ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Vis toji Amerika

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tęsinys. Pradžia Nr. 23

Gegužės 26, sekmadienis

Tiek dienų man surijo Amerika! Maniau ką nors ir ten užrašysiąs. Kur tau, – sykiu kažkoks kipšas viduje niurkė:

– O kodėl turėčiau?

Galgi protarpiais atšoks daugybė istorijų iš Čikagos, Atlantos, Niujorko. Šiuomi sykiu apie Veisūnus.

Jono troba šviečia – melsvo žalio dažo atšvaitais. Iš tolo.

– Kas nudažė? – klausiu Česių.

– Kas? Sviokla, Marytės sūnus, o ir aš porą sykių pertraukiau. Tik kad Jonas labai keikėsi...

– Kokio galo nesidžiaugė?

– Matai, Sviokla gavo laikinai darbo mieste. Kvartalniku, suprask – perdažo suoliukus, žiūri tvarkos... Taip ir sutaupė universalių dažų, viskam tinka.

Mieste reikia dažyti, pila skiediklio... Iš keturių dėžių – viena jam. Parvežė – tepu. Tuo metu grįžta Jonas, smarkiai pagėręs.

Iš visos instrukcijos jam įstrigo "metalui dažyti", ir ėmė rėkt:

– Namą gadinat, gyvatės!

Sviokla įsiuto, ir Marytė. Metė teptukus žolėn...

– Dažai veltui, darbas veltui, dar šnapso duok... Valkata!

Jonas berėkdamas užsilipo tvartui lubų klot. Kurį laiką dar klykė visi. Paskui Jono balsas dingo.

– Užsimušė ar pasikorė?

Visi lipa ieškot, rado saldžiai įmigusį.

– Laki ir laki!

– Tai kas, bet ir dirbu, – prasibudo anas, – va eikit pažiūrėt Karauskio Vito. Tas trylikta diena laka. Vyno butelis prie galvos ir jokio darbo. Senis sako:

– Nespėju šimtinių keist! Pardavėjui liepiau, kad neparduotų. Kur tau – per kitus paprašo. Ir tiems gerai, ir šitam gerai...

Merga, kuri dar važiavo į Kubą andai, naktimis atvažinėja pas Joną. Sesuo sėda prie vairo ir – bac! Atlekia iš kito sodžiaus galo.

– Kelkis!

Jonas:

– Palaukit, gal aisiu svirnan, lašinių atpjausiu...

– Mes visko savo turim! Mums vyro reikia. Kelkis!

Kur jau bepabėgsi, – taip iškankintam vyrui nėr kada trobą dažyti.

Pirmoji tokia vasara, kai kurmiai ne rausia, ne aria, o tiesiai gilyn, tarsi grąžtais sugręžė žemę. Visi spėlioja, ką tai reikštų.

Gegutės savo kiaušinių neperi todėl, kad retai juos deda. Prieš tai akylai seka, kada deda toji, kurios lizdan jinai įkiš savo būsimą vaiką.

Česius giriasi matęs (ar skaitęs): svetimą kiaušinį snapu išima, savąjį, ant žemės padėjusi, į lizdą įneša.

Kol "motinėlės" nėr.

Ir žmonių, ir gaivalų gyvenimas tiesiog vyksta, moralu ar ne – kaip pažiūrėsi. Tie, kurie rašo, neturėtų daryti jokių išvadų.

Nemunas teka nepamokslaudamas.

Per tą laiką Č. sukežo, verkia rytais dėl skaudančių kojų, o akys nesuveda vaizdo. Sunku dviračiu važinėt. Tuotarp Karauskis dar pernai važiavo, arti 100 metų būdamas.

Trys apspurusios (manęs nebuvo!) lelijos daržo kampe, trys nepaprastai išvešėjusios. Vilkdalgiai (o lelijiniai) Anatolijaus sode. Visas senovinio kaimo atminimas. Tiek išlieka per 300 metų. Lelijos, vilkdalgiai... Beržai traukia neilgai, išpūzdrėja, lūžta, apželia medgrybiais.

Pilna pamiškė, sodai ir panamės tų pačių auksinių samanų ir zylių, persirengusių bobutaitėmis.

Ties Dargužiais ūgtelėjusių rugių take pamačiau vidutinio amžiaus moterį, žalia suknia, basą, balta plačia skrybėle... Ėjo nusisukusi, visai nežiūrėdama.

– Taigi mano motina, eina visai nepažindama mūsų.

Toks jausmas buvo ištikęs gal tik 1981–1982 metais Žaibo gatvėje.

O kas?

Gegutės paleidžia savo vaikus ir kitąmet nė vieno neatpažįsta.

Jeigu žmonių pasaulis irgi būtų toks, tai išties baisu. Karaliaus Oidipo pasaulis. Visi gyvena, bet tarpusavyje niekas jokiais ryšiais nesusietas.

Kodėl taip rašau?

Amerikoje juk sutikau tiek širdingų žmonių.

Kada nors vis vien parašysiu apie juos, pažintus ir nepažintus.

Apie mums nepažįstamą džiazą

Aras Biškis su savo grupe Čikagoje. Pagrindinis jo atlikėjas – Aras pats jį susirado keliaudamas, prie Trinidado – vienoje iš Karibų jūros salų – padirbdino fortepijoną iš jūrinės statinės.

Tatai yra stebuklas: džiazas, jungiantis laukinius, požemių, vandenų, džiunglių aidus ir subtiliausius Europos klasikinės muzikos virpesius.

Manyje viskas ėmė virpėti, o Aras – virpa jau iš ryto, vos ėmęs kalbėti.

Ilgai klausęs lietuviško džiazo tepasakė, jog čia "netikras džiazas".

Groja visur – bare su "Al Caponės galva", laivuose, neįgaliųjų mokyklose.

Miega ten, kur būta arklidės.

Yra genialių lietuvių, apie kuriuos labai mažai žinome. O kodėl jie turėtų garsintis?

Arui dabar, regis, 42 metai.

Žmogus, pilnas stebuklingos muzikos.

Panašiai andai svajojau būti sklidinas poezijos.

Žmogus, kuris yra muzika arba poezija. Ritmas, metras, dvelksmas – dvasia.

Iš esmės tai magiškas, burtų pasaulis. Ilgi juodi plaukai, veriančios akys, kava trečią valandą ryto, paskui durys trinkt ir kažkas panašaus į "Čia, čia, či-a..."

Jie – trys vyrai ir dainuojanti mergina (vokalas) – gyvena improvizacija.

Pasaulis kaip kerinti improvizacija. Ir dar sykį: pianinas, statinė, iš kurios sklinda angelų viršgarsiai.

Kvailas žmogus, aprašinėjantis džiazo muzikantus.

Birželio 5, trečiadienis

Čigonų ansamblis iš Prancūzijos

Jie yra tikrieji energijos pliūpsniai, giesmės, kurios kaip virvės. Vejamos iš kosminio ūko.

Birželio 6, ketvirtadienis

Apie moteris su skarytėmis

Jau grįžęs į Vilnių, perskaičiau, kad Žemaitei, apie 1920-uosius viešinčiai Amerikoje, lietuvės ponios siūliusios nupirkti skrybėlaitę.

– Ką ten su ta skaryte!

Julija primygtinai ryšėjo savo skarą.

Viešint pas Mariją M., kur pernai gyvenusi Nijolė M., ši klausinėjusi, kodėl Nijolė iš ryto ateidavusi valgyti su skaryte ir su skaryte...

– Gal ji priklausė kokiam vienuolynui?

– Ne, – pertariau, – jau tada nuo švitinimo procedūrų jai buvo nuslinkę visi plaukai...

Tiesa, a. a. Jonui Pajaujui vėl buvo ataugę. Prieš mirtį.

Nijolei nespėjo. Jau tada Gr. buvo išrinkusi jai gana dailų peruką.

Kodėl Žemaitė neužsimovė skrybėliuko – aš nežinau. Galgi ir ne vien iš meilės lietuvybei? Juk neilgai beišgyveno iš užjūrių grįžusi.

Apie tai, kas slapta

Net didžiausieji pranašai nedrįsdavo pareikšti, kad pas juos (juose) yra Viešpaties lobiai. Arba tai, kad jie permano tai, kas paslėpta. Dievobaimingumas sergsti nuo "atidengimo, skraistės nutraukimo".

Manau, kad taip persergima nuo išprotėjimų.

Mano laikų "žinotojai" pasirodė besą pokvailiai žmogeliai.

Beveik gyvenimo dėsnis: ten, kur vienas žmogus pripažįstamas (tariamoji charizma), bemat jį apkimba bepročiai, šventieji ir nusikaltėliai. Kalėjimuose (Lietuvos) 15 000 vyrų bei moterų (jei ne 20 000), apsikarsčiusių mobiliaisiais telefonais. Pilna kvaišalų, gaidžių ir ožių... Žmonės (kurie laisvėje) smaginasi per juos.

Tai liudija, kad visi esam slapta nusikaltę. Arba geidžiame to.

Birželio 7, penktadienis

Dėdė, kurio ieškojau

Žinojau, kad toks yra, tik iš prieškario fotografijų.

Pavyzdžiui, vieno sodžiaus jaunų bernų fotografija. Jiems visiems tada būta po 20–21 metus.

Švariai nusiskutę žandus, gražiai apkirpti, su kostiumais ir kaklaraiščiais, šiek tiek per arti suglaustom galvom.

Arba – Veisiejų dvaro parke. Vasarą po medžiais, aikštėj, baltmarškiniai su dviračiais.

Apie 1938-uosius.

Paskui juos visus pervažiavo Amžius.

Josephą Zakį suradau Čikagos priemiestyje. Atvėpusia lūpa, 88-erių.

Metė man iš anksto paruoštą drabužių ryšulį.

– Pasimatuok! Šitie, matai (rodo į giminaičius, trečios eilės pusbrolius, kuriems jau aš "dėdė"), užaugo kaip jaučiai...

– Dėde, gali būti per maži.

Apsiraudojome, kai viskas pasirodė "kaip tik". Ir kostiumai, ir marškiniai.

– Kiek tau dabar?

– Man 59...

– O aš išėjau 1944-aisiais, tavęs neatsimenu, neturėjai nė metų...

– Kur išėjote?

– Į Seinų savisaugos pulką. Veisiejuos, matai, negalėjau būt. Buvo du bolševikėliai.

Vašingtone jis ilgai dirbo ambasadoje – vairuotoju. Jau nesamos Lietuvos valstybės. Ambasadoriaus, regis, Žadeikio...

Daugiau nė žodžio apie tuos, kurie mirę, nežinomo likimo nešiojami visame pasaulyje.

Dar kartą užmetė į mano barzdą ir akinius.

– Matai, kai tavo tėvą Vilkelienė atsibylinėjo ir atvežė į Lietuvą, buvo visas nušašęs...

– Kiek jam tada buvo?

– Neatsimenu, atmenu tik, kad jau keturiolika turėdamas buvo svarbiausias Stasio ūkio gaspadorius. Marijoną sykį prilupo, kam anas leido žydams javus iš aruodo išsivežt. Atvažiavo Snaigyno ledu ir išsėmė...

– O dėdė Stasys ką?

– Stasys? Nuolat prekiavo. Čia restoraną Lazdijuose pirko, čia spirito fabriką Veisiejuos.

– O kas tie bolševikėliai?

– Vailionio Adalpa ir Švitrukas. Vienas nuskendo žuvis ežere sprogdindamas, kitas dirbo Vilniuje teisėju po karo.

Eidavo pas Zojką barzdų skustis. Ten ir įsirašė... Tegul, matai, bobos tą vynelį siurbia.

Ir – slapta vis atneša man geresnio alaus.

Plačia kaip mano tėvo apatine lūpa.

– Nebūk toks atsiviepėlis! – bardavo motina jį einant į svečius.

Ir – sapnas galop

Kad miegame mažoje kito dėdės trobelšėje. Kad lyja, drėgna, troba žema, priemenė senoviška, šviečia dulsvai pro langus. Trejetas žmonių vienoj lovoj. Žmona – per vidurį...

Neramu kažin ko. Praveriu priemenės duris ir matau, jog nuo vieškelio atėjusi sėdi ant ilgo suolo prie kūtės vidutinio amžiaus moteriškė...

A. a. mano motina!

Aš čia trankausi po visas pasvietes, o jinai teturi vienatinę vietą pareiti. Ant ilgo suolo prie tvarto.

Vokiškos mašinos ūžia plentu.

Nei iš šio, nei iš to paimu lazdą ir vožiu galvon mažam juodam šuniui, atėjusiam prie durų. Snukis panašus į barsuko ar kokio susitraukusio lokio.

Nė viaukt! Po 59 metų.

(Laimingi, kas turi ašarų.)

Birželio 8, šeštadienis

Anot mano bičo Leonardo, kregždutės, pamačiusios vyrus, taip jais pasidyvija:


– Geri vyrai, geri vyrai!
Kaip pipirai. Anei sėti,
Nei ravėti...
Patys dygsta.

Kada (neaišku) ir kokioj Lietuvoj taip būdavę su ta pipirų veisle?

Kaltas rimas: vyrai – pipirai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18713. sigis2004-06-28 09:44
ui,nu,tiek pavazinejes po amerika sekanciuose SA vien mano straipsniai bus.....

18748. buhalteris2004-06-28 18:06
"Tiek dienų man surijo Amerika!" - apsirijėlio dejonės. Važinėja SG po pasaulį ir dejuoja, kad tenka važiuoti. Tarytum į kokius rekrūtus. niekas neverčia gi. pagal šėtono sumanymą blogame žmoguje apsigyveno labai geras poetas.

18797. Cinikas2004-06-29 06:31
Kazkaip Satenai pasidare labai antiamerikoniski. Gal tuoj Marksizmas prades lietis is ju puslapiu?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:13:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba