ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos

R. B-tas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis Vilniuje. 1870–1880
Józef Czechowicz

Deputacija susidėjo iš keturių vyrų ir trylika mergaičių – Berlyne deputacija rūpinosi Lietuvių Mylėtojas Dr. Sauerweinas-Girėnas – Deputaciją priėmė, išklausė ir pavaišino tiek pats Karalius, tiek Karaliūnas – Bet Bismarkio politika vis vien liko nepakeista


Drūtai stovėk, drūtai laikykis
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkis,
Tegul supyksta nežinė!..

Tokiais žadinančiais žodžiais šaukė devynioliktojo amžiaus pabaigoje jau merdėjančią prūsų lietuvininkų dvasią, kad ji drūtai stovėtų, laikytųsi gyvenimo kovoj, kad ji drąsiai kalbėtų ta brangia, puikia lietuviškąja kalba.

Ne veltui. Lietuvininkai subruzdo; jie pamatė, kad jų kalbai, jų papročiams artėja tamsus rytojus. Lietuvininkų sieloj vėl žybtelėjo jau apmarinta meilė savo kalbai, savo kultūrai, savo pamiltam lietuviškam kraštui. Lietuvininkas, kurs ilgus šimtmečius klusniai tarnavo savo valdovui – karaliui, išdrįso prabilti į jį gindamas tą, ką jo tėvai jam paliko, ką jo šventa pareiga yra ginti. "Aš tau dirbau, aš tavęs klausiau, aš gyniau tavo žemę nuo priešo, kai kiti jau nebegynė, aš noriu dabar, kad ir tu pabotumei mano prašymą; nevarytumei mano mielą kalbą iš mokyklų". Ir jie, lietuvininkai, ant ryšulių pasisėdę, giedodami psalmus, daug kartų važiavo pas karalių, rinko parašus, kad nebūtų taip žiauriai elgiamasi su jais.

Dabar aplankykim tą, kuri 1878 m. vykstant pirmajai lietuvininkų deputacijai pas Prūsijos karalių, Vokietijos ciesorių Wilių I, buvo tos deputacijos dalyvė, p. M. STIMBRIENĘ--PURVINIKĘ iš Klipštų kaimo, Klaipėdos apskr. Kiti tos deputacijos dalyviai beveik visi jau senai atsisveikino su šiuo pasauliu, todėl mums bus nepaprastai įdomu pasimatyti su ta garbinga senole ir išgirsti iš jos bent keletą žodžių, kaip jie tą savo kilnų žygį vykdė. Dabar ji ten kaime lyg ir visų užmiršta baigia savo gyvenimo vakarą.

– Būtų nepaprastai džiugu išgirsti iš Jūsų, kaip lietuvininkų deputacija 1878 m. važiavo pas karalių ir kas jus toj kelionėj vedė, – paklausiau aš p. Stimbrienę.

– Tai buvo keletą dienų prieš 1878 m. Kalėdas, kai traukinys, kuriuo mes važiavome į Berlyną, apleido Klaipėdą... Stoty mus išlydėjo didelis būrys žmonių, tai buvo tėvai, giminės, pažįstami. Vagonas, kuriame mes turėjome praleisti savo kelionę, buvo ketvirtos klasės, be suolų. Kad nereikėtų visą kelionės laiką stovėti, pasitaisėmė pasisėsti ant mūsų ryšulių. Iš viso mes buvome septyniolika asmenų, keturi vyrai ir trylika mergaičių. Mes, mergaitės, nedaug viena kitą pažinom, nes buvom surinktos iš visų parapijų. Iš mūsų, Jokūbo, parapijos buvome trys: Marikė Dovilikė iš Vitės, Katrina Skroblikė iš Melnragės ir aš. Iš vyrų šalia kunigo Glogau, kurs deputaciją organizavo ir vadovavo, buvo dar laukininkai: Plonaitis iš Bendikų, Butkeraitis iš Pašyšių ir Peneris iš Mantvydų. Pirmieji du, jauni būdami, buvo Berlyne prie gardų tarnavę ir už pasižymėjimą garbės ženklais apdovanoti. Laikrodis rodė ketvirtą valandą po pietų, kai iš Klaipėdos išvykome. Pirmąsias valandas mes, mergaitės, beveik taip ir prie langų praleidom, juk traukinys mūsų kraštui tuokart buvo naujiena. Tik pirm keturių metų jis pirmą kartą sušvilpė Klaipėdos padangėje – aš tuokart prie kunigo ėjau.

– Kiek metų Jūs turėjot, kai vykot į Berlyną?

– M. Dovilikė ir aš buvova visų jauniausios, man tuokart buvo aštuoniolika metų. Mane deputacijos vadovai tik dėl to gal ėmė drauge, kad mano tėvai Hohencolernų namams jau iš seniau buvo pažįstami. Prūsijos karalienė Luizė, būdama 1807 m. Klaipėdoj, buvo į mano tėvo tėvo svodbą atsilankiusi, mano tėviškėj, Gindulių kaime prie Klaipėdos. Su ja kartu buvo ir Wilius Pirmasis, kuris tuokart turėjo trylika metų. Luizė jaunajai porai dovanojo šešias poras sidabrinių šaukštų. Vieną tokį šaukštą aš vežiau ir į Berlyną drauge karaliui parodyti.

Šilutėj mes išlipom ir nuvykom į Žibus, kur gyveno vyskupas Olof. Jis mus apžiūrėjo, kaip apsidarę esame, ir patarė daugiausia mums, mergaitėms, plika galva būti. Su juo atsisveikinę kelionę tęsėme toliau. Kai atvykom į Įsrutę, jau buvo dešimta valanda vakaro. Ten turėjom išlipti, nes traukinys tą patį vakarą toliau nėjo. Nakvojom vienoj svetainėj, netoli stoties. Maistą valgėme savo, jo nemažai buvo mūsų ryšuliuose. Mūsų motinėlės tuo buvo užtektinai pasirūpinusios.

Kitos dienos rytą sėdome į traukinį ir vykom toliau. Su traukinio kelione tuomet buvome jau apsipratę. Didžiausią kelionės laiką praleidome giedodami giesmes iš Psalmių ir Giesmių knygų. Kunigo Glogau balso vedami mūsų giedojimai puikiai išėjo. Turiningi psalmių žodžiai – ir jų melodijos stiprino mus mūsų kelionėj ir [jos] tikslui. O kartu kiekvienas širdy prašė Visagalio, kad jis laimintų mūsų žygį. Psalmių ir Giesmių knygas buvome pasiėmę jau iš namų.

– Po kiek laiko nuvykot į Berlyną ir ar Jūsų ten kas nors jau laukė?

– Kai iš Įsrutės išvykom, į Berlyną nuvykom po vienos dienos ir nakties. Stoty mus sulaukė mums, lietuvininkams, jau pažįstamas Dr. Jurgis Sauerweinas. Maloniai su mumis pasisveikinęs, jis nuvedė mus prie jo parūpintų keturių karietų. Berlyniškiai mus pamatę nepaprastai išplėtė akis, matydami nepažįstamus svečius... Jie tarp savęs kažką patylomis kalbėjos, bet mes tenugirdom tik žodį "Polen".

Mūsų vyrai, tai girdėdami, tvirtai atsakė: "Litauer".

Susidėję visus savo daiktus į karietą, nuvažiavom į mums skirtą vietą. Šalia savo maisto dalykų, kaip sakiau, mes turėjom karaliui ir jo šeimynai dovanų: žekių, pirštinių, rištuvų ir kt. Dviejose karietose sėdėjom po penkis, dviejose po keturis asmenis. Prie gatvių kampų buvo tikras susigrūdimas. Mūsų lietuviški rūbai jiems buvo nematyti. Kai įvažiavom į Orange gatvę, karietos sustojo prie dviejų aukštų namo. Jis vadinosi "Ewangelisches Vereinshaus", čia mes turėjome apsigyventi. Nors mes buvom po ilgos kelionės, bet nuovargio nejautėm ir greitai užbėgom į pirmą aukštą, kur buvo mūsų kambariai. Mergaitėms buvo skirti trys kambariai, o vyrams vienas. Kunigas Glogau su savo dukterim pas mus nenakvojo. Jis nuvyko pas savo gimines. Taip vienam kambary mes buvom po keturias mergaites ir turėjom dvi lovas.

– Ką Jūs darėte pirmosiomis dienomis ir kada vykote pas karalių?

– Pirmąsias dvi dienas mes niekur nėjom. Per tą laiką mes, mergaitės, galėjome gerai pasiilsėti. Mūsų vadovai kun. Glogau, Sauerweinas, Plonaitis tuomet išrūpino leidimą prie karaliaus prieiti. Antros dienos vakarą, kai sužinojom, kad kitą dieną eisim prie karaliaus, mūsų kambariuose jau nuo pusiaunakčio prasidėjo judėjimas. Juk viską reikėjo paruošti, taisyti ir dar kartą puošti, juk ėjom pas didžiausią žemės poną. Ligi karaliaus rūmų kitos dienos rytą nuvažiavome vėl karietose. Ten keletas tarnų mus nuvedė į priėmimo kambarį... Tos žibančios sienos, tos auksinės statulos, tie krištoliniai indai mūsų akį lyg ir kiek temdino. Nelaukėm nė pusvalandžio, kaip vienos kambario durys plačiai atsivėrė. Apysenis žmogus su žila barzda artinos į mus. Tai buvo karalius Wilius Pirmasis. Prie vienos savo pusės jis laikė už rankos savo žmoną, o užpakaly sekė keli tarnai. Karaliaus ranka ir galva buvo apvyniota, nes tai buvo trumpai po prieš jį padaryto atentato. Visi mes stovėjome pusrate: mes, mergaitės, priešaky, vyrai užpakaly. Kun. Glogau stovėjo prie mūsų kiek prieky. Po pasisveikinimo kunigas Glogau tarė į karalių žodį. Jame jis trumpai atpasakojo mūsų, lietuvininkų, kilmę, papročius, mūsų kalbos ypatybes.

Jis taip pat pasakė, kad aš esu to lietuvininko sūnaus duktė, ant kurio svodbos jis su savo motina buvo.

"Ar tavo tėvas tebegyvena", – paklausė jis, prie manęs priėjęs, aš stovėjau šalia kunigo.

"Ne", – atsakiau aš. Turiu pasakyti, kad baimės mes nė kiek nejautėm. Gal tie Dr. Sauerweino žodžiai "Tik nebijokit, žiūrėkit drąsiai į akis", kuriais jis mus ligi karaliaus palydėjo, mus padrąsino.

Tada jis sakė, kad jis gerai prisimena to lietuvininko svodbą, kurioje jis su savo motina Luize buvo. Po to mes sugiedojom: "Šlovnas karaliau! kaip garbinsim tavo vardą mes" iš "Prarake didis" 3 posmą [giesmės "Prarake didis" 3 posmelį "Šlovnas karaliau"], Jakobinė Macikikė iš Rusnės tada paėjo kiek į priekį ir atsakė Sauerweino tai deputacijai sutaisytas eiles. Kunigo duktė, kuri irgi buvo drauge, karaliui įteikė dar rožių puokštę... Mes kitos savo dovanas, porą pirštinių, porą kojinių ir rištuvą, kiekviena atskirai įdavėm karaliui, kuris jas atidavė tarnui. Karalienė taip pat gavo tokių dovanų, ji tada mums parodė auksinę sagtę ir paaiškino, kad mes visi gausim po tokią, kai į jas bus įdėtas jos vyro atvaizdas.

Išėjus nuo karaliaus, mus nuvedė ir į tą kambarį, kuriame jis buvo, kai prieš jį buvo pasikėsinimas padarytas. Langas, per kurį į jį buvo šaudyta, dar tebebuvo nepataisytas.

– Ar nuo karaliaus jau grįžot į savo butą ar dar buvot ir pas kitus?

– Į savo butą tuoj mes dar nevažiavom. Tarnai mus nuvedė į kitą kambarį, kur buvo ilgas stalas, apkrautas su visokiais valgiais. Ten nurodytose vietose užėmėme savo vietas. Tame kambaryje mūsų akys pamatė tą, ką mes žinojome tik iš pasakų, kai mes maži buvome. Visokio vyno, visokių pyragų, visokių vaisių buvo ant jo. Jei ko pritrūkom, tuoj atnešė viską šalia stovį šeši tarnai. Kai pavalgėm, tai visiems dar davė po gabalą tortos drauge. Tą mes parvežėm į namus savo namiškiams, kad ir jie paragautų, kokius pyragus karalius valgo. Kai sugrįžom į savo butą, jau brėško. Ten radome Dr. Sauerweiną mūsų belaukiantį.

"Aš su balsu meldžiaus Dievo, kad jums viskas pasisektų", – tokiais žodžiais jis mus sutiko. Kur mes ėjom, kur mes buvom, jis visada buvo su mumis kartu. Kitos dienos rytą karietos mūsų vėl laukė prie angos, šį kartą jos mus vežė pas kronprincą Fridrichą. Jis gyveno kituose rūmuose. Kai mes pas jį nuvykom, jis mūsų jau laukė savo priėmimo kambary. Kunigas į jį taip pat tarė pasveikinimo žodį, pastarojo veide ar iš kunigo žodžių, ar iš mūsų giedojimo reiškėsi kažkoks susijaudinimas... Mes, mergaitės, jam taip pat buvome pasiėmusios dovanų drauge. Tada jis mus išvadžiojo po visus savo rūmų kambarius; kada pas karalių buvo langų užlaidos raudonos, tai pas jį buvo žalios.

– Ar tada jau važiavot vėl atgal į savo butą?

– Taip, jau buvom beeiną lauk, kaip pas mus įėjo kronprincienė, kuri ką tik iš Anglijos parvažiavusi buvo. Su ja mes daug jau nebekalbėjome, kitą dieną ir ji mus pasikvietė priešpiečių. Minėtą dieną ten matėm ir jos sūnų Wilių, su kuriuo kunigas Glogau taip pat kalbėjos. Kai po priešpiečių su kronprinciene atsisveikinom, ji mums davė po jos ir jos vyro atvaizdą. Po to dar buvom pas generolą von Moltke; jam nuvežėm mūsų pačių nupintą vainiką, nes jam dovanų jau nebeturėjom. Su mumis, mergaitėmis, jis daug nesikalbėjo, daugiau su vyrais. Norėjom dar ir kanclerį Bismarkį aplankyti, bet mums pasakė, kad jo nėra namie.

– Ar Berlyną irgi apžiūrėjot. Jei apžiūrėjot, tai kokias vietas?

– Kai pabaigėm savo aplankymus, atėjo Kalėdų pirmoji šventė; ją šventėme Berlyno Domo bažnyčioj. Antrą šventę buvom Šv. Petro bažnyčioj. Po švenčių jau mažai bebuvom namie, bet stengėmės apžiūrėti miestą. Tuokart mūsų vadovo kun. Glogau jau nebeturėjom savo tarpe, jis buvo anksčiau jau į Klaipėdą parvažiavęs Kalėdų pamaldas atlaikyti. Kai mes lankėmės pas vieną iš tų aukštųjų vyrų, jis paklausė, kas per Kalėdas jo bažnyčioj pamaldas atlaikys? Gal dėl to jis taip greit ir suskubo atgal. Bet mums tas nekliudė tolesniems apžiūrėjimams, nes Plonaitis ir Butkeraitis gerai pažino Berlyną iš kareiviavimo laikų. Ligi pakol namo važiavom, dar aplankėm ciesorišką galėriją ir įvairius muziejus. Bet visų labiausiai mūsų atminty paliko Berlyno milžiniškasis žvėrynas su savo žvėrimis ir žvėreliais, paukščiais ir paukšteliais. Pakol išvažiavom atgal, dar nusifotografavome pas karaliaus fotografą. Vieną paveikslą ir karaliui nusiuntėm. Kai po maždaug dviejų savaičių sugrįžom į Klaipėdą, mėnuo jau baigės – tai buvo diena prieš Naujus Metus. Stoty mus pasitiko vėl namiškiai ir pažįstamieji, kurie iš mūsų daug ko norėjo išgirsti, o mes, be abejo, daug ko ir turėjom papasakoti, – taip baigė savo atsiminimus p. Stimbrienė.

*

Šituos ponios Stimbrienės atsiminimus pasiskaičius, ne vienam iš mūsų dalykas atrodys labai paprastas. Bet mes neturime užmiršti, kad tais laikais mūsų žmonės tos laisvės, kuria mes šiandien džiaugiamės, nepažino. Tokiam žygiui, kuriuo tiesioginiai prieš karaliaus įstatymus protestuojama buvo, reikėjo labai daug drąsos ir pasišventimo bendram reikalui bei neapsakomos meilės savo gimtajai kalbai. Todėl pasekime tuos mūsų senuosius kovotojus ir pamilkime vėl tai, ką mes iš savo tėvų paveldėjome, būtent savo prigimtąją kalbą ir papročius.


"Lietuvos Keleivis", 1936 m.
Parengė A. P.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


18761. prūsaitis2004-06-28 19:52
Gerai, kad tokie tekstai spausdinami. Yra proga prisiminti, kad devynioliktame amžiuje tautiečiai ne tik užguiti baudžiauninkai buvę, bet ir į karalių drįsdavę kreiptis ir savo reikalus ginti. Dažno tautiečio istorinė atmintis ribojasi suslavinta Didžiąja Lietuva, Mažosios Lietuvos paveldas dar nėra įaugęs į daugelio sąmonę. O juk būtent per Mažąją Lietuvą išsaugojom tautos vakarietiškumą, Didžioji Lietuva turi į ką lygiuotis:)

18848. birželis2004-06-30 08:50
Įdomus straipsnelis. Duosiu ir draugams paskaityti, idant apie lietuvybės saugojimą pagalvotų.

32643. Vytautas :-) 2005-04-12 10:55
Žinia, prūsų lietuviams baudžiava baigėsi 1709 m. (karalienė Luizė aktą tais metais pasirašė Klaipėdoje, o Rusų arba Didžiojoje Lietuvoje dar du sukilimai turėjo įvykti ir lietuviškosios spaudos draudimas pasibaigti... Ženklūs istoriniai skirtumai ir galimybės.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:13:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba