ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Knyga pasaulyje

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Vertindami meno kūrinius, dažnai kliaujamės nutylimu supratimu, kad kriterijai mums daugmaž aiškūs, kad lyg ir vadovaujamės kažkokiu visiems, bent jau menu besidomintiems žmonėms, bendru pagrindu, ir belieka išsiaiškinti, kiek viena ar kita meninė raiška atitinka mūsų teisėtus lūkesčius. Kai kuriais atvejais tai iš tiesų įmanoma – pavyzdžiui, galima kone objektyviai ar bent jau daugmaž bendru išmanančių vertintojų sutarimu padaryti išvadą, ar tinkamai režisierius suvaldė aktorių ansamblį, rašytojas – kūrinio kompoziciją ir žodinę raišką, dailininkas – pasirinktas formas ir medžiagas. Bet tai, savaime aišku, tik technikos dalykai, po kuriais glūdi kur kas sunkiau nusakoma esmė, o štai apie tą esmę kalbėti ir yra sunkiausia, nes sunku įvardyti, ko mes iš jos norime. Net ir žodis "mes" čia jau nelabai tinka, nes kiekvienas meno suvokėjas tą aiškiau arba migločiau įsivaizduoja savaip.

Gal netgi geriau, kai suvokiama migločiau, o ne aiškiau. "Poezija teikia daugiausia malonumo, kai suprantama tik apytikriai, o ne tobulai", – sakė garsusis anglų poetas Samuelis Tayloras Coleridge’as. Čia atsiveria tokios gelmės, į kurias leistis trumpame straipsnyje nėra jokių galimybių ir reikalo. Kalbant apie literatūros vertinimus, pakaks konstatuoti, kad pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose, o dabar ir pas mus išsiplėtojusi akademinė kritika yra beviltiškai nutolusi nuo literatūros santykio su realiu jos skaitytoju, taip pat ir su tokiu skaitytoju, kuris į poeziją ar prozą žiūri kaip į meną. Vienas iškiliausių anglų literatūros kritikų Frankas Kermode’as teigė, kad dekonstrukcija semiasi bjauraus džiugesio griaudama literatūrą. Nuoseklus vadinamosios "literatūros teorijos" priešininkas George’as Steineris (kurio dvi knygas turime ir lietuviškai) teigė, kad "dabartinis teoriškumo triumfas literatūriniame [...] diskurse yra saviapgaulė, įveiksminanti nervų neišlaikymą mokslų prestižo akivaizdoje". Kitaip sakant, norėdami pateisinti savo vietą akademiniame pasaulyje, literatūrologai siekia turėti pripažįstamų ir atitinkamai finansuojamų mokslininkų statusą, nors elementarūs teorijos principai – kritinis eksperimentas, verifikavimas – čia neįmanomi.

Didžiajai daugumai skaitytojų visa tai nė motais. Šiemet Vilniaus knygų mugėje viena Frédérico Beigbeder gerbėja aiškino, kad jo knygos ją žavi savo aktualumu, tuo, kad jose vaizduojama tai, kas svarbu šiandieniniame gyvenime. Tai labai būdingas naivus žvilgsnis, viliojamas paviršutiniškos literatūros. Čia pacituosiu dar vieną literatūros žinovą: skaitytojai (ir recenzentai) ir toliau sau kalba "apie romanų turinį, tarytum romanas tebūtų žurnalistikos forma, pateikianti įžvalgas į Afrikoje išplitusį badą arba mafijos veiklą, benamių problemą Britanijoje ar pavojingą žiniasklaidos magnatų įtaką".

Tai citata iš neseniai lietuviškai pasirodžiusios knygos, pavadintos "Pasaulis ir knyga" (išleido "Mintis"), kurios autorius – Gabrielis Josipovici [Džozipoviči]. Keletas žodžių apie autorių. Josipovici gimė 1940 m. Nicoje (atrodo, kad visi keturi jo seneliai buvo kilę iš skirtingų šalių: Prancūzijos, Rusijos, Jugoslavijos ir Egipto – pusė iš jų žydai), karo metus praleido Egipte, vėliau su motina persikėlė į Angliją, kur galiausiai tapo angliškai rašančiu Britanijos piliečiu. Jo romanai įgijo eksperimentinės prozos statusą ir nesulaukė plataus pripažinimo. Labiausiai jis vertinamas kaip literatūros tyrinėtojas, beje, ir kaip Biblijos žinovas. Jo veikalas "Pasaulis ir knyga", pirmą kartą pasirodęs 1971 metais, jau įgijo klasikinio rango pripažinimą. Ši knyga vis dėlto priskirtina akademinių studijų sričiai, bet literatūra ir apskritai Vakarų kultūra, dailė, religija čia traktuojama ne pagal pseudoteorines schemas, o pagal žmogaus santykį su savo egzistencija.

Plėtodamas savo idėjas arba, veikiau, paieškas, Josipovici gvildena keletą žinomų literatūros kūrinių. Labai savitai, teigiamai vertina ir Rabelais, ir Dante, bet principingai atmeta ir literatūrinio romantizmo, ir realizmo prerogatyvas. Labai supaprastintai galime teigti, kad, autoriaus požiūriu, realizmo tikslas tėra subjektyviai selektyvi imitacija, o romantizmo – išraiška arba netgi, kitaip tariant, ilgesio imitacija, neišvengiamai vedanti į pasikartojimus. Tik modernizmas išsiveržia iš šių ribų ir meno kūrinį pateikia kaip objektą, kaip tai, kas egzistuoja šalia to paviršiaus, prie kurio esame prikaustyti. Autorius daugiausia remiasi Proustu, Kafka, Robbe-Grillet, Nabokovu, Beckettu ir kitais išradingiausiais XX amžiaus rašytojais – modernistais ir postmodernistais, nors pastarasis terminas čia neišskiriamas ir neaptariamas.

Čia dar galime grįžti prie jau minėto Steinerio, aiškinusio taip: "Tekstas, muzikinė struktūra, paveikslas ar forma, ko gero, beveik tiesiogiai erdvine prasme išpildo lūkesčius, poreikius, apie kuriuos mes nežinojome. Laukėme to, ko galbūt nežinojome egzistuojant ir esant palankaus mums. Atitikimo šokas – jis gali būti prislopintas ir beveik nejuntamai laipsniškas – sukrečia tuo, kad mus užvaldo tai, ką ketinome patys įvaldyti".

Josipovici taip pat kalba apie šoką – apie "šoko pojūtį, sukeliamą skaitytojui, kai kūrinys atsiveria kaip grynas objektas". O kitoje vietoje jis sako, kad modernieji kūriniai "šokiruodami mus priverčia suvokti, jog turime reikalą ne su pasauliu, bet su dar vienu objektu pasaulyje – objektu, sukurtu žmogaus". Ir štai dar: "Meno kūrinys prikišamai pabrėžia, kad yra savarankiškas objektas, į nieką kitą neredukuojamas savitas reiškinys". Čia galima prisiminti ir Viktorijos Daujotytės teiginius knygoje "Tekstas ir kūrinys", pavyzdžiui, tai, kad kūrybos akstinas yra "ne savęs atkūrimas, o sukūrimas kito, to, ko nėra", ir tai, kad kūrinyje "glūdi substancinė paslaptis, kurios neįmanoma paversti viešomis reikšmėmis". Galime prisiminti ir Vladimiro Nabokovo paaiškinimą, kad buvimas rašytoju jam suteikia dvigubą pasitenkinimą: vieną žmogišką, kai koks fermeris iš Alabamos parašo laišką, kuriame įžvalgiai apčiuopia jo kūrinio esminius aspektus, o kitą demonišką – kad, be to, ką sukūrė Dievas, kai ką pavyksta sukurti ir jam pačiam. O štai Josipovici kalba apie demoniškąją analogiją, apie tai, kad modernistinės literatūros sukurtas objektas, kitaip negu Dantės "Dieviškoji komedija", neatveria Dievo ir žmogaus arba fizinio ir dvasinio pasaulio analogijos, o sugrąžina mus į savo pačių sąmonę ir priverčia "atpažinti savo pasaulio ribą".

Taip teigia knygos autorius, bet jo galutinė išvada optimistinė, nes savęs kaip savo pasaulio ribų patyrimas leidžia "nusikratyti šių ribų ir patirti tokį didžiulį džiaugsmą, koks mus užplūsta, kai galų gale sykiu su Dante žvelgdami Dievui į akis pajuntame visą visatą, surištą į vieną knygą, ir suprantame, ką reiškia būti žmogumi". Štai čia, autoriaus nuomone, ir yra esminė tradicinio romanisto arba, kitaip sakant, realistinio romano kūrėjo klaida – įsivaizdavimas, kad tavo kūrinys yra realaus pasaulio atvaizdas. Pasak Josipovici, tai yra tikrasis solipsizmas, nesuvokiant, kad išgyveni solipsizmo būseną. Interpretuojant šį aiškinimą, galbūt galima sakyti, kad nei realistinio romano autorius, nei jo skaitytojas neturi jokio kito atskaitos arba patikrinimo taško, kaip tik savo ribotą sąmonę. Jos ribas mene tegali nurodyti kūrinys, kuris šokiruodamas žmogų bloškia iš solipsistinės inercijos.

Tai tik keletas iš daugelio įžvalgų šioje itin turiningoje knygoje. Čia dar įtaigiai aiškinama, kodėl negalima išskirti stiliaus iš viso kūrinio, kodėl ydinga klausti, apie ką yra romanas, kokia jo idėja, ir t. t. Kaip jau minėjau, Samuelis Beckettas yra vienas iš tų kūrėjų, kurie įkvepia Josipovici plėtoti išvadas apie moderniąją literatūrą.

"Pasaulyje ir knygoje" kalbama apie paradoksą – kaip Becketto ir kai kurių kitų moderniųjų autorių kūryba, būdama lyg ir beviltiškai pesimistiška, iš tikrųjų turi žaismės bei sąmojo ir teikia skaitytojui palengvėjimo bei išsivadavimo jausmą. Visai neseniai lietuviškai pirmą kartą išleista Becketto prozos knyga – romanas "Molojus" (žr. t. p. "Š. A.", III.20), pirmoji trilogijos dalis. 1997 m. pasirodžiusiame naujame amerikietiškame šios trilogijos leidime pateikta Josipovici įžanga, kuri baigiama tokiais žodžiais: "Becketto trilogija sugrąžina mus prie sakytinės literatūros – nuoširdesnio meno negu romanas, meno, kuris prašosi kalbamas skaitytojo, žodžius tariant lūpomis, o kūnu judinant ritmą. Tai kūrinys, kuriame Beckettas atrado save ir kuriame skaitytojai, pasiruošę įsijausti, gali atrasti, kaip jie gali tęsti savo gyvenimą su atsinaujinusiu pasitikėjimu ir džiaugsmu".

Kalbant apie Josipovici knygą "Pasaulis ir knyga", negalima nepaminėti, kad ją kompetentingai, kruopščiai ir atsakingai išvertė Regina Rudaitytė. Vienas knygos skyrius pavadintas "Pasaulis kaip knyga". Viduramžiais gimė idėja, kad yra dvi Dievo knygos: viena – Biblija (apie kurią, beje, Josipovici yra parašęs veikalą, taip ir pavadintą – "Dievo knyga"), o kita – pats Dievo sukurtas pasaulis. Šias pastabas atvelykio išvakarėse, manau, tinka pabaigti citata iš minėto skyriaus, kur Josipovici su įkvėpimu ir įžvalga rašo apie Dievo įsikūnijimo stebuklą:

Įsikūnijimas pavieniam krikščioniui gali atnešti išganymą, kadangi Kristus, prisiėmęs žmogaus prigimtį, numirė taip, kaip po Nuopuolio turėjo mirti visi žmonės, o paskui savo Prisikėlimu panaikino Nuopuolio padarinius. Taigi, kaip kad dėl Nuopuolio kiekvienas žmogus gimė tam, kad mirtų, taip dėl Įsikūnijimo kiekvienas žmogus dabar gali gimti amžinam gyvenimui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15249. Mikroskopas :-) 2004-04-19 10:43
Garbė autoriui, kuris nelyginant jo paminėtas režisierius,tinkamai suvaldęs aktorių ansamblį, pats meistriškai (ir turiningai) suvaldė citatų griūtį. Dviguba garbė, kad nepasiduodamas puikybei rado reikalą pacituoti ir mūsiškę Daujotytę. Beliktų tik prie Steinerio citatos "Tekstas, muzikinė struktūra, paveikslas ar forma, ko gero, beveik tiesiogiai erdvine prasme išpildo lūkesčius, poreikius, apie kuriuos mes nežinojome. Laukėme to, ko galbūt nežinojome egzistuojant ir esant palankaus mums. Atitikimo šokas – jis gali būti prislopintas ir beveik nejuntamai laipsniškas – sukrečia tuo, kad mus užvaldo tai, ką ketinome patys įvaldyti" duoti šiek tiek Parulskio ir beveik visą Radvilavičiūtę.

15252. Rūta2004-04-19 10:54
Gera sulaukt tokio trumpo, konkretaus ir dalykiško pristatymo. Paprastai ir protingai parašyta. Užsinorėjau nusipirkt tą knygą.

15299. ėĖ2004-04-20 00:43
principe, (kartoju principe)

15307. Jonusiui, o kam daugiau2004-04-20 09:27
Sitas karo propagandistas Jonusis dabar gedingai tyli ir jau keli menesiai prasomas paaiskinti, kaip dabar vertina situacija Irake, apsimeta, kad nieko neivyko. Pasiaiskink, intelektuale ir nors syki atsakyk uz savo zodzius, ar cia manoma, kad galima bet kur bet ka svaicioti? Karo ultra

15322. zr2004-04-20 21:18
Beckettas nėra naujosios literatūros alfa ir omega; jo kelias - vienas iš daugelio. Dabar prie šito kelio stovės teoretinės Josipovici rodyklės... Tačiau tai nepaneigia kitų kelių egzistavimo (tarp jų - ir Beigbeder, kurio romanai įdomūs ne vien siužetu, bet ir savitom konstrukcinėm schemom).

15332. jo2004-04-21 10:36
JO jo turime du intelektualus - busha ir jonusi

15356. vot2004-04-22 01:51
aha, šliuchos visą laiką yra šiek tiek intelektualios - pasiskaitykit Remarką, o vėliau mes menininkai a[psigyvenisim jOnušio vėl privatizuajamoje eredvėje (sTalino nuosavybė ir padlaižių yra tikrai kvestionoojama), beje supraskim legityviai Lietuvos nuosavybė priklauso sTalinui ir čiut čiut jOnušiui. It`s O`key

15369. Rapolas2004-04-22 11:28
Kai daug zodziu, citatu - ne savo minciu, - aisku, kad autoriaus galvoj painiava, netikrumas, abejones... Daugiau nori pasirodyti nei turejimo ka pasakyti. Kam visa tai? Tai tarsi dvasinis anonizmas... bet gal malonumas didesnis - isdulkinti tikra moteri. Kaip, Laimantai? Ar surogatai ir gyvenimas sarlatanizmu geriau?

15374. Nykus2004-04-22 18:31
tipas, klaikiai.

15378. rasa :-) 2004-04-22 19:18
Pritariu Rūtai o tie tipeliai kurie nesupranta apie ką rašoma geriau patylėtų

15397. Rasutei2004-04-23 11:20
Prieš "o" reikia kablelio, o sakinio gale taško, tada nuomonė atrodys solidžiau.

15434. thumbzap`as :-) 2004-04-25 00:27
Komentuojantys jaunuoliai akivaizdziai kencia nuo neuroziu (kaip kitaip paaiskinti komentarus, kurie nei i kuola, nei i mieta nutaikyti?), gal pagis dar... O autoriui aciu uz gera straipsni. Reikes pavartyti ta knygiukste, ikalbejot ;)

Rodoma versija 20 iš 20 
14:13:06 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba