ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytauto Balčyčio reprodukcija
Jadvyga Nalivaikienė. Atminimas.

Mano vaikystės trobelėje, išskyrus kelis abrozdus, jokių paveikslų nebuvo. Tiesa, mėgdavome žiūrinėti knygose išpieštus vaizdelius, žmones, gyvulius, turėjome vieną kitą nuotrauką... Kas dar? Greičiausiai tai ir visa tapyba! Teiraus ežero gale gyveno senė Vaiciekienė. Vyras jos bene buvo miręs, sūnus Kaziukas – gerokai kvaišas, dar dvi dukros. Kaziukas ganydavo su mumis gyvulius, labai gražiai surišdavo šluotas, įkurdavo ugnį net ir per lietų, o į Vaiciekienę moterys kreipdavosi... paveikslų. Manot, atsimenu, kaip ir ant ko ji paišydavo? Matyt, priklausydavo nuo to, ką turėdavo. O gyveno ta šeima skurdžiai be galo. Paišydavo ji gėles, gulbes. Žodžiu – sieninė tapyba! Ilga ir kreiva senė buvo ta Vaiciekienė, bėgdavo vis paežere, paežere rėkdama, kažką pati su savimi kalbėdama linkui didžiulio beržyno, kur mes eidavom žemuogiauti, kol prasidėjo kolektyvizacija, ir vyrai, aplenkdami vienas kitą, per porą dienų paguldė visus beržus ant šono... Taigi beržynas liko tik Vaiciekienės paveiksluose. Bet ne apie tai.

Ir šiandien jeigu ką prisimenu, tai savotišką magiją, kuria buvo apgaubta mums, vaikigaliams, šita moteris ir tai, kad ji "moka paišyti". Eidami pro jos susigūžusią pirkaitę, žūtbūt bandydavome užmesti akį į langą, – o gal ir vėl pamatysime išmargintas sienas, šviesą, kylančią nuo žalių, geltonų, lelijinių spalvų, vieną kitą figūrą išsprogusiomis akimis, balandį ar kokią paną... Nūnai suprantu, kad iš tikrųjų buvome maži laukinukai, žiūrintys į pasaulį beveik kaip Velykų salos žmonės. Paveikslai mums buvo paslaptingas, mistiškas, baisus ir gražus, visai kitas pasaulis.

Toks pats pasaulis atsiverdavo mums ir per atlaidus, atsidūrus miestelių ar bažnytkaimių bažnyčiose, kur viskas buvo "kitaip". Pradedant šventoriumi, baigiant altoriumi.

Tai, kas kabėjo mūsų trobelėj ant sienos, ką piešė mūsų "žiniuonė", kas apsupdavo bažnyčioje, – vis sukurtiniai dalykai. Šiaip jau mūsų akį džiugino laukas, ežeras, medžiai, miškai, kasdienės daiktų formos... Tada niekados nepagalvodavai žmogus, jog reikės samprotauti apie spalvinį, plastinį, figūratyvinį pasaulio regėjimą. Rašau šiuos žodžius be jokios ironijos, nes šiandien man iš tikrųjų įdomu, kur ir kaip prasideda panašūs dalykai. Ką nešamės su savimi pasiėmę iš to, kas regėta, ir to, kas jau yra mūsų sieloje, dar prieš užgimstant į ją įrašyta. O gal įdomi tėra šiųdviejų pradų sąveika: dažniausiai regime tai, kas jau yra mūsų sieloje (visa kita praslysta pro mūsų akis), regime tai, kas mums svarbu, – savo vidinę savastį.

Žinau, tiesa, ir kitą tiesą: begalybė visados skverbiasi keliom kryptim – tiek į mūsų vidinę, giliąją, archetipinę prigimtį, tiek į pasaulį – į tai, kas jau sukurta kitų, į tai, kas dar gali būti sukurta, kas egzistuoja kaip galimybė. Užtenka tik kažkam praverti mūsų akis. Visos giliosios tiesos yra ir pasaulyje, ir mumyse. Galgi todėl užteko vieno Čiurlionio pamatymo, vienos kelionės į Kauną, kad jo paveikslai "priliptų" visam gyvenimui? Bet visa tai, deja, buvo po 15 ar 17 metų, jau studijuojant. Galėčiau pasakyti, kad pietų Lietuvos gamtovaizdis buvo mano prigimtinė sielos dalis, o Čiurlionio regėjimai neatskiriami nuo šito gamtovaizdžio. O! Negi tik per bendrą gamtinę savastį suartėjau su jo kūryba? Tai dar klausimas. Ir jums buvo taip.

Hieronymus Boschas, kurio albumą pavarčiau jau po universiteto, vargu ar buvo ką nors girdėjęs apie Lietuvą, bet į jo paveikslų reprodukcijas aš negalėjau žiūrėti be švento virpulio. Yra toks terminas, siekiantis dar Biblijos laikus, "šventasis siaubas", – taigi jis sukaustė mane tada, jau suaugusį žmogų. Lyg būčiau pažvelgęs į savo (ir ne savo) prigimties šulinį.

Bet aš norėjau parašyti apie vieną mūsų liaudies dailininkės primityvistės Jadvygos Nalivaikienės paveikslą, lydintį mane iš vieno būsto į kitą. Jis vadinasi "Atminimas", įsigijau jį bene 1968 metais iš tada dar sveikos ir gyvos dailininkės, gyvenusios Užupyje. Pirmą sykį pas ją mane nuvedė tada dar Dailės instituto studentas Petras Repšys. Prisimenu jos beveik kaimiškos medinės trobos galą (kylant į viršų tada Margytės gatve) ir ją pačią, labai kaimietišką, atvirą moterį, tikriausiai visiems mėgusią pasakoti savo gyvenimą. Kaip jinai apsiženijusi su ukrainiečiu Nalivaika, kaip jisai išsivežęs ją iš Lietuvos, kaip juodu gyvenę Odesoje, paskui karas. Vienąkart ji, sužinojusi, kad vyro pulkas stovįs kažkur netoliese, sykiu su kitomis moterimis vežė jam valgyti... "Nueinu į tokį lauką, vyrai kukurūzuose sugulę. "Nalivaiko", – sakau. Visi vienas per kitą tik "Nalivaiko, Nalivaiko..." Ateina jis, suvargęs, apžėlęs, į valgį nė žiūrėti nenori, tik staiga verkt ėmė, kad jam jau viskas... Paskui lėktuvai užskrido..."

Nalivaika žuvo kare, kaip ir daugelis. Jinai liko gyventi, užaugino sūnų. Keista, bet kitų jos pasakojimų, pavyzdžiui, kaip ten gyveno, kuo vertėsi, nelabai atsimenu. Atsimenu tik nuolatos jos kartojamą sapną, kaip viršum Trakų ežerų paletės ovale jai apsireiškusi Šventoji Mergelė Marija ir pasakiusi: "Tu būsi dailininkė". "Betgi aš nemoku paišyti!" – nusistebėjo Švenčionių krašto moteris. "Nieko, tu paišysi meilę", – atsakė Marija. Tada Jadvyga Nalivaikienė ir sugrįžo į Lietuvą, nutapė kelis šimtus paveikslų. Ir numirė... Jos sūnus, fizikas, atvažiavęs iš Odesos į motinos laidotuves, beje, net nežinojo apie savo motinos pomėgius.

Taigi, "Atminimas". "Čia aš pati sėdžiu sekmadienio rytą, su gėlėmis, pasiruošusi eit į bažnyčią", – mėgdavo aiškinti. Medžių nuokalnėj pribarstyta, arklys baltas, lyg išpraustas, tolumoj rausvuoja ta jos bažnyčia, o ežerėlyje gandras, bebaigiąs paspringti varle... Tai toks apytikris paveikslo aprašas, literatūra, kurios beveik nereikėtų pasakoti.

Manote, kad aš labai žinau, ką svarbu apie šį paveikslą pasakoti? Šiek tiek užsiminiau apie pačią paišytoją, galėčiau daugiau papasakot apie primityvizmą, kuris mūsuose tuo metu prasidėjo. Gyvi ir stiprūs buvo dar L. Šepka, S. Riauba. Vėliau prisidėjo kiti. Primityvizmas tada pliūptelėjo ne vien pas mus. Ir Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, Ukrainoje. Lenkai antai savo Nikiforą išgarsino visame pasaulyje, Gruzijoje "atkastas" Pirosmanis atkeliavo net į mūsų sceną, padėjo Vilniaus jaunimo teatrui išgarsėti, neprieštaraudamas, gražiai sutardamas su moderniausiais autoriais, su didžiąja klasika.

Tokia, mano protu, yra ir Jadvyga Nalivaikienė. Nepasakyčiau, kad tai kokios nors amerikos, kažin kas nebūta ar negirdėta. Mat esama laikotarpių, kai menuose, gal ir istorijoj, ir filosofijoj, svarbu ne pasakyti ką nors nauja, o sugrąžinti sena, tai, kas tūno pačioj gelmėj, be ko neįmanoma eiti į priekį, gyventi, išlikti žmogumi. Taip ir šitas naivus, pirmapradiškas prigimties pliūpsnis vėl surišo mus pačius su mumis, su mūsų tėvų ir senelių šventyklomis.

Pavartojau čia šitą žodį "šventyklos" ne šiaip sau. Dabar jau dažnai šventyklos neatskirsi nuo kokios nors... spjaudyklos, – taip įpratome džiaugtis tuo, kas mumyse buvo paslėpta, nerodytina. Negražu būdavo ne tik kad pernelyg atsilapoti, pasakoti apie savo smulkius rūpesčius ir bėdas, negražu būdavo tyčiotis iš žmogaus ydų ir negalių, žiūrėti į jį pro rakto skylutę ir t. t. Naivusis menas – gal buvo paskutinis, norėjęs padovanoti mums kažin kokią visuotinę žmoniškumo šventę. Visame pasaulyje jį kūrė dažniausiai jau seni (ar pagyvenę) žmonės, neturintys profesinio pasiruošimo, tačiau turintys didelę dvasinę patirtį, kančią, sielvartą. Gyvenimo nuskriausti, sulaužyti, atstumti, dėl to siekiantys dvasinės kompensacijos.

Vienur jiems dirvą paruošė modernistai (kaip Prancūzijoje, kur H. Rousseau stovi greta Apolinaire’o ir Picasso). Kitur tai buvo natūrali tąsa, liaudiškos energijos išlydis (Lietuvoje, Ukrainoje, Jugoslavijoje). Vienur sutapo su madinga archetipų teorija, pirmykštės magijos kultais mene, kitur – begalinė nostalgija, namų, prieglobos nuo gyvenimo vėjų paieška.

Žinau, kad kitam panaši tapyba ne itin ką reiškia. Neprofesionalu, girdi, naivu, vaikiška. Kaip sakoma, Dieve padėk! Tik kodėl turėtume gėdytis viso to, kas mumyse "neprofesionalu, naivu, liaudiška, vaikiška". Gal netgi sentimentalu? Viena prasme visas naivusis menas yra amžinas. Primityvumo sluoksnis, beje, neplonas ir Donelaičio, ir Baranausko, ir Strazdo poezijoje. Man pačiam daug nykesnis yra tas menas, kuris neturi savo vitalinių šaknų, gamtinio podirvio. Jis vienaplanis, lengvai perregimas, racionalus, jame nerasi centro – iš kur viskas imasi ir kur visa prapuola. Žinau, kad profesionalioji dailė, kaip ir poezija, turi gerti ir geria iš daugelio šaltinių, žinau, kad ir liaudiškomis tapybos, skulptūros, muzikos tradicijomis nemažai spekuliuojama, tačiau kažkaip sunkiai įsivaizduoju kelių mūsų kultūros dešimtmečių raidą be šitos atgaivos.

Skulptorius S. Kuzma sakosi pirmiausia regįs savo būsimas skulptūras sapnuose, apie poeziją galima būtų pasakyti, kad iš pradžių, tada, kai eilėraščių dar nėra, poetas "girdi" juos arba kažką panašaus į eilėraštį, apytikriai netgi gali pasakyti jo ilgį, eilučių, posmų skaičių, įsivaizduoja grafinę formą. N. Mandelštam, O. Mandelštamo žmona, dažnai užrašinėjusi savo vyro šnabždamas eilutes, rašo, esą jai susidarydavęs įspūdis, jog eilėraščiai savaime egzistuoja kažkur erdvėje, kybo nelyginant prinokę vaisiai ant medžio šakų... Belieka juos nuraškyti. Gal kažkas panašaus dedasi ir su paveikslais? Pirmiausia jie išnyra prieš vidines žmogaus akis, nelyginant koks regėjimas – spalvinis ir vaizdinis, erdvinis ir plastinis. Didieji italų dailininkai "susapnuodavo" arba "išmelsdavo" iš dievų savo drobes, – ar nebūta ko nors panašaus ir su šituo "Atminimu"? Moteris, senutė prisimena savo tolimą, seniai jau palaidotą jaunystę, save pačią, jauną ir gražią, šventadienio rūbais, nuskaidrėjusia siela reginčią savo ir savo aplinkinių šventę. Tegul tai visiems anuo metu Lietuvoje įprasti atlaidai, tegul netgi nieko ten nebus, neįvyks, tačiau jinai r e g i J ą, ir tai yra daugiau negu jos įprastinis gyvenimas, bent jau reikšmingiausioji kasdienybės papilda.

"Kam reikalingas kelias, jeigu jis neveda į šventovę?" – šita retoriška išmintis iš andai populiaraus gruzinų kino filmo "Atgaila" labai greitai įėjo į kasdienę žodinę apyvartą, tik – ar nebuvo jos mūsų sieloje ir anksčiau, ar jinai, kaip nuojauta, nėra amžina?

Kalbu čia apie šventovę plačiausia prasme, apie meną, kurio negali būti, jeigu žmogui "nėra nieko švento".

Per tuos metus, kol bandžiau pramokti poezijos abėcėlės, spėjau susigyventi, pamilti daugelio mūsų dailininkų darbus, šį tą supratau, kaip gimsta, kaip kuriamas paveikslas, esu perskaitęs ir skaitau daug išmoningų straipsnių apie dabartinę mūsų tapybą ir vis nepaliauju galvoti apie apsiskaičiusias ir sykiu spontaniškas, tarsi "iš niekur" atėjusias asmenybes, talentus, kurie pajėgtų sujungti, sulieti, susintetinti tai, kas glūdi mumyse nuo senovės, su tuo, kas vos nujaučiama ore, pasaulyje, gamtoje. Galvoju apie lietuvišką dailę, kaip ir apie lietuvišką poeziją. Skirtumas tik tas, kad vienur gal daugiau regima, o kitur – girdima, o gal net tai – netiesa... Viskas neatskiriamai susipynę.


1986–2004

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18778. nd :-) 2004-06-28 23:28
Dekui Sigitui. Malonu buvo suzinoti, kad poetas parode pagarba ir demesi vaizduojamojo meno atstovei. As prisiminiau vaikyste (apie sesiasdesimtuosius metus) -motinos sesuo irgi piese, ir man tai buvo didelis stebuklas sedeti salia ir stebeti. Tas sventas darbas isliko ir man dideliu pomegiu. Labai gailiuos, kad neturiu ne vieno tetos darbo, nesupratau, kad reikia issaugoti.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:13:13 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba