ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Norbertas Laukuvietis

Suvėlintos Algirdo Tarvydo dokumentinio filmo "Norbertas Vėlius. Čia ir ten" parafrazės

JUOZAS ŠORYS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vis įprasta parypauti, kad lietuvių kino menas suvisam galuojasi. (Tik ne gyvybingo vislumo, "apsigalavimo" prasme: toli šaukia!) Tiesos esama – sumažėjo visokiausios "mosties" "kinščikams" skiriamų pinigų, sumenko vaidybiniai filmai, istorinei atminčiai svarbi kino kronika, į meistriškumo ir prasmingo informatyvaus vaizdijimo kalną sunkiai puškuoja dokumentikos garvežiai ir "pakabukai".

Matant visuomeninių procesų slinktį, aršias "kūmiškas" atseit projektų finansų dalybas, kyla klausimas – išliks ar neišliks? Bus reikalingas apanglėjusiems ateities lieteuropiečiams – žmonėms, regis, be savasties pojūčio (privalumas), net be paso, tik su identifikacijos kortelėmis (gink Moloche, be tautybės nuorodų!) ir asmens kodais? Galbūt ir mūsų kino, ir viso kultūrinio savitumo "iešmininkų būdelės" greitai remsis tik pirštų rievių atspaudais, DNR rinkiniais, kraujo struktūrų formulėmis (pasak tyrėjų, mūsiškio neatmieštumas, savitos segmentų konfigūracijos – aukščiau europinio vidurkio; mažiausiai "perpilti" esą vaikštantys (ir dėl prasto integracinio ispanų ir prancūzų virškinimo kovojantys!) "kraujiniai vėdarai" – baskai).

Tik jau neraudokite! Tėvyninis kinas esąs ir būsiąs... Idant nepaskęstume ašarų liaukų išskyrose, taip rypautojus neseniai karališkai pertarė Jonas (Eufemija Klaidas Regina) Ūbis. Valio! Tik koks?

Filmų retkarčiais net sunkmečiu sukuriama. Vis dar pasitaiko – kaip totaliai naikinamų blogybių – kaspinuočių beigi spalinukių – visuomenės viduriuose. Kaip juodu ant balto pablizgino 2003 m. skirtas žurnalo "Kinas" numeris, kino kritikai gali sumesti mintis (skudurus) į taboro vežimą ir kakofoniškai užtriūbinti apie visus ir viską, apčiulpinėti einamųjų rausvučių kūrinėlių mėsytės odeles (su garnyru ir be), bet dokumentikos dramblio įžvelgti nevaliojo. Kietas eksdinozauro epidermis ar nesubalansuota anųjų skonio receptūra? Kaip vienam suinteresuotam asmeniui sakė ano žurnalo sudarytoja Rasa Paukštytė, kritikų, galinčių išdaužti motyvuotai artikuliuotą nuomonę apie Algirdo Tarvydo keturių dalių filmą "Norbertas Vėlius. Čia ir ten", beveik nesą, jie neįsikertą į tematikos specifiką, nepažįstą objekto. Gal ir neišmano, bet greičiau vengia tradicine naratyvine maniera susukto filmo, jo analizės.

Išties A. Tarvydas su minėtuoju filmu atsiduria paradoksalioje situacijoje. Dirbęs kino asų asistentu ir operatoriumi, kūręs kronikos siužetus, vedamas noro tobulėti ir atkaklumo po studijų Maskvoje išsimušė į žymiausių kino dokumentikos režisierių tarpą. Šiuo metu A. Tarvydas kūrybiškai rungiasi su režisieriais A. Stoniu, A. Mateliu, A. Maceina, V. V. Landsbergiu, V. Damaševičiumi, J. Matoniu ir kt. Šakninis nesutarkuojamas krienas! Gal jo filmams ir pritrūksta sukeistinto pasaulio matymo, žaidybinės formos, vaizdinių efektų priemonių, bet dirbdamas jis gerai žino, ko nori ir kaip tai įvaizdinti, įprasminti, įsegti į veizėtojo (vaizdėtojo) sąmonę ir, nebūkim kuklūs, į kultūros istoriją. Nes ypač paskutiniu metu jis atsigręžė į mūsų kultūros grandus (J. Dovydaitį, M. Martinaitį, B. Brazdžionį, N. Vėlių ir kt.), jų darbus ir pamažu ryškėjančią jų vertę. Ir labai didelis klausimas, ar po šimto metų bebus kam įdomu "poetinio kino" saviraiška, paskydę neinformatyvūs atsitiktinių herojų ir jų aplinkos grybšniai, ar, priešingai, suakmenėjusios kameros akies įsistebeilijimas, tarkim, iš Užupio tarpuvartės į kažkur sliūkinančių "chronių" kaliošus ar mergų pakinklius. Negi dokumentikos viršūnė – stebeilijimasis į sekmadieninio liftininko veido inkštirus? Žinau, kad, pavyzdžiui, N. Vėliaus įžvalgos filme rimtai mūsų kultūros istorija, jos esme besidomintiems visada daugiau ar mažiau sąmonės gelmėse dilgsės nelyg koks, kad ir menamo, Vilniaus požemių basilisko žvilgsnis. Beje, pasak Naglio Kardelio, "kai kurie tradicinio kino puoselėtojai nurungia avangardistus jų pačių ginklais. [...] Manyčiau, avangardistų taip mėgstami pernelyg ilgi planai (techniniu žargonu šnekant, ilgi "sinchronai"), kai dokumentinėje juostoje vaizduojami žmonės nejučiom priverčiami būti lyg ir neprofesionaliais aktoriais, sukuria kaukės, luobo, neautentiškumo ir prievartos įspūdį. [...] Pasak paties Algirdo Tarvydo, menas dokumentiniame kine – tai sugebėjimas laukti, neįkyriai, tarsi savaime pastatant filmo herojų į situaciją, kai šis netikėtai – ne tik filmo žiūrovams, bet ir sau pačiam – praregi".

Kas dar, neprofesionalo žvilgsniu žiūrint, būdinga A. Tarvydo manierai? Siekis suvokti portretuojamą asmenybę, jos ribas, reikšmę, unikalumą bei žemiškojo gyvenimo ir idėjų pasaulio kontekstą, rišliai, motyvuotai pasakoti, apibendrinti, tarsi nepabrėžtinai įsimbolinti esmę paties herojaus žodžiais ar veiksmais. Taip pat krinta į akis meistriškas "galų suleidimas" – apgalvota planų kaita, kadrų hierarchija ir "išminkymas", dramaturginės kulminacijos brandinimas, vaizdinės, muzikinės ir tekstinės dalių dermė.

Filmas prasideda simboline atsklanda. Kelių vizualinių matricų užsiklojimai kuria struktūrinę (ir tautinės savimonės, ir N. Vėliaus mąstysenos?) hierarchiją: čiurlioniškai fugiškai iš paūkavusio horizonto "lipančios" kalvų kupros, juodi ir balkšvi pasteliniai perėjimai (neįmatomi protėvių vėlių žaidimai?), žolių siūravimai vėjy, galingas, regis, iš žėruojančios požemių magmos išsprūdęs ąžuolas be lapų, su įjuodusiom (rudenį? pavasarį?) šakų lingėm ir plaštakom, kuriom kimbasi ne tik į mūsų kultūrinę ir egzistencinę atmintį, bet ir į vaizdo "langelį". Visa prasmingai įkrauta vaizdija "dengiama" ratu judančių, tarsi tik ten ir turinčių būti, tyrais balsais ir veidais dainuojančių, kilniu tautiniu rūbu tyliai šiugždančių merginų "užviršavimu". (Beje, yra manančių, kad greta konstitucinių herbo, himno, vėliavos straipsnių įstatymiškai turėtų būti įtvirtintas ir istoriškai susiformavęs, regioniškai penkiadalis valstybės simbolis – tautinis kostiumas). Kažkokiai neįžvelgiamai amžinybei atitariančios ratuojančios dainininkės trumpam stabteli ir pasisukusios į viduriausią centrą (dievų, Dievo ar dievo Perkūno buveinę ąžuolą?) apeigiškai nusilenkia. Ir vėl ratu, užbaigdamos eilinį dainos-ritualo segmentą, nejučiom įsupantį į meditacinį, mitinį, filosofinį-poetinį, jei kam "ukvata", – archetipinį tautos pavidalų žaismą. Ir nežinia kuriame vaizdo struktūros lygmeny – visur! – šypso įdėmus akiniuotiškas Norberto žvilgsnis... Jo giminėlė jau ten, tarp debesų, ūkanų, tolių ir gylių. Ir čia.

Į akis krinta patyrusio "vilko" kino kalbos išmanymas, atsakingas minties, idėjų ir įvaizdijimo santykio formavimas, jų dermė, "nesipjovimas". Beje, įsimena (atsukant atminties juostelę po viso filmo peržiūros) ir funkcionali vaizdų ritmo kaita. Talpus ekspozicinis siužetas sukomponuotas kaip statiškas vyksmas "pats iš savęs", vėliau kamera įgauna dinamiškumo, ekspresijos, riečia vos ne "skutamojo" skrydžio paraboles (Alumnato kieme grojantys Vyčinai, blukio tampytojai sostinės gatvėse, ožio aukotojų eisena ir nūdienio blogio įkūnytojai dar (?) "tuščiais" šoviniais kalenančiais automatais). Trumpai drūtai apsukus išeitų, kad sugebama "sutapšnoti" talpų, informatyvų, sutelktą, išlauktą ir nuodugniai atrinktą, tiesa, kartais kiek parežisuotą kadrą, kuris dažniausiai randa tinkamą vietą pergromuliuojant ir permąstant išlikusią kino ir videomedžiagą apie N. Vėlių.

Be abejo, prioritetas teikiamas toms dabar jau archyvinėms liekanoms. Ir randamas pagarbus ir savaip vėl uždegantis rakursas – mitų, etnologinių, folkloro, kalbos, muzikavimo realijų stichija, varžoma mąslaus teorinio iki šiol rimčiausio lietuvių mitologijos tyrinėjimų pradininko įžvalgų.

Nors ir nedaug liko nufilmuotos N. Vėliaus medžiagos, bet, sumaniai atrinkta ir sudėliota, ji sugeba atsakyti į pagrindinius klausimus – kokia buvo lemiančioji jo asmenybės "spyruoklė", kas svarbiausia ir įdomiausia jo mokslinio palikimo arsenale, interesuose, kasdieniuose darbuose?

Iš tikro, pasak V. Miliaus, N. Vėlius turėjo uždegančio kalbėjimo, įtikinimo dovaną. Anot etnologo, "kurso draugai sakydavo, kad jis gali įtikinti tuo, kuo pats galbūt nelabai tiki". Antai vis repuodami zaunijame, kad menkas esąs mūsų kultūros paveldas, esą kaip poetiška, išskydusi tauta pagal kitų kultūrų pavyzdžius neturim įprastos epo tradicijos (negi čia nieko nebyloja epinės dainos, pasakojamoji tautosaka, mitų fragmentai, papročiai, liaudiški tikėjimai), ilgaamžės raštijos tradicijos (gal ir į gera išėjo – privalomas dogmatinis žirnių bėrimas į sieną ir į naivius momenėlius bene būtų juos dar anksčiau prakiurdęs, nebereikėtų ir niveliuojančio Europos "valstijų" kapsėjimo).

O kokia mūsų turimų tautotyros šaltinių vertė? N. Vėlius: "Mes turim ne prastesnius šaltinius negu graikai, kadangi visa graikų mitologija yra rekonstruota iš literatūrinių šaltinių. Mūsų mitologijos šaltiniai yra daug geresni negu slavų ar germanų. Žymiausi rusų mitologai V. Toporovas, V. Ivanovas yra įsitikinę, kad, norint suprasti slavų mitologiją, pirmiausia reikia išstudijuoti baltų mitologijos šaltinius, kurie yra žymiai turtingesni". Ir beveik testamentiškai iš ekrano skambantis nurodymas ir pagraudenimas visų lygių etnokultūros pedagogams, folkloro ansamblių vadovams, etnologijos, etnomuzikologijos tyrinėtojams ir kitiems "veiksniams": "Mitologija yra raktas į mūsų etninę kultūrą. Nes nežinant mitologijos [duomenų – J. Š.] negalima suprasti nei mūsų simbolinio liaudies meno, nei tautosakos, nei papročių. Net ir dabartinės mūsų kultūros".

Įdomi, po paskelbimo net šokiravusi kai kurias mokslo davatkas, neturinčias vaizduotės ir platesnio tarpdisciplininio žvilgsnio, buvo N. Vėliaus teorija apie tris mitologiškai pagrįstas Lietuvos sritis, tiesa, neišvengusi ir "pritempimų", bet iš esmės nepaneigiama, nes remiasi ir dabar patikrinamais empiriniais duomenimis. "Mūsų kultūra yra geografiškai orientuota. Ir ta geografinė orientacija yra nulemta senosios mitinės pasaulėžiūros. Mūsų kultūra yra be galo skirtinga, be galo marga, bet joje galima atsekti ryškius kultūrinius bruožus. Mūsų Rytų Lietuvos – dzūkų – kultūra yra labiau paveikta dangiškosios mitologijos, dangiškosios pasaulėjautos. Vidurio Lietuvos, iš dalies Vidurio Žemaitijos ir Suvalkijos, yra labiau orientuota į žemišką pasaulėjautą. Vakarinė pamario kultūra yra susijusi su požemio mitologija. Vakarų kultūra yra labiau orientuota į žmogaus vidų".

Gana prieštaringa, vidujai "verdanti", komplikuota, bet sistemiška N. Vėliaus bendroji mitologijos kaip mokslo objekto samprata. "Mitologija yra toks dalykas, pagal kurį žmonės pažįsta pasaulį. Galima pasakyti priešingai, kad pažindami pasaulį žmonės sukūrė mitologiją, panaudodami antgamtines būtybes. Dabar toj klasifikavimo sistemoj turi tvirtą vietą kiekvienas objektas. Ir dievai, ir gyvūnai, ir augalai. Tai yra banali tiesa, kad žmonės irgi atitinka dievus. Moters simbolika atitinka žemiškųjų dievų ir deivių simboliką, o vyrai siejami su dangaus dievais. Raitelis ant žirgo yra Perkūnas, tai dangaus dievas, tai karys, Vytis".

Mitiškai motyvuoti, tam tikru istoriniu metu vyravusios kultūros savimonės nulemti buvo ir miestų, ypač sostinių, kūrimosi aktai. N. Vėliaus filme pareiškiama nuomonė, kad "raktas suprasti Vilnių yra mūsų padavimai, kuriuos drąsiai galima pripažinti mūsų šventojo rašto dalimi. Gediminas, užmušęs taurą, užmigo ir susapnavo sapną. Kodėl Gediminas užmigo? O todėl, kad per sapną viso pasaulio padavimuose dalyvauja dievai, ir sapnas yra dievų apreiškimas jam. O kodėl dievai apreiškė vilko simboliu? Todėl, kad vilkas yra kariaunos simbolis. Netgi rusiškai sakoma: "Jedinoje kak volče stado". [...] Yra statomas miestas, vadinasi, ta vieta yra dievų paženklinta, yra dievų išrinkta. Pagal to metų žmonių manymą tai turi būti pasaulio centras, kosmoso centras. Ir jame gyvenantys žmonės, atlikdami apeigas, gali santykiauti su visom pasaulio sferom".

Vienas iš pamatinių N. Vėliaus lietuvių pasaulėjautai nusakyti taikomų teiginių – cikliškumo pirmenybė prieš linijinę laiko, gyvybės ir mirties, gamtos ir žmogaus (visuomenės) procesų sampratą. "Mūsų kultūra įdomi dar ir todėl, kad ji yra archajiška. Ji išsaugojo daug tokių bruožų, kuriuos kitos tautos seniai pamiršo. Daugelio tautų požiūris į gyvybę, į mirtį, į dangų irgi buvo kažkada panašus, bet jis jau yra suniveliuotas, o mes tą savitumą išlaikėm. Mirtį ir gyvybę mūsų tauta suvokia kaip nesibaigiantį ciklą. Mirtis – tai gyvybės prielaida. Dėl to dievybės turi ir gyvybės, ir mirties galią. Bet senovėje taip buvo ne tik pas mus. Šitaip manė romėnai ir graikai. Ta pati deivė motina Žemyna – pati išleidžia ir pati pasiima iš savęs. O seniau žmonės laiką įsivaizdavo ciklais. Vienas iš labiausiai žmogų veikiančių buvo metų ciklas. Saulės pakilimas ir nusileidimas paros metu. Dar kitas – žmogaus gyvenimo ciklas. [...] Laiko cikliškumas padėdavo žmogui išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ir mirties, kadangi mirtis buvo suvokiama ne kaip tragiška neišvengiamybė. Natūralus perėjimas iš gyvybės į mirtį ir iš mirties į gyvybę".

Pagal filme pasirinktą medžiagą užkliudėme vos kelis N. Vėlių dominusius teminius klodus, mokslinių svarstymų (ne tik jo iškeltus ir toli gražu ne vien po mūsų dangumi) mazgus. Žinoma, ir filmo idėjinę ašį, ir stilistinę manierą iš esmės nulėmė ta aplinkybė, kad po ryškiausio lietuvių senosios religijos, mitologijos, folkloro, etnologijos ir kt. tyrinėtojo mirties susizgribus pasiaiškinti, kiek išliko "įfilmuoto" N. Vėliaus, stvarstytasi už galvos – stebėtinai mažai. Vos keli šimtai metrų techniškai kokybiškos kino juostos, kiek daugėliau dėl laiko dvelksmo iš lėto netenkančios spalvų, raustančios videojuostos. Nors, rodėsi, visur jo buvo pilna, daug kur dalyvauta, pasisakyta, tai filmuota, bet, persukus menką siužetą, išmesta. A. Tarvydo anksčiau kalbintas kurti rimtą dokumentinį kino portretą, atsikalbinėjo – dar ne laikas, tą ir aną reikia nuveikti, pasidaryti buto remontą...

Bene svarbiausias filmo trūkumas ne tai, kas ir kaip jo įsidabrintoje plėvėje pateikta, bet tai, ko jame išvis nėra. Ogi rimtos, kvalifikuotos, dabartinę tyrinėjimų situaciją atspindinčios mokslinės diskusijos arba bent jau jos imitacinių atšvaitų. Anotacijoje teigiama, kad "filme įamžintos N. Vėliaus ir jo kolegų mintys". Šventėse, apeiginėse eisenose, folkloro festivaliuose sušmėžuojančių ir pagal neaiškią logiką atrinktų "reikalingų einamųjų" žmonių ir "kalbančiųjų galvų" atranka ir raiška kelia nemaža abejonių. Ar taip siekta atspindėti N. Vėliaus intelektinę ir dalykinę aplinką, kultūrinę (ir etnokultūrinę) terpę? Regis, filmo konsultantu įrašytas akademikas L. Sauka anas pareigas ėjo gana nominaliai. Mokslininkai mitologai, etnologai, tautosakininkai aptakiai kalba apie jo įvairiašakę veiklą, pareigybes, grybšteli pasažą apie pirmadienį po jo amžinojo išėjimo nesuderintą leidinio korektūrą, apie tvinksėjusią nerealizuotą literato gyslelę, apie netikėtą ir jam ne visada būdingą tolerancijos proveržį apsilankius kolegės namuose. Ir t. t., ir pan. Ką tai mums duoda? Kaip vertinama jo teorijos, koncepcijos, metodologija, pasiekti rezultatai, knygos, sudaryti kapitalūs rinkiniai su rimtais įvadiniais straipsniais ir komentarais – "Lietuvių mitologija" (2 tomai), "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai" (jau 3 tomai). Apie N. Vėliaus aptiktus unikalius folkloro pateikėjus Petrą Zalanską, Rožę Sabaliauskienę, Anelę Čepukienę išėjo jo sudarytos knygos, ir užkadrinis (užkardytas?) diktorius tarsteli, kad gabiausius tautosakos mokovus jis pavertė knygų autoriais. Ir kyla esminis klausimas – arba režisierius neįstengė atsirinkti ir prakalbinti žymiausių tyrinėtojų, arba šie sąmoningai vengė diskutuoti apie esminius mūsų tautotyros "tektoninius lūžius". "Nepatvirtintomis" žiniomis, būta ir tokių institucinių mokslavyrių ir mokslamoterių, kurie išvydę kamerą nešė kulšių muilą į troškias "kamurkas". Garbingai, kaip K. Grigas ir kiti, pasakyti, kad su daug kuo N. Vėliaus teorijose diskutuotų, nedaug kas gali. Beje, matyt, trukdė ir dabarties egzistencinį civilizacinį nervą (žmonės moraliai prastėja, tad kurgi ritasi pasaulis be vertybių, papročių, atminties, protėvių globos?) užkabinančių A. Tarvydo biografinių portretinių filmų mentalinis įsipareigojimas kurti drobes beveik "iš šventųjų gyvenimo". Nėra kritiškai pasisakančių; ar tai nedera prie "paauksuotos ikonos", ar tiesiog nėra nusistovėjusios tradicijos žmogaus darbų didumą matuoti ir kritine refleksija? Žinia, reflektuojantysis irgi ne dvasios liliputas turi būti ir ne kokių nors asmeninių nuoskaudų "ožius lupti" turėtų. Man, pavyzdžiui, būtų buvęs įdomus Donato Saukos, Daivos Vaitkevičienės, Arvydo Šliogerio, Rimvydo Šilbajorio, Marcelijaus Martinaičio ir kt. pasvertas požiūris į N. Vėliaus mokslo veikalus. Deja, kiek nuvylė ir žymusis slavistas ir baltistas, mitologas (visų jo specializacijų sąrašas būtų ilgas), maskvietis akademikas Vladimiras Toporovas, gana neapibrėžtai apibūdinantis N. Vėliaus vietą mokslo olimpe, nors šiaip dažna proga negailintis jam šiltų atsiliepimų ir paskatinimų. Iš dviejų valandų įrašo V. Toporovo bute į filmą pateko tik šie jo N. Vėliui skirti sakiniai: "N. Vėlius – tai senosios tradicijos tęsėjas, bet šiandieninėse aukštumose. Labai svarbu, kad N. Vėlius nagrinėjo sovietinės Lietuvos okupacijos epochoje nepopuliarias temas. N. Vėlius, kaip ir kiekvienas didelis mokslininkas, savo šaknimis įaugęs į tradicijas ir geriausia prasme jas tęsiantis". Ir dar apmaudu, kad rimtesnės intelektinės užduoties šiame filme nesiėmė Gintaras Beresnevičius. Nesunku suvokti, kad autorinio A. Tarvydo filmo metrikoje pažymėta scenarijaus bendraautorystė didele dalimi yra puošybinė, o esą pagal sumanymą autoritetingas užkadrinis komentaras (greičiau švogžli burblelė) nė iš tolo neatskleidė potencialių šiojo prasilaužėlio mintytojo galimybių. Nejauku dirbti įgarsintoju, skaityti ne visai adekvačią, kartais prie vaizdo faktūros neprisiplojančią verbalinę tekstūrą? Vis dėlto finalinis pasažas "gintarinis" – pasišokimas iki bambos ir kalimas iš viršaus (ramus, bet su jaučiamu potekstiniu tyrinėjamos sferos įtampų, žmogiškųjų kolizijų dramatizmu) "Tautosaka ir mitai – tai žinia ateities kartoms. N. Vėlius šį laišką perskaitė, iššifravo ir įdavė mums. Jo dėka lietuvių religijos ir mitologijos tyrimai egzistuoja. Jo dėka jie turi ateitį. Kokia ji bus, nuo jo nebepriklauso".

Bet kodėl išvengta esmingesnių, arčiau reiškinio šerdies taikančių, juoba jau skelbtų, įvertinimų, pavyzdžiui, tokių: "Lietuvių tautosakos ir etnografijos tyrimus N. Vėlius sujungė į vieną mitologijos ir religijos tyrinėjimų kryptį. [...] Kaip XX a. baltų tradicijos tyrėjai rėmėsi Mannhardtu, – sutikdami su juo ar diskutuodami, bet visada remdamiesi juo, – taip XXI a. bus remiamasi N. Vėliumi. [...] Daug žmonių XXI a. sakys "mes", o N. Vėliaus knygos gulės prie jų kompiuterių. N. Vėlius jiems atrodys kaip kultūrinis didvyris, pagrindęs mūsų gentį kažkada, "laikų pradžioje", sutemų ir chaoso metais. O kultūriniai didvyriai visose mitologijose elgiasi vienodai – jie įsteigia, duoda pradžią, patapšnoja per petį ir pasitraukia į savo dievišką Tėvynę. Visada pernelyg anksti".

Simptomiška ir simboliška, kad ne "tabeliniai" mitologai ar tautosakininkai filme nusakė N. Vėliaus asmenybės vietą ir vertę, bet mokslo istorikas Libertas Klimka: "Jis sugebėjo iš nedidelių sakmių, iš padavimų, iš legendų trupinėlių suklijuoti didelį ir labai svarbų lietuvių pasaulėžiūros modelį. Tada mums atsiskleidė visuma, kaip mūsų labai tolimi protėviai įsivaizdavo pasaulį. Nuo kosmoso, dangaus šviesulių iki kasdieninių darbų. Būtent čia prasideda etnologija. Jis buvo pirmasis, kuris šitokiu požiūriu pažiūrėjo į mūsų folklorą".

Apie dabartinę etninės kultūros tyrimo ir sklaidos situaciją taikliausiai kalbėjo Kraštotyros draugijos pirmininkė, Kultūros ministerijos specialistė Irena Seliukaitė: "Kai išėjus žmogui kalbame apie asmenybę ir sakome, kad nėra nepakeičiamų žmonių, drįsčiau sakyti, kad N. Vėliaus iki šiol nieks nepakeitė. Jau šitiek metų praėjo, bet jo vietos niekas neužėmė, etninėje kultūroje neatsirado tokio autoriteto, kuris sugebėtų padaryti tai, ką padarė N. Vėlius".

Koks žmogus buvo Norbertas (tarp tautinės kultūros gerbėjų, tyrinėtojų pavardės sakyti nebereikėdavo, nes žymesnio Norberto Lietuvoje ir plačiau nebuvo, jo vardas ilgainiui suemblemėjo)? Gaila, kad į chrestomatinį statusą nusitaikęs filmas tokių duomenų nepateikia, išskyrus kelias susijaudinusių šeimos narių frazes. Kur draugų, bendražygių, kraštiečių liudijimai? Filmas ne guminis, bet asmeninės vertybinės lietuvių mitologijos tėvo sugestijos pasigedau.

O medžiagos juk apsčiai būta, nes "Minties" leidykla 1999 m. išleido atsiminimų ir straipsnių rinkinį "Norbertas Vėlius" su įspūdinga jo publikacijų bibliografija. Dėl asmenybės visumos – keletas štrichų. Nuoširdžiai bandydama suvokti giluminę tėvo esmę apie tai parašė dukra Rūta Vėliūtė-Paberžienė: "Kartą paklausiau tėvelį, ką jis mano apie Dievą. Atsakė, jog linkęs tikėti dieviškumo idėja. Negali būti, anot jo, kad tokia gausa religijų ir tikėjimų garbintų klaidą. Akivaizdu, jog didžiosios religijos aukoja vienam ir tam pačiam Dievui. Tačiau Jis šią tiesą esą tik išprotavo – šis klausimas kankinąs visą gyvenimą, bet atsakymo dar neradęs. [...]

Pabrėžtinai jaunatviška eisena, žvitrus žvilgsnis žmonių draugijoje buvo daugiausia dėl nenoro susitaikyti su artėjančiu rudeniu. [...]

Kartais man sakydavo:

– Žinai, aš kuo toliau, tuo labiau noriu atsiskirti nuo pasaulio. Jei sulauksiu senatvės, pasidarysiu, matyt, kaip mano dėdė Simevuonas – išeidavo į laukus ir sėdėdavo ten – nė viens gyvasis nebūdavo jam reikalingas. [...]

Neretai vakarais vaišindavo šeimyną žemaitiškais patiekalais: kastiniu, koše su tarkiais, bulviniais blynais, kukuliais su varške ir aguonom. [...]

Kartais su gerais draugais keliaudavom pėsčiomis po įdomias Vilniaus apylinkes. Taip suradom sodybą Kryžiokų kaime, netoli Žaliųjų ežerų, kurią 1973 metais perpus su seneliais nusipirkom. [...] Seno namo negriovė, tik pakeitė stogą, perstatė krosnį, židinį, norėjo, kad būtų panašus į kaimišką trobą. [...] Šienavo dalgiu, malkas pjovė pjūklu, ir vis basas".

Žmona Ramunė Vėliuvienė: "Vis šnekėdavo, kad senatvėje važiuosime gyventi į kaimą, į Žemaitiją, nes mieste jis jautėsi neprigijęs ir miesto pramogos, patogumai nebuvo jam svarbūs. Tėviškės ilgesys buvo labai stiprus, visą laiką cituodavo tėvo, močiutės pasakymus. Paskutiniais metais jam dažnai kartodavosi toks sapnas, esą ten, kur kažkada vaikystėje buvo durpynas, o vėliau buvo melioruota, atsiveria toks nepaprastai gražus žalias peizažas, ir jis sapne vaikšto ten su savo tėvu ir mirusia močiute. Ne kartą man yra sakęs, kad galbūt greitai mirsiąs, nes jam ten labai gera".

Iš Norberto Vėliaus 1967.VIII.16 4.30 nakties rašyto laiško žmonai gimus dukrai: "Tu tikriausiai prabusi rytą, ir tas rytas bus lengvas lengvas. Net po didžiausių nelaimių rytas yra lengvas. Prisimenu, kai labai sunkiai susirgo mano senelė. Aš per naktį išbuvau prie jos. Visi vaikai, anūkai stovi aplink, verkia, kambarys tvankus, aplink vaikščioja slogi mirtis, trūksta oro, trūksta erdvės net minčiai. Aš vos bepastovėjau ir galvojau, kad turbūt mirsiu kartu. [...] Kai pradėjo vėjelio papūsti judėti klevų lapai, kai nubudę paukščiai pradėjo skambinti įvairiausiais muzikos instrumentais, kai patekėjo aušra, o vėliau ją pamėgusi ir pati žemės karalaitė saulė, man vėl pasidarė lengva. Aš supratau, kad mirtis yra menkesnė už gyvenimą, ji negali nugalėti gyvenimo. Ir vėl man pasidarė ramu. Tegu miršta senelė, tegu mirsiu aš, bet viskas pasaulyje nemirs, ir mes gyvensime visuose daiktuose, kuriuos lietėme, visuose medžiuose, kuriuos regėjom, visose knygose, kurias skaitėm, rašėm arba norėjom parašyti. Mes gyvensim žemėje, į kurią mus paguldys, ir gėlėje, kuria po mirties sužysim. [...]"

Žemaičiai veikia atstu. Kitąkart po straipsnio paskelbimo sakė: gerai pradėjai, tęsk, gilinkis. Kartą per bendradarbės gimtadienį, išlenkęs vyno, pabarė už per aštrų "kabinimą". Ką jaučiau bendraudamas? Tarsi jo nesitvėrimą savyje, nekantrą eiti, tuoj trūks plyš nuveikti, suraginti, pagėdinti apsnūdusius. Įsiminė jo vinkliai viens prie kito priploti, bet paprasti frazių junginiai, su ekspresija besilieją iš kažkokio įtikėtos tiesos ir prasmės centro. Ir ta juokinanti paveldėta pietų žemaičių priegaidė, nutęsimas ar "nudainavimas", pakartojimai, tęvas "vibrafonas".

Neįgudusiai niūniuodamas Norberto itin mėgtą, nors jo gimtosiose vietose ir neužrašytą "Lek gervė, lek gervelė" pagal viduramžišką iškilių asmenų įvardijimo tradiciją sutraukiau: Norbertas Laukuvietis. Te, žinoma, neužsirūstina gimtieji Gulbiai... Visi jautėm, kad Vėliaus pavardė kaip vėliava (arba vėlės, dievas Velinas (Velnias), kažkodėl vėliau sutapdytas su krikščioniškąja piktąja dvasia, Vėlinės ir kt.) kelis dešimtmečius gaubė tautinės dvasios neatsižadėtojus. Taip, kultūrinis didvyris įsteigė tyrinėjimų kryptį, pasirodo mokslo veikalai, straipsniai, kultūros spaudoje urduliuoja mitologijos ir apskritai tautotyros refleksijų verdenė, bet... Esminė mūsų tautos tyrinėjimų kryptis jau seniai reikalauja fundamentalaus steiginio. Mokslo centro, tiriančio mitologijos ir apskritai savasties suvokimo plačiąja prasme problemas, turinčio ir šios įžvalgų rūšies visuomeninės sklaidos programas. Nes ką gali nuveikti po kelis mokslo institutus, aukštąsias mokyklas išblaškyti, dėl duonos kąsnio ir įtakos besiplėšantys specialistai?..

"Lek gervė, lek gervelė, / Lek gervelė per girę..." Tankiai esmi regėjęs per etnininkų sueigas galvą užvertusį Norbertą, traukiantį šią jam, matyt, sakralią, daug bylojusią giesmę. "Neš gervė, neš gervelė, / Neš gervelė lizdelį..." Prisiminus neseniai "Š. A." apie gervelę, metančią plunksną, skvarbiai svarsčiusio L. Klimkos straipsnį, šios dainos ir Norberto santykis kiek kitaip susidėlioja. Žemaitijoje per mėsiedą nibrių ir zuorių (vakaronių) metu jaunimas "kepdavo gervę" ir žaisdavo netikras vestuves; Užgavėnių gervininkų būreliai lankydavo netekėjusias merginas ir joms numesdavo po plunksną. Pasak L. Klimkos, "po gervės plunksnelėmis slėpėsi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervė yra labai tikėtina jos personifikacija iš senosios baltų mitologijos". "Ded gervė, ded gervelė, / Ded gervelė kiaušelius... Per gerve, per gervelė, / Per gervelė vakalius... Išved gervė, išved gervė, / Išved gervė vakalius..." (Zenono Slaviūno iš tirkšliškės Leokadijos Simutienės 1935 m. užrašytas variantas). Galbūt žemės ir dangaus jungties – gervės, jos ne iki galo pažinaus gyvenimo rato ir universalios meilės slėpinio dermės taip įkvėpdavo ir sušventindavo Norberto Vėliaus dvasią?

___

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15259. Balandis2004-04-19 12:49
Keisti dalykai dedasi ant sio svieto. Turime toki filmu, tik niekas ju nerodo, isijungi TV - visokie lakunai baisunai pries akis smekcioja. Noriu, kad visi pamatytu sita filma. Sudomino straipsnis ir filmas. Beje, jei ne straipsnis, tai apie filma nieko ir nezinociau. O gal as tik apsizioplinau ir nemaciau, gal visi kiti mate?

15286. <...>2004-04-19 19:20
Nei knyga, nei filmas neatstos paties Norberto Vėliaus ir neperteiks jo dvasios gelmės. Tačiau tai pradeda bent prisiliesti prie šios iškilios ir taip daug nuveikusios asmenybės.
Prisimenu nuoširdų ir visada geranorišką žmogų. Nuolat stebiuosi jo darbų užmojais. Manau, knygas galėtų ir pakartotų. Tik kas to imsis?

15319. TV :-) 2004-04-20 15:55
Teko skaityti (beje, tuos pačiuose "Šiaurės Atėnuose"), kad apie Mariją Gimbutienę taip pat susuktas filmas. Vėliau, jau kitose svetainės, aptikau informaciją, kad filmas apie M.G. rodomas Šiaurės Amerikoje. Vis pagalvoju, ar daroma kokių žygių, kad ir Lietuvos žiūrovai tą filmą pamatytų. Gal kas žino?

15320. Laibegelda :-) 2004-04-20 17:27
Toks straipsnis, braliai ir seserėlas - aukso vertės. Vaizdingas Norberto Vėliaus palikimas meistriškai apžvelgtas kino filmo kūrybos apžvalgoje, o kad išeita iš scenarijaus ribų, dar labiau priartina prie didingos N.Vėliaus asmenybės. Bau imi aprėpti tai, kas nepasišventusiam tam reikalui žmogui turbūt neįmanoma. Sveikintina, straipsnis, kaip mūsų kultūrinė ir egzistencinė atmintis prie vaizdo "langelio". E, tai tik mažuma kino reklama, iš esmės tai puikus savarankiškas kūrinys, kuris nejučiom pagauna ir įsupa į meditacinį, mitinį, filosofinį, archetipinį tautos pavidalą. Jei tai žaismas, tai ten, tarp debesų, ūkanų, tolių ir gylių, čia visur tautosaka ir mitai. Jei tai žinia, tai straipsnio autorius perskaitė N. Vėliaus laišką, iššifravo ir perdavė mums. Jei N.Vėliaus dėka lietuvių religijos ir mitologijos tyrimai egzistuoja, tai dėka šitokių straipsnių jie turi ateitį.

15345. 16mm juostelė2004-04-21 18:30
Kodėl tas filmas nerodomas per TV? Kodėl jis nepasiekė ir mokyklų?
Dėkoju straipsnio autoriui, kad informavo apie filmą. O jo kūrėjai tikrai turėtų dėkoti už tokią profesionalią filmo reklamą. Dabar skambinsiu visais man prieinamais varpais, kad filmą parodytų.

15440. Širšė2004-04-25 14:42
Ką tik pasiekė žinia, kad R.Ozolas nutarė kandidatuoti į prezidento postą. Kažkoks absurdas. Puoliau pasitikrinti, ar šiame numeryje Ozolo nėra. Radau tik straipsnį apie jo bendrakursį. Geras straipsnis. Jei ne tos Ozolo absurdiškos užmačios, tikriausiai būtų pražiūrėtas. Dabar iš Ozolo kandidatavimo bent tiek man naudos. Ačiū.

15550. G.B. :-( 2004-04-27 13:43
Galėjo Buti apie velnia Lietuviu mitologijoje

Rodoma versija 21 iš 21 
14:13:06 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba