas – dažnai kyla klausimas: "Ar tai buvo viskas? Ir jeigu viskas, tad kam visa ta vaidyba?"

O štai kaip puikiai P. Sloterdijkas aprašo lūpų politinį cinizmą, tarsi paprasčiausiai kopijuodamas mūsąjį originalą: "Viešpataujančio ciniko žinojimas yra paremtas iškreiptu pranašumu. Jis žiūri savo naudos, nors ir žino, kad dėl to atsidurs morališkai abejotinose padėtyse. Iš jo iškreipto pranašumo nesunkiai kyla iškreipta šypsena, piktai protinga grimasa. Ta šypsena gina blogą status quo, neteisybę. Kitų teisės? Kur mes nueisime? Badas? Kas tai yra? Lūpų kamputis, dažnai kairysis, pakyla į viršų. Pono burna aiškiai parodo jo sąmonės dvilypumą; kita pusė juk žino, kad iš esmės čia nėra ko juoktis. Viena burnos pusė pranašiai riečiasi į viršų, o kita nesąmoningai paniekinamai krinta žemyn. Ekstravagantiškas viešpataujančio ciniko realizmas atitinka norą išlaikyti orų veidą, kai susitepi rankas. Tai dažnai dera su nugludintomis manieromis. [...]

Tai valdžios ir jos melancholijos šypsena".

Ir taip toliau. Visi šie fiziologiniai cinizmai R. Gavelio romane eksploatuojami itin intensyviai. Tai ir įsiėdusių tabu laužymas, ir pasaulio šleikštuolio išraiška, ir atsipalaidavimas, ir moralinio iškrypimo parodymas. Ir galbūt šiandienos "intelekto" vaizdinys. Kuo arčiau kūno, žemesniųjų sferų, tuo arčiau gyvenimo, tačiau ir mirties. Kūno cinizmas neišvengiamai gaivina moralinį cinizmą, pastarasis persimeta į politiką, ekonomiką, istoriją, filosofiją, religiją, net "apreiškimo" sferą. Religija jau daugelį amžių priversta atlaikyti nuolatinius cinizmo išpuolius, nes negali savųjų tiesų pagrįsti logiškai, o tik apreiškimu ir tikėjimu – tai yra dogmomis. Politinis cinizmas būdingas ir autoritarinėms, ir demokratinėms visuomenėms: nei viena, nei kita nesigėdi melą pateikti kaip tiesą, jeigu tik mato naudos "kilniesiems" savo idealams... Viską sudėjus, išauga moderni asmenybė, ciniškai neigianti šitą gyvenimą, orientuota į mirtį: "džiaugsmas prieš mirtį", "gyventi, kad mirtum", savinaikos ekstazė, savęs – kaip modernios ir iškreiptos sąmonės – paneigimas ar net susinaikinimas. Žudomasi ne vien dėl vargo, skurdo, bet ir dėl metafizinės nevilties, kuri yra tikroji šiuolaikinės sąmonės cinizmo sesė... Ir tikros mirties negalimybė, tikros pabaigos negalimybė, nes nėra tikro tikėjimo nei šiuo pasauliu, nei anapus, – nes gal iš tikrųjų jau seniai viskas numarinta ar merdėja. Abejonė ėda skausmingiau nei nuodai... Kadangi nebėra tikros pabaigos galimybės, ypač kalbant apie dvasią, negalima ir nauja pradžia, naujas kūrinys, naujas žmogus... Rimas Vizbara niekaip negali pradėti savosios knygos, pamažu praranda kūrybos galias, jis teigia:

"Kai nebesiseka kurti – palaipsniui nužmogėji. Tavęs tiesiog nebelieka – šit kaip tą nelemtą rudenį jautėsi Rimas Vizbara.

Kūryba visuomet buvo jo tikrasis žmogiškasis turinys. Netekęs galios rašyti, bemat pajuto, kad pamažu, bet nenumaldomai nužmogėja. Nė nesuprato, kuo pradeda virsti – gal milžiniška skruzdėle, o gal verksmingu šakalu ar dvokia hiena".

Vis dėlto manyčiau, kad nesugebėjimas kurti yra ne kokia nors laikina, atsitiktinė Rimo Vizbaros būsena, bet dabarties esmė. Kai kuriama iš nevilties ir mirties džiaugsmo, į nebūtį ir grimzta ta kūryba. Ir tikriausiai tąją kūrybą paralyžiuoja pasaulio ir savęs tame pasaulyje baimė, kaip vaisingumą paralyžiuoja vaikų baimė, tėvažudystės, kad ir filosofinės, baimė. Tad tenkinamasi surogatais: realybė keičiama sapnais, meilė – seksu, vaisingumas – onanizmu. Visos kančios – iš negalimybės gyventi ir kurti, nes šaknų atsisakyta, pasaulis paneigtas ir atmestas, siela išdeginta cinizmo, jausmai – radikalaus ir totalaus vienišumo. Ir dvasios alkis, pasaulio alkis, gyvenimo alkis, kurio patenkinti surogatais neįmanoma. "Vienišumas toks nepakenčiamas todėl, kad aš prarandu savastį, kuri gali būti įgyvendinta vienatvėje, tačiau jos tapatumą gali patvirtinti tik man lygių, man ištikimų ir manimi pasitikinčių žmonių bendrystė. Tokioje situacijoje žmogus praranda pasitikėjimą savimi kaip savo minčių partneriu ir tą elementarų pasitikėjimą pasauliu, kuris būtinas tam, kad apskritai būtų įmanomas koks nors patyrimas" (H. Arendt). Sau lygaus partnerio R. Gavelio individas nemato, nebent sukurtų jį pats. Tačiau kaip sukurti, kai atsiduriama situacijoje, kai kūryba negalima. Tai užburtas ratas ir aklavietė...

Taigi atsiduriama nepakenčiamai sunkioje situacijoje, kai kūrybos tęsimas yra tikra kančia ir savižuda ir kai svajojama kuo greičiau užbaigti tąją kūrybą. Rašytojas supranta, kad tikros pabaigos niekad nebus, nebus ir tikro kūrinio, nes tas kūrinys yra jis pats. Kad įvyktų pabaiga ir rastųsi kas nors nauja, turi nebūti jo paties. Pabaigos, kuri signalizuoja vien mirtį, kūrybinė neįmanomybė pasmerkia rašytoją nuolat maltis banalybės sraute, virsti bendrybe, kuriai pasmerktas modernusis žmogus, kuria to nepastebėdamas yra virtęs ir pats Rimas Vizbara, – neturinčia sprendimo galios "gyventi, kad mirtų!" Jam reikia sukeisti dėmenis, t. y. mirti, kad gyventų, tačiau tam neužtenka ne valios, tai jam neduota, nes nėra jokio anapus.

Banalybės srautas yra begalinis ir nesunaikinamas, jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes nėra struktūruotas. Tai gyvenimo terpė, drebučiai, jis neturi savo kalbos...

Pradžia ir pabaiga, sprendimo galia ir valios aktas, kai visą turinį sudaro mirties ilgesys ir džiaugsmas prieš mirtį, tampa esminiu dabarties rašytojo rūpesčiu, norint tęsti kūrybą. Nebeužtenka kalbėjimo "apie", reikia pasakyti – arba nutilti. Kaip sakiau, itin gerai šią situaciją apibūdina ir pateikia sprendinį H. Arendt: "Tačiau dar lieka kita tiesa, kad kiekviena pabaiga istorijoje būtinai puoselėja naują pradžią; ši pradžia yra pažadas, vienintelė "žinia", kurią apskritai gali atnešti pabaiga. Prieš tapdama istoriniu įvykiu, pradžia yra aukščiausias žmogaus sugebėjimas; politiniu požiūriu ji sutampa su žmogaus laisve".

Pabaigos ir naujos pradžios negalimybę puikiai liudija banalus knygos finalas. Iš mitinio požemio, iš savo sąmonės gelmės Rimas Vizbara grįžta be jokio sprendinio, nieko neužbaigęs ir nieko nepradėjęs. (Ir Gretos vidurių bei Vilniaus "apvaisinimas" – tik fiktyvus, nors verbaliai ir atrodo gana įspūdingai. Tai tik metafora, neturinti jokio gyvenimo turinio, o gal ir negalimybės metonimija – viena vietoj kito.) Fikcija vietoj gyvenimo... Pasaulis, gyvenimas – kad ir koks šleikštus jis būtų – turi būti pripažintas, juo turi būti tikima ir pasitikima, antraip nėra kelio į jį, nėra dialogo – vien gyventi, kad mirtum.

Ar R. Gavelio romanas – kaip banalybės šleikštulio, kančios, kūrybos negalimybės ir savižudos studija – yra tuštumos apologija? Tikėjimo ir pasitikėjimo praradimas neišvengiamai sukelia susvetimėjimą, pagiežą, ciniškas nuostatas, dvasinę depresiją, kančią arba agresyvumą. Psichologinė, dvasinė ar kultūrinė agresija ne visada yra griaunanti jėga, ji gali būti ir kūrybiška – beje, dabarties kūryba dažniausiai agresyvi, neigianti. Anot A. Gaižučio, "agresyvumas, mūsų manymu, gyvybiškai svarbus kultūrai skleistis ir turtėti, nepasidaryti jai monotoniškai ir ribotai". Vis dėlto, kur yra ta riba, kad kultūrinė agresija netaptų visa naikinančia jėga? "...intuicija šnabžda – ją gali nustatyti tik protingas, atsakingas žmogaus auklėjimas šeimoje, pedagogika ir dekalogas". Štai kaip paprasta, paliatyvu ir banalu!

Tačiau ką daryti, kad pćčios kultūros gelmenos yra prieštaringos, jei sąmonė iš esmės yra kančia, o ištakos – tamsios (kiek kraujo, kastracijų, žudymo mitologijoje, vienas iš seniausių ir centrinių motyvų joje yra tėvažudystė, kraujomaiša ir negailestinga kova dėl viešpatavimo, lyčių išskirtinumas ir potraukis, švenčiausias organas – falas arba lingas, o pasaulis sukuriamas iš išmėtytų sudraskyto aukojamo dievo demiurgo kūno dalių...). Taigi ramios sąmonės kūryba yra tik kultūros nusiraminimo, užglaistymo, paliatyvus periferinis reiškinys. Kultas ir kultūra neišvengiamai susiję su aukos ritualu, mirties įšventinimu. Ir rašytojo kūryba galiausia prasme yra sąmonės aukojimas, jos mirtis ir prisikėlimas, antraip neprieinama pati kūryba... Čia ir slypi kūrybos dramatizmas, žmogaus, iš prigimties dualios būtybės, drama ir kančia, palaima ir tragedija.

Mirties motyvo, mirties filosofijos, kaip ir gyvenimo filosofijos, ribinės egzistencijos iškėlimas šiandienos literatūroje yra tiesiog neišvengiamas, nes aukščiausia prasme "būti ar nebūti – lygiai menka" (Putinas). Kūrinio spalva, tonai ir niuansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip traktuojami šie klausimai: ar gyventi, kad suprastum, atleistum ir pamiltum šį pasaulį, ar, anot Heideggerio, "gyventi, kad mirtum". Kas atverta, jau nebegali neegzistuoti...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18702. /2004-06-26 22:18
nu ka ... gavelis geriau .daug.daug.neskaiciautavesj.k.

22283. black_widow2004-09-29 14:57
Materijos cia labai aukshtos... kazhkokia kuriniu interpretacija ir dar daug savo minciu persha vyras...

Rodoma versija 27 iš 28 
14:13:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba