ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-17 nr. 697

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Ateina ir praeina (84) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Sudie, mano lyrinis herojau, sudie (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knyga pasaulyje (12) • VYGANTAS VAREIKIS. Holokaustas, katalikai ir žydai (25) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (2) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ. Pabiros mintys apie naująjį lenkų meną (7) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės (29) • ANNA JACKSON. Rytai ir Vakarai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dievų meilė ir kraujas (4) • JUOZAS ŠORYS. Norbertas Laukuvietis (8) • ANTANAS LAPĖ. Mano TV (4) • JELENA TREGUBOVA. Stokholmo košmaras (19) • laiškas tau (13) •

Tarnauju Tarybų Sąjungai

VYTAUTAS VYČAS

[skaityti komentarus]

Nemokėdami kalbos, per karą lietuviai mažai bendravo su rusų kariškiais ir rusų tautybės gyventojais. Po Antrojo pasaulinio karo Šeduvos miestelyje stovėjo NKVD įgula, o su juo kartu buvo ir stribai, kurie turėjo savų interesų. Geriau jų nepažinę žmonės stengėsi su jais neturėti jokių reikalų. Tačiau Leningrade milžiniškų kareivinių kieme prasidėjo mano pažintis su rusų tauta. Kadangi paminėjau žodį "stribas", tai noriu paaiškinti, kur glūdi istorinės žodžio šaknys. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su partizaniniu judėjimu Lietuvoje ir žmonėms įbauginti buvo įkurta represinė institucija, kuri pasivadino "istrebitelnyj batalion" – naikinamasis batalionas. Tautoje žodis "istrebitelnyj" kėlė siaubą ir neapykantą, o daugelis nemokėdami rusų kalbos net nesuprato, ką jis reiškia, todėl pradėjo vadinti paniekinamai – skriabai arba stribai. Enkavėdistai, norėdami išgelbėti savo "kūdikių prestižą", naikinamąjį batalioną pavadino "liaudies gynėjais".

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, būdamas vaikas, tėvo paklausiau:

– Tėte, kas yra tie rusai?

Tėvas visuomet mažai kalbėdavo ir lakoniškai atsakė:

– Pjanicos!

Tėvas, būdamas bajoras, su savo motina kalbėdavo lenkiškai, todėl savo kalboje ir įterpdavo lenkišką ar rusišką žodį.

1918 m. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, imdamas lietuvišką pasą, tėvas sulietuvino pavardę ir vietoj Vycevič tapo Vyču.

Nueitas nemažas mano gyvenimo kelias, įgyta gyvenimo patirtis. Leningrade pragyvenau 2 metus. Kariuomenėje išbūta 4,5 metų. Kasmet keliauta po visą Tarybų šalį, nuo Vilniaus ligi Mongolijos, bendrauta su rusais ir gydytojų tobulinimosi kursuose Leningrade, ir įvairiose turistinėse kelionėse. Kas slepiasi rusų tautos sieloje? Kokios yra jos gerosios ir blogosios savybės? Ar galima daryti išvadas ir remtis žymių rusų rašytojų apibūdinimais?

"U russkogo čeloveka mozgi nabekren’" (I. Turgenevas).

"Niekas taip giliai ir griežtai nemoka atimti prasmės iš gyvenimo, kaip mes, rusai"; "Kaipgi yra iš tikrųjų, milijonai rusų žmonių tiktai dėl to kenčia revoliucijos kančias, kad sielos gilumoje augina viltį išsivaduoti iš darbo? Minimumas darbo – maksimumas malonumo, tai labai vilioja ir traukia, kaip visa, kas neįvykdoma, kaip kiekviena utopija"; "Iš Rusijos niekada nieko doro nebus. Tas tai jau tiesa. Anarchizmo šalis, organinis bjaurėjimasis darbu ir visiškas nesugebėjimas laikytis tvarkos, pagarbos teisėtumui – nė kiek" (M. Gorkis).

Aš norėjau ne įlįsti į rusų tautos dvasią, išversti ją ir subjauroti, o pažinti ją. Mano praleisti gyvenimo metai kartu buvo sąlytis su rusų tauta. Neprotinga ir pražūtinga neapkenčiant politinės sistemos neapkęsti ir tautos.

Ar galima spręsti apie tautą, kai nemaža dalis po Antrojo pasaulinio karo į mūsų kraštą kolonizatorių teisėmis atvykusių rusų niekino mūsų žmones, fašistais ir banditais vadino, be eilės gaudavo butus, gerai mokamą, vadovaujamą darbą. Istorija kartojasi. Geriausiai, manau, lietuvių ir rusų santykius apibūdina nepriklausomoje Lietuvoje išleista Vincento Butlerio knyga "Už ką". (Vincento Butlerio tėvui Valteriui Butlerovui buvo suteiktas grafo titulas už tai, kad nužudė Valenšteiną, tarnavusį Ferdinandui II. Valenšteinas gynė Habsburgų interesus. Butleriai – airiai.) Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje sukilėlis, matydamas, kad anksčiau ar vėliau žandarų bus suimtas ir įkalintas, per jį nukentės ir visa šeima, bėgdamas į Rusiją rašo tėvams laišką:

"Brangūs ir neužmirštami tėveliai!

Atleiskite už taip trumpą ir nesklandų laišką. Aš skubu į tolimą komandiruotę, taip netikėtai tekusią mano daliai. Per keletą valandų jau būsiu kelionėje. Aš jums rašau apie tas baisybes, kurias čia tenka išgyventi niekuo nekaltiems žmonėms, kęsti nuo Muravjovo laikų žvėriškumo ir rusų, apsvaigusių nuo alkoholio ir naikinančių mūsų kraštą ir tautą. Tai ne tie gerieji, vaišingieji ir širdingieji rusai, kuriuos mes sutikdavome tolimame ir šaltame Sibire.

Ne, rusų tauta nuoširdi ir teisinga. Ten, ištrėmime, nė karto negirdėjau žodžių "riaušininkas" ("buntovščik") ar slapukas, o čia, tėviškėje, tas žodis plinta iš lūpų atvežtųjų rusintojų ir išrinktųjų ir patikėtųjų asmenų. Ten, Rusijoje, rusai žmonės, o čia išgamos, karjeristai, medžiotojai pigaus ir lengvo uždarbio tų nelaimingųjų, užguitųjų ir bedalių žmonelių sąskaita. Šeima ne be išsigimėlių. Apie tai jau ne kartą rašiau. Man sunku buvo visa tai išgyventi ir matyti. Aš išeinu. Pasitaikė proga ir aš išeinu į tolimą ir pavojingą kelią..."

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15364. D :-( 2004-04-22 09:22
Sakyčiau tai yra žvilgsnis į rusus rusiškomis akimis. Lietuviai tai gali padaryti geriau. Nereikia tų rusiškų steoretipų: "valdžia ir liaudis tai du priešingi dalykai", "žmonės geri tik valdžia bloga" arba "rusų dvasios niekas negali suprasti" ir t.t. Turėkim savo nomonę.

15380. rasa :-) 2004-04-22 20:31
Rusiškosios tradicijos lengvai prigijo lietuvaičių krašte dabar mes taip pat tikime jų statytinio pakso ar caro viktoro šviesia ateitim mes neblogesni pjanicos ir ilgimės tų laikų kai buvo darbo kurio nereikėjo dirbti o dar ir pavogt galėjai.Mano rusų k mokytojas buvo nuostabus žmogus mokęs mąstyt taigi sutinku su autorium kad svarbu kiek sistema ir tradicijos keičia žmonių elgesį

Rodoma versija 21 iš 21 
14:13:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba