ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Nemuzikalių žmonių nėra

ASMUSAS HINTZAS

[skaityti komentarus]

Neseniai Lietuvoje viešėjo Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos dėstytojas, "Yamaha" muzikos mokyklų tinklo Europoje generalinis vadybininkas prof. ASMUSAS HINTZAS. Su juo kalbėjosi Austėja Merkevičiūtė.
_________________________________________________________

– Lietuvoje ką tik išleista Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos dėstytojų knyga "Kultūros vadyba". Joje yra ir Jūsų straipsnis. Man, kaip vertėjai, metus praleidusiai virtualioje šios knygos tikrovėje, labai smalsu akis į akį susitikti su vienu iš knygos autorių.

– Tik atvykęs į Vilnių sužinojau, kad čia išleista mūsų knyga. Tai labai maloni staigmena. Jau penkiolika metų Hamburgo aukštoji muzikos mokykla rengia kultūros vadybininkus. Mūsų dėstytojų kolektyvas susibūrė labai konkrečiam tikslui. Vokietijos kultūros įstaigoms būdinga perdėm hierarchinė struktūra. Ypač teatrams, kuriuose įteisintas intendanto modelis, t. y. viską – ir meninius, ir administracinius klausimus – sprendžia intendantas. Kitų įstaigos darbuotojų balsas nedaug reiškia. Tai ydinga ir neefektyvi praktika, mes siekiame ją keisti rengdami kitokio tipo kultūros vadybininkus.

– Lietuvos patirtis kiek kitokia, kai kurios senosios struktūros žlugo, atsirado naujos, tačiau senieji elgesio stereotipai išliko, žmonės įprato įsakinėti arba paklusti...

– Taip, tai vadinama susitapatinimu. Tokie dažniausi nukultūrinimo padariniai. Nuo mažens matydamas, kaip elgiasi tėvai, mokytojai, ilgainiui patiki, kad taip ir turi būti, atrodo, savaime suprantama taip elgtis. Ir nors pačiam nelabai patinka, elgiesi lygiai taip pat. Tai normalu. Antra vertus, tokia padėtis kultūros srityje – didžiulė problema. Kultūrai skiriamos lėšos visame pasaulyje ypač ribotos, ji gyvuoja iš valstybės pinigų, iš to, ką teikia rėmėjai, mecenatai, pavienės firmos. Tik menką dalį sudaro įplaukos už bilietus, kuriuos perka kultūra besidomintys žmonės, bet jų įnašo anaiptol nepakanka kultūros įstaigos išlaidoms padengti. Antra vertus, kultūros įstaigoms dažniausiai vadovauja menininkai (dainininkai, muzikantai, aktoriai), nelabai išmanantys ekonominius sąryšius. Tai jiems svetima sritis, jie nemėgsta administracinių ir finansinių dalykų, nes nori kurti kultūrą, t. y. jie ir nepakankamai kontroliuoja, kur pinigai panaudojami, kur juos galima panaudoti efektyviau, kur sutaupyti. Tai viena. O didžiausias keblumas – žmogiškieji ištekliai (human resource), turiu omeny visus kultūros (teatro, orkestro, koncertų) institucijos bendradarbius, pradedant valytoja, ūkvedžiu, baigiant intendantu. Visi įstaigoje dirbantys žmonės labai svarbūs, nėra nė vieno nesvarbaus. Pastebėję, kad hierarchinė struktūra tiek sustabarėjusi, jog lemia tik aukščiausio grandinės nario balsas, žmonės nustoja mąstyti ir bendradarbiauti. Svarbiausias klausimas: ar įstaigos darbuotojui (Mitarbeiter) leidžiama bendradarbiauti (mitarbeiten)? Bendradarbiauti pirmiausia reiškia kartu apgalvoti ir aptarti įstaigos veiklą. Negaliu bendradarbiauti negalėdamas pareikšti savo nuomonės, pasidalyti idėjomis. Mums reikia kultūros, kurioje kiekvienas turi teisę parodyti savo žinias, pateikti savo idėjas sprendžiant tam tikrą problemą. Reikia, kad vadovybė matytų ir panaudotų šiuos gebėjimus ir žinias, kurias per daugybę metų įgijo kvalifikuoti bendradarbiai, kad ji sukurtų klimatą, skatinantį žmones drauge galvoti ir bendradarbiauti.

Nuo autokratinio vadovavimo, nuo patriarchalinės vadovavimo filosofijos reikia pereiti prie vadovavimo, grindžiamo partneryste, demokratiniais elementais. Tai nereiškia, kad turime diskutuoti kaip parlamente, kur lemia balsų dauguma. Ne. Aš, kaip vadovas, turiu skatinti bendradarbius prisidėti kuriant naujas koncepcijas, naują elgseną, atrandant naujas galimybes, tačiau, kaip atsakingas asmuo, galiausiai nusprendžiu aš. Tai mano, kaip vadovo, uždavinys, už tai man mokama; tačiau mano darbo kokybė, mano efektyvumas bus daug didesni, jei leisiu visiems darbuotojams iš tikrųjų bendradarbiauti, ne vien įsakinėsiu. Mano įsakymai gali būti vykdomi kartais daugmaž gerai, dažniausiai visiškai blogai. Visi mes, dėstantys kultūros vadybą Hamburge, stengiamės ugdyti kaip tik šias būtinas savybes: kad žmonės, vadovaujantys kultūros institucijoms, išmoktų efektyviau elgtis ir su finansiniais, ir su žmogiškaisiais ištekliais.

Dabar žmonių energija kultūros institucijose labai švaistoma. Reikia tai suvokti ir keisti padėtį. Net genialiausias intendantas turi suprasti, kad be ūkvedžio teatras neveiks, kaip ir be kitų darbuotojų.

– Dėstote kultūros vadybą ir darbuojatės kaip kultūros vadybininkas. Tačiau jūsų profesija – muzikas?

– Taip, studijavau bažnytinę muziką, mano pagrindinis instrumentas – vargonai; tai mano profesinis pagrindas greta chorvedybos. Antra vertus, labai anksti susidūriau su muzikos pedagogika, psichologija – ne studijuodamas, o skaitydamas, taip pat per praktiką. Jau daugiau kaip trisdešimt metų rengiu muzikos mokytojus, esu parašęs daug mokomosios literatūros. Mano specializacija – grupinės pamokos, kurios prieš trisdešimt metų apskritai nebuvo populiarios, anuomet manyta, kad mokyti groti instrumentu galima tik "akis į akį", niekas negalėjo įsivaizduoti, kad penkių ar dešimties žmonių grupę tuo pačiu metu mokytų vienas mokytojas. Anuomet sukūriau tokią metodiką. Taip pat dirbu "Yamaha" mokyklų sistemoje. Taip nutiko, kad labai anksti ir labai intensyviai teko susimąstyti apie žmonių elgesį, apie kertines psichologines komunikacijos struktūras; tai buvo labai įkvepiančios studijos, jas ir dabar tęsiu.

– Gal kiek išsamiau papasakotumėte apie "Yamaha" mokyklas?

– "Yamaha" mokyklos šiais metais švenčia 50 metų jubiliejų. Jos pradėtos steigti Japonijoje 1954 m. Muzikinio lavinimo padėtis Japonijoje kitokia nei Europoje. Mes turime savivaldybių ar valstybės išlaikomas muzikos mokyklas, o Japonijoje tokių mokyklų visai nebuvo ir dabar nėra, todėl muzikinio lavinimo galimybėmis susidomėjo privatūs asmenys ir firmos, šios ir įsteigė muzikos mokyklas, kuriose žmonės gali išmokti, pvz., groti kokiu nors muzikos instrumentu. Įmonė "Yamaha", kuriai, beje, jau 116 metų, netrukus po karo irgi ėmė steigti muzikos mokyklas, kuriose su muzikos pasauliu supažindinami vaikai nuo ketverių metų. Ši specialybė dabar vadinama ankstyvuoju muzikiniu lavinimu. 3–6 metų vaikai turi unikalius raidos šansus. Jei nupieštume tokio amžiaus vaiką atsižvelgdami į jo galimybes, jis atrodytų taip: mažas trapus kūnelis, rankelės, kojelės ir milžiniškos – kaip dramblio – ausys. Šio amžiaus vaikai mėgdžiodami išmoksta gimtąją kalbą. Jie mokosi kalbos nuo pat gimimo, bet nuo trejų iki šešerių metų žodynas kasmet pasipildo apie 500 žodžių. Faktas, kad šešerių metų vaikas moka apie 3000 žodžių. Mokėdami 2000 kurios nors pasaulio kalbos žodžių galite puikiai bendrauti ta kalba. Tokį pagrindą sukaupia vaikai. Tačiau įdomiausia, kad muzikos "kalbą", kurią reprezentuoja muzikiniai garsai ir jų pavadinimai, šio amžiaus vaikai išmoksta taip pat puikiai kaip gimtąją. Mes mokome vaikus pagal tam tikrus metodus, ir po dvejų metų, pradėję eiti į mokyklą, jie lengvai skaito iš natų (smuiko ir boso raktą), aliteracijos ženklus, gali groti ir dainuoti. Jei padainuosite kokią melodiją, jie ją ne tik teisingai pakartos, bet ir nurodys natų pavadinimus, o tai neretai sunku padaryti muzikos mokyklų moksleiviams, jie turi ilgai mokytis. Mėgdžiodami ir tam tikrais kitais metodais šie vaikai išmoko muzikos kalbą kaip gimtąją, ji užfiksuota ilgalaikėje atmintyje. Visam laikui, visam gyvenimui. Jie gali išgirstai melodijai pritaikyti harmoniją, ko irgi neretai nesugeba stojantieji į aukštąsias muzikos mokyklas, t. y. šie vaikai kur kas geriau pasirengę tolesnėms muzikos studijoms. Tačiau pabandę tais pačiais metodais mokyti vaikus nuo septynerių metų tokių rezultatų nepasieksime. Kodėl? Atitinkamas raidos langas (taip jį vadiname) užsivėrė. Žmogus tam tikrais gyvenimo tarpsniais gali įgyti tam tikrų gebėjimų ypatingais būdais. Nuo nulinio (gimimo) momento iki šešerių metų – klausos raidos fazė. Pvz., sprendimas, ar vaikas kalbės lietuviškai, vokiškai, japoniškai ar kiniškai, padaromas pirmaisiais šešiais mėnesiais. Žmonės gimsta su savotišku biologiniu kompiuteriu (galva), ir visame pasaulyje šis biologinis kompiuteris turi universalią programinę įrangą, leidžiančią kūdikiui išmokti bet kurią kalbą. Tačiau po šešių mėnesių ši programa išnyksta iš mūsų kompiuterio disko, apsistojame prie lietuvių ar vokiečių ar japonų kalbos, ir paskui mokantis kurios kitos kalbos prireikia daug pastangų.

– Ar nepasitaiko "beviltiškų" atvejų: juk neretai žmonės sakosi neturį klausos ir pan.

– Ne, galiu nuraminti, tokių atvejų apskritai nebūna. Nesunku atlikti paprastą testą: jei kalbi su žmogumi ir girdi, kad jis kalba taip, kaip mes dabar (sekvencijos moduliuojamos, žodžiai kirčiuojami, tariami garsiai ir tyliai), vadinasi, kalbame su iš esmės muzikaliu žmogumi. Nemuzikalus žmogus to negali, jis kalbės kaip robotas; tai gali būti ligos ar traumos padarinys. Jei žmogus sugeba girdėti ir pakartoti, ką išgirdęs, jis iš esmės muzikalus. Belieka apsispręsti, ar jis nori dainuoti, kalbėti ar groti instrumentu. Tai gali kiekvienas, žinoma, reikalingi ir šiokie tokie genetiniai gebėjimai, bet iš esmės jei žmogus gali kalbėti, jis turi ir muzikinę klausą, todėl ir sakau: nemuzikalių žmonių nėra, kiekvienas yra muzikalus.

– Skamba gražiai...

– Jūs tuo abejojate?

– Na taip, kai išgirstu ką nors staugiant ar riaumojant...

– Tai jau kita tema. Muzika teikia daugybę galimybių. Muzikos poveikis gali būti teigiamas, ja galima paveikti ir labai neigiamai. Muzika galite sukelti romantišką, lyrišką, dramatišką nuotaiką, antra vertus, maršo muzika galima pasiųsti žmones į karą. Muzika veikia labai įvairiai, prisiminkite pankroką ar hardroką, jo klausydami žmonės tampa agresyvūs. Antra vertus, grojant tam tikrą muziką jie švelnėja, minkštėja; žmogus labai jautriai reaguoja į muziką; mes turime akių vokus ir galime užsimerkti, tačiau negalime taip lengvai atsiriboti nuo garsų, muzika pataiko tiesiai į sielą. Mūsų kūne muzika sužadina visą aibę hormoninių reakcijų, cheminius procesus, kurie mus stimuliuoja ir kurių refleksiškai negalime išvengti. Tai yra didysis muzikos poveikio šansas. Čia, Lietuvoje, jau senokai kalbuosi su žmonėmis stengdamasis parodyti, kad išplėstinis muzikinis lavinimas visuomenėje gali labai prisidėti mažinant smurtą, ypač tarp jaunimo. Skaičiau paskaitą Lietuvos teisės universitete. Studentai labai domėjosi jaunimo kriminališkumu, smurtu tarp jaunimo ir tuo, kokios muzikinio lavinimo galimybės veikiant socialinį jaunimo elgesį, mažinant smurtą, t. y. smurto prevencijos galimybės. Berlyne jau dešimt metų atliekami tokie tyrimai: tiriami moksleiviai klasių, kuriose muzikinis lavinimas sustiprintas (nuo pirmos iki šeštos klasės, t. y. 6–12 metų vaikai). Lyginama pavyzdinė mokykla, kurioje vaikai du kartus per savaitę turi muzikos pamokas ir išmoksta groti instrumentu, ir mokykla, kurioje vaikai nesimoko muzikos. Įdomiausia, kad moksleiviai tos mokyklos, kurioje vaikai intensyviai muzikavo, buvo socialesni nei tie vaikai, kuriems muzika nebuvo dėstoma, kurie nesimokė groti. Tai liudija, pvz., toks faktas: tarp pirmosios mokyklos mokinių buvo tik 30% vokiečių, kiti moksleiviai – įvairiausių tautybių, o tai jau savaime didelis įtampos židinys. Mokymasis groti padarė didžiulį socialinį poveikį: vaikas turi susikaupti, išmokti bendradarbiauti su kitais, tapti nuoseklus, kad galėtų ilgesnį laiką repetuoti. Sportas irgi gali būti bendra veikla (komandinis sportas), tačiau sportuojant visada rungtyniaujama, kas greitesnis, stipresnis, pajėgesnis, pažadinamas didžiulis agresijos potencialas. Žaidžiant, pvz., futbolą, patiriama daug fizinių traumų. Agresija labai didelė. Muzikuojant viskas kitaip: turime kartu pradėti, vienas kitą paremti, vienas kito klausyti, atsitraukti, leisti išryškėti kito motyvui, papildyti ir kartu baigti. Jei baigiame ne kartu, grojome blogai. Muzikuojant bendrystės jausmas išugdomas taip, kad vaikai negali atsakyti į klausimą, kas jų klasėje labiausiai mylimas, kas blogiausias ar nemylimas. Tokie vaikai nežino, ką atsakyti. Ką reiškia "mylimiausias", ką – "blogiausias"? Jie laiko save "mes". Tai didžiulis šansas. Vaikai iš kontrolinės grupės, nesimokę groti, nedvejodami atsakė: tas geriausias, anas blogiausias. Kaip įprasta. Taigi akivaizdu, jog muzikavimas gali labai prisidėti, kad visuomenė taptų harmoningesnė, jei tokį muzikavimą nuosekliai plėtosime, t. y. vaikai anksti pradės muzikuoti, dainuoti ar mokytis groti. Čia glūdi didžiulės galimybės, daug didesnės nei vėliau, kai paaugliai ar suaugusieji nusikalsta ir įkalinami. Tada prireikia daug pinigų ir pastangų, investicijų ir į psichiatriją, ir į paskesnes priežiūros priemones. Prevencija dešimtis kartų pigesnė. Domėjausi padėtimi Hamburge, paaiškėjo, kad išlaikyti kalinį kalėjime kainuoja 33 000 eurų per metus; pakanka 500 eurų kasmet, kad įduotum vaikui į rankas instrumentą ir mokytum jį muzikos. Tad ir išlaidų požiūriu daug pravarčiau investuoti į smurto prevenciją. Todėl aš už tai, kad mūzų politikai suvoktų ir panaudotų šansus, kuriuos teikia intensyvus muzikinis lavinimas formuojant harmoningą visuomenę.

– Ar Lietuvos "Yamaha" muzikos mokyklos skiriasi nuo kitų šalių mokyklų?

– "Yamaha" muzikos mokykla Lietuvoje buvo įsteigta prieš dešimt metų. Dirbdami kiekvienoje šalyje atitinkamai keičiame programas. Didaktikos ir metodikos pagrindai išlieka, tačiau stengiamės, kad įsilietų Lietuvos muzikinė kultūra, pvz., lietuviškos dainos ir muzikos kūriniai, esami ar naujai sukurti. Hamburgo muzikos pedagogikos programų tyrimo ir raidos centras (Yamaha Academy of Music Hamburg) veikia visoje Europoje. Jubiliejaus proga norime paskelbti Lietuvos "Yamaha" muzikos mokyklą šios akademijos nare. Tai suteiks jai galimybę glaudžiai bendradarbiauti su kitų Europos valstybių mokyklomis ir naudotis jų patirtimi bei tyrimo rezultatais.

– Kokį įspūdį Jums padarė jubiliejinis moksleivių koncertas?

– Puikų. Ypač gražus baigiamasis akcentas su kūdikiais. Nuostabu, kad "Yamaha" muzikos mokyklos moksleiviai ir pedagogai suvažiavo iš 19 Lietuvos miestų.

– Girdėjau, kad bendradarbiaujate su mokslininkais, tiriančiais smegenų reakcijas į muziką?

– Yra fiziologų, kurie matuoja smegenų sroves. Ant galvos įtaisomi elektrodai; paskui įvairios šių srovių fazės matomos ekrane. Stebima, kur atsiranda virpesiai smegenyse: jei žmogus klauso kokio nors ritmo, reaguoja kairysis pusrutulis. Dešinysis visiškai ramus. O pagrojus įvairaus aukščio garsų seką, priešingai, reaguoja dešinysis pusrutulis, kairysis visiškai ramus. Dabartiniai matavimo metodai leidžia tai nustatyti visiškai tiksliai.

– Vadinasi, už ritmikos pojūtį "atsakingas" kairysis smegenų pusrutulis, už garso aukščio – dešinysis. O harmonija ir tembras?

– Harmonija irgi dešiniajame pusrutulyje, kur apdorojamas garsų aukštis. Tai natūralu, nes harmoniją lemia garsų aukščio santykis. Tembras irgi dešiniajame. Kai, pvz., pianistas groja, jo smegenys tiesiog "užsiplieskia".

– Domiuosi tuo, nes vis tenka susidurti su smegenų traumomis arba ligomis. Girdėjau, kad pažeidus kurią nors smegenų sritį jos funkcijas ilgainiui gali perimti kitos sritys.

– Taip, tai tiesa. Beje, moterims situacija palankesnė nei vyrams. Tai labai įdomu: vyrų smegenų funkcijos labai ryškiai paskirstytos tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulio, pvz., kalbos centras aiškiai yra kairiajame pusrutulyje. Moterų smegenų funkcijos nėra taip aiškiai paskirstytos, negali griežtai pasakyti, kad moters kalbos centras kairiajame pusrutulyje. Jei per nelaimingą atsitikimą vyrui pažeidžiamas kairysis pusrutulis, jis negalės kalbėti. Jei traumuojamas moters kairysis pusrutulis, dešiniajame kuriasi nauji tų funkcijų reprezentantai. Todėl moteris tokios nelaimės ne taip neigiamai paveikia kaip vyrus. Kaip tik tokiais atvejais verta pagalvoti apie muzikos terapijos galimybes. Muzikos terapija galima teigiamai paveikti ligos eigą ar net išgydyti tokias ligas, kurių iki šiol negydo jokia kita terapija. Žinau keletą pacientų vyrų, kuriems po insulto paralyžiavo kairiąją kūno pusę ir kurie po muzikos terapijos seansų vėl bėgioja. Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje rengiami ir muzikos terapeutai.

– Ačiū už pokalbį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18879. kaimiete2004-06-30 16:15
Kodėl čia nėra atsiliepimų? Muzikantai kalba šiek tiek kita kalba? Kaip mokinė galiu pasakyti, kad man Yamahos muzikos mokymo stilius daugiau patinka nei paprastos muzikos mokyklos. Tik kainos skaudžios.

20755. saulius :-) 2004-08-18 22:25
tikrai idomu . reikes pasidometi savo mieste . girdejau rengemos parodomosios pamokos

29076. walerija :-( 2005-01-24 19:42
Panašu.kai tai iš muzikos daromas biznis.Įdomu,ar šios mokyklos įkūrėjai moka mokesčius Lietuvoje.Paslaugos labai brangios.

161513. daiva :-) 2009-05-28 13:52
Patikėjau,kad muzikalių žmonių nėra. Tikrai, vieni talentingai groja, kiti-talentingai dainuoja, dar kiti- talentingai skambiai kalba.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:13:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba